TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 14 0:00
N. ir E. Ceausescu laidotuvės.
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3, 8, 9, 10 d.

Trys desantininkai, kurie 1989 metų gruodžio 25 dieną nušovė sutuoktinius Nicolae ir Eleną Ceausescu, atskleidžia faktą, kad jie iš generolo Victoro Stanculescu sužinojo apie nuosprendį dar iki teismo. Pastarieji taip pat nurodė egzekucijos vietą ir pasakė, kiek kulkų jiems buvo nurodyta iššauti.

2004-ųjų kovo 22 d. Egzekucijos kuopa (būrys).

Mūsų šios dienos laikraštyje tęsiame seriją karštų liudijimų apie revoliucijos įvykius. Trys kareiviai, 1989 metų Kalėdų dieną įvykdę įsakymą nužudyti sutuoktinius N. ir E.Ceausescu, po daugelio metų išsklaido mistinius gandus apie diktatoriaus šeimos mirtį.

Dorinas Carlanas, Octavianas Gheorghiu ir Ionelis Boeru atskleidžia egzekucijos detales, apie kurias rumunai niekada nežinojo.

Baimės sekundės tuo lemiamu momentu, revoliucijos vadovų koviniai įsakymai, kurie buvo duoti prieš teismą, priešpriešinami išgyvenimams, patirtiems jiems spaudžiant gaiduką, ir nusivylimui, kurį jie tiek metų išgyveno.

"Jurnanul National": - Kur jūs buvote 1989 metų gruodžio 17-ąją, kai buvo paskelbtas pavojaus signalas?

O.Gheorgiu:- Buvau išvykęs į Sinają. Man buvo 26 metai ir aš buvau nevedęs. Išvažiavau į Sinają be leidimo išvykti iš įgulos. Pagal kariuomenės taisykles tai yra neteisėtas poelgis. Atsimenu, kad pirmąsias naujienas apie įvykius sužinojau viešbučio "Sinaja" bare. Supratęs, kas atsitiko, nubėgau į paštą ir paskambinau namo. Tėvai manęs paklausė, kur aš esu, ir pasakė, kad manęs telefonu ieškojo iš dalinio ir man perdavė pavojaus signalo kodą "Štefan čel Mare" (Štefanas Didysis). Turėjau skubiai prisistatyti į savo dalinį. Įlipau į traukinį ir išvykau tiesiai į Boteni.

- Kada jūs atvykote?

- Prasidėjo patikrinimas. Tarp mūsų jau buvo šiokia tokia įtampa. Būrių vadai, daugelis atlikdami partines politines funkcijas, užduodavo mums klausimus. Žinojome iš televizijos, kas atsitiko Timišoaroje. Mūsų klausė, ką darytume, jeigu mus ragintų aikštėje šaudyti į žmones? Tai buvo mūsų reakcijos testavimas. Klausėme: kaip šaudysim? O jeigu ten yra mama, sesuo, brolis, draugė? Tuo metu turėjau tokį sudėtingo charakterio vadą, piktą komunistą. Mūsų dalinys gavo įsakymą ginti televizijos pastatą nuo gyventojų išpuolių. Kai sraigtasparniai pasiruošė išvykti, norėjau lipti į vieną jų, bet tada man buvo pasakyta, kad turiu dar pasilikti, nes karo atveju būsiu vado vairuotojas.

- Kaip patekote į sraigtasparnius, kuriais į Targovište atskrido Nepaprastasis teismo tribunolas?

- Kalėdų rytą, apie 10-11 valandą, vadas sukvietė pareigūnus, kurie dar buvo dalinyje. Kiti buvo prie viešbučio "Bukareštas" ir prie televizijos pastato. Jis pasakė, kad jam reikalingi aštuoni savanoriai, kurie turėtų vykti Bukarešto-Pitešti link, nes ten miškuose buvo pastebėtos teroristų grupuotės. Mums buvo pasakyta, kad užduotis pavojinga, iš jos galima ir negrįžti. Prieš kuopą išėjome aštuoni žmonės. Po 20 minučių išvykome.

Paėmėm po dėžę šaudmenų. Ir buvome jau pasirengę. Pakilę į orą pradėjome šukuoti mišką. Ekipažas paskyrė mane prie borto kulkosvaidžio; tai buvo elektra valdomas kulkosvaidis, didesnio kalibro. Turėjau stebėti, kad mūsų nesužeistų. Taip pat turėjau pranešti lakūnams, jei ką nors pamatyčiau - kad jie galėtų atsakyti raketomis. Vienu metu pamačiau, kad mes skrendame kita kryptimi.

- Kas nutiko?

- Lakūnai ore gavo įsakymą skristi Genča stadiono link.

- Kaip tęsėsi skrydis?

- Skridome kaip karo sąlygomis. Labai žemai, šniukštinėdami kulkosvaidžiu ir tikrindami įtartinus automobilius. Artėjant prie Genča pastebėjau, kad ten jau šaudo. Nuo daugiaaukščių ir už jų... Mes nusileidome į futbolo aikštę, už jos buvo pėstininkų dalinys.

- Kas nutiko, kai nusileidote Genča stadione?

- Netrukus pasirodė transportas su teisėjais... Tuomet nežinojau, kas jie tokie ir ko nori.

- Generolo V.Stanculescu irgi nepažinojote?

- Neturėjau garbės ir malonumo paspausti generolui rankos. Buvau puskarininkis. Buvau girdėjęs apie jį, bet nežinojau, kaip jis atrodo.

- Kokia jums pasirodė teisėjų grupė?

- Į sraigtasparnius jie įlipo labai atsipalaidavę. Aš pastebėjau, kad jie buvo pavalgę ir pailsėję. O mes buvome pavargę po tiek įtemptų, pavojų pilnų dienų. Tyrinėdami aplinką skridome atviromis durimis. Aš buvau pusiau lauke, nes sėdėjau prisirišęs specialioje kėdėje. Tie du sraigtasparniai skrido įprastame skrydžio aukštyje, maždaug 500-600 metrų.

- Ar ilgai buvote ore virš Targovište miesto?

- Padarėme du ar tris ratus, taip daroma ir normaliomis sąlygomis. Mūsų buvo septyni puskarininkiai ir I.Boeru, jis buvo karininkas, kapitonas. Tačiau jis nebuvo paskirtas viršininku. Mes tiesiog gerbėme kapitoną I.Boeru ir klausėme jo komandų. Kai nusileidome ant žemės, užėmėme sraigtasparnių apsaugos poziciją. Aš šoktelėjau nuo malūnsparnio, nuėjau prie pastato kampo, kur buvo dar karių iš Targovište dalinio. Visi ginklai buvo nukreipti į aplink stovėjusius daugiaaukščius. Jie sakė, kad šaudoma iš namo langų. Sąžiningai pasakysiu, nemačiau, kad nors užuolaida būtų pajudėjus.

- Kiek laiko jūs ten buvote?

- Netrukus visi desantininkai buvo pakviesti vidun. Įėjome į komendantūros fojė. Mes nieko nežinojome apie tai, ką turėsime daryti. Išsirikiavome ir generolas V.Stanculescu pasakė: "Mums reikia trijų žmonių." Po to pridūrė - tu, tu ir tu - ir parodė į mane, I.Boeru ir D.Carlaną. Generolo pakviesti išėjome į lauką. Generolas V.Stanculescu parodė mums stadiono baudos aikštelėje stovintį šarvuotį ir tyliai pasakė: "Šiame šarvuotyje yra sutuoktiniai Ceausescu." Aš nesureagavau, man atrodė netgi gana juokinga: kuo aš čia dėtas, kad sutuoktiniai Ceausescu yra už metro nuo manęs? Tuomet generolas V.Stanculescu dar pasakė mums: "Mes juos teisime ir po to įvykdysime nuosprendį prie šios sienos." Taip pat pasakė, kad iš dalinio niekuo negali pasitikėti ir kad mes niekam nesakytume, net savo draugams desantininkams. Dar paklausė, ar mes sutinkame? Jeigu taip, sakė pakelti ranką. Visi trys pakėlėme rankas. O ką turėjome daryti, pasakyti, kad nedarysime, drauge generole? Po to vėl užėjome į pastatą ir vienu metu jis mums pasakė: "Viskas! Eime jų paimti." Aš nuėjau atidaryti šarvuočio durų. Svarsčiau, kur mes čia esame ir ką čia veikiame. Tai viršūnė - būti dalinio karininku ir niekuo nepasitikėti. Man buvo šokas.

"Kapitone ar jūs pasiruošę?.. Aš atsakiau - TAIP"

- Turiu jums pasakyti, kad buvau tų septynių desantininkų vadas. Buvau kapitonas. Generolas V.Stanculescu aptarė su septyniais desantininkais, ką jie turėtų daryti. Po to, kai V.Stanculescu nurodė tikslią egzekucijos vietą, O.Gheorghiu ir D.Carlanas gavo užduotį po nuosprendžio perskaitymo saugoti V.Stanculescu. O man jis liepė sudaryti egzekucijos būrį. Tuomet paklausė manęs: "Kapitone, ar jūs pasiruošę?" Aš atsakiau: "Taip." Dar du desantininkai savanoriškai prisijungė ir sudarėme kuopą. Nuo pat pradžių, kai mes pasiruošėme vykdyti šią misiją, visi apsisprendėme savanoriškai. Visi septyni karininkai buvo savanoriai, jie sutiko, nes ir ankščiau buvo vykdę tokias užduotis man vadovaujant ir pasitikėjo manimi.

Tai buvo Ionelio Boeru - egzekuciją vykdžiusių desantininkų vado pasakojimas.

"Jei prasidėtų puolimas, Ceausescu turėjome nušauti iškart"

- Galiu jums pasakyti, kad Targovište iš gynybos ministro pavaduotojo generolo leitenanto V.Stanculescu aš gavau įsakymą - iki proceso pradžios saugoti įėjimą į salę, kur buvo sutuoktiniai Ceausescu ir puolimo atveju atsakyti ugnimi be įspėjimo. Tuo atveju, jei ta improvizuota salė, kurioje vyko teismas, būtų užpulta, mes turėjome praeiti pro visus ten sėdinčius ir nušauti sutuoktinius Ceausescu. Dar gavome nurodymą, kad tuo atveju, jei teismas nuspręs nubausti juos mirties bausme, turėsime įvykdyti nuosprendį toje vietoje (dalinio kieme), kur nurodė mums generolas, - pasakoja D.Carlanas, egzekuciją vykdęs desantininkų puskarininkis.

"Aš šoviau, kai Ceausescu pasakė: "Istorija mane išteisins!"

- Kas atsitiko po nuosprendžio paskelbimo?

O.Gheorghiu:- Durys atsidarė ir aš nuėjau surišti jai (Elenai Ceausescu) rankų. Man įsakė I.Boeru, ten vietoje. Kitas iš tų aštuonių, mano kolega George Teodoras, surišo rankas Nicolae. Man niekaip nepavyko E.Ceausescu surišti, nes ji mosikavo rankomis ir vis sakė, kad mes jos vaikai, kad ji mus užaugino. Tai mane įsiutino. Tuomet pakviečiau dar vieną kolegą Stefanescu ir paprašiau man padėti. Buvau priverstas per jėgą surišti jai rankas už nugaros. O jis (Nicolae Ceausescu) pasidavė. Mano kolega paprašė, kad leistų jam surišti rankas ir N.Ceausescu nesipriešino. Aš truputi apšaukiau ponią E.Ceausescu, nes buvau pavargęs, nervingas ir paveiktas streso, man nerūpėjo jos žodžiai... Aš paprašiau operatorių nufilmuoti didžiulę auksinę apyrankę ant jos rankos. Mes juos laikėme aukštai už rankų, bet ji ėjo savo kojomis. Kai tik mes išėjome iš pastato, N.Ceausescu pradėjo gana garsiai dainuoti "Internacionalą", o po to sušuko: "Tegyvuoja Rumunijos komunistų partija!" Ir pabaigoje pasakė: "Istorija mane išteisins!" Elena ėjo iš paskos, buvo apie metrą nuo jo.

- Siena buvo šalia?

- Nuo durų iki sienos buvo apie 15 metrų. Nuvedžiau juos, pastačiau nugara prie sienos, pusė metro nuo jos, vadinasi, veidu į mus. Greitai pasitraukėme, ne daugiau kaip 5-6 metrus, ir pradėjome šaudyti.

- Ar buvo duotas įsakymas šaudyti?

- Ne, nei V.Stanculescu, nei I.Boeru įsakymo nedavė. V.Stanculescu ir visi kiti buvo maždaug už 5 metrų nuo mūsų, šone. Ten buvo ir praėjimas link sraigtasparnių. Kai išgirdau, kad mano kolegos šaudo, perjungiau savo automatinį pistoletą-kulkosvaidį į automatinę padėtį ir iššoviau 30 kulkų, kaip buvo sutarta. Šaudžiau nuo klubo, serijomis. Taip pat ir mano kolegos. Man pasirodė, kad mano kolegos šaudė mažiau, bet tuo metu neturėjau laiko skaičiuoti. Kai tik pasibaigė apkabos šoviniai, aš priklaupiau ir pakeičiau apkabą. Tuomet kolega I.Boeru nubėgo už nugaros ir pakėlęs rankas pasakė: "Nešaukite, nes aš tai padariau už mūsų kolegas, kurie žuvo prie televizijos." Gruodžio 22 dieną mirė 11 mūsų draugų, vienas karininkas ir vienas šauktinis.

Tą frazę - "Istorija mane išteisins!" - N.Ceausescu ištarė prieš mums pradedant šaudyti, kai stovėjo veidu į mus. Viskas vyko labai greitai, šaudėme, kai jis pabaigė kalbėti. Jie nebandė bėgti, nebandė pasitraukti į šoną, nenuleido žvilgsnių žemyn, ne. Jie buvo išdidūs. Labai išdidūs.

- Ką jūs darėte po to?

- Aš prisiartinau prie lavonų, išsiėmiau pistoletą, dėl visa ko, kad turėčiau po ranka. Buvo aiškiai matyti, kad jie mirę. Atėjo gydytojas, kuris konstatavo mirtį.

- Ar kas nors iš teisėjų prisiartino prie lavonų?

- Ne. Niekas neatėjo į juos pažiūrėti. Kartu su kolegomis paėmėm kareiviškus apsiaustus ir užklojome juos. Jie liko surištomis rankomis. Dalinio kareiviai nebebuvo siunčiami prie tvoros, jie visi stovėjo išsižioję. Niekas nieko nešaukė: nei "valio", nei ko nors kito. Visi stovėjo nebylūs. Girdėjosi tik užvestų sraigtasparnių variklių garsas. Nunešėm kūnus į sraigtasparnį. Po to, kai pakilome, teismo sekretorius paklausė, koks mano vardas. Aš nesupratau, kam to reikėjo.

- Ar kūnai buvo tame pačiame sraigtasparnyje?

- Taip, tame pačiame sraigtasparnyje, kur buvo Gelu Voican-Voiculescu, D.Carlanas, I.Boeru.

- Kaip jūs skridote šį kartą?

- Tai buvo labai jaudinantis skrydis, žolės lygyje.

- Ar buvo momentų, kai jautėte baimę?

- Aš bijojau tuomet, kai mes šaudėme, kad koks nors kareivis nepradėtų irgi šaudyti, šiaip iš kvailystės. Taip kaip buvo atsitikę kitose vietose. Mes turėjome kolegų, kurie būdami televizijos pastate ar viešbutyje "Bukareštas" ir pamatę judančias užuolaidas pradėjo šaudyti. Jie buvo neinstruktuoti arba palikti be priežiūros. Dėl to aš bijojau. Tuomet nesusimąsčiau ir nė sekundės negalvojau, kad galėjau būti nušautas. Tik vėliau pradėjau apie tai galvuoti.

"Jie sakė, kad nori mirti kartu"

- Aš buvau salėje proceso metu. Po nuosprendžio paskelbimo buvau vienintelis, kuris liko su jais salėje. Tuomet atėjo pulkininkas leitenantas, nepamenu jo vardo; jis dirbo saugume ir dieną prieš tai atvežė Ceausescu medikamentų. Tai jis liepė išvesti juos po vieną ir sušaudyti. Sutuoktiniai pasakė, kad nori numirti kartu, o ne po vieną. Tuomet pasakiau pulkininkui, kad išeitų į lauką ir paskelbtų, jog paskutinysis nuteistųjų mirti noras - mirti kartu. Į salę atėjo keturi desantininkai, kurie surišo jiems rankas. Tavi buvo tarp jų. Iš pradžių išėjo Elena, lydima dviejų desantininkų, po to N.Ceausescu, kurį lydėjau aš ir dar vienas kolega, - įvykius prisimena I.Boeru.

"Šūviai prasidėjo vienu metu"

- Kai priėjome prie sienos, ji jau buvo ten. Atlydėjome ir Nicolae. Mano kolegos buvo už kelių žingsnių nuo jų. Aš pasitraukiau. Vienas iš mūsų pasiliko prie jų, o aš liepiau jam pasitraukti, nes tuomet prasidėjo šaudymas. Galima sakyti, tuo pačiu metu. Lauke nepavyko nufilmuoti sušaudymo momento. Pavyko užfiksuoti tik tuos šūvius, kurie buvo iš kairės nuo Tavi, vadinasi, vieno kareivio, kuris šovė ir vieno iš mūsų kolegų, kuris nežinojo, kad mes esame iš egzekucijos kuopos. Operatoriui nepavyko nufilmuoti to momento, kai prasidėjo šaudymas ir kai sutuoktiniai Ceausescu nukrito, nes jis neturėjo laido iki tos vietos ir neturėjo kamerai baterijų. Taip ir atsirado tas fragmentas, - tvirtina I.Boeru.

"Tų 23 milijonų rumunų labui"

"Ar jūs sutinkate įvykdyti mirties bausmę, jeigu bus priimtas mirties bausmės nuosprendis?" Mes pasakėme bejausmiai - "taip", bet pasižiūrėjome vienas į kitą. Nežinau, ar jie dar pamena tai. Po to mums pasakė: "Negerai taip, pakelkite ranką į viršų." Kai pakėlėme rankas ir taip buvo negerai, mums buvo liepta išeiti į priekį visiems aštuoniems. Buvo pasakyta: "Aš pats išrinksiu. Tu, tu ir tu." Buvo patikslinta užduotis. I.Boeru, kuris buvo vadas, pirmą kartą gavo sudėtingesnę užduotį. Aš taip sakau todėl, kad šaudydami mes skubėjome įvykdyti jo įsakymą. Ten buvo pasklidęs kažkoks gandas, kuris sukėlė tarp mūsų į sąmyšį, todėl skubėjome įvykdyti nuosprendį. Tuo metu mes veikėme 23 milijonų rumunų labui. Žinoma, mes kažką tokio jautėm. Viena valanda ir 44 minutės. Po to, kai mes tai pamatėme, tai buvo sunkiausias mūsų gyvenimo momentas. Ypač dėl to, kad mes žinojome apie šią užduotį iš anksto, - pasakoja Dorinas Carlanas.

"Jei aš būčiau atsisakęs vykdyti užduotį, galėjau būti sušaudytas"

- Kai V.Stanculescu mūsų paklausė, ar mes sugebėsime tai padaryti, o tai iš esmės buvo įsakymas, vadinasi, jeigu aš būčiau pasakęs, kad ne, tai mane būtų sušaudę. Taip aš tada maniau. Kai nuvedėme tuos du prie sienos, galima sakyti, veikiau kaip robotas, nes gavome įsakymą paleisti 30 kulkų automatiniu režimu nuo klubo. Ir dar savęs klausiau, ar iš tikro mes galime įvykdyti nuosprendį, ypač, kad galėjo atsitikti kaip su Benito Mussolini, kai ginklai buvo neužtaisyti.

Kad tik mums pasisektų. Būkite tikri, buvo dar dvi ar trys kareivių grupės, kurios galėjo įvykdyti nuosprendį, - sako I.Boeru.

"Ji visus mus pasiuntė po velnių"

- Suvokusi, kad eina į paskutinę kelionę, ji mus visus pasiuntė po velnių. E.Ceausescu pasakė: "Kad jus velniai griebtų." O mes tarsi nieko nežinojome, kad esame tie, kurie įvykdys mirties nuosprendį.

Generolas V.Stanculescu pasirinko pagrindinę poziciją, tikro kariuomenės generolo poziciją: "Suimkite juos, suriškite juos ir prie sienos. Pirmiausia jį, po to ją." Ir ką su jais daryti? "Sušaudykite juos!" Tuomet ji pradėjo kalbėti, kad jūs mano vaikai, užauginau jus, suteikiau jums laipsnį, pareigas, o jūs mus surišote, tyčiojatės iš mūsų, kaip iš kokių nevykėlių. Suprasdama, kad eina į paskutinę kelionę, pasakė, jei jau jūs mus nužudysite, tai noriu mirti kartu su savo vyru. Kartu kovojome, kartu norime ir numirti. "Gerai, paimkite ir nušaukite ją, tebūnie tai nuteistųjų myriop paskutinė valia", - pasakoja D.Carlanas.

"Pamaniau, kad nušaus ir mus"

- Būnant kareiviu, mūsų užduotis yra žudyti. Tačiau ne tokioje situacijoje, į kurią mus įstūmė, kai reikėjo sudaryti egzekucijos kuopą. Kariuomenė nelabai dažnai formuoja egzekucijos kuopas. Buvo labai sunku, ypač kai žmogus žiūri į akis. Kai šaudai iš 200-300 metrų atstumo, nežinai, kas ten yra. Tai kitas reikalas, tai tavo kaip kareivio reikalas, nes tu gini savo šalį. O kai turi nušauti ką nors ir jis žiūri tau į akis, tai labai sunku. Egzekucijos metu buvo šauta ir iš kitų pusių.

Buvo šauta būtent iš 14,5 milimetro kalibro. Tai sakau aš, kuris ten buvau. Vienu metu buvo šauta nuo šarvuočio. Tuomet manėme, kad nušaus ir mus. Apsisukau ir pasakiau, kad tai buvo už tuos, kurie žuvo per Timišoaros revoliuciją. Tada generolas V.Stanculescu pasakė, kad nusiraminčiau, kad nieko man neatsitiks. Bet aš maniau, kad nušaus ir mus,- prisimena I.Boeru.

"Aš to nebekartočiau"

- Aš buvau tikras komunistas, tikėjau jo kalbomis, jo tekstais, suvažiavimais, buvau jo kūrinys. Manyje savaip veikė proletarinis pyktis. Jei neapsirinku, visas procesas buvo tokio pobūdžio. Turėjau nežinia kokį pyktį prieš sistemą, o ne prieš N.Ceausescu kaip žmogų. Bet kokiu atveju to daugiau nedaryčiau ir niekam nelinkiu to patirti. Atimti žmogui gyvybę - tai prieštarauja Biblijos kanonams. Bet mes jau buvome įžeidinėjami, smerkiami už mūsų veiksmus, kurie įvyko Šv. Kalėdų dieną. Galite įsivaizduoti, kiek kartų būna Šv. Kalėdos, tiek kartų mes jaučiamės blogai. Ir net gruodžio 26 dieną. Neužmirškite, kad turėjome reikalą su žmogumi, kuris mums vadovavo 25 metus. Po pirmųjų revoliucijos metų pajutau, kad viskas smunka, tačiau nepaisant nestabilumo ir masinių neramumų, valdant N.Ceausescu nebuvo geriau. Kad ir kaip ten būtų, aš to nebekartočiau, - tvirtina D.Carlanas.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"