TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Naivumo kaina

2010 10 22 0:00
Kauno universiteto profesorius V.Krėvė-Mickevičius.XX a. 3 deš. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šią savaitę, spalio 19 dieną, sukako 128 metai, kai gimė Vincas Krėvė-Mickevičius - rašytojas, dramaturgas, ilgametis Kauno universiteto profesorius. Likimas šiam didžiam žmogui lėmė ir kitokį vaidmenį - tapti pirmuoju jau sovietų okupuotos, nors formaliai dar nepriklausomos, Lietuvos liaudies Vyriausybės vadovu.

"Jaučiausi, lyg kad esu pakasynose kažko brangaus ir artimo, gal ne visai dar užmerkusio akis, bet jau kovojančio su mirtimi paskutinėje agonijoje. Visi jutome, kad nebūsime savo krašto vairuotojai, bet greičiau pastumdėliai, o kai kurių likimas gal jau iš anksto nuspręstas."

Taip vėliau, jau būdamas emigracijoje, V.Krėvė-Mickevičius prisimins 1940 metų birželio 17 dieną, kai prisiekė sovietų emisarų sudaryta Liaudies Vyriausybė. Ir kad jam, šios Vyriausybės vadovui, tuomet teko prisiekti ištikimybę 1938 metų Konstitucijai. Tai pačiai, kuri per pastarąsias porą dienų buvo net kelis kartus paminta po kojomis ir kuri bus galutinai sutrypta sovietų surikiuotam Liaudies Seimui priėmus sprendimą inkorporuoti mūsų valstybę į SSRS sudėtį.

Kaip atsitiko, kad buvęs tautininkas ir Šaulių sąjungos vadovas, artimas Antano Smetonos draugas ir visų gerbiamas universiteto profesorius sutiko prisiimti tokį nedėkingą vaidmenį? Ir kaip vėliau, šio vaidmens atsisakiusiam V.Krėvei pavyko ištrūkti iš sovietų paspęstų pinklių gyvam ir sveikam? Kad atsakytume į šiuos klausimus, pažvelkime į kai kuriuos rašytojo gyvenimo faktus.

Tautininkas ir sukilimo organizatorius

Vincas Krėvė gimė 1882 metų spalio 19 dieną Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis buvo kilęs iš Nedingės, kurioje Mickevičius nežinia kodėl vadino Krėvėmis. Ši pravardė po kurio laiko taps rašytojo literatūriniu pseudonimu, o vėliau ir jo pavardės dalimi. Atsidūręs emigracijoje ir galbūt nebenorėdamas prisiminti 1940-ųjų vasaros, buvęs Liaudies Vyriausybės vadovas pasirašinės jau tik Krėve.

Tačiau tai bus po kelių dešimtmečių. O kol kas, baigęs Merkinės mokyklą būsimasis rašytojas įstoja į kunigų seminariją. Tačiau šie mokslai jam, regis, ne prie širdies, nes neilgai trukus V.Krėvė seminariją meta. 1902 metais jo laukia pirma lemtinga pažintis: tą vasarą jis leidžia Marcinkonyse, pas kunigą Joną Šoblickį, didelį Lietuvos patriotą ir kalbos puoselėtoją. Būtent tai paskatins būsimą literatą pradėti rašyti lietuviškai.

Po poros metų V.Krėvė nutaria studijuoti filologiją, o mokslus pasirenka Kijevo ir Lvovo universitetuose. 1909 metais jis skiriamas dirbti į Baku, kur iki 1920 metų dėsto rusų kalbą ir literatūrą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis 1919 metais paskiriamas mūsų valstybės konsulu Azerbaidžane. 1920 metų gegužę V.Krėvė sugrįžta į Lietuvą, kur po poros metų gauna profesoriaus pareigas Kauno universitete. Šias pareigas jis eis iki pat nelemtų 1940-ųjų.

Kaune V.Krėvės laukia dar vienas lemtingas susitikimas - čia užsimezga profesoriaus draugystė su pirmuoju ir paskutiniuoju tarpukario Lietuvos prezidentu A.Smetona.

Nebuvo dienos, kad A.Smetona, grįždamas iš universiteto, neužeitų pas Krėvę ar Krėvė pas jį. Ši draugystė iš esmės pakeitė rašytojo politines pažiūras. Kadaise Azerbaidžane šliejęsis prie kairiųjų eserų, V.Krėvė tampa įsitikinusiu tautininku ir net Tautos pažangos partijos (TPP) kandidatu į Seimą. Tiesa, tuomet tautininkai į Seimą nepateko, tačiau netrukus V.Krėvė gauna kitas pareigas - 1922 metais jis išrenkamas Šaulių sąjungos vadovu. Reikia prisiminti, kad tuometė Lietuvos Vyriausybė imasi organizuoti Klaipėdos sukilimą būtent šaulių jėgomis. V.Krėvei patikima itin svarbi ir slapta misiją - jis vyksta į Berlyną ir gauna ten sukilimui reikalingų ginklų - šautuvų ir kulkosvaidžių.

1924 metais, TPP reorganizavus į Tautininkų partiją, V.Krėvė tapo jos pirmininku. Tačiau negausi ir ne itin populiari partija turi nedaug šansų ateiti į valdžią per rinkimus. Tad V.Krėvė kartu su Augustinu Voldemaru (būsimuoju premjeru) kalbasi apie perversmą. Manoma, kad šiuose pokalbiuose ne paskutinį vaidmenį vaidino ir SSRS pasiuntinybės darbuotojai. Vėliau tokios pažintys V.Krėvei atsilieps labai skaudžiai.

Pačiame 1926 metų perversme V.Krėvė, atrodo, tiesiogiai nedalyvavo, tačiau tikėjosi, kad naujoje tautininkų Vyriausybėje jam bus pasiūlytas švietimo ministro portfelis. Šiai svajonei neišsipildžius profesorius labai įsižeidė ir draugystė su A.Smetona bei A.Voldemaru baigėsi. Rašytojo gyvenimas ima krypti nauja vaga.

Nelemtos pažintys

1928 metais V.Krėvė organizuoja Draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. Draugija rengia menininkų keliones į Sovietų Sąjungą, lietuvių parodas, koncertus, sovietinių filmų peržiūras. Nuo šiol rašytojas tampa dažnu svečiu ir SSRS pasiuntinybėje, kalbasi su jos darbuotojais apie Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą. Galimas dalykas, kad būtent šių pokalbių paveiktas 1935 metais V.Krėvė pereina į aktyvią opoziciją, suartėja su kairiaisiais rašytojais ir net pogrindyje veikiančiai Komunistų partijai artimais žmonėmis. Jis sutinka būti žurnalo "Literatūra" oficialiuoju redaktoriumi. Tiesa, išeina tik du šio žurnalo numeriai - trečiasis konfiskuojamas ir "Literatūros" leidimas uždraudžiamas.

V.Krėvė patenka į didelę valdžios nemalonę. Tais pačiais metais Kauno apskrities komendantas konfiskuoja jo "Patarlių ir priežodžių" pirmąjį tomą, motyvuodamas tuo, kad net 300 šiame leidinyje esančių patarlių ir priežodžių "įžeidžia viešąją dorovę". 1937 metais švietimo ministras, nenurodydamas priežasčių, nepatvirtina V.Krėvės Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, nors universiteto senatas jį sutartinai perrenka į šias pareigas.

1940 metų pradžioje fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu V.Krėvė nebuvo patvirtintas ir antrą kartą, nors to norėjo fakulteto taryba ir siūlė švietimo ministrui jo kandidatūrą.

Taigi valdžios ir buvusių bendražygių atstumtas tautininkas V.Krėvė vis labiau šliejasi prie prokomunistų. Viena tokia pažintis bus lemtinga. Profesorius vis dažniau ima bendrauti su aktyviu draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikėju Justu Paleckiu. Šis 1939 metų rugsėjį nusiveda rašytoją pas SSRS pasiuntinį Nikolajų Pozdniakovą - neva pasikalbėti apie tai, kaip plėtoti dviejų šalių kultūrinius ryšius. 1940-ųjų birželį V.Krėvei apie šią pažintį bus priminta.

Vos sovietams okupavus Lietuvą, 1940 metų birželio 15-osios vidudienį V.Krėvės namuose suskamba telefonas. Ragelį pakėlusi profesoriaus žmona sako, kad skambina iš sovietų atstovybės. Apimtas negeros nuojautos V.Krėvė prašo žmonos pasakyti, kad jis jau miega. Bet plieninis balsas ragelyje atkaklus. Tai ne kas kitas, o senas pažįstamas N.Pozdniakovas. Prašo tuoj pat atvykti į atstovybę. Bet juk jau vėlu, ginasi V.Krėvė. "Nieko, vasaros naktys šiltos ir trumpos", - ramina Stalino pasiuntinys. Kiek padvejojęs, profesorius nutaria važiuoti.

Pasitikęs Krėvę atstovybėje N.Pozdniakovas itin lipšnus ir malonus. Dar kartą atsiprašo už tokį vėlyvą kvietimą ir čia pat jam pristato dar vieną žmogų - SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo pavaduotoją Vladimirą Dekanozovą. Palieka juos dviese tuo pretekstu, kad nori pasirūpinti užkandžiais ir viena kita taurele.

Tuo metu V.Dekanozovas eina prie reikalo. Skundžiasi, esą labai nusivylęs A.Smetona, kuris ne tik jo nepasitiko, bet ir apskritai išvyko iš Lietuvos. Dar kartą primena, kad SSRS nesikėsina ir niekuomet nesikėsins į mūsų valstybės suverenitetą, o SSRS kariuomenės įvedimas buvo neišvengiamas šiais nelengvais laikais. Taip norima apsaugoti Lietuvą nuo Vokietijos agresijos. Po ilgo pokalbio apie šį bei tą V.Dekanozovas ima tvirtinti, kad jam buvę labai sunku kalbėtis su einančiu prezidento pareigas Antanu Merkiu. Sovietų emisarai norėtų Lietuvos Vyriausybėje matyti tokius žmones, kurie netrukdytų Maskvos planams. Todėl jis, V.Krėvė, esąs numatytas į užsienio reikalų ministro ir vicepremjero pareigas. Ir čia pat pakiša jam lapą su būsimos Vyriausybės narių pavardėmis. Žinomų pavardžių jame gana nemažai, tačiau labiausiai stebina jo senas pažįstamas J.Paleckis, numatytas ministro pirmininko pareigoms eiti.

To V.Krėve tikrai nesitikėjo, ką jau kalbėti apie tai, kad būti kabineto nariu jam siūlo ne prezidento pareigas einantis A.Merkys, o SSRS užsienio reikalų ministro atstovas. Rašytojo nuomone, J.Paleckis tikrai netinka Vyriausybės vadovo pareigoms tokią atsakingą valandą. O ir pats profesorius niekuomet politika neužsiėmęs, tad siūlomų pareigų Vyriausybėje nenorėtų priimti.

V.Krėvės nuostabai, V.Dekanozovas su jo nuomone netikėtai sutinka. Taip, J.Paleckis - ne tas žmogus, kuriam būtų galima patikėti kabineto vadovo pareigas. Tačiau reprezentacinei prezidento funkcijai jis visiškai tinkąs. O kalbant apie patį V.Krėvę, tai šis esąs populiarus patriotinių veikalų kūrėjas, tad žmonės juo ir jo vadovaujama Vyriausybe pasitikėsią.

Ar sutikti su pasiūlymu? Juolab kad V.Dekanozovas žada, jog pasikeitus padėčiai sovietų kariuomenė tikrai bus išvesta. Vis dėlto V.Krėvė nutaria duoti atsakymą tik pasitaręs su A.Merkiu. Grįžęs namo ir pasitaręs su žmona profesorius skambina N.Pozdniakovui. Dėkoja už pasiūlymą ir sako nutaręs pasiūlytų pareigų atsisakyti. V.Krėvė nežino ir negali žinoti, kad V.Molotovo nurodymu nauja Lietuvos Vyriausybė turi būti sudaryta jau rytoj ir kad taip paprastai ištrūkti iš voratinklio jam nepavyks.

Rytojaus rytą profesorių į prezidentūrą skubiai kviečia A.Merkys. Iš ministro pirmininko veido V.Krėvė supranta, kad šis jau žino apie jo apsisprendimą. Tačiau A.Merkio rūstybė liejasi ne ant profesoriaus, o ant A.Smetonos. "Manai, aš čia kuo dėtas? Jau išdūmė kaltasis, net nepasitaręs su savo Vyriausybe. Tautos vadas! Antrasis Vytautas! Lietuvos ginkluotųjų pajėgų viršininkas! Sušaudyti tokį vadą!"

A.Merkys sako suprantąs, kad Lietuva faktiškai okupuota, tad dabar tenka laviruoti. Tad V.Krėvės kandidatūra į Vyriausybės vadovus esanti geriausias kompromisas, juolab kad į Vyriausybę sovietai numatę tokius užkietėjusius komunistus, kaip Mečys Gedvilas.

"Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau? Negi sutiksim, kad Vyriausybės priešaky atsistotų Sniečkus, kaip bolševikai buvo mums pasiūlę?" - nevilties apimtas klausia A.Merkys. Visiškai sutrikęs V.Krėvė sutinka galutinį atsakymą duoti po pietų. O kojos pačios jį neša pas buvusį teisingumo ministrą Stasį Šilingą. Tas pataria sutikti ir mėginti mainais išsiderėti nors menkiausių nuolaidų iš bolševikų. "Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti", - tokie bus S.Šilingo atsisveikinimo žodžiai.

Bejėgis premjeras

Šiek tiek po antros grįžusį namo profesorių užklumpa J.Paleckio skambutis. Sovietų paskirtasis premjeras teiraujasi, ar šis galiausiai duodąs savo sutikimą. Matyt, neištvėręs ragelyje tvyrančios tylos J.Paleckis pasisiūlo atvažiuoti pats. V.Krėvė nenoromis sutinka priimti. Po pusvalandžio J.Paleckis jau V.Krėvės namuose. Ir ne vienas, o su N.Pozdniakovu. Profesorius dar spyriojasi, reikalauja, kad tokiu atveju finansų ministru būtų paskirtas Ernestas Galvanauskas. Tai buvo tarsi gelbėjimosi ratas - juk sovietai, nenorėję, kad į naująją Liaudies Vyriausybę būtų paskirtas nė vienas buvusio kabineto ministras, tokią sąlygą atmes. Deja, po kelių valandų šias viltis išsklaido paskambinęs J.Paleckis. Jis praneša, kad E.Galvanauskas sutiko priimti finansų ministro pareigas. "Tikiuosi, daugiau kliūčių nėra?" - klausia sovietų paskirtas premjeras. Trauktis nebėra kur. "Gerai", - ištaria profesorius V.Krėvė, greičiausiai suprasdamas, kad priėmė patį blogiausią savo gyvenimo sprendimą. "Rytoj kviečiu pirmą Vyriausybės posėdį", - su palengvėjimu atsidusęs ištaria J.Paleckis ir padeda ragelį.

Netrukus V.Krėvės, jau kaip Vyriausybės vadovo, perėmusio šias pareigas iš J.Paleckio, laukia kelionė į Maskvą ir susitikimas su V.Molotovu. Vizitas numatytas liepos 1 dieną. Traukinys, artėdamas prie Maskvos Baltarusijos stoties lėtina greitį, už vagono langų bėga lietuviškomis trispalvėmis apkaišyti stulpai. Perone V.Krėvės laukia SSRS užsienio reikalų komisaro pavaduotojas, Maskvos karo komendantas, ir, žinoma, Lietuvos atstovas Sovietų Sąjungoje Ladas Natkevičius. Jau įsėdus į automobilį pastarasis sako: "Nors jus sutiko kaip geriausiais laikais sutikdavo mūsų aukštus pareigūnus, nemanau, kad jų nusistatymas mūsų atžvilgiu būtų pakitęs." V.Krėvė vis dar netiki: nejau sovietai taip ciniškai sulaužys duodą žodį ir parašais sutvirtintas sutartis?

Kelias iki V.Molotovo kabineto pasirodo ilgesnis nei tikėtasi - susitikimas paskirtas tik 11 valandą vakaro - jis turi vykti naktį, laikantis geriausių Stalino tradicijų. Po ilgo laukimo priimamajame paaiškėja, kad V.Molotovas nori kalbėtis su V.Krėve akis į akį, tad Lietuvos pasiuntinys L.Natkevičius jo kabinete nepageidaujamas. Ką padarysi - abiem Lietuvos pareigūnams tenka nuryti ir šią karčią piliulę.

Iš šalies pažiūrėjus, malonus ir nuoširdus pokalbis trunka ne vieną valandą. V.Krėvė naiviai bando įtikinti sovietų užsienio reikalų komisarą V.Molotovą, jog būtina išlaikyti bent jau formalią Lietuvos nepriklausomybę - esą tai atitiktų abiejų valstybių interesus. Vėliau pats V.Krėvė savo prisiminimuose pacituos, ką V.Molotovas atsakė į šiuos argumentus: "Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūras, tai ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Sovietų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras sąjungines respublikas, garantuojant plačiąsias teises ir galimumus vystytis ir žydėti tautinėms kultūroms, tautiniams ūkiams ir gerovei."

V.Krėvei suabejojus, ar atsirastų pasaulyje tauta, kuri savo noru atsižadėtų nepriklausomybės, V.Molotovas atsakė: "Pamatysi tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, kai liaudis visose Pabaltijo valstybėse pasisakys už įsijungimą." "Molotovui pasakius šiuos žodžius, baigėsi mano labai ilgas ir visiškai nevaisingas pasikalbėjimas. Man pasidarė aišku, kad SSRS užmaskuota jėga inkorporuos Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį", - prisimena V.Krėvė. Atsisveikino jiedu šaltai. Buvo maždaug trečia nakties, kai išėjęs iš V.Molotovo kabineto priimamajame Lietuvos premjeras rado jo laukiantį L.Natkevičių. Abu vyrai be žodžių supranta, kad nei jų žodžiai, nei pastangos nieko nebereiškia.

Grįžo į valstybės laidotuves

Liepos trečiąją V.Krėvė jau Kaune. Tiesiai iš geležinkelio stoties jis skuba pas E.Galvanauską, iš kurio išgirsta liūdnas naujienas: prezidentas J.Paleckis paleido Seimą, M.Gedvilas nutraukė draugystės sutartis su Latvija ir Estija. O tai, kad Lietuva bus inkorporuota į SSRS sudėtį, jau nebekelia jokių abejonių. Nejau abiem teks ne tik dalyvauti savo valstybės laidotuvėse, bet ir būti jos duobkasiais?

Dabar nelengvame pokalbyje bręsta V.Krėvės sprendimas: "Nieko kito mums nebelieka, kaip tik pasitraukti. Pasilikdami toliau Vyriausybėje mes būsim laikomi komunistų pagalbininkais Lietuvos nepriklausomybei sužlugdyti."

Tą pačią dieną susitikęs su J.Paleckiu V.Krėvė taip pat neišgirsta nieko paguodžiamo. Šis lieja ašaras ir taip pat skundžiasi buvęs apgautas, tačiau dabar Lietuvai kitos išeities nebėra, o pasipriešinimas ne tik niekuo nepadės, bet ir sunaikins lietuvių tautą, ypač jos inteligentiją.

Kitą dieną sušauktame Ministrų tarybos posėdyje, kuris šiaip jau turėjo būti skirtas einamiesiems reikalams, į dienotvarkę netikėtai įtraukiamas klausimas dėl skubių naujo Seimo rinkimų.

Marionetinės Vyriausybės vadovas supranta, kad jo balsas čia nieko nebereiškia ir kad sustabdyti rinkimų farso nepavyks. Netrukus V.Krėvė įteiks J.Paleckiui atsistatydinimo pareiškimą. Šis, matyt, bijodamas užrūstinti Kremliaus pasiuntinius, pasiūlo profesoriui tiesiog išeiti atostogų, kol viskas išsispręs savaime.

Priimdamas sprendimą trauktis V.Krėvė manė, kad netrukus bus suimtas ir išvežtas. Tačiau Maskvoje, matyt, buvo nutarta kitaip - atlikęs savo vaidmenį profesorius okupantams atrodė ne tik nereikalingas, bet ir nepavojingas. Maža to, kaip atlygis už dalyvavimą valstybės laidotuvėse jam 1941 metų balandį buvo suteiktos Mokslų akademijos prezidento pareigos.

Antrosios sovietų okupacijos V.Krėvė nebelaukė - 1944 metais jis pasitraukė į Austriją, o dar po trejų metų įsikūrė JAV Filadelfijos mieste, kur iki pat gyvenimo pabaigos Pensilvanijos universitete dėstė rusų bei lenkų kalbas ir literatūrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"