TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 08 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3, 7 d.

Constantinas Paisie, milicininkas, kuris buvo šalia Nicolae ir Elenos Ceausescu lydint juos į Targovište, pasakoja, kaip jie pasiekė į milicijos inspekcijos pastatą, o po to ir miesto karinį dalinį.

"Sutuoktiniai Ceausescu tikėjosi, kad kas nors juos išgelbės".

jums C.Paisie parodymų tęsinį, milicininko, kuris buvo kartu su N.ir E.Ceausescu Targovište.

"Jurnalul National": - Ar Ceausescu pora nedavė suprasti, kad jie laukia ko nors, kas ištaisytų padėtį?

C.Paisie: - Ne, ne. Jei neklystu, aš jų paklausiau: "Bet kaip atsitiko, kad jūs esate vieni?" Ir N.Ceausescu pasakė, kad juos lydėjo asmuo ar asmenys, kurie išvyko į Dambovitos apskrities partinį komitetą pas pirmąjį sekretorių Pantelimoną Gavanescu, kad ten organizuotų žmones. Iki Targovište rajono, atrodo, jie vyko neorganizuotai, tai vienu automobiliu, tai kitu. Daugiau nieko nekalbėjo.

Aš pamenu, kad kalbėjo apie sraigtasparnį, jog kažkas jo ieškojo ir N.Ceausescu pasakė: "Tikriausiai negalėjo gauti."

- Ar N.Ceausescu drąsino savo žmoną, sakydamas, kad tai laikinas dalykas ir kad viskas susitvarkys?

- Pone, jie nežinojo, kas tuo metu vyko šalyje. Iš tiesų atrodė, jog jie laukia, kad kažkas turi ateiti, ištraukti juos iš viso šito ir tuomet jie bus saugūs. Tačiau, matote, jie labiausiai rėmėsi "Securitate".

Vienu momentu N.Ceausescu sakė man, kad vyktume į specialų "Securitate" dalinį, į Baneasą, o iš milicijos ar iš kariuomenės jis nelaukia skubios pagalbos.

- Ar per tą laiką, kol vykote iki milicijos būstinės, nors kartą minėjo generolo Vasile Milea vardą, ar vadino jį išdaviku?

- Tik atsakydamas į mano ar mano kolegos Enache klausimą N.Ceausescu pasakė: "Išdavikas, jis yra išdavikas." Tik tiek ir pasakė.

- Ar minėjo generolo Victoro Stanculescu vardą?

- Ne. Norėčiau pridurti, kad N.Ceausescu jokiu būdu nebandė raminti savo žmonos. Priešingai, jie visą laiką laukė, kad kas nors juos išgelbės. Ir sau nepriekaištavo. Ir neminėjo generolo V.Stanculescu; tuo metu jie buvo apimti laukimo.

- Kas nusprendė išvykti iš Ratoja?

- Aš. Po to, kai išgirdau variklio burzgimą, kuris iš tikrųjų buvo traktoriaus, ir išsigandome, žiūrėjome į dangų, bet nieko nematėme. Pradėjo temti ir nusprendėme judėti Targovište apskrities inspekcijos link.

Važiuojant N.Ceausescu mums pasakė: "Sustokite, sustokite čia." Jie bijojo vėl grįžti į miestą po to, kai pamatė, kas ten atsitiko prieš keletą valandų. N.Ceausescu paklausė: "Ar nebūtų geriau sustoti prie to ūkininko namo? Palaukti pas jį." Aš pasakiau ne, kad negalime būti užtikrinti saugumu ir kad "negalime palikti jūsų šiaip, tiesiog čia". Tai buvo namas kaimo pakraštyje ir mes, milicininkai, nesutikome jų ten palikti.

Kai pasiekėme miestą, jau buvo gerokai sutemę, gatvėse nebuvo jokio šurmulio, tik keletas praeivių.

Iš pradžių pravažiavome pro inspekciją pažiūrėti, kas ten vyksta ir ar galime užeiti. Paskiau apvažiavome geležinkelio stotį, planuodami patekti į miliciją pro kiemo pusės vartus. Kai privažiavome ir išlipome iš automobilio, patyrėme emocinį šoką, nes prie mūsų priėjo kažkokie ginkluoti civiliai ir grasindami pasakė: "Stokite! Kas jus tokie?" Jaunuolis, kurį aš pažinojau ir kuris stovėjo sargyboje, nebeturėjo jokios galios, jokio autoriteto. Aš kreipiausi į jį: "Ką tu čia veiki? Ką čia daro tie ginkluoti žmones?" Aš nežinojau, kad būstinė buvo apiplėšta ir revoliucionieriai pagrobė ginklus bei amuniciją. Paklausiau sargybinio: "Matai, kas mano automobilyje?" Pažiūrėjo, išsigando ir iš karto atidarė vartus. Įvažiavome, ir tie, kurie buvo kieme, pradėjo šaukti: "Atvyko, atvyko!" Kita vertus, milicijos kieme buvo nedaug žmonių. Tik kai priėjome prie kiemo pusės laiptų, prie dalinio pamatėme kelis civilius ir kelis puskarininkius. Išlipome iš automobilio ir palydėjome Ceausescu porą į antrą aukštą, nes ten buvo komendanto kabinetas.

- Kaip reagavo tie žmonės, kurie stovėjo ant laiptų?

- Tuo momentu, kai mes su Ceausescu pora priėjome prie laiptų, visi ten stovintys pasitraukė. Niekas nieko nesakė, visi tylėjo. Visi buvo ištikti šoko - žiūrėjo ir negalėjo patikėti.

Prieš tai buvo triukšmas, o išvydus Ceausescu stojo mirtina tyla. Niekas nepravėrė burnos.

Kai mes pasiekėme apskrities milicijos būstinės antrą aukštą, man pasirodė, kad ponas Stirbescu, kuris buvo Targovište revoliucionierių vadas, bandė truputį triukšmauti.

Kai mane pamatė pulkininkas Stefanas Contas, kuris, manau, buvo dalinio budintis karininkas, liepė man užeiti su Ceausescu pora į tam tikrą kabinetą.

Nes kai mes buvome komendanto kabinete, kažkokie civiliai revoliucionieriai užėjo, apsupo Ceausescu ir bandė su jais griežtai kalbėti, kažko klausinėti ir net įžeidinėti. Būtent dėl to pulkininkas S.Contas davė mums ženklą eiti į kitą kabinetą, į šalia esantį komendanto pavaduotojo kabinetą.

Taip mes ramiai išbuvome dešimt minučių, gal net mažiau, po to atėjo tas pats Stirbescu.

- Milicijos komendantas buvo pastate?

- Ne. Išties nė vieno karininko iš milicijos vadovybės nebebuvo pastate, išskyrus pulkininką S.Contą. Tas Stirbescu vėl pradėjo įžeidinėti Ceausescu, neva "jūs mus privedėt prie nelaimės" ir panašiai. Vienu momentu net norėjo šiurkščiai jį pastumti. Beveik neleido Ceausescu ramiai atsisėsti ant kėdės. Aš įsiterpiau ir, žinoma, abu jie atsisėdo.

Supratau, kad tas revoliucionierius iš Targovište bandė išgąsdinti N.Ceausescu. Tuo metu Nicolae nepratarė nė vieno žodžio. Užtat Elena kreipėsi į juos keletą kartų.

"Ei, jūs, vaikinai, apsiraminkite," - sakė ji tiems keturiems ar penkiems civiliams, kurie ten buvo.

Aš užmiršau pabrėžti, kad tuomet, kai vado pavaduotojui pulkininkui leitenantui Eugenui Balai pasakiau, kad einu gaudyti Ceausescu, pastarasis man atsakė: "Išdavike! Tu išprotėjai!" Taip jis bandė mane apraminti, kad mano žodžiai nesukeltų kolektyvinio ažiotažo.

Mūsų dalinyje buvo nesusipratimų: vieni milicininkai grąžino ginklus, o kiti nenorėjo to daryti. Po to, kai su manimi taip griežtai kalbėjo, pasakiau sau, kad reikia palikti dalinį, nes man įgriso ta milicijoje vyraujanti atmosfera.

Maniau, kad einame šiaip sau, netikėjau, kad susitiksime su N.Ceausescu. Net iš tolo nesitikėjau, kad susidursime su prezidentine pora.

- Kaip supratau, kažkas paskambino iš Augalų instituto į miliciją ir perspėjo, kad Ceausescu pora yra ten.

- Ne. Mes absoliučiai nieko nežinojome. Mes atėjome atsitiktinai. Tik girdėjome, kad jie galėtų būti šiame rajone, nes iš pradžių buvo tokių gandų, kad Ceausescu pora buvo Targovište Plieno gamyklos rajone, neva kažkas juos ten matė.

Aš buvau netoli milicijos dispečerinės, kai budėtojas išėjo iš dispečerinės patalpų su pranešimu dalinio vadui. Apie tą pranešimą papasakojo ir man. Tai buvo pranešimas, kad Ceausescu sutuoktiniai buvo pastebėti netoli Plieno gamyklos.

O kai mes išvažiavome pro milicijos vartus, atėjo dar vienas Targovište gyventojas, pasakyti, kad matė Ceausescu pramoniniame miesto rajone.

Po šios paskutinės informacijos kiti mano kolegos puskarininkiai nusprendė eiti ieškoti Ceausescu poros. Jie išvyko su ARO (visureigiu).

Važiuodami automobiliu jau už Targovište, prie Augalų instituto, pastebėjome sunkvežimį su ūkininkais darbininkais. Iš viso to šurmulio supratome, kad ten kažkas vyksta. Sustabdėme mašiną ir paklausėme darbininkų: "Kas čia darosi?" Jie nieko neatsakė, atrodė labai išsigandę. Abejodami įžengėme pro instituto vartus. Manau, pirmas įėjo Enache. Jis iš sunkvežimio vairuotojo sužinojo, kad Ceausescu yra viduje. Enache pasakė man: "Atidaryk vartus!" Iš to ir supratau, kad Enache žinojo, kad ten kažkas vyksta.

Po to, kai mes paėmėme Ceausescu porą, pastebėjome, kad ir mūsų kolegos atvažiavo. Ir mes visi kartu pajudėjome miesto link. Tačiau važiuojant per miesto kamščius, ten, kur mus norėjo nulinčiuoti, mūsų kolegos su ARO atitrūko. Taigi į inspekciją jie atvyko anksčiau ir papasakojo, kad Ceausescu porą suėmė C.Paisie ir Enache ekipažas. Taip galima paaiškinti, kaip plito tikra informacija.

Galėjo būti, kad inspekcija kvietė mus, bet, manau, mūsų radijo stotelė buvo išjungta.

- Grįžkime prie įvykių milicijos būstinėje.

- Taip. Mano kolega Enache išvyko namo. Aš likau. Po apsižodžiavimų ir lengvų susistumdymų prie Ceausescu pasakiau: "Jei norite, išeisiu. Pasilikite su jais." Tačiau pulkininkas S.Contas nesutiko ir liepė Ceausescu ir man vėl sugrįžti į vado kabinetą, kuris jau buvo tuščias.

Tuomet pulkininkas S.Contas paklausė, ar aš juos apieškojau. Pasakiau, kad ne. Pulkininkas įsakė man apieškoti N.Ceausescu, o pats apieškojo E.Ceausescu, pas kurią nieko nerado. Tačiau aš iš Nicolae konfiskavau du bloknotus. Vieną didelį, kitą mažesnį. Tą mažesnį prisimenu geriau, jis buvo paauksuotais kraštais ir su užrašytu vardu. Tai buvo ypatingas bloknotas, pagamintas pagal užsakymą. Dar radau geros firmos storą parkerį, raktų rinkinį, nosinę. Ir viskas. Raktų buvo daugiau: du nuo seifo, kiti trys ar keturi nuo valties. Ir spaudas. Ant spaudo, manau, buvo parašyta "Kabinetas Nr. II".

Šiaip mes bijojome, kad neturėtų ginklo. Bet jie neturėjo. Taip pat liudiju, kad rastų daiktų patikros metu nesudariau jokio surašymo akto. Ir visus radinius palikau komendanto kabinete ant stalo. Bet kai ruošėmės išvykti į karinį dalinį, pulkininkas S.Contas pasakė: "Paimk juos." Ir aš viską įsidėjau į kišenę.

- Tai įdomūs dalykai, pone. Jeigu N.Ceausescu tuose bloknotuose būtų susirašęs sąskaitas, atidarytas užsienio bankuose, tada, kai jūs buvote su juo ten kartu dieną naktį, galėjo pasakyti: tu per kratą milicijoje atėmei iš manęs du bloknotus, prašau man juos grąžinti.

- To nebuvo, jis niekuomet neprašė grąžinti daiktų, atimtų per kratą. Aš beveik pamiršau apie juos. Kai įguloje mane pagavo kareiviai ir norėjo nužudyti kaip teroristą (parbloškė ant žemės ir įrėmė į pakaušį šautuvą), norėdamas parodyti, kad nesu teroristas, ištraukiau Ceausescu daiktus, bloknotus ir pasakiau: "Matote, ką aš turiu, pakvieskite vadą čia, jis žino, kas aš toks." Ir taip likau gyvas.

- Jūs buvote apskrities milicijos komendanto kabinete. Kada pamatėte pirmąjį kariuomenės karininką, užeinantį į kabinetą, kuriame buvote su Ceausescu?

- Tuo metu pulkininkas S.Contas gavo žinutę, kad didelė manifestantų grupė iš Targovište pajudėjo apskrities milicijos pastato link. Matyt, pulkininkas S.Contas turėjo mintį perkelti Ceausescu porą į karinį dalinį priešais milicijos pastatą. Aš abejoju, ar pulkininkas S.Contas, ar kas nors kitas apie tai pranešė į karinį dalinį.

Taip atsitiko, kad po dešimties minučių, kai padarėme kratą, prisistatė du kariuomenės pareigūnai. Vienas jų prie akies turėjo didelį apgamą, kaip ženklą, kaip ypatingą išskirtinumą. Tuo pačiu metu pasirodė ir pulkininkas Dinu, apskrities "Securitate" viršininko pavaduotojas. Mes šešiese nusileidome laiptais ir įlipome į ARO. Prie vairo buvo pulkininkas Dinu.

- Ar apskrities milicijos viršininkas ir jo pavaduotojas nepasirodė tuo metu būstinėje?

- Ne, nepasirodė. Kiek laiko aš ten buvau, jie nepasirodė. Tie du karo pareigūnai atėjo vykdydami įsakymą perimti Ceausescu porą. Kitiems jie niekaip neprisistatė. Jie pasakė Ceausescu sutuoktiniams, kad bus saugiau persikelti į gretimą karinį dalinį. Šie sutiko. Visi išėjome.

- Ar pulkininkas S.Contas liepė ir jums lydėti Ceausescu sutuoktinius į karinį dalinį?

- Taip. Jis man davė tokį įsakymą. Jis pasakė taip: "Kodėl turi eiti "Securitate" pulkininkas Dinu su Ceausescu pora į įgulą? Ne, reikia, kad ir jūs eitumėt, eikite kartu su jais."

Kaip jums pasakyti, aš bet kokiu atveju būčiau lydėjęs Ceausescu porą. Aš norėjau eiti kartu. Nežinau, gal instinktyviai. Todėl aš įlipau į ARO vienas pirmųjų. Aš iš tiesų laikiau N.Ceausescu už parankės ir tokiu būdu buvau visada šalia jo. Niekas neprieštaravo, kad įlipau į visureigį. Kai tik įlipo Ceausescu, aš atsisėdau šalia jo.

Tarp milicijos ir karinio dalinio daugiausiai buvo apie tūkstantis metrų. Kai atvykome prie karinio dalinio, karininkai atvėrė vartus. Prie įėjimo ant laiptų atsirado dalinio vadas pulkininkas Andrei Cemenici, kuris atraportavo N.Ceausescu: "Pone pirmininke, aš esu įgulos vadas." Raportavo pagal tų laikų formalumus: emocingai, įtikindamas jį, kad yra saugus. Ir dar kažką pasakė. Jeigu neapsirinku, N.Ceausescu net jam atsakė.

Pulkininkas A.Cemenici sveikino jį kaip karininkas ir N.Ceausescu pridėjo ranką prie smilkinio. Bet kokiu atveju pulkininkas paspaudė jam ranką, po to pakvietė į komendantūros patalpas, kur likome aš ir Ceausescu pora.

Prieš mums įeinant, iš kambario buvo išneštas televizorius. Be to, ten nebuvo nei radijo imtuvo, nei radijo taško, nieko. Tame kambaryje buvo keturios lovos, du stalai, pakabas ir prausykla. Mums buvo pasakyta: "Palaukite čia, kol gausime naują įsakymą dėl jūsų."

- Kas pirmas atkreipė dėmesį, kad jūs esate su milicininko uniforma?

- Manau, kad visi atkreipė dėmesį į šį faktą. Aš iš tiesų buvau uniformuotas, tik neturėjau antpečių. Nuplėšiau juos, kai susistumdėme su demonstrantais, apie tai jau pasakojau.

- Ar N.Ceausescu pageidavo, kad jūs ir toliau pasiliktumėte su juo kariniame dalinyje?

- Ne, ne. Papasakosiu jums atsitikimą su karine uniforma. Kai buvau ten salėje su N.Ceausescu, buvo pragariškai karšta, nuo koklinės krosnies. Aš nusirengiau ir likau vilkėdamas tik marškinius ir džemperį. Švarką pakabinau ant drabužių stovo, kur kabėjo daugiau švarkų. Tą naktį, kai mes atvykome į karinį dalinį, buvo išprovokuoti šaudymai iš dalinio. Šaudė beprotiškai. Mes išjungėme šviesą ir pasislėpėme po lovomis. Po to, norėdamas būti pasiruošęs galimam išvykimui iš šio kambario, per klaidą, tamsoje paėmiau karišką kapitono švarką (kitelį). Ir nuo to laiko dėvėjau karišką kitelį.

Gruodžio 25-osios vakarą, kai aš iš Genčia sraigtasparniu atvykau į stadioną "Steaua", mane sveikino ir vadino "mūsų herojumi". Ponas V.Stanculescu, žiūrėdamas į mano kombinuotą uniformą iš milicininko kelnių ir kariško kitelio, pasakė: "Kapitono laipsnį mes tau suteiksime!" O ponas advokatas Constantinas Lucescu staiga replikavo: "Klausykite, pone, ar jūs negalėjote paimti pulkininko uniformos?"

Tuo tarpu ten, karinio dalinio patalpoje, maždaug kas valandą užeidavo po vieną karininką, patikrinti, kaip reikalai.

Galų gale buvo nuspręsta, kad nuolatos su Ceausescu nuo milicijos būčiau aš, o nuo kariuomenės kapitonas Bobocas.

Už durų budėjo kariuomenės vyresnysis leitenantas Stoica. Turiu pabrėžti, kad kapitonas Bobocas nebuvo ten visą laiką. Jis užeidavo kartais, su Ceausescu pora nuolat buvau tik aš. Bobocas būdavo trisdešimt keturiasdešimt minučių, apžiūrėdavo, kas vyksta, išeidavo ir grįždavo po valandos. Sargyba prie durų išties stovėjo visą laiką.

- Aš supratau, kad ten, tame kambaryje, N.Ceausescu buvo sumuštas.

- Tai įvyko po to, kai išėjau iš kambario į komendantūrą pasakyti, kad Ceausescu pora išalko. Kaip aš supratau, kad jie alkani? Nicolae paklausė manęs: "Ar jūs valgėte ką nors?" Aš atsakiau, kad nevalgiau. Po to paprašė paklausti, ar valgykloje yra ko nors pavalgyti.

Aš nuėjau ir paklausiau: "Ar mums duos kas nors ką nors pavalgyti?"

Vienas kareivukas atnešė mums lėkštėje senos sudžiūvusios duonos. Viskas, ką jis atnešė, buvo maisto likučiai iš kareivių valgyklos. Sudžiūvusi duona, gabalas brinzos ir trys puodeliai arbatos. Tiek ir atnešė.

Tuo metu aš kelis kartus nuėjau į karininkų valgyklą ir ten pavalgiau, ten visi valgė kepsnius. O mums su Ceausescu davė maisto atliekas. Prisimenu, ten, valgykloje, aš net išgėriau gurkšnį "palinkos" (vaisių degtinė), jei neklystu.

- Taigi karinio dalinio komendanto teiginiai, kad Ceausescu buvo pateiktas toks pats maistas kaip ir tos įgulos kareiviams ir karininkams, buvo netiesa?

- Ne. Jokiu būdu. Iš tiesų Ceausescu pora net neprisilietė prie to maisto. Jie išgėrė tik truputį arbatos. N.Ceausescu bandė atsikąsti duonos, bet atsisakė, kai pamatė, kokia ji sena ir kieta. Viena pastaba: bijodamas, kad maistas nebūtų užnuodytas, aš pirmas paragavau arbatos. N.Ceausescu net pasakė man: "Nebijai gerti? O jei apnuodyta?" Aš atsakiau, kad ne, niekas mūsų nenuodys, ir paragavau pirmas. Po to ir jie išgėrė truputį, išties tik jis, ponia E.Ceausescu prie nieko neprisilietė.

- Vadinasi, kariuomenės pareigūnai nesudarė su jumis komandos, kad būtumėt nuolatos su Ceausescu patalpoje?

- Ne. Kapitonas Bobocas ateidavo retsykiais, pabūdavo apie valandą, po to išeidavo ir vėl grįždavo. Užeidavo ir kiti karininkai, bet tik kelioms minutėms. Tačiau nuolat kambaryje su sutuoktiniais Ceausescu buvau tik aš.

Kariniame dalinyje aš galėjau vaikščioti laisvai. Kai išėjau į valgyklą truputį užkąsti, su Ceausescu pora liko kapitonas Bobocas. Po to nuėjau į kažkokį kabinetą truputį pailsėti. Buvau pervargęs ir negalėjau užmigti. Po pusvalandžio vėl grįžau pas Ceausescu. Tuo metu aš radau N.Ceausescu sukrėstą, kraujuojantį ir nusėtą mėlynių, ant švarko ir marškinių matėsi kraujo dėmių.

Kariuomenės dalinio atstovų versija, kad N.Ceausescu neva buvo sutrukdyta eiti prie lango kalbėtis su gatvės manifestantais, yra mažų mažiausiai abejotina. Langai buvo užstatyti lovomis ir aprišti storais metaliniais strypais.

Jaučiau, kad man reikia poilsio, todėl du ar tris kartus ėjau pas vadą Cemenicį prašyti atsiųsti man pamainą. Vienu momentu net norėjau pasišalinti iš karinio dalinio, bet Cemenicis man pasakė: "Jūs juos atvedėte, tai ir būkite su jais."

- Gerai nesupratau, kaip atsitiko, kad jūs apsivilkote karo kapitono kitelį vietoj policininko?

- Per klaidą. Buvo naktis, kambaryje šviesa buvo išjungta ir kai reikėjo palydėti Eleną iki tualeto, aš paėmiau nuo pakabo kažkokį kitelį. Vėliau šviesoje supratau, kad tai ne puskarininkio švarkas, bet pasilikau jį vilkėti, nes jis buvo storesnis ir man buvo šilčiau tuo metu, kai išėjome iš komendantūros į lauką ir įlipome į TAB (šarvuotį). Vienu metu kažkas pastebėjo ir pasakė man: "Klausyk, tu esi labai margas." Bet ar tai buvo svarbu toje patalpoje, kur buvo laikomi sutuoktiniai Ceausescu.

Tęsinys kitos dienos "Jurnalul National" numeryje; C.Paisie pasakoja epizodą apie Ceausescu poros teismą ir egzekuciją Targovište.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"