TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

N. Černiauskas: tarpukariu suprasta, kad bedarbiai – nebūtinai tinginiai

2014 10 06 7:00
Dr. Norbertas Černiauskas Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Beveik penkeri metai darbo apie dvidešimt dvejų metų nedarbą, pradėdamas savo disertacijos „Nedarbas Lietuvoje 1918-1940 m.“ gynimą sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. 

Jaunas akademikas tyrinėjo ne tik nedarbo tarpukariu pobūdį, paplitimą, priežastis, bet ir aiškinosi, kaip jis suprastas visuomenėje. Suvokimas, kad nedarbas – laikina karo pasekmė, o bedarbiai – tinginiai, pasikeitė, įsisąmoninta, kad tai ne vien paties bedarbio, bet ir visos visuomenės problema. Portalui lzinios.lt N. Černiauskas pasakojo ir apie bedarbių organizavimąsi bei valstybės priemones pažaboti nedarbą. Pasak jo, prie nedarbo prevencijos netiesiogiai prisidėjo ir Žemės reforma.

- Statistika apie bedarbius Lietuvoje atsiranda 4 deš. pabaigoje. Ar ji buvo tiksli, renkama visoje šalyje? Kada užfiksuotas didžiausias nedarbas? Ar galima pasakyti, kur nedarbas buvo labiausiai paplitęs? Disertacijos gynimo metu užsiminėte, jog daugybė darbininkų plūdo į Klaipėdą, nors būtent ten buvo aukštas nedarbas. Kaip paaiškinti tokią situaciją?

- Suskaičiuoti bedarbius stengtasi visu tarpukariu, tačiau kiek aiškesnė situacija susiklostė tik 4 deš. antroje pusėje – tuo metu oficialus bedarbių skaičius, kurį Lietuva teikė tarptautinėms organizacijoms, svyravo nuo 2-5,5 tūkst. Be to, 5-7 tūkst. asmenų nuolatos dirbo viešuosius darbus. Kodėl buvo sunku žinoti tikslų bedarbių skaičių? Valstybinė socialinio aprūpinimo sistema tik kūrėsi (kaip ir pamažu radosi oficialus ir įstatymiškai apibrėžtas bedarbio apibrėžimas), darbo biržos veikė tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kitur bedarbius registravo ir jais rūpinosi atskiros savivaldybės. Dalis nedirbančiųjų ir darbdavių nematė jokio reikalo kreiptis į kažkokias tarpininkavimo įstaigas ir darbinius santykius užmegzdavo betarpiškai, dalis provincijos gyventojų sunkiai, pragyvenusių iš turimo mažo žemės sklypo – apskritai nelabai suprato, kad jie yra bedarbiai ar pusiau bedarbiai.

Taigi, oficialiai bedarbių daugiausiai būta 4 deš. pab., tačiau tai dar nerodo, kad socioekonominė šalies padėtis buvo prasčiausia (kaip kad bedarbių nebuvimas nerodė geros situacijos) – atvirkščiai, augantis skaičiai tik parodo, kad plėtėsi darbo jėgos mobilumas, prekybiniai santykiai, valstybinė socialinė sistema gebėjo vis daugiau piliečių įtraukti į savo sistemą. Tuo metu sklandė maždaug toks posakis: „apie nedarbą prieš karą nebuvo nieko girdėti, bet tai dar nereiškia, kad tuo metu žmonės gyveno geriau“. Tas pats ir su Klaipėda ar Kaunu – ten „bazavosi“ bene trys ketvirtadaliai visų oficialių Lietuvos bedarbių, tačiau šie miestai buvo visos šalies darbininkų svajone (Klaipėda net vadinta „Lietuviškąja Amerika“), nes čia mokėtos didesnės algos, aiškiau veikė darbo įstatymai, buvo galima tikėtis nedarbo pašalpų, dirbti reikėjo mažiau nei provincijoje.

- Minėta, jog didžioji problema tarpukariu – ne oficialūs bedarbiai, o sezoniniai, t.y. daugiausia darbininkai žiemą netekę vasaros metu turėto darbo. Apie kokius skaičius eina kalba?

- Tarpukariu nuolat kalbėta, kad apie 250-300 tūkst. asmenų provincijoje yra pusiau arba sezoniniai bedarbiai. Daugelis tokių asmenų savęs nelaikė bedarbiais, nes esamą padėtį – išgyvenimą iš mažo žemės sklypelio ir darbinių pajamų atskirų sezonų metu (gegužės-rugsėjo mėn.) – vertino kaip natūralią, nors ir sunkią gyvenimo aplinkybę. O dalis ir persidirbti nenorėjo. 4 deš. provincijoje susiklostė paradoksali situacija: darbo rankų būta pertekliaus, tačiau ūkininkai nuolatos skundėsi jų trūkumu. Daliai provincijos darbininkų patogiau buvo išgyventi „kažkaip“ arba traukti didesnio uždarbio į miestus (net rizikuojant tapti visiškais bedarbiais) negu gaunant stabilias, tačiau nedideles ir sunkiai uždirbamas pajamas kaime. Tą pastebėjo ir valstybė, kuri stengėsi įvairiomis administracinėmis priemonėmis sureguliuoti šią situaciją.

- Kokia buvo bedarbių moterų situacija?

- Moterų bedarbių būta mažiau, ypač provincijoje, nes, anot statistinių duomenų, žemės ūkio darbininkių paklausa buvo didesnė nei vyrų. Miestuose tik 3 deš. pradžioje fiksuotas didesnis moterų nedarbas, vėliau jis buvo žymiai mažesnis.

- Šiandien bedarbis stalčiuje gali laikyti net ne vieną aukštojo mokslo diplomą, ar tarpukariu būta išsilavinusių bedarbių?

- Tarpukariu egzistavo inteligentų-bedarbių kategorija (ne itin didelė), tačiau retas kuris šios kategorijos atstovas buvo baigęs bent gimnaziją. Dažniausiai tai kelių klasių išsilavinimą turėję ir biurokratinio darbo patirties ragavę asmenys – tokiems bedarbiams buvo suteikiami lengvesnio pobūdžio viešieji darbai.

- Disertacijoje nagrinėjote ne tik statistiką, bet ir tai, kaip nedarbas suvoktas visuomenėje. Tam pasitelkėte grožinę literatūrą. Ką iš to galima pasakyti apie šio reiškinio supratimo dinamiką?

- Nedarbo suvokimas per 22 metus smarkiai pakito. Pradžioje manyta, kad nedarbas – tik laikina Pirmojo pasaulinio karo pasekmė, o daugelis bedarbių tėra veltėdžiai ar tinginiai. Vėliau suprasta, kad tai daug sudėtingesnis reiškinys, kurį norint išgyvendinti neužtenka tiesiog sušelpti nedirbančiuosius. Visuomenės požiūris į bedarbius pasikeitė suvokiant, kad tai sudėtingų, bendrapasaulinių ekonominių procesų rezultatas su kurio padariniais tenka kovoti ne tik pačiam bedarbiui, bet ir visai visuomenei, kuri valstybinių instrumentų dėka turi prisiimti dalį nedarbo pasekmių.

- Galvojant apie darbo netekusius darbininkus, iškyla streikų, atsišaukimų vaizdiniai. Kaip tarpukariu organizavosi Lietuvos bedarbiai? Ar jie susiburdavo ad hoc, t.y. iškilus poreikiui dėl konkrečios situacijos, ar sistemingai kovojo su ilgalaikėmis nedarbo problemomis?

- Dažniausiai bedarbiai burdavosi nepatenkinti konkrečia problema – dažniausiai neįtikusia viešųjų darbų organizavimo tvarka, pavyzdžiui, kad mokama už atliktą darbą, o ne už išdirbtas valandas arba kai viešųjų darbų mastai netenkino visų bedarbių. Antivalstybinis komunistų pogrindis stengėsi bedarbių problemas „įvesti“ į klasių kovos perspektyvą, tačiau didžiai daliai bedarbių daugiau rūpėjo ne tokia retorika, o geresnis uždarbis dirbant viešuosius darbus, todėl sąlyčiai su komunistais gana menki. Konkrečius tikslus bedarbiai dažnai pasiekdavo tiesioginių derybų metų su savivaldybės atstovais. Tiesa, būta ir mitingų, demonstracijų, susidūrimų su policija (garsiausi susidūrimai įvyko 1925 ir 1934 m. Kaune).

- O kaip valstybė tvarkėsi su nedarbu? Daugelyje šalių krizės laikais viešieji darbai naudoti kaip priemonė bedarbiams užimti. Ar Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo kuo nors išskirtinė to meto Europos kontekste? Ar 1922 metų Žemės reforma prisidėjo prie bedarbystės mažinimo?

- Valstybė tvarkėsi trejopai. Visų pirma įstatymiškai įtvirtino „teisę į nedarbą“ – įsipareigojo nors ir minimaliai, bet pagelbėti darbo netekusiems. Iki Nepriklausomos Lietuvos nei įstatymiškai nei mentališkai nebuvo aišku, kas yra bedarbis. Antra, kūrė darbo biržas (jau 1919 m.), kitais būdais stengėsi sureguliuoti darbo pasiūlos ir paklausos santykį. Žinia, ilgainiui išliko tik Kauno, Klaipėdos (dar nuo Vokietijos laikų) ir Šiaulių darbo biržos, tačiau tai rodė ne silpną valstybės politiką, bet realų darbo biržų poreikį. Trečia, susikūrė pakankamai efektyvią viešųjų darbų organizavimo tvarką, kada labiausiai darbo stokojantiems buvo suteikiami laikinas pragyvenimo šaltinis. Šių darbų pagalba buvo statomi valstybiniai pastatai, kertami miškai, tiesiami keliai, tvarkomas Šventosios uostas, vykdoma melioracijos programa.

Reikia pripažinti, kad Lietuva pagal savo socialinės apsaugos išvystymo lygį atsiliko nuo Europos vidurkio, tačiau reikia manyti, kad sekantis nepriklausomybės dvidešimtmetis būtų gerokai kilstelėjęs mūsų šalies rodiklius į viršų. Apskritai XX a. pirmoje pusėje nedarbo atsiradimą (besivystančių ir išsivysčiusių valstybių kontekste) reikia laikyti visuotinio socioekonominio modernėjimo ženklu, kadangi šis žymėjo ne tik skurdo lygį, bet labiau sparčiai augantį ūkį, darbo jėgos mobilumo, konkurencijos ir našumo išaugimą.

Žemės reforma netiesiogiai prisidėjo prie nedarbo prevencijos, kadangi tūkstančiams provincijos gyventojų suteikė pragyvenimo šaltinį – žemės sklypą. Apskritai ši reforma paskatino lietuvius daugiau, efektyviau ir našiau dirbti, išvadavo iš natūrinio ūkininkavimo liekanų. Lietuvos ūkininkas pradėjo kurti „fermerinius“ ūkius, kuriems reikėjo ne tik didesnės vadybos, investicijų, bet ir daugiau darbo jėgos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"