TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 15 0:00
Rumunijos prezidentas I.Iliescu.
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 14 d.

Knyga "Didysis sukrėtimas" skaitytojams pristato Ioną Iliescu, ypatingą asmenybę. Rumunijos prezidentas I.Iliescu nesivaržydamas pasakoja plačiajai visuomenei mažai žinomas subtilias detales apie savo šeimą, kuri dėl politinių įsitikinimų (už kuriuos kovojo jo tėvas ir motina) kentėjo tiek iki karo, tiek ir po komunistų atėjimo į valdžią.

Didieji I.Iliescu šeimos gyvenimo sukrėtimai.

Iliescu šeima buvo persekiojama ir Gheorge'o Gheorgiu-Dej, ir Nicolae Ceausescu laikais. (G.Gheorghiu-Dej - Rumunijos komunistų partijos (RKP) pirmininkas 1944-1954 metais.)

Knyga "Didysis sukrėtimas" - tai I.Iliescu ir V.Tismaneanu viską apimantis dialogas, tai nežinomi faktai apie pastarųjų 50 metų istoriją. Šie du pašnekovai atveria kupinus netikėtumų dar nesenos Rumunijos istorijos puslapius. I.Iliescu atvirai pasakoja apie savo šeimą, apie santykius nomenklatūros viduje, atskleidžia nežinomus faktus apie RKP vidaus reikalus.

Pristatome jums knygos "Didysis sukrėtimas" ištraukas.

Vladimiras Tismaneanu: - Norėčiau suprasti jūsų tėvų kartos žmones, nes tai yra aplinka, kurioje jūs užaugote ir apie kurią rašėte savo publikacijose. Aš taip pat norėčiau suteikti savotišką kreditą tokiems žmonės kaip Eliade, Cioranas, kurie būdami kraštutiniai dešinieji, turėdami tam tikrą idealizmo dozę nežinojo, kad bus toks Osvencimas ir tos baisybės, kurios ten vyko. Taip pat ir idealistų karta, pavadinkime juos kraštutiniais kairiaisiais, tada nežinojo, kad jau buvo koncentracijos stovyklos Sibire.

Jūsų tėvas Alexandru Iliescu gimė 1901 metais, G.Gheorghiu-Dej irgi 1901-aisiais, Lucretiu Patrascanu - 1900 metais.

Gana daug skaičiau apie jūsų tėvą. Jis buvo darbininkas ir partijos, kurioje nebuvo per daug etninių rumunų darbininkų, narys. Jis buvo darbininkas, etninis rumunas - aš tai sakau kaip Rumunijos komunistų partijos istorikas ir manau, kad turiu teisę taip sakyti - jis buvo socialistinio ir komunistinio judėjimų šalininkas. Kaip jūs manote (šiandien), kokie buvo jo santykiai su partija ir dėl ko įvyko konfliktas tarp A.Iliescu ir G.Gheorghiu-Dej? Tai buvo realus konfliktas ir aš, kaip RKP istorikas, esu to liudininkas.

Ionas Iliescu: - Mano tėvas į partiją įstojo tik 1931 metais (kai jam buvo pasiūlyta) ir jis buvo išrinktas delegatu į V suvažiavimą. Iki tol jis buvo aktyvus profsąjungų judėjimo narys. Dar jaunystėje tėvas prisijungė prie Oltenitos uosto darbininkų judėjimo, o tai buvo svarbiausia miesto ekonominė veikla. Kurį laiką dirbo kūriku geležinkelyje, po to lokomotyvo mechaniku.

Paskiau ieškojo sau darbo dirbtuvėse; per ekonominę krizę - trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje - dirbo Bukarešto CFR dirbtuvėse, po to apie dvejus metus dirbo Brašovo IAR dirbtuvėse. 1930-1931 metais dėl geležinkelio darbininkų masinio atleidimo tapo bedarbiu. Vadinasi, kai tėvas buvo bedarbis, jam buvo pasiūlyta ir jis sutiko tapti Komunistų partijos nariu. Taip ir tapo V suvažiavimo delegatu.

V.Tismaneanu: - Kuris vyko SSRS?

I.Iliescu: - Taip. O grįžo jis per Čekoslovakiją.

V.Tismaneanu: - Taigi tai klaidingas teiginys, kad jis apgaulės būdu išvyko į SSRS. Ir į Čekoslovakiją jis vyko legaliai.

I.Iliescu: - Jis išvyko į Čekoslovakiją, o iš ten -į SSRS. Komunistų partija tuomet buvo pogrindyje; žinoma, tai buvo destrukcinė veikla, tačiau tėvas prisiimdavo visą atsakomybę. Negalima sutikti su tuo, kad jis buvo užverbuotas sovietų slaptųjų tarnybų (KGB), kaip kai kas teigia. Kalbama apie prisidėjimą prie judėjimo, kuris siekė propaguoti poreikius ir interesus tos socialinės klasės, kuriai jis pats priklausė. Iš esmės jis norėjo išspręsti socialinės neteisybės ir nelygybės problemas. Tėvas turėjo ir nedidelį incidentą, gaila, bet jo detalių aš beveik nežinau, nes neturėjau galimybės apie tai su juo pasikalbėti. Kai tėvas mirė, man buvo 15 metų, taigi apie daug ką jis man nepasakojo. Kiek suprantu, mama taip pat nelabai ką žinojo. Bet man pavyko susipažinti su RKP V suvažiavimo medžiaga, ir su kai kuriomis mano tėvo nuostatomis.

Jis, pavyzdžiui, išreiškė savo nepasitenkinimą dėl nacionalinio klausimo sprendimo. Sakydavo kukliai, kad neturi teorinio pasiruošimo argumentuotai oponuoti, bet nesupranta tų metodų, kuriais partija norėjo spręsti šią problemą, nes ji tokiu būdu prieštarauja savo deklaruojamoms nuostatoms. Taip pat sakė, kad negali pasisakyti dėl padėties Transilvanijoje, nes jam nebuvo žinomi etniniai santykiai šiame regione. Kita vertus, tėvas gerai žinojo Dobrodžijos situaciją, o priimta rezoliucija neatitiko tikrovės.

Kai Rumunija įsijungė į Pirmąjį pasaulinį karą, mano senelis, jo tėvas, Turtukajoje pateko į turkų nelaisvę. Nelaisvėje jis išbuvo net keletą metų po karo. Kai karo veiksmai atsinaujino 1917 metais, tėvas - 16-metis skautas - pasiprašė į frontą savanoriu ir kovojo iki karo pabaigos. Už tai (kaip kompensaciją) gavo žemės sklypą Oltenijoje, tačiau ten niekuomet nebandė statytis namo, ta žemė taip ir liko mūsų daržovių laukas.

Tiek karo metu, tiek po jo turėjo daugybę galimybių aplankyti Dobrodžiją, ypač Turtukają, kur gimė mano močiutė ir kuri turėjo ten giminaičių. Jis gerai pažinojo šį regioną ir niekaip nesuprato, kaip (pagal suvažiavimo rezoliuciją) etniniai klausimai galėjo būti sprendžiami per konflikto prizmę - supriešinant darbo žmones: rumunus, bulgarus, totorius ir turkus. Tėvas manė, kad toks požiūris prieštarauja pamatiniams RKP principams.

Jo prieštaravimai nebuvo labai gerai sutikti. Jis net buvo "pastatytas į vietą", "apdorotas" kelių dalyvių - tiek Kominterno atstovų, tiek ir kitų delegatų.

V.Tismaneanu: - Aš skaičiau V suvažiavimo dokumentus, jie primena kažkokių žiaurių sektantų dokumentus.

I.Iliescu: - Tai buvo pirmasis jo kontaktas su partija, su jos ideologija. Tėvas buvo šiek tiek nustebęs. O jo nuomonių pobūdis privedė jį prie tam tikros izoliacijos: kadangi jis nebuvo išrinktas į partijos lyderius, kelerius metus dirbo, atrodo, kažkokioje Maskvos gamykloje. Į Rumuniją tėvas grįžo apie 1936-1937 metus, kai susituokė antrą kartą, nes mano mama, jo pirmoji žmona, jam išvykus ištekėjo. Ji augino mano brolį, o aš augau pas senelius Oltenijoje. Taigi mano vaikystė praėjo be tėvų, mane augino seneliai.

V.Tismaneanu: - Bet jūs matydavotės su juo.

I.Iliescu: - Tik kai tėvas grįžo (tuomet man buvo 7 metai), mes persikėlėme į Bukareštą. Ten jis vedė, o pamotė prižiūrėjo mane kaip savo vaiką; turėjau dar du brolius. Apie mano pamotę spaudoje po 1989 metų buvo prirašyta daug nešvankybių. Tai buvo žiauru ne tik mano, bet ir jos - senyvo amžiaus, ligotos, nelengvo likimo moters - atžvilgiu. Ir visai šeimai tai buvo nesuprantama. Deja, kai kurie taip supranta žurnalistiką.

Grįžęs į tėvynę, Bukarešte tėvas dirbo darbininku metalo apdorojimo gamyklose: "Vulcan", "Wolf", Lemaitre", "Leonida", jokių vadovaujamų pareigų partijoje neturėjo.

1939 metais jis buvo įtrauktas į teisminį procesą, kartu su Ilie Pintilie. Jie buvo sulaikyti dėl manifesto, kurio tekstas buvo pripažintas antivalstybiniu. I.Pintilie, kuris, atrodo, buvo Centro komiteto narys, prisiėmė atsakomybę už teksto turinį.

1939-aisiais, kai pradėjo vis labiau įsitvirtinti diktatoriški metodai, tėvas nukentėjo dėl politinės veiklos, jam teko patirti tuo metu "Siguranta" tardymus ir įkalinimą. Po to, kai 1944 metais jis grįžo iš įkalinimo stovyklos, vis dar turėjo "Siguranta" tardymų pėdsakus - randus ant kojų, gautus 1939 metais.

Aš dalyvavau jo teismo procese 1939 metais, kuris įvyko praėjus kelioms savaitėms po jo suėmimo. Tėvo plaukai vietomis buvo išpešti, 38 metų vyras buvo visiškai žilas - tokios buvo "Siguranta"tardymo pasekmės.

1944-aisiais, kai tėvas buvo paleistas iš Targu Jiu kalėjimo, jo sveikata buvo stipriai pašlijusi: jį kamavo reumatas, inkstų problemos, širdies nepakankamumas ir taip toliau, visa tai, kas nulėmė mirtį praėjus tik metams. Be to, jis turėjo ir psichologinę traumą: Targu Jiu kalėjime 1944 metų pavasarį, jis buvo išmestas iš partijos. Aš nežinau smulkmenų, bet, atrodo, tai buvo konflikto su G.Gheorghiu-Dej rezultatas.

V.Tismaneanu: - Plenarinėse sesijose 1957 metų birželį ir 1958 metų birželį, kur buvo aptarinėjamas Ovidiu Sandru atvejis, neva paaiškėjo, kad jie aptarinėjo G.Gheorghiu-Dej neribotą valdžią partijos vadovybėje.

I.Iliescu: - Tikrai taip ir buvo. Tačiau niekada nežinojau tos bylos detalių.

V.Tismaneanu: - Kas išdrįsdavo suabejoti G.Gheorghiu-Dej autoritetu? Tai buvo mirtina nuodėmė.

I.Iliescu: - Žinoma. Bet dar apie tėvą: jis grįžo iš kalėjimo jau išvarytas iš partijos, o jo buvę draugai nuo jo nusisuko. Tėvas įsidarbino paprastu darbininku. Niekada nebuvo komunistinės nomenklatūros narys, kuri buvo įkurta vėliau. Įsidarbino geležinkelio darbininku TC-Filaret.

Tai buvo jo gyvenimas, jo likimas, be jokių privilegijų. Ir mes jo šeima, po to, kai jis buvo atstumtas, ilgą laiką kentėjome dėl to - tai buvo jo veiklos pasekmės.

V.Tismaneanu: - Aš tai ir norėjau patikslinti. Daugelis nesupranta tokių išgyvenimų, ypač žmogaus, kuris tikėjo partija. Kadangi buvo tam tikra partijos mistika, tu nebuvai šiaip sau kažkokios partijos narys. Komunistų partija sukurdavo šeimos įvaizdį. Tarsi buvai atstumtas šeimos ir tavo broliai bei seserys nebenorėjo sveikintis su tavimi. Politiniai priešininkai, kurie buvo persekiojami komunistų, nors žinojo, kad jie yra persekiojami tų, prieš kuriuos jie kovojo. O priežastis buvo aiški ir tai, kad komunistai persekiojo Valstiečių partijos narius, pasidarė normalus reiškinys, nes jie buvo skirtingose pozicijose.

I.Iliescu:- Taip pat, kaip ir valstiečiai savo ruožtu persekiojo komunistus.

V.Tismaneanu:- Žinoma, Komunistų partija buvo pogrindyje, o Valstiečių partija buvo valdžioje net nuo 1933 metų. Tačiau, kad tavo draugai, tavo bičiuliai, tavo broliai į tave žiūrėtų kaip į prakeiktą!.. Ir tų pačių draugų gebėjimas prisitaikyti prie partijos linijos, ignoruojant tave ir gatvėje sutikus nepasisveikinti... Tokie atvejai dažnai kartodavosi.

I.Iliescu: - Visa tai ir aš vėliau išgyvenau...

V.Tismaneanu: - 1944-1945 metais Raudonoji armija įžengė į Rumuniją, jūs buvote moksleivis. Toje aplinkoje, kurioje jūs augote, kaip suvokėte Staliną ir Sovietų Sąjungą?

I.Iliescu: - Tuo metu Rumunijoje kaip, deja, ir visoje Europoje, Sovietų Sąjunga buvo sutinkama su tam tikra simpatija, nes ji nugalėjo hitlerinę Vokietiją, o kai kam sovietų idėjos buvo susijusios su geresniu gyvenimu, su socialiniu teisingumu, kas gali užtikrinti darbo žmonėms geresnes gyvenimo sąlygas ir taip toliau.

Taigi tai buvo siekis kažko geresnio, ko šaknys sudarė socialistinio judėjimo pagrindą, kuris skelbė humanistines idėjas ir principus. Tai geresnės ir teisingesnės visuomenės perspektyva, kaip sakydavo Mihai Eminescu, cituodamas Paryžiaus Komunos idėjas. Taip buvo suvokiama ši sąjunga, pirmoji darbininkų valstybė, kuri įkūnijo tuos idealus. Kas tuomet žinojo, ką reiškia stalinizmas? Kaip sakiau, pasirodė Levo Trockio knyga, bet kas žinojo ir kas bent atkreipė dėmesį į tai? Turėjo įvykti XX SSKP suvažiavimas, kad šis sukrėtimas paskatintų peržiūrėti savo nuomonę apie Sovietų Sąjungą.

V.Tismaneanu: - Kada buvo įkurta Rumunijos moksleivių sąjungų asociacija - UAER?

I.Iliescu: - 1948 metais.

V.Tismaneanu: - Buvo trumpas laikotarpis, kai egzistavo organizacija "Progresyvus jaunimas". Kelinti tai buvo metai?

I.Iliescu: - Tai buvo tarp 1945 ir 1947 metų. Tai buvo to laiko valdžios bandymai sukurti platesnę, atviresnę jaunimo organizaciją, pritraukiant visą jaunimą. Atrodo, kad šios organizacijos garbės prezidentas buvo Sadoveanu, o veikiantis prezidentas buvo profesorius Calinas Popovici. Tačiau organizacija egzistavo neilgai. Ji paruošė dirvą kitai organizacijai - UAER, įsteigtai 1948 metais.

V.Tismaneanu: - Ką tuo laikotarpiu veikė N.Ceausescu? Jis tuo metu buvo lyderis?

I.Iliescu: - 1944-1945 metais jis buvo UTC sekretorius. Kai 1945 metais organizacija iširo, jis išvyko dirbti partinio darbo į Olteniją ar Dobrodžiją. Vienu metu dirbo žemės ūkio srityje, paskiau kariuomenėje.

V.Tismaneanu: - Ar jūs buvote susitikęs su juo tuo metu? Ar prisimenate, kad jis būtų susijęs su kokiu nors svarbiu įvykiu 1944-1946 metais?

I.Iliescu: - Aš jį mačiau keletą kartų. Manau, kad vieną kartą buvo posėdyje Jaunimo rūmuose. Mes pastebėjome, kad tuo metu jis mikčiojo daugiau, nei tai buvo galima pajusti vėliau. Aš buvau girdėjęs apie jį, nes mano tėvo jaunesnysis brolis (darbininkas, dirbęs odos pramonėje) palaikė su N.Ceausescu gana draugiškus santykius.

V.Tismaneanu: - Ar jums neatrodo, kad radikalizmas ir antikomunizmas iš dalies prasidėjo 1945-1946 metų laikotarpiu, kai pagal visus duomenis demokratinės partijos laimėjo rinkimus (ir pirmu numeriu Nacionalinė valstiečių partija), o komunistai suklastojo rinkimų rezultatus. Pažįstu žmonių, kurie teigia, kad balsavo 5, 6, 7 kartus.

I.Iliescu: - Gali būti. Aš buvau dar per jaunas, kad būčiau įtrauktas į tas problemas, be to, nežinojau situacijos detalių, kad galėčiau viską tinkamai įvertinti. Bet ne tik rinkimai, o ir bendra atmosfera, kurią sukūrė represijos ir kai kurių tradicinių partijų pašalinimas iš šalies gyvenimo, išprovokavo padėtį, kuri štai atsinaujino po 1989 metų.

V.Tismaneanu: - Visada yra tikimybė, kad tai, kas buvo užgniaužta, sunaikinta vėliau sugrįžta, kad ir kaip mes tai norėtume paneigti.

I.Iliescu: - Rusijoje taip nebuvo, nes praėjo daugiau laiko ir dingo ištisos žmonių kartos. Tačiau mūsų 40 metų komunizmo fragmentas nepakeitė šios kartos atstovų atminties, ypač kai kalbama apie skausmingas akimirkas. Ir vieniems, pavyzdžiui, Corneliu Coposu, ir kitiems, kurie pažino kalėjimus ir išgyveno šią priešišką valdžios galią, fizinė ir psichologinė kančia paliko gilių randų ir didžiulį apmaudą dėl valdžios veiksmų.

Iš tiesų, turbūt, taip pat atsitiko ir su tais, kurie patyrė represijas prieškario metais!

V.Tismaneanu:- Noriu ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų kartoms priminti, kad 1945-1946 metais buvo momentas, kurį vieni išgyveno kaip nelaimę, kiti - kaip išsilaisvinimą. Kalbėjau su C.Coposu, kuris sakė: "1944 metų negalima paimti į kabutes ir pasakyti, kad tai buvo fašistinio dominavimo pabaiga; tai ir buvo fašistinio dominavimo pabaiga, tai buvo istorinis faktas." Buvo tokių terminų, kaip "Nauja aušra", "Kelio pradžia", kurie pasigirsdavo diskusijose ne tik tų, kurie buvo įsimylėję socializmo idėją, bet ir kitų pažiūrų žmonių kalbose.

I.Iliescu: - Tai buvo vilties laikas, turint galvoje Rumunijos orientaciją į Europą.

V.Tismaneanu: - Tuo metu dar nebuvo prieita prie sąjungininkų nesutarimų...

I.Iliescu: - ...įskaitant kairiuosius, kurie siekė normalizuoti situaciją po karo nelaimių. Nekalbant apie žmones su tam tikra prieškarine politine patirtimi, kurie irgi norėjo tik demokratinio vystymosi.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"