TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Myro pilies kelias iki muziejaus statuso

2014 01 30 6:00
Didinga ir puošni restauruota Myro pilis - baltarusių pasididžiavimas ir vienas lankomiausių turistų objektų. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Valdovų rūmuose viešėjo Baltarusijos istorikė, Myro pilies muziejaus direktorė dr. Olga Popko. Ji papasakojo apie vieną didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilių, o su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi dr. Vydu Dolinsku pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį.

Myro pilies ansamblis - vienas iš keturių Baltarusijos objektų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo restauracija truko bene penkiolika metų. Pilis buvo atverta turistams 2010-aisiais. Restauruotas ansamblis, apimantis 8 tūkst. kv. m, - baltarusių pasididžiavimas ir vienas lankomiausių turistų objektų. Pasak O.Popko, muziejaus darbuotojus ypač džiugina lankytojai iš Lietuvos. Jiems nereikia dėstyti istorijos nuo pradžių, nes patys daug žino apie Myro pilį.

Svajojo apie titulą

Istorikės teigimu, pilis mažame miestelyje atsirado iš didelio turtingos LDK didikų Iljiničių giminės noro išgarsėti. "Tuomet Vokietijoje titulą galėjo gauti tik turintieji akmeninę pilį ir savo herbą. Grafų titulo labai troško Iljiničiai. Herbą jie jau turėjo", - aiškino O.Popko. Todėl XV amžiaus pabaigoje miestelį paveldėjęs LDK rūmų maršalka Jurgis Iljiničius XVI amžiaus pradžioje čia pastatė didžiulę pilį ir gavo grafo titulą. Tiksli pilies pastatymo data nėra žinoma, tačiau spėjama, jog tai buvo 1520 metai. Neseniai trys Baltarusijos istorikai, surinkę daug vertingos informacijos Varšuvoje ir Vilniuje, parašė didelę monografiją apie Iljiničius.

Perėjo Radviloms

Pilies šeimininkas Jurgis Ščesnavičius Iljiničius (Jurgio anūkas) palikuonių neturėjo, todėl po jo mirties 1568 metais Myras atiteko kunigaikščiams Radviloms, kurie jau valdė Nesvyžiaus pilį, esančią už 32 km nuo Myro. Nesvyžius - irgi vienas Baltarusijos objektų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Po Europą pasidairęs LDK didysis maršalka ir Vilniaus vaivada kunigaikštis, dosnus meno ir mokslo rėmėjas, keliautojas ir rašytojas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis nusprendė Myrą paversti užmiesčio rezidencija. Iljiničiai nespėjo iki galo baigti milžiniškos pilies, tad ji buvo rekonstruota Renesanso stiliumi, kiemo viduje prie dviejų sienų pastatyti rezidenciniai korpusai. Našlaitėlis pirmasis iš Radvilų tapo Myro valdovu.

Radvilos Našlaitėlio laikais pilis buvo išpuošta: aptinkuoti rytiniai bokštai, iš Lenkijos atvežtu smiltainiu aptaisyti langai, stogai uždengti iš Karaliaučiaus atgabentomis čerpėmis. Vidus irgi švytėjo prabanga. Grindys buvo sudėtos iš plytų, marmuro, švediško kalkakmenio, įvairių rūšių brangios medienos parketo, sienos dekoruotos freskomis, nukabinėtos tapybos darbais, gobelenais. Beje, viešėdama Vilniuje O.Popko perdavė Lietuvos restauratoriams atkurti vieną vertingą Myro pilies gobeleną, kuris vėliau bus eksponuojamas jų muziejuje.

Iš šiaurinės pilies pusės Radvila Našlaitėlis įkūrė itališką parką. Jį supo liepų alėjos, suformuotos gyvatvorės, parko centre sirpo vyšnios, noko obuoliai. Kiti savininkai XVIII amžiuje čia įrengė stiklines oranžerijas. Jose augo egzotiniai augalai, vasarą išnešami į lauką. O.Popko tikisi, kad pilį supantys parkai ateityje taip pat bus sutvarkyti.

XVIII amžiaus pradžioje Myrą valdė Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Kazimieras Radvila Žuvelė. Jis atkūrė po Šiaurės karo ir kovų su Maskvos kariuomene apgriautą pilį. Vėliau Myrą kaip vestuvinę dovaną buvo gavęs Žuvelės sūnus Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila, pramintas Panie Kochanku ("Pone mielasis", - taip jis mėgdavo kreiptis į savo bičiulius). Šio vieno turtingiausių Europos aristokratų turto sąraše - 16 miestų, 683 kaimai, 25 dvarai.

Apskritai pilis daug kartų buvo suniokota - per švedų apgultis 1655, 1706 metais, taip pat 1794-aisiais, kai rusai šturmu paėmė pilį ir joje pasislėpusius sukilėlius. 1812 metų vasarą prie Myro lietuvių ir lenkų dalinys susirėmė su kazokais. Traukdamiesi Rusijos kazokai dalį pilies susprogdino. Kitas mūšis čia vyko tų pačių metų rudenį. Suprantama, po tokių neramių amžių kilnojamųjų vertybių pilyje neliko.

Savininkų portretų paieška

O.Popko pasidalijo įspūdžiais, kaip ieškojo buvusių Myro pilies savininkų atvaizdų. Kai 1813 metais mirė kunigaikštis Dominykas Radvila, Myras atiteko jo dukrai Stefanijai. Devyniolikmetė Stefanija, paskutinė Nesvyžiaus Radvilų palikuonė, 1828-aisiais Sankt Peterburge ištekėjo už Kaune gimusio vokiečių kilmės Rusijos aristokrato, caro adjutanto, kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (Wittgenstein). Rusijoje jis buvo vadinamas Levu Petrovičiumi Vitgenšteinu. Stefanijos vyrą nuo bausmės, kad palaikė dekabristus, išgelbėjo tik tėvo užnugaris, tačiau jo karjera Sankt Peterburge baigėsi.

"Myro pilies savininkai susiję ir su Vilniumi. L.Vitgenšteinas 1839 metais nusipirko Verkių rūmus, šeima gyveno Vilniuje. Kai pirmą kartą išvydau Verkių rūmus, juos supantį parką, supratau, kodėl žmones iš Vokietijos ar kitų kraštų traukė tokia gamta", - sakė O.Popko. Šis Rusijos imperijos pareigūnas, po vedybų gavęs didžiulius turtus, mieliau rezidavo Verkių rūmuose Vilniuje, vėliau -Paryžiuje.

Kaip teigė istorikė, jie ilgai nežinojo, kaip atrodė šie Myro pilies savininkai. "Su kolegomis tam skyrėme daug laiko. Išsiaiškinome, kad Liudviko ir Stefanijos Vitgenšteinų palikuonys šiuo metu gyvena Vokietijoje. Po ilgų paieškų 2012 metais viename privačiame Vokietijos muziejuje aptikome garsaus rusų dailininko Karlo Briulovo paveikslą "Vitgenšteino vaikai su itale aukle". Jis niekur nepublikuotas, nerodytas. Pievoje žaidžiantys pusnuogiai vaikai - tai Marija ir Pjeras, - aiškino O.Popko. - Vėliau Marija ištekėjo už Vokietijos kanclerio Chlodwigo Hohenlohe-Schilingsfursto. Apie jos pomėgį medžioti sklido daug pasakojimų. Marija lygiavosi į vyrus - būdama 67-erių dar sumedžiojo mešką."

Mirskiams patiko Myras

Vitgenšteinų šeima daugiausia gyveno Vokietijoje, o Myro pilį paveldėjęs Marijos sūnus Mauricijus 1891 metais ją pardavė kunigaikščiams Sviatopolk-Mirskiams. Tuo metu ši iš LDK kilusi giminė buvo garsi Rusijoje. Kunigaikščius Mirskius, kuriems pilis priklausė iki Antrojo pasaulinio karo, viliojo vietovės pavadinimo ir jų pavardės panašumas. Mirskių valdymo laikais už pilies buvo pastatytas spirito fabrikėlis.

Pirmojo savininko Nikolajaus Sviatopolk-Mirskio sūnus Michailas 1922-aisiais pradėjo pilies atstatymo darbus. Jie truko 16 metų. Iškilo du apgriauti bokštai, dalis rytinio korpuso. Giminės laikė Michailą žinomiausiu iš penkių Nikolajaus sūnų. Jaunystėje jis buvo dabita, paskui - kariškis, diplomatas, ateistas, poliglotas (skaitė dešimčia užsienio kalbų, tarp jų ir kiniškus, arabiškus tekstus).

Michailas Mirskis gyveno pilyje iki pat mirties 1938 metais. Jis palaidotas šeimos koplyčioje, pastatytoje šalia pilies XX amžiaus pradžioje motinos Kleopatros rūpesčiu.

1939 metais į Myrą įžygiavo Raudonoji armija. 1942-ųjų pavasarį pilį vokiečiai pavertė getu. Čia kalintus žydus rugpjūtį sušaudė gretimame miške. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje glaudėsi namų netekę vietos gyventojai. Paskutinė šeima išsikėlė 1962 metais. 1987-aisiais Myro pilis tapo valstybinio Baltarusijos dailės muziejaus filialu, o 2011 metais gavo savarankiško muziejaus statusą.

Šiandien, be muziejaus ekspozicijų, pilyje veikia praėjusį rudenį atidarytas viešbutis (15 dviviečių numerių), senovinių patiekalų restoranas, Baltarusijos liaudies meistrų gaminių, suvenyrų parduotuvėlė, dvi konferencijų salės.

O.Popko po paskaitos labai nudžiugino Lietuvos kolekcininko, verslininko Andrejaus Balykos pranešimas, kad jis Myro pilies muziejui dovanoja XIX-XX amžių sandūros baldų komplektą. Šypsodamasi istorikė pažadėjo Valdovų rūmams padovanoti Radvilos Našlaitėlio portreto kopiją.

O.Popko paskaitoje apie Myro pilį dalyvavo ir naujasis Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Korolis bei Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Evaldas Ignatavičius. Jie džiaugėsi dviejų šalių kaimynių muziejų bendradarbiavimu. Valdovų rūmų muziejus jau keletą metų konsultuoja Myro pilies specialistus rekonstrukcijos ir ekspozicijų įrengimo klausimais. Nuo šiol bus plėtojamas ir bendradarbiavimas mokslinių tyrimų, lankytojų aptarnavimo, leidybos, turizmo informacijos sklaidos srityse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"