TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 09 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3, 7, 8 d.

Serija sensacingų milicijos puskarininkio Constantino Paisie, buvusio kartu su sutuoktiniais Ceausescu iki pat egzekucijos, liudijimų pasiekė finalą. Sužinokite, kas įvykdė visus pasirengimus prieš sušaudant juos, kai Nicolae Ceausescu suprato, kad buvo išduotas, ir ką jis pasakė prieš krisdamas, pakirstas kulkų.

"Ceausescu labai veikė žmonos skundai"

"Jurnalul National": - Aptarkime, kaip ten buvo su ta teroristine ataka, įvykusia pirmąją naktį?

C.Paisie: - Naktį į gruodžio 23-iąją kareiviai, esantys prieš komendantūrą, pradėjo šaudyti besikartojančiomis serijomis kurtinamu garsu. Mes kambaryje įsitaisėme po lovomis, palei sieną po langais. Kai apšaudymas baigėsi, paklausėme, kas atsitiko. Mums atsakė, kad iš priešais stovėjusio licėjaus arba iš kažkokio šalia esančio parko pradėjo šaudyti į karinį dalinį, tuo metu iš įgulos buvo atsakyta ugnimi.

- Kaip jūs išlaikėte toje patalpoje? Kaip miegojote?

- Pirmą naktį sustūmėme dvi lovas viena prie kitos ir išsitiesėm skersai visi trys ant jų, aš buvau viduryje, nes gavau įsakymą neleisti jiems kalbėtis. Bet iš tikrųjų kalbėjomės visi trys, nes vis tiek niekas mūsų negirdėjo.

Pamiršau pasakyti: tuomet, kai intensyviai buvo šaudoma, N.Ceausescu vis klausdavo: "Kas šaudo, iš kur šaudo, kodėl šaudo?" Manęs klausė. Aš stengiausi išsiaiškinti kreipdamasis į dalinio karininkus, tačiau niekas nieko nepaaiškino išsamiau.

Man visaip aiškindavo apie tą pragarišką šaudymą: kad teroristai užėmė kažkokį ginklų sandėlį arba kad teroristai šaudo nuo licėjaus stogo, kad šaudo iš netoliese esančio parko. Tvoros danga buvo nepažeista, nė menkiausio kulkų pėdsako...

- Kas nutiko po tos nesąmonės su nematomais teroristais?

- Auštant, apie 5 valandą, mums liepė išeiti iš komendantūros, įsodino į žygio automobilį ir nuvežė į laukus, esančius karinės įgulos teritorijoje.

- Kaip manote, kodėl jie ėmėsi šių perkėlinėjimų iš vienos vietos į kitą?

- Be ypatingos priežasties. Manau, norėdami Ceausescu ir mane laikyti įtampoje iki beprotybės.

Jie norėjo mus fiziškai sunaikinti ir kartu paveikti mane psichologiškai. Todėl tąsė iš vienos vietos į kitą. Tai liepdavo mums lįsti į žeminę, tai laikė lauko virtuvėje. Buvo momentų, kai norėjome truputį užsnūsti, būtent tuo metu kažkas turėjo ateiti arba paleisti automato serijas lauke, nežinau, kodėl, po velnių, būtent prie mūsų lango.

Ką aš galėjau sužinoti, klausinėdavau karininkų, kurie žiurėjo televizorių arba klausėsi radijo. Bet ir jie neturėjo per daug sakyti, tik tiek, kiek parodydavo TV. O gal ir man visko nesakydavo, tikriausiai, kad savo ruožtu neperduočiau sutuoktiniams Ceausescu.

O dėl pulkininko Cemenici, aš jums sakau, per visą tą laiką su Ceausescu jis matėsi tik du kartus, pasakė tik du ar tris žodžius, ir viskas.

- Jūs manote, kad šią psichologinę diversiją sumanė tie iš karinio dalinio?

- Galėjo būti ir taip. Arba galėjo gauti signalą iš kur nors, kad puolamas dalinys, nes mums sakydavo: šią naktį puolamas dalinys. Tai reikštų, kad žinota vieta, kambarys, kur buvo Ceausescu pora, ir todėl mus perkeldavo tai į žeminę, tai į lauko virtuvę ar į šarvuotį.

- Ar kareivinės buvo miesto pakraštyje?

- Prie pat geležinkelio stoties. Fasadas buvo į gatvę, o už pastato - laukas.

- Ar galėjo iš Bukarešto per pulkininką Dinu ar per ką nors kitą ateiti tam tikri nurodymai, kokiu būdu išlaikyti Ceausescu porą ten, įguloje?

- Greičiausiai per pulkininką Cemenici, nes pulkininko Dinu išvis nemačiau, neatrodė, kad domėtųsi jais. Nė karto neužėjo į kambarį, kur buvo Ceausescu.

- Jus gabendavo į laukus naktimis?

- Ne. Dažniausiai dieną. Tik paskutinę naktį praleidome automobilyje.

- Ar šių perkėlimų vidury dienos negalėjo matyti kareiviai iš dalinio, žmonės iš kaimyninių namų?

- Ne, nes karinis dalinys išdėstytas raidės U formos pastate. Gal tik 50 proc. tų, kurie buvo daliny, žinojo apie Ceausescu buvimą.

- Kada jūs aprengėte Nicolae ir Eleną karine uniforma?

- Du ar tris kartus. Paskutinį kartą naktį į gruodžio 25-ąją, kai nuvedėm juos į šarvuotį. Kai jiems davė tuos apsiaustus, vienas karininkas pasakė, kad reikia apsivilkti, nes apylinkėse ir priešais stovinčiuose namuose yra teroristų.

- Pulkininkas Cemenici pasakoja vienoje knygoje, kad N.Ceausescu pasisiūlė skirti jam ginklą, neva eis kovoti su teroristais.

- Ne, netiesa, tai pasakos.

- Gal jūsų nebuvo, kai buvo kalbama apie tai.

- Jokiu būdu.

- Ar iš pareigūnų, kurie užeidavo į tą salę, dar kas nors kalbėdavosi su Ceausescu pora?

- Ne. Niekas nekalbėjo su jais. Priešingai, N.Ceausescu ieškojo preteksto padiskutuoti su jais, tačiau kiekvienas karininkas tam tikru būdu šalindavosi, todėl po 4-5 minučių skubėdavo išeiti iš kambario. Bet ir jie nežinojo, ką būtent sakyti sutuoktiniams Ceausescu, nes nežinota nieko aiškaus apie prezidentinės poros likimą.

- Grįžkime truputį atgal: sakykite, kodėl N. ir E. Ceausescu dėvėjo karinę uniformą?

- Išeinantiems iš komendantūros jiems buvo pasiūlyta apsivilkti karinius apsiaustus iki mašinos arba iki šarvuočio, motyvuojant tuo, kad nematytų teroristai ir neatpažintų smalsuoliai. Tačiau po to šie apsiaustai atimti, mat jie nenusipelno dėvėti karinės uniformos.

- Kaip galite paaiškinti, kad nors visas miestas Targovište žinojo, jog Ceausescu pora yra toje įguloje, nesusirinko minios žmonių prie karinio dalinio, nereikalavo išduoti jų, kad tiesiog nulinčiuotų? Mat jau buvo žinoma, kad kariuomenė perėjo į liaudies pusę, į revoliucijos pusę, ir nebešaudytų į demonstrantų minią.

- Targovište gyventojai, kaip ir visi rumunai, gudrūs. Jie nebenorėjo kištis į tuos reikalus. Net grupuotės, kurios priešais karinį dalinį skandavo: "Ole, ole, Ceausescu jau nebėr!", nebuvo vieningos, jie atvyko iš šalia esančių vietovių ir eidami iš stoties į centrą, pro karinį dalinį, džiaugėsi diktatūros žlugimu.

Ir Targovište gyventojai atsisėdo prie televizorių, smalsiai, bailingai žiurėjo, kas vyksta Bukarešte bei visoje šalyje.

Galėjo būti, kad tie iš karinio dalinio įvykdė šiuos pragariškus, besikartojančius apšaudymus, kad išgąsdintų gyventojus ir jie nedrįstų eiti pas Ceausescu į įgulą.

- Per tą laiką, kiek buvote kariniame dalinyje, ar kalbėjote su apskrities "Securitate" pavaduotoju pulkininku Dinu, kuris buvo dalinyje nuolat?

- Ne. Įguloje visai nekalbėjau su pulkininku Dinu.

- Bet jūs jį pažinojote ir anksčiau. Kokia jūsų nuomonė apie jį?

- Tai buvo gudrus saugumietis. Geras karininkas, ir tiek. Manau, jis iš pat pradžių norėjo kuo geriau įsitaisyti, pasinaudodamas revoliucijos įvykiais.

- Ar matėte kada nors, kad jis šiurkščiai elgtųsi su N.Ceausescu?

- Ne ne, niekuomet.

Pulkininkas Dinu, jei ir rašė ką nors apie paskutines Ceausescu dienas, tai informaciją iš komendanto Cemenici aplinkos, kur jis būdavo. Pulkininkas Cemenici ir pulkininkas Dinu buvo labai artimi. Abu žinojo apie ryšius su Bukareštu, su kuo ir kas buvo kalbėta apie sutuoktinius Ceausescu.

- Kur jūs buvote, ką darėte, kai atskrido sraigtasparniai su generolu V.Stanculescu?

- Kai išgirdau sraigtasparnių triukšmą, sėdėjome šarvuotyje kartu su Ceausescu pora ir kapitonu Bobocu. Tuomet pasakėme: arba mirsime, arba mus išgelbės. Anksčiau girdėjome, kaip į mūsų šarvuotį kažkas stuktelėjo, tuomet irgi pamanėme, kad būsime sunaikinti. Vadinasi, taip ir pagalvojome: arba su mumis baigta, arba būsime išlaisvinti. Net sutuoktiniai Ceausescu, išgirdę sraigtasparnių triukšmą, įgijo drąsos. Lyg lauktų, kad kažkas išlaisvins juos iš šio įkalinimo.

- Naktį į gruodžio 25-ąją, kai buvote sugrąžintas į šarvuotį, kaip jums paaiškino šį dalyką?

- Tos pačios priežastys: kad gali įvykti teroristų išpuoliai ir kad esame labiau saugūs šarvuotyje.

Tiesą sakant, visą naktį buvome šarvuotyje. Mums sakė, kad tai paskutinė naktis, teroristų paskutinis puolimas ir dėl to reikia imtis saugumo priemonių bei persikelti į šarvuotį.

- Kiek tokio tipo tanketėje yra vietų?

- Dvi vietos priekyje, dvi gale ir dar viena vieta dešiniau nuo bokšto. Šarvuočio dešinėje buvo šiek tiek daugiau vietos, ten ir sėdėjo sutuoktiniai Ceausescu. Aš sėdėjau tarp jų. Priešais - vairuotojas, šalia jo - kapitonas Bobocas.

- Ar matėte, žinojote, kad priekyje ir gale jus buvo apsupę kiti šarvuočiai?

- Ne, nemačiau ir nežinojau.

- Kada įvyko tas susidūrimas?

- Ryte pajutome trenksmą šarvuočio gale ir vairuotojas pasakė: "Mes galime žūti." Išsigandome, pradėjome svarstyti, kas atsitiko. Manėme, kad mus puola tie, apie kuriuos buvo kalbėta. Po kiek laiko viskas aprimo. Prie šarvuočio durų priėjęs karininkas liepė man išlipti. Pasakė, kad laukiama naujo puolimo ir kai prasidės šarvuočio apšaudymas aš turiu paimti pistoletą iš kapitono Boboco ir nušauti sutuoktinius Ceausescu, po to, jeigu matysiu, kad nėra jokios išeities, turiu nusišauti pats.

Atsakiau: kodėl aš turiu paimti pistoletą ir tai padaryti? Kodėl to negalįs padaryti jis, kapitonas Bobocas? Vėliau atvyko pulkininkas Cemenici, išlipo iš šarvuočio ir kapitonas Bobocas. Pasakiau, kad negaliu įvykdyti tokio įsakymo. Aš iš tiesų nepritariau susitarimui nušauti sutuoktinius Ceausescu. Jeigu mums būtų pasakę, kad iš Bukarešto atėjo toks įsakymas dėl N.Ceausescu egzekucijos, galbūt būtume reagavę kitaip. Man tai atrodė labai painus reikalas.

Jau pasakojau, kad atskridus sraigtasparniams N.Ceausescu veidas prašvito, jo žmonos taip pat. Atsikvėpėme lengviau, manydami, kad jie bus išvežti į Bukareštą ir išvengsime nemalonumų. Nežinojome apie teismą, egzekuciją, absoliučiai nieko nežinojome. Iš šarvuočio pirmas išlipo kapitonas Bobocas.

- Ar kas nors šarvuotyje pasakojo sutuoktiniams Ceausescu apie žmones iš sraigtasparnio, apie generolą V.Stanculescu?

- Taip. Kažkas jiems buvo pranešta, bet neprisimenu, ar buvo sakoma apie generolą V.Stanculescu. Atrodo, N.Ceausescu kreipėsi į žmoną tokiais žodžiais: "Būk rami, čia atvyko iš Bukarešto." Tačiau nepamenu, ar buvo minimas generolo V.Stanculescu vardas.

Bet kokiu atveju visą naktį, kiek buvome šarvuotyje, niekas nepratarė nė žodžio. Visi buvome nebylūs. Nicolae sveikata sutriko, jam skaudėjo kojas. Bijojau, kad neprasidėtų priepuolis ir vėl nepradėtų šaukti. Per stebuklą N.Ceausescu ištverė iki galo.

Nutūpus sraigtasparniams šarvuočiai buvo grąžinti į dalinį, o mes išlaipinti. Įėjome su sutuoktiniais Ceausescu į patalpą, kurioje buvome anksčiau.

Žinote, pone, tiek fizinės ir psichologinės ištvermės, kiek parodė sutuoktiniai Ceausescu, pagyvenę žmonės, daugiau nemačiau.

Iš šarvuočio pirmas išlipo kapitonas Bobocas, po to N.Ceausescu, E.Ceausescu... Aš neišlipau iš karto. Šiek tiek bijojau. Išlipau paskutinis.

Įėjęs į pastatą pamačiau Gelu Voicaną Voiculescu, dėvintį savo specialią aprangą. Po to pastebėjau generolą V.Stanculescu.

Senajame kambaryje buvome su Ceausescu pora apie pusvalandį, gal net mažiau. Jie elgėsi labai ramiai, N.Ceausescu netgi drąsino savo žmoną: "Būk rami, viskas bus gerai, atvažiavo iš Bukarešto."

Vėliau atėjo medicinos darbuotojas baltu chalatu ir pakvietė į salę, kad apžiūrėtų.

N.Ceausescu truputį luktelėjo, matyt, svarstydamas, kam čia ta medicininė apžiūra. Tikriausiai tikėjosi, kad atvykusieji iš Bukarešto iš karto su juo susisieks.

Manau, tuomet, kai matavo kraujospūdį, jis pamatė einantį koridoriumi generolą V.Stanculescu. Ir man rūpėjo pasikalbėti su generolu V.Stanculescu, paaiškinti savo padėtį ir paprašyti, kad paimtų mane į Bukareštą.

Kai pamatė, kad generolas V.Stanculescu neprieina prie jo, N.Ceausescu pasijuto nesuprastas ir nusivylęs. Jis vėl pradėjo nebesuprasti, kas vyksta.

Nuo to laiko aš pasišalinau, nebebuvau šalia Ceausescu poros. Stebėjau generolą V.Stanculescu, tikėdamas, kad jis ištrauks mane iš šios painios situacijos.

- Ką tuo metu darė generolas V.Stanculescu?

- Išėjau iš komendantūros paskui generolą ir pamačiau, kad iš tikrųjų ieškoma vietos - tuomet nesupratau, kad buvo renkama Ceausescu sutuoktinių egzekucijos vieta.

Iš pradžių ponas V.Stanculescu buvo užsiėmęs salės, kurioje turėjo vykti teismas, paruošimu. Buvo kažkas iš karinės prokuratūros, gal ponas Muguriel Florescu, kuris nurodinėjo, kaip turi stovėti stalai ir kėdės...

Kaip sakiau, išėjau iš komendantūros ponui generolui iš paskos. Girdėjau, kaip generolas V.Stanculescu kreipėsi į pulkininką Cemenici, kad būtų paruošti du kareiviški apsiaustai. Tuo metu pamaniau: kam reikalingi tie du apsiaustai? Nesuvokiau, net negalėjau pagalvoti, kad sutuoktiniams Ceausescu bus įvykdyta egzekucija.

Vėliau generolas V.Stanculescu įėjo į salę, aš paskui jį. Buvau prie durų, kai atlydėjo Ceausescu porą. N.Ceausescu praeidamas žvelgė į mane keletą akimirkų. Žiūrėjo į mane ir į pulkininką Cemenici. Iš jo žvilgsnio supratau: "Apgavote mus, viskas buvo tik farsas."

Po šio momento išėjau į lauką.

Galėjau būti salėje teismo metu, tačiau būtų buvę nepatogu, nes tektų stovėti. Stovėjau kurį laiką tarpdury, tačiau supratau, kad trukdau kapitonui Baiu, kuris filmavo, tuomet išėjau į koridorių, iš ten klausiausi, kaip ir visi kiti.

Norėčiau pabrėžti, kad per procesą generolas V.Stanculescu kartą buvo išėjęs į lauką. Bet negalėjau su juo pasikalbėti ir pranešti apie savo situaciją.

Kai buvo perskaitytas nuosprendis, stovėjau koridoriuje, pro atviras salės duris mačiau, kaip sutuoktiniams Ceausescu virvėmis rišamos rankos ir kaip desantininkai lydėjo juos į egzekucijos vietą.

Karininkas operatorius vis užkliūdavo už kameros laidų filmuodamas pačią egzekuciją, kuri buvo vykdoma paskubomis, praktiškai vieno žmogaus, kapitono desantininko Ionelio Boeru.

Kapitonas pastatė N.Ceausescu prie sienos šalia savo žmonos, atsitraukė kelis metrus ir iššovė visus 30 šovinių iš automato apkabos. Tai buvo N. ir E. Ceausescu galas.

Tuo metu visi žmonės iš įgulos buvo sukrėsti, mažiau tie, kurie atvyko iš Bukarešto, nes jie tikriausiai žinojo daugiau apie tai, kas turėjo įvykti. Dauguma dalyvaujančiųjų liko nustebinti - jei ne pačio teismo ir nuosprendžio, tai bet kokiu atveju būdo, kaip sutuoktiniams Ceausescu įvykdyta mirties bausmė.

Aš buvau sukrėstas. Atidaviau sutuoktiniams Ceausescu dienas ir naktis, todėl nesitikėjau, kad bus tokia greita ir kruvina pabaiga.

Man atrodo, kai Ceausescu pora surištomis rankomis priėjo prie išėjimo iš komendantūros, Nicolae pašaukė generolą V.Stanculescu, bet nieko negalima buvo suprasti, nes Elena šaukė ir dejavo, jai rankas veržė užrištos virvės.

Manau, kad tas N.Ceausescu riksmas generolui V.Stanculescu galėjo reikšti tam tikrą klausimą: kam reikėjo to maskarado ir kankinimų, jeigu viskas galėjo būti paprasčiau ir ne taip skausmingai?

Bet kokiu atveju N.Ceausescu nesipriešino, kai jam rišo rankas už nugaros, tačiau labiausiai jį trikdė žmonos dejonės, kai desantininkai jai jėga rišo rankas.

- Kaip ten buvo su egzekucijos kuopa?

- Nebuvo jokios egzekucijos kuopos. Aš jos nemačiau. Nuo išėjimo iš pastato laiptų iki egzekucijos vietos yra apie 10 metrų. Net lauke sutuoktiniai Ceausescu priešinosi, kai buvo tempiami prie sienos.

Aš pasitraukiau prie komendantūros tvoros, kad pasisaugočiau nuo galimų kulkų, kurios galėjo būti paleistos nuo gretimai stovinčių namų.

Taigi maždaug už 3 metrų nuo išėjimo, per kur ėjo N.Ceausescu, kažkas, nežinau kas, įsakė desantininkams, kurie stumdė juos: "Eikite pro ten", po to paėjo dar 3-4 metrus ir pasigirdo automato serija.

- Vadinasi, nebuvo jokios komandos "ugnis" ar kitos?

- Kartoju, šaudė tik kapitonas Boeru.

- Ten, dalinio pakraštyje ir jo viduje, buvo kareivių. Galėjo šaudyti ir jie?

- Kareivių buvo, bet niekas nešaudė. Išskyrus kapitoną Boeru, niekas nešovė. Nebuvo net mažiausios kareivių grupės, kad būtų mini kuopa ar panašiai. Maniau, kad sutuoktiniai Ceausescu surištomis rankomis bus išgabenti sraigtasparniu, netikėjau, kad egzekucija jiems bus įvykdyta tiesiog čia.

- Ar girdėjote, kad N.Ceausescu dainavo, eidamas prie egzekucijos vietos?

- Taip, girdėjau. Jis ėjo nuo komendantūros laiptų tos sienos link...

Tikriausiai Boeru arba kas nors kitas davė jiems suprasti, kad egzekucija bus vykdoma nedelsiant, čia pat, gal dėl to N.Ceausescu nusprendė padainuoti keletą eilučių iš "Internacionalo".

Eidamas į egzekucijos vietą N.Ceausescu sušuko: "Tegyvuoja Rumunijos Socialistinė Respublika, laisva ir nepriklausoma!"

Viskas vyko labai skubotai, netvarkingai, ir sutuoktiniai Ceausescu buvo netikėtai pakirsti automato kulkų škvalo.

- Ką jūs žinote apie paslaptingą pulkininką Gheorghe Stefaną, kuris atvežė N.Ceausescu insulino ampules iš Bukarešto, o jam nepanaudojus jų pasistengė, kad tos nepaprastos ampulės su vaistais būtų jam grąžintos?

- Vaistai atvežti po tos nakties, kai jį buvo ištikęs priepuolis, nutirpo koja. Tuomet N.Ceausescu paprašė vaistų. Nuėjau pas pulkininką Cemenici ir pasakiau, kad N.Ceausescu neištvers, jei jam nebus atvežta vaistų. Žinau, kad atėjo karininkas iš įgulos, N.Ceausescu pasakė, kokių medikamentų ir iš kur reikia atvežti į Targovište.

Ryte atėjo pulkininkas Stefanas, nešinas paketu su vaistais. Medikamentai buvo perduoti N.Ceausescu, tačiau jų Nicolae nevartojo, sakė, kad tai ne tie vaistai. Medikamentai, atrodo, buvo rumuniški, o Ceausescu sutuoktiniai abejojo, kartoju, jie nutarė nevartoti jų.

- Generolas V.Stanculescu ir G.Voicanas Voiculescu stebėjo lauke Ceausescu egzekuciją?

- Manau, kad taip.

- Kaip jūs susisiekėte su generolu V.Stanculescu?

- Išlaukiau akimirkos, kai jis buvo vienas, prisistačiau ir pranešiau apie savo padėtį. Jis iš karto viską suprato ir nurodė man sraigtasparnį, kuriuo galėjau vykti š Bukareštą.

Noriu pabrėžti, kad dalinio kareiviai nenorėjo vynioti lavonų į karo apsiaustus. Reikėjo dalinio viršininko Cemenici drastiško įsakymo, kad būtų įvykdyta ši operacija. Tuo metu kreipiausi į generolą V.Stanculescu.

- Su kuo jūs keliavote sraigtasparnyje?

-Su ponu Virgilu Mugureanu, advokatais Constantinu Lucescu ir Nicolae Teodorescu. Mūsų buvo maždaug šeši... įskaitant du lavonus; kraujas persigėrė per apsiausto medžiagą.

Tiesą sakant, tame sraigtasparnyje buvo labai ankšta. Sraigtasparniai skrido tiesiai į Bukareštą, žemai, virš Boteni sraigtasparnių pulko, dabar nebijojome, kad būsime apšaudyti. Vakare nusileidome Genča stadione "Steaua", kaip jau pasakojau. Nuėjome į salę, kur mums pasiūlė šaltų užkandžių ir viskio.

Ta proga prisiminiau apie daiktus, atimtus iš Ceausescu. Pranešiau generolui V.Stanculescu apie jų egzistavimą, atidaviau juos. Ponas V.Stanculescu liepė perduoti daiktus vienam pulkininkui, taip pat sėdėjusiam prie stalo. Viską įvykdžiau, tačiau nebuvo sudaryta jokio minėtų daiktų priėmimo-perdavimo akto.

- Ar dar ką nors žinote apie tuos daiktus, kuriuos konfiskavote Targovište iš Ceausescu?

- Per 1992-1994 laikotarpį buvau apklaustas dėl daiktų, per kratą atimtų iš Ceausescu. Buvau pakviestas pas buvusį prezidento patarėją generolą Vasile Ionel, jis išdėstė ant stalo minėtus daiktus. Pastebėjau, kad trūksta mažojo ypatingo bloknoto ir dalies raktų, (atrodo, nuo seifo); kiti daiktai buvo tie, kuriuos atėmiau ir saugojau iki 1989-ųjų gruodžio 25-osios nakties.

Taip pat mane pakvietė buvęs teisingumo ministras Chiuzbaianas Iosifas Gavrila pasikalbėti dėl daiktų, konfiskuotų iš Ceausescu. Parodė man tuos daiktus.

Tai buvo tie patys daiktai, kuriuos mačiau ant stalo pas generolą Vasile Ionel. Kai kurias detales apie šiuos daiktus pasakojau ir ponui senatoriui Valentinui Gabrielescu, kuris pirmininkavo 1989 metų gruodžio įvykių parlamento tyrimams.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"