TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Muzikantas tapo gimtinės metraštininku

2007 11 06 0:00
A.Batavičius su bandonija moka visus išjudinti.
LŽ archyvo nuotrauka

Muzikantas Albinas Batavičius, mokantis prakalbinti galybę lietuviškų instrumentų, pradedant bandonija, ragu ar smuiku, vingrias melodijas išgaunantis net plunksna, čiulbantis kokių tik nori paukščių balsais, rugsėjį Vilniaus mokytojų namuose pristatė jau trečią Tauragės istoriją atspindinčių nuotraukų albumą.

Dvidešimt metų koncertavęs kartu su garsiuoju Liaudies buities muziejaus Klojimo teatru, pastaruoju metu muzikantas A.Batavičius siekia įamžinti gimtojo Tauragės krašto praeitį.

Ne dėl garbės

- Kaip vertinate neseniai pasklidusią naujieną apie steigiamą Žemaičių partiją, sieksiančią Žemaitijos regiono sukūrimo, žemaičių tautybės įrašo pase ir kitų šiai "tautai" stiprinti keliamų tikslų?

- Pajuokauti galima, bet yra ribos. Jau ir taip esame per daug susiskaldę. Negerai, jei imsime skirstytis dar labiau. Žemaičiu galima būti ir nekuriant formalių darinių. Pats esu Žemaičių draugijos narys, turiu žemaičio pasą, grįžęs namo mūsiškai pašneku. Džiaugiuosi, kai įvairūs regionai puoselėja savo kultūrą bei kalbą, bet nemanau, kad būtina prieiti iki kalbų apie savo valstybės kūrimą.

- Duoklę gimtajam kraštui atidavėte parengdamas net keturias jam skirtas knygas. Ne veltui esate vadinamas Tauragės metraštininku.

- Darau tai ne dėl garbės, o kad man patinka. Norisi nuveikti kažką daugiau, ne tik galvoti apie tai, kaip pavalgyti ar pamiegoti. Pirmą knygą - "Tauragės apskrities dūdų orkestrai" - paskyriau pirmojo viešo tarpukario Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymo 75-mečiui paminėti. Aptikau, kad orkestro, vadovaujamo kapelmeisterio Juozo Gudavičiaus, pasirodymas įvyko 1919 metais būtent Tauragėje.

Senas nuotraukas, kurias panaudojau albumuose, pradėjau rinkti dar nuo 1970 metų. Iš pradžių imdavau viską, kas pakliuvo, vėliau apsistojau ties Tauragės kraštu. Pirmame albume "Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose", pasirodžiusiame 2000-aisiais, sudėjau net 370 nuotraukų, padarytų iki Antrojo pasaulinio karo.

Nuolat rinkdamas medžiagą jos visada turi ir kada nors atrandi properšą, kur ją panaudoti. Taip kilo idėja parašyti savo Devynakių kaimo istorijai skirtą knygą. Deja, šio kaimo, įsikūrusio palei Šunijos upę, šiandien nebėra. Kaip ir prieš 200 metų toje vietoje plyti miškai, - 1976 metais žemės buvo numelioruotos, o žmonės iškeldinti kitur. Apėjau, apklausinėjau visus, kadaise gyvenusius Devynakiuose, jų vaikaičius, peržiūrėjau gausybę archyvų, pridėjau, ką pats atsimenu. O atsimenu visas ten dainuotas dainas. Pats moku visokių dainuškų balbatuškų, nes dar ganydamas gyvulius kaimo laukuose ir dainavau, ir grojau. Beje, nė vienas muzikantas sovietmečiu nepradėdavo groti kūrinio prieš tai neišmokęs dainuoti. Kad ir tokį ketureilį (čia pat uždainuoja): "Džiūstu, vystu kaip žuvė, vis dėl tavęs rupūžė."

Artėjant Tauragės 500 metų jubiliejui sumaniau parengti tai progai skirtą leidinį. Apėjau mokslo institutus, surinkau visas įmanomas žinias apie iš Tauragės kilusius, čia besimokiusius ar dirbusius žmones, surašiau visas su Taurage susijusias datas iki pat dabar. Albumui "Tauragė šimtmečių vingiuose: žmonės, įvykiai, vaizdai" panaudotas nuotraukas jau pirkau pats, mokėdavau už vieną egzempliorių ir po 60-100 litų.

- Pastaruoju metu entuziastų dėka parengtas ir išleistas ne vienas solidus leidinys, skirtas savajai apskričiai, valsčiui ar kaimui. Jūsiškiai išsiskiria tuo, kad čia sudėtos fotonuotraukos.

- Skaityti daugelis mūsų turime mažai laiko, dažnas nelabai ir mėgsta, o savo nuotraukas žmonėms patinka žiūrinėti. Tauragė labai pasikeitė per šimtmetį. Tokį nedidelį miestą lengviau aprėpti, nei, pavyzdžiui, Vilnių. Be to, yra gyvų žmonių, dar gerai atsimenančių smetoninius laikus. Tuomet tai buvo ne vienas gražiausių, o pats gražiausias apskrities centras. Mat šalia buvo Vokietija, tauragiškiai nusižiūrėdavo, kaip žmonės ten tvarkosi. Kadangi šalia buvo pasienis, vyko legali bei nelegali prekyba, miestas buvo puikiai išsistatęs.

- Tauragės 500 metų jubiliejus triukšmingai atšvęstas šiemet per Jonines, tačiau tai nėra tikroji miesto pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Jūs pasakojate patikslinęs tikrąją datą - 1507 metų balandžio 21-ąją.

- Tauragiškiai žinojo, kelintais metais pirmąkart paminėtas miesto vardas, bet kokią dieną ir kokiame dokumente - ne. Istorikas Vytenis Almonaitis man pasakė, kur reikėtų ieškoti Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios fundacinio akto. Jį, surašytą lotyniškai, radau Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dokumentas pasirašytas 1507 metų kovo 21 dieną, o tai ir yra pirmasis kartas, kai Tauragė paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Suorganizavau dokumento vertimą į lietuvių kalbą, tai datai paminėti išleidau specialų voką, kurio dailininkas yra Antanas Šakalys.

Giminės istorijos vingrybės

- Grįžkime prie jūsų giminės istorijos datų. Savo knygoje "Devynakiai. Karšuvos žemės kaimas" minite, kad jūsų tėvas gimė, kai senelis buvo 101-ų.

- Tai išties išskirtinis atvejis. Visi šie dalykai: iš kur senelis kilo, kada gimė, mirė, vedė, yra surašyti bajorų knygose. Pagal jas mano senelis Petras Vincentas Batavičius, gimęs 1800 metais, su močiute Stanislava Danilavičiūte, gimusia 1863 metais, susituokė 1883-ųjų liepą, taigi, būdamas 83 metų. Jiedu susilaukė 8 vaikų, o tėvas Juozas gimė 1901 metais. Senelis mirė 1908 metais, būdamas 108-erių. Knygose parašyta "umer ot starosti" (mirė dėl senatvės). Kitų tokių ilgaamžių mano giminėje nebuvo.

- Tačiau muzikalumu ji išties garsėjo.

- Tėvas buvo geras smuikininkas, grojo bandonija, mama mokėjo groti basedle, mušti būgną. Žmonės sakydavo: "Jei ateis groti Batavičius, bus labai gera gegužinė." Iš tėvo mokėsi daugelis muzikantų, o paskui jie mokė mane. Grojimo meną perėmiau tradiciniu būdu, nesu baigęs specialių muzikos mokslų.

Pradėjau groti dar piemenaudamas. Tada darydavome visokius skudučius, "triūbas" iš juodalksnio žievės, varnalėšų lapų sukdavome, šiaudu grodavome, čiulbėdavome nusilupę beržo tošį. Ir dabar neišeinu į lauką neturėdamas kišenėje peiliuko.

Renginiuose pamokau vaikus čiulbėti plastikiniais silkių pakeliais. Mokytojai sako - daugiau tavęs nebeįsileisime, nes visą savaitę vaikai plėšo maišiukus, kukuoja, švilpauja, negalime susitvarkyti.

Pirmieji instrumentai, kuriais pradėjau rimtai groti, buvo smuikas bei bandonija. Juos įvaldžiau dar vaikystėje. Paskui pradėjau pūsti klarnetą, birbynę, ragą, daudytes ir kitus instrumentus. Galiu groti lumzdeliais, barškalais, kukuoti, ūkauti, čiulbėti (kaip mat neraginamas išvinguriuoja lakštingalos trelę).

Grojimas tapo duona

- Kaip atsidūrėte garsiajame Liaudies buities muziejaus Klojimo teatre, kuriam vadovavo Dalia ir Povilas Mataičiai?

- Kai baigęs ekonomikos mokslus Vilniaus universitete dėstytojavau prekybos mokykloje, mane labai varė į partiją. Bet aš nenorėjau jokių partijų, mane traukė menas, tad ir pabėgau į Klojimo teatrą pas P.Mataitį. Čia pradėjau ragą, daudytes pūsti, grojimas pasidarė mano duona. Šiame teatre išbuvau apie 20 metų, kol 1990 metais jis buvo panaikintas. Kodėl taip atsitiko? Viena priežasčių - nesutarimai su vadovu. Šis teatras buvo išties unikalus, sukūrė labai įdomių dalykų, bet buvome parengę tik vieną koncertinę programą, su kuria visąlaik važinėdavome. Žmonės klausinėdavo - nejaugi negalite paruošti kitos?

Man atrodo, kad didžiausią indėlį į šį teatrą įnešė D.Mataitienė. Ji kūrė scenografiją, drabužius. Mūsų atliekami muzikos kūriniai jau patys savaime įdomūs, o tinkamai apipavidalinti virsdavo tikru stebuklu. Mano draugai tuomet, 9-ojo dešimtmečio viduryje, apsilankę spektakliuose, net baimindavosi, ar grįš namo, ar bus "supakuoti". Žmonės stebėdavosi: repertuare nė vienos tarybinės dainos - kaip šitaip galite? Tiesa, vienos kitos dainos buvo atsisakyta, bet šiaip P.Mataitis kažkaip išsisukdavo, mat mūsų vaidinimai liaudžiai labai patiko, teatras buvo gausiai lankomas. Jei jis veiktų dabar, irgi ateitų tūkstančiai žmonių.

- Dar tarybiniais laikais išvažinėjote platųjį pasaulį, bendravote su garsiais išeivijos veikėjais.

- Paskutiniais teatro gyvavimo metais keliavome išties daug. Aplankėme Europą, bet didžiausios kelionės buvo į Indiją, kur viešėjome daugiau nei mėnesį, Australiją, Naująją Zelandiją. Koncertą Sidnėjuje organizavusi Maskvos pasiuntinybė neleido jo rengti lietuvių namuose, vežė į priemiestį, į aptriušusią ukrainiečių salę. Pamenu, vietos lietuviai labai pyko, kad reikia ten trenktis.

Aišku, į tokias keliones kartu su mumis keliaudavo ir būrys kolūkių pirmininkų, partijos sekretorių. Tie bosai per pasirodymus sėdėdavo salėje. Vietos lietuviai, kurie vos neverkdavo matydami mūsų programą, jiems kišenes prikišdavo dolerių. Kol mes persirengdavome po pasirodymų, pinigai jau būdavo išdalyti, šventimas įsisiūbavęs. Mums telikdavo padainuoti kartu.

- Tai iš koncertinės leidybinės veiklos milijonų nesusikrovėte?

- Teisingai sakoma, kad visi, kurie dirba kultūrai, lieka vargšai. Taip ir yra. Gal kas nors mano, kad esu milijonierius iš tų knygų apie Tauragę, tačiau iš tiesų viskas yra vieni nuostoliai. Porą metų dirbau, o pardavęs gal gausiu tiek, kiek kitas ir per mėnesį uždirba.

Studijuodamas ketverius metus viename kambaryje su Broniuku Bradausku gyvenau. Jis dabar milijonus turi, o aš - 400 litų pensiją. Ačiū Dievui, groju daug kur, užsigroju.

Kviečiamas visur

O A.Batavičiaus išmonės bei muzikinių sugebėjimų prisireikia daug kur. Šiemet per Dainų šventę grojo iškart gal net keturiuose kolektyvuose. Pernai gruodžio mėnesį Briuselyje, Europos Parlamente, lankėsi kaip Kalėdų Senelis, - nustebino tikra barzda, grodamas įvairiausiais liaudies instrumentais bei pamėgdžiodamas paukščių balsus.

Vienas pastarųjų A.Batavičiaus pasirodymų - šiemet, per rudens lygiadienį, kai ant sostinės Pilaitės piliakalnio pūtė ragą. Po to pūsti ragą suskubo ir ant Gedimino kalno. Neseniai buvo ir Maišiagala, kunigaikščio Algirdo tėvonija, kur rago garsais atidarė šventę, skirtą 630-osioms jo mirties metinėms paminėti. Planuose - paties bandonija atliekamos muzikos kompaktinės plokštelės bei vienos tauragiškės užrašytų dainų sąsiuvinio leidyba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"