TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 10 20 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3, 7, 8, 9, 10, 14, 15, 16 d.

Šią savaitę LŽ baigia spausdinti rumunų laikraščio "Jurnalul National" daugiau nei dvejus metus trukusį žurnalistinį tyrimą apie 1989 metų gruodžio antikomunistinę revoliuciją ir jos svarbiausius dalyvius. Rumunų kolegos žurnalistai dažnai atsimušdavo į tylos sieną, kuria revoliucijos nugalėtojai atsitvėrė nuo visuomenės, anaiptol nedegdami noru atkleisti tiesą ir įgyvendinti teisingumą. Mat revoliucija, nuvertusi Karpatų diktatorių Nicolae Ceausescu, atvedė į valdžią neokomunistines kagėbistines jėgas, Maskvos išugdytas ir niekad su ja nenutraukusias ryšių. Ir Rumunijoje, ir daugumoje kitų buvusių Varšuvos sutarties šalių. Be abejo, ir Lietuvoje.

Redakcija dėkoja Bukarešto dienraščio "Jurnalul National" žurnalistams ir vertėjai Liucijai Bartkienei.


Rumunijos revoliucija kelia ir užsienio spaudos susidomėjimą. Vokietijos žurnalas "Gerbergasse 18", leidžiamas Jenoje, neseniai paskelbė seriją straipsnių apie 1989 metų įvykius įtaigiu pavadinimu "Septynios dienos, kurios pakeitė Rumuniją". Vokiečių žurnalistai klausia, kas buvo tie teroristai, kodėl nebuvo nubausti tie, kurie 1989 metais žudė nekaltus žmones, ir teigia, kad kariuomenės vaidmuo buvo nežymus.

Vyriausiasis redaktorius Heinzas Voigtas pradėjo šią straipsnių seriją apie revoliuciją gana griežtu komentaru. Jis teigia, kad dabar, beveik po 15 metų, revoliucija dar apgaubta spekuliacijomis ir gandais.

2004 metai (šio straipsnių ciklo apie Rumunijos revoliuciją pasirodymo metai - red. pastaba) yra jubiliejiniai. Europoje žmonės su dėkingumu prisimena, kad 1989 metais komunistų diktatūros Vidurio ir Rytų Europoje žlugo viena po kitos, be didelio triukšmo. Išskyrus Rumuniją, kuri savo laisvę išsikovojo 1989 gruodžio mėnesį, už tai sumokėdama šimtų žmonių gyvybių kainą. N.Ceausescu, kuris mėgo būti stabmeldiškai garbinamas ir, be kita ko, mėgo būti vadinamas "Karpatų saule", tais lemtingais metais nesuprato, kad Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga neberodo jokio intereso vasališkai sistemai ir kad sąjungininkų ryšiai susilpninti iki išardymo.

Gorbačiovas paklausė, ar jis išgyvens

Žinoma, N.Ceausescu respublika niekada nebuvo gera Kremliaus draugė, tačiau šalies vadovas, būdamas sunkioje situacijoje, 1989 metų gruodžio 4 dieną, vizito Maskvoje metu, paprašė sovietų tiesioginės paramos savo politikai.

Prašymas, nuskambėjęs aukšto lygio dvišaliame susitikime, nustebino M.Gorbačiovą. Sovietų lyderis paklausė: "Ar manote, kad išsilaikysite iki sausio?" Taigi "didysis vadas" liko vienas socialistinėje stovykloje. Kiti savo barakus paliko daug anksčiau.

Be realybės jausmo

Turbūt ši politinė vienatvė sutrikdė N.Ceausescu naujos padėties supratimą ir jis prarado realybės jausmą. Tik taip galima paaiškinti įsakymus šaudyti 1989 metų gruodžio 17 dieną ir isterišką reakciją į įvykius Timišoaroje. Demonstrantai buvo "chuliganai, vengrų nacionalistai, šovinistai" ir, žinoma, užsienio žvalgybų agentai.

N.Ceausescu ir jo žmona Elena (kuri ne mažiau atsakinga už terorą, skurdą ir melą) pabaigė savo gyvenimo dienas per 1989 metų Kalėdas (gruodžio 25 dieną), priešais egzekucijos kuopą, po teismo, kurio šios personos kitados nebūtų nusipelnę. Nors jie ir turėjo paskirtą visuomeninį gynėją, šiame juridiniame farse už save kovojo patys.

Krūmuose pasislėpę šauliai

Šis skubotai atliktas procesas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Ir iki šiol gausu spekuliacijų dėl to, kad atsakingi karininkai norėjo pridengti savo bendradarbiavimą "Nacionalinio Gelbėjimo Fronto" veiksmais.

Tikrovė yra tokia - tik po kelerių metų dėl kraujo praliejimo buvo apkaltinta grupė generolų. Neaiškus liko ir vadinamųjų teroristų, ir tų, kurie slėpėsi už jų, identifikavimas. Nuo gruodžio 22 dienos Bukarešte ir kituose miestuose kariuomenė kovojo su šauliais "iš krūmų", kurie šaudė į minią be jokios tvarkos ir iki 1989 gruodžio 28 nužudė beveik tūkstantį žmonių (iš jų 495 Bukarešte).

Kas buvo po to

Šalies problemos nebuvo išspręstos iškart po N.Ceausescu rėžimo žlugimo. Bet šiek tiek vėliau nauja valdžia suteikė žmonėms palengvėjimą. Ji aprūpino gyventojus pagrindiniais maisto produktais ir kuru, buvo leidžiama laisvai atvykti į šalį transportui su įspūdinga pagalba, dosniai buvo teikiami Vakarų kreditai. Ionas Iliescu, buvęs komunistas, kuris valdant Ceausescu pateko į nemalonę kaip politikas orientuotas į reformas (dabar galėjo tuo didžiuotis), tapo Nacionalinio Gelbėjimo Fronto pirmininku ir kaip žmogus, kuris nugalėjo didelį vargą, gavo 85 proc. balsų per pirmuosius laisvus prezidento rinkimus 1990 metų gegužę. Palaima tęsėsi iki 1996 metų.

Ekonominės reformos judėjo labai sunkiai arba visai nevyko. Žmonės nusigręžė nuo I.Iliescu ir 1996 metais parėmė krikščionį demokratą Emilį Constantinescu. I.Iliescu vėl buvo išrinktas Rumunijos prezidentu 2000 metų gruodį.

"1989 metų teroristai buvo kontroliuojami iš Maskvos"

Taip teigia viceadmirolas Stefanas Dinu. Raudonosios Armijos vadai pasiuntė "teroristams", kurie veikė Rumunijoje 1989 metų gruodžio mėnesį, įsakymą nutraukti ugnį, nes "taikinys" jau buvo pašalintas. Viceadmirolas S.Dinu, DIA vadovas, atskleidžia, kaip Sovietų Sąjungos armijos generalinio štabo viršininkas kalbėdamas su rumunais staiga numetė telefono ragelį, ir kaip prieš teismą N.Ceausescu buvo atgabentas insulinas, kad šis nepatektų į diabetinę komą.

"Kaip žinome, buvo daug spekuliacijų dėl tariamos sovietinės karinės pagalbos, kurios prašė Rumunijos laikinoji vyriausybė - tai melaginga formuluotė, sąmoningai iškraipyti faktai apie tai, ko buvo prašoma, - pasakoja viceadmirolas S.Dinu. - Prieš pradedant aiškintis tiesą, norėčiau priminti kelis pasikeitimus, kurie nuo 1985 metų įvyko Sovietų Sąjungos užsienio politikoje. Vienas labiausiai vertinamų pokyčių buvo atsisakymas grasinimų jėga ir kietos linijos tarptautiniuose santykiuose. Tuo pat metu prasidėjo plataus masto ekonominio bendradarbiavimo, techninių ir mokslinių ryšių plėtojimas siekiant abipusės naudos.

Todėl galima daryti išvadą, kad Sovietų Sąjungos reformos, prasidėjusios 1985 metais, privedė prie to, kad santykiuose su Varšuvos sutarties sąjungininkais buvo atsisakyta konfliktų sprendimo naudojant karinę jėgą. Mano nuomone, Sovietų Sąjunga ne tik nerengė jokios karinės intervencijos, tačiau net jei mes būtume paprašę jos, mums būtų atsakyta neigiamai.

Skambutis į Maskvą

Grįžtant prie teiginio apie tariamą "sovietų karinę pagalbą", įvykių tyrimai rodo, kad kalba eina ne apie tam tikrą prašymą, o apie sovietų nuomonės zondavimą dėl konkrečios problemos - "terorizmo". Tai buvo padaryta iš nevilties ir bejėgiškumo, mums kovojant su nematomu priešu, kuris smūgiavo bet kur.

O įvykiai vystėsi štai kaip: po naktinės konfrontacijos su teroristais, gruodžio 23-ios vidurdienį, Rumunijos karinių pajėgų štabo viršininko pavaduotojo generolo Nicolae Eftimescu buvo paprašyta, kad per esamus karinius ryšius jis užduotų klausimą sovietų armijos generalinio štabo viršininkui, "ar galima tikėtis karinės pagalbos kovai su teroristais". Šiam telefoniniam pokalbiui buvo išrinktas rusų kalbos žinovas, pulkininkas Mircea Dumitru. Ryšys vyko (MApN) KAM biure, kur dalyvavo daugiau žmonių iš Laikinojo valdymo komiteto, sukurto dieną prieš tai. Kitame laido gale atsiliepė generolas Moisejevas, sovietų armijos generalinio štabo viršininkas. Į klausimą jis atsakė nedvejodamas: "Toks klausimas gali būti svarstomas tik vyriausybių lygmeniu." Pokalbis netikėtai greitai baigėsi.

Mes taip pat žinome, kad tos dienos popietę nebuvo jokios reakcijos nei iš rusų, nei iš rumunų pusės. Vėliau generolas Gusa, tikriausiai kieno nors paveiktas, pakvietė pulkininką I.Mircea į savo kabinetą, kur buvome aš su generolu N.Eftimescu, ir įsakė paskambinti rusų generolui Moisejevui. Buvo liepta pasakyti, kad "jis, generolas Gusa, Rumunijos kariuomenės štabo viršininkas pareiškia, jog neprašė ir neprašys jokios sovietų karinės pagalbos".

Iš pulkininko I.Mircea kalbos žinome, kad rusų generolas norėjo kažką dar pasakyti, bet staiga persigalvojo ir padėjo telefono ragelį.

Rusų "abejingumas"

Objektyvūs tų konfliktiškų momentų (dėl teroristų) tyrimai logiškai priveda mus prie šių išvadų:

Kreipimasis pagalbos į sovietų armijos generalinio štabo viršininką buvo tik patikrinimas, ar jie, sovietai, turi dalinių ir technikos kovai su teroristais, kurie paprašius ateis į pagalbą. Jeigu būtų norėta slaptai gauti sovietų karinę pagalbą, logiška, kad kas nors, kas gerai mokėjo rusų kalbą, iš naujojo valdymo organo galėjo kreiptis tiesiai į Maskvą.

Reikia atkreipti dėmesį į generolo Moisejevo požiūrį; faktiškai tai buvo sovietų karinės vadovybės požiūris, kuri stengėsi neparodyti susidomėjimo rumunų keliamoms problemoms. Tai buvo keista, nes Rusijos karinė vadovybė, kitados naudodamasi bet kokiu pretekstu pademonstruoti karinę jėgą, šį kartą atsiradus galimybei liko visiškai abejinga. Dvi priežastys galėtų paaiškinti šią susidomėjimo stoką: pirmoji priežastis galėjo būti tai, kad rumunai nesuformulavo konkretaus prašymo, o tik svarstė pagalbos galimybę ir dar padarydami klaidą, kreipdamiesi į tarnybą, neturinčią galutinio sprendimo teisės. Antroji priežastis, turbūt svarbiausia, buvo ta, kad sovietų armijos generaliniam štabui nebuvo svetimos tos grupės, kurios vykdė pas mus teroristinius veiksmus, arba oro ir radijo-elektronines diversijas.

Mano nuomone, visi sprendimai teroristų atžvilgiu mūsų šalyje buvo vis tiek sovietų politinės ir karinės vadovybės rankose, galbūt ir kitų sąjungininkų, su kuriais buvo bendradarbiauta, rankose, bet rusų kariniai daliniai nebuvo įvedami, o tiesiog perduodamos komandos nustoti veikti toms neidentifikuotoms grupuotėms.

Šiuo požiūriu, manau, pažymėtinas generolo Moisejevo abejingumas, prisimenant telefoninį pokalbį. Ypač po to, kai gavo pranešimą iš generolo Gusa, rusų generolas nemanė, kad būtina patvirtinti, jog išgirdo ir suprato pranešimą. Skubotas ragelio metimas yra nepriimtas gestas santykiuose tarp mūsų kariuomenės štabų.

Operacija "Ceausescu insulinas"

Mano nuomone, "skubotas ir neteisingas", kaip dažnai buvo sakoma, sprendimas sunaikinti Ceausescu porą, nepaisant to, kad vyko spaudžiant kruviniems gatvės įvykiams, vis dėl to buvo priimtas laikantis tuo metu galiojusių procedūrų.

Buvo žinoma, kad N.Ceausescu kenčia nuo išplėstinio diabeto, jo kasdienis gyvenimas ir veikla buvo priklausomi nuo atitinkamos dozės insulino. Dėl skuboto pabėgimo jis galėjo neturėti vaistų ir jį galėjo ištikti koma. Todėl buvo svarbu, kad naktį į gruodžio 25-jąją vaistai būtų atvežti į Targovište ir įteikti N.Ceausescu, siekiant išsaugoti visus jo protinius gebėjimus planuojamo teismo metu.

Pareiga slaptai perduoti vaistus teko man.

Gruodžio 24 dieną apie 18 valandą generolas Gusa pakvietė mane į savo kabinetą. Po banalaus klausimo "kas naujo?" generolas Gusa davė ženklą eiti į kitą kambarį, esantį už kabineto. Ten aš jo laukiau keletą minučių. Įeidamas į kambarį jis ištraukė iš portfelio nedidelį dėklą, kuriame buvo 6-8 flakonai ir 3-4 švirkštai, ir pasakė, jog aš turiu pasirūpinti jų išsiuntimu į Targovište, į dalinį, kur buvo N.Ceausescu. Jis patikslino, kad be jo, manęs ir to žmogaus, iš kurio gavo siuntinį, niekas nežino apie šią problemą. Paprašė manęs jam papasakoti, kaip aš įsivaizduoju šios misijos įvykdymą ir pasakė, kad tai turi vykti saugiai ir taktiškai. Aš paklausiau, kas yra tuose flakonuose. Pasakęs jog tai insulinas pridūrė, kad niekas iš tų, kurie dalyvaus gabenant, neturi žinoti, kas tai yra ir kam skirta.

Į drobinį voką su mėlynu pamušalu įdėjau flakonus ir vienkartinius švirkštus. Ant užplombuoto voko parašiau didžiosiomis raidėmis: "Drauge Ceausescu - užmiršote savo vaistus!"

Šis vokas buvo įdėtas į kitą, didesnį, drobinį voką, adresuotą Targovište dalinio vadui pulkininkui A.Chemenici, kurio buvo prašoma gavus korespondenciją dėl tolimesnių nurodymų paskambinti arba MStM viršininkui, arba DIA viršininkui. Pareigūnas - pulkininkas Stefanas George, paskirtas vykdyti šią misiją, žinojo tik tai, kad jis turi perduoti slaptą dokumentą Targovište pulkininkui Chemenici. Jis nežinojo, kas buvo voko viduje.

Patvirtinimas, kad vokas pristatytas adresatui, turėjo būti MStM vado skambutis. Ir iš tiesų gruodžio 25 dieną apie 1 val. 30 min. man paskambino pulkininkas Chemenici, kuris klausė, ką daryti su voku. Aš paprašiau, kad jis atidarytų voką, o antrąjį voką pateiktų adresatui, taip vadinamam "svečiui", kurį turėjo dalinyje.

Įrodymai, kad N.Ceausescu gavo voką ir insulino dozę, yra grindžiami dviem aiškiais pavyzdžiais.

Voką su likusiais vaistais man atvežė pulkininkas S.George, kurį jis konfiskavo nuo stalo, prie kurio teismo metu sėdėjo Nicolae ir Elena Ceausescu. Voke buvo du panaudoti flakonai ir du panaudoti švirkštai. Tas pats vokas rodomas dokumentiniame filme apie teismą Targovište: tuo momentu, kai buvo skaitomas nuosprendis, E.Ceausescu nesutvardė emocijų ir metė ant stalo rankinuką ir voką. Tai buvo vokas su likusias vaistais, apie kuriuos kalbėjau.

Jaučiu pareigą pataisyti generolo Chemenici atmintį, kuris tikriausiai pavargęs nuo apklausų ir tyrimų, pateikia kitas, visiškai klaidingas vaistų perdavimo N.Ceausescu interpretacijas. Kalbėdamas televizijos laidose jis (nežinau, dėl kokios priežasties) sakydavo, arba kad nežino apie jokius vaistus, arba kad jis užkirto kelią diktatoriaus nunuodijimui toksine medžiaga. Paprasčiau būtų buvę pasakyti tiesą.

Vienas išmintingas žmogus XVIII amžiuje sakė, kad "tiesa gyvena taip pat kaip gyva būtybė, jei tu ją sužeidi, ji tampa lavonu". Pasekmė, kurios ponas Cheminici dėl savo nežinojimo negalėjo išvengti. Manau nereikia daugiau įrodinėti, kad tikslas perduoti vaistus buvo pasiektas.

Anti-KGB dalinys buvo apgautas Jasų mieste

Vienas iš "anti-KGB" pareigūnų pirmą kartą atskleidžia, kad pagal 1989 metų gruodžio revoliucijos sumanytojų planus ji turėjo vykti Jasų mieste. Kadangi "Securitate" sužlugdė šiuos planus, rusų tarnybos ir Vakarų "stebėtojai" pritaikė "variantą B" - Timišoarą.

Taigi operacija Jasų mieste tapo tik atsarginiu variantu. Vienas iš dviejų pareigūnų, kurie sutiko kalbėtis su "Jurnalul National", pageidavo išlaikyti anonimiškumą. Priežastis? "Dėl mano ir mano šeimos ramybės." Tačiau pabrėžiame, kad naudojami inicialai I.D. atitinka pareigūno vardą ir pavardę.

"Rumunijoje sovietų tarnybos bendradarbiavo su amerikiečių tarnybomis"

Pareigūnas iš buvusio UM 0110 nurodo, kad jo liudijimai yra paremti faktais iš tų operacijų, kuriose jis pats dalyvavo, o taip pat faktais, apie kuriuos jis profesionaliai diskutavo su savo kolegomis.

Mūsų diskusijos pradžioje pareigūnas teigė, kad dar "nuo 1985 metų, kai M.Gorbačiovas atėjo į valdžią SSRS, KGB ir GRU bendradarbiavo su CIA kaip du geri biuro kolegos, dažnai susitikdavo Rumunijos teritorijoje, kad apsikeistų informacijomis. Atkreipkite dėmesį, kad šis bendradarbiavimas turėjo vienintelį tikslą - pašalinti N.Ceausescu. Šių trijų organizacijų motyvai buvo skirtingi, tačiau turėjo bendrų sąlyčio taškų. Tinkle, kurį mes atradome Rumunijoje 1989 metais, buvo apie 600 žmonių, neskaičiuojant tų, kurie buvo panaudojami atsitiktinai. Prie šio tinklo dar prisijungia ir "satelitų" tinklai: vengrai, bulgarai, lenkai, Rytų vokiečiai, čekoslovakai ir net serbai. Visi buvo koordinuojami rusų ir amerikiečių", - atskleidžia I.D.

"Revoliucija buvo vienintelis prieinamas metodas"

I.D. sako, kad išprovokuoti sukilimo židinius buvo vienintelis prieinamas būdas įvykdyti N.Ceausescu diktatūros pašalinimo operaciją. Be to, rusai ir amerikiečiai buvo numatę imtis ir kitokių priemonių, jeigu kiti metodai būtų nepavykę.

Turima galvoje bandymus užverbuoti kai kuriuos Centro komiteto narius, kurie nebūtų sutikę, bijodami "Securitate", ir dėl to, kad priklausė saldžiosios piramidės viršūnei.

"CK nariai buvo per daug bailūs, kad prisiimtų tokio bendradarbiavimo riziką. Vieninteliai, kurie sutiko, buvo "dešiniosios krypties" iš Brucano grupės, tie, kurie neturėjo ką prarasti", - sako I.D.

Bandymas išprovokuoti sukilimą Arade

Į nepavykusių bandymų pašalinti Ceausescu režimą sąrašą įtrauktas ir tas iš Jasų miesto. Bet pareigūnas teigia, kad prieš tai buvo ir kitų bandymų. Vienas iš jų vyko Arado mieste, apie kurį jis nutarė kalbėti, manydamas, kad tai buvo reikšmingiausias bandymas.

"1988 metais turėjo vykti 1848 metų Vengrijos revoliucijos minėjimas. Į Arado iš Bukarešto turėjo atvykti Vengrijos ambasadorius, lydimas kelių diplomatų, kurie buvo faktiškai vengrų žvalgybos tarnybos agentai. Be to, iš Vengrijos turėjo atvykti keli autobusai su jaunimu iš "UTC".

"UTC" kabutėse, nes jie irgi buvo kažkas kita...

Ką ten kalbėti, oficialiai patvirtinta atminimo lenta jau buvo įrengta žaliojoje juostoje viduryje pagrindinio Arado bulvaro, o visi etniniai vengrai iš miesto apylinkių buvo pakviesti į renginį. Buvo tikimasi, kad čia bus išprovokuotas sukilimas. Vengrijos ambasadorius turėjo greitai pasišalinti, palikdamas paskui save sukilimą", - atskleidžia pareigūnas ir rodo, kokiu būdu "Securitate" sujaukė šią akciją.

"Atsitiktinai" būtent tuo metu aplink tas vietas, kur turėjo vykti "minėjimas", mūsų siūlymu, buvo organizuotos pionierių kartingų varžybos. Tam, kad vengrų ceremonijos dalyviai nenukentėtų nuo šių "kelių bolidų", oficialūs asmenys buvo atitverti žaliojoje juostoje, o paprasti vengrai į šią erdvę nebuvo įleisti, kad netrukdyti kartingų varžyboms.

Tuo metu pasienyje dėl biurokratinių pretekstų autobusai su taip vadinamais "UTC" (Vengrijos komunistinis jaunimas) kelioms valandoms buvo sustabdyti pasieniečių. Akivaizdu, kad taip pat mūsų prašymu. Taigi Vengrijos ambasadorius kalbėjo tik nedaugeliui smalsuolių. Bet kokiu atveju visi jų planai buvo sužlugdyti", - kažkaip žaismingai prisimena buvęs anti-KGB karininkas. Kalbant apie vengrų "įsiteikimą" paremti sovietų ir amerikiečių tarnybas, tai galima paaiškinti tuo, kad jie svajojo kaip kompensaciją gauti Transilvaniją.

"Dėl šio absurdiško tikslo vengrai praktiškai buvo sovietų liokajai. Taip pat jie padėjo rusams pašalinti Erichą Honeckerį. Po M.Gorbačiovo atėjimo į valdžią, vengrai įgavo pasitikėjimo ir veikė savarankiškai. Jie organizuodavo mokymo stovyklas rumunų pabėgėliams, tačiau mūsų žvalgai sužinojo ir infiltravo kelias dešimtis tokių bėglių. Per pastaruosius 1989 metus vengrai tapo ypač įžūlūs, nes jų pagalba buvo paremta viena sąlyga - gauti Transilvaniją. Aš prisimenu įrašą, kur vienas rusų "diplomatas" žadėjo: "Po to, kai kris Bukarešto pora. Turėkite kantrybės!"

Tirgu Murešas - 1990, paskutinis bandymas išprovokuoti sukilimą

I.D. pasakoja, kad 1990 metų kovo 15 dienos operacija Tirgu Mureše buvo paskutinis rusų ir amerikiečių slaptųjų tarnybų mėginimas įsiteikti vengrams, panaudojant ankščiau minėtą metodą - išprovokuoti vadinamąjį sukilimą. Pareigūnas pasakoja vieno "operatyvinio" įvykio epizodą: "Vienas šaltinis, etninis vengras iš Hargitos, man papasakojo, kaip vienas jo draugas Atila D. kovo 1 dieną išvyko į Miuncheną pas savo draugus.

Aš pabrėžiu dėl to, kad ir tais laikais Miunchene buvo amerikiečių NATO bazė. Draugas iš Miuncheno pareiškė tam iš Hargitos: "Mūsų mergaitė yra susituokusi su amerikiečių NATO karininku, todėl atmink, ką aš tau pasakysiu. Grįžk į Rumuniją, paimk savo šeimą, sunaikink ten viską ir atvažiuok čia, nes Arade (Transilvanijoje) bus didelių problemų." Atila D. grįžo namo, bet jo šeima nesutiko važiuoti, mat turėjo kelių mėnesių kūdikį. Tačiau tai, ką žinojo jo draugai Miunchene iš NATO karininko, pasitvirtino... "

"Gruodžio revoliucija turėjo prasidėti Jasų mieste!"

Tarp Arado ir Tirgu Murešo buvo Jasai. Mūsų šaltinis teigia, kad gruodžio pradžioje, Jasai mieste buvo įsteigtas "Securitate" komandinis punktas, koordinuojamas UM 0110. Ten buvo išsiųstas dalinio vadas, generolas Niculicioiu, jo pavaduotojas Vasile Lupu ir karininkai iš Pirmojo ir Trečiojo departamentų. Apie tai, kas atsitiko Jasų mieste, buvę UM 0110 karininkai kartais palaiko įvairias teorijas, su "niuansais".

Vienas iš pareigūnų, su kuriuo kalbėjausi, sako, kad tai buvo tik paprasta diversija: "Kažkas išplatino atsišaukimus ir todėl į vietą buvo išsiųsta dalinio vadovybė ir didžiulės pajėgos. Ar tam, kad nustatytų tuos, kurie išplatino atsišaukimus, reikėjo tiek daug žmonių? Tuo metu, kai visa tai vyko Jasuose, rusai pradėjo veikti Timišoaroje. Kažin kodėl? Juolab, kad mes turėjome konsulo iš Timišoaros balso įrašų, kuris beveik kiekvieną dieną skambindavo ambasadoriui į Bukareštą ir sakydavo: "Dar palaukite", "Dar viena diena", "Dar palaukime truputį". Vadinasi, buvo žinoma, kad kažkas toje zonoje rezgasi", - pasakoja vienas iš UM 0110 tarnybos karininkų (su sąlyga, kad garantuosime jo anonimiškumą). Be to, jis teigia, kad Jasų mieste buvo pastebėta neįprastai didelis srautas Moldovos Respublikos (Sovietų Sąjungos) piliečių, kurie smalsiai keliavo į šalies Vakarų pusę. "Mes klausėme, ko jie ieško šiame regione, nes daugiausia giminių jie turi Moldovos regione ir šiek tiek mažiau Muntėnijoje. Galiausiai kitas pareigūnas iš Pirmojo departamento, kuris nagrinėja vidaus informaciją, remdamasis šiuo epizodu, teigia, kad revoliucija turėjo prasidėti Jasų mieste, o Timišoara buvo tik atsarginis variantas.

Pasak jo, Jasų mieste tie, kurie koordinavo visus įvykius įžiebiant sukilimą, turėjo komandinį punktą viename bute "apstatytame įranga". Karininkas teigia, kad Jasų variantas žlugo dėl pasalos operacijos. Žvalgas, kuris turėjo stebėti atitinkamo komandinio punkto viršininką, pabandė jį nufotografuoti naktį infraraudonais spinduliais. Kai užsienio pareigūnas ruošėsi įeiti į butą, kur buvo komandinis punktas, žvalgą išdavė fotoaparato blyksnis: subjektas staiga pasilenkė užsirišti batą, po to apsisuko ir išėjo. Paskiau įvyko gaisrininkų "manifestacija": jie buvo apsiginklavę vandens patrankomis, kad "apramintų" tuos, kurie buvo sukviesti į "revoliuciją" Jasų mieste. Tačiau planas "B" - Timišoara - nebegalėjo būti sužlugdytas.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"