TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Napoleonas ir Nemunas

2012 06 15 8:26

1812 metų Prancūzijos ir Rusijos karas neišdyla iš žmonijos atminties net po poros šimtmečių. Jis lemtingai nusirito per Nemuną, per Lietuvos žemę.

Prancūzijos ir Prūsijos konfliktas įsiplieskė 1806 metais. Jį išprovokavo Napoleono I manipuliacijos teritorijomis su Hanoverio karalyste. Žaibiškai okupavęs beveik visą Prūsiją, Napoleonas I privertė šios šalies karalių su visu dvaru ir vyriausybe bėgti į Rytprūsius, kuriuos gynė Prūsijos sąjungininkės Rusijos armija. Kai Napoleono I kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda (Memelis) liko vieninteliu laisvu miestu šiaurės rytuose. Į jį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III šeima atvyko 1807 metų sausį ir išbuvo čia iki kitų metų sausio. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine. Tuo metu buvo parengta ir pasirašyta nemažai reikšmingų Europai tarptautinių sutarčių, tarp jų ir garsioji Tilžės sutartis.

Tilžės plaustas nepadėjo

Užėmęs Lenkiją 1806-ųjų gruodį ir siekdamas galutinai palaužti Prūsiją, Napoleonas patraukė į Rytprūsius, bet mūšyje prie Ylavos 1807 metų vasario 7 ir 8 dienomis buvo sustabdytas Rusijos kariuomenės. Tačiau atsinaujinus karo veiksmams, 1807 metų birželio 14 dieną, Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Birželio 25 dieną Tilžėje prasidėjo taikos derybos, o liepos 7-ąją, imperatoriams susitikus ant plausto Nemuno upėje, buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono I ir Aleksandro I. Liepos 9 dieną prie sutarties buvo priversta prisidėti ir Prūsija. Pagal Tilžės taikos sąlygas, Prūsija iš esmės buvo paversta Napoleono I valstybe palydove. Iš jos atimtose teritorijose Napoleonas I sukūrė Varšuvos didžiąją hercogystę, Vestfalijos karalystę ir prancūzų kontroliuojamą Dancigo Respubliką.

Aleksandras I, spaudžiamas rusų dvarininkijos, po kelerių metų ėmė keisti Tilžės sutarties nubrėžtą poziciją. 1810 metais jis paskelbė vadinamąjį Gruodžio įsaką dėl naujų neutralios prekybos nuostatų. Kai kurie įsako paragrafai gerokai suvaržė prancūziškų gaminių įvežimą, jie netgi pradėti naikinti Rusijos pasienyje. Tai labai supykdė Napoleoną ir jis ryžosi sulaužyti Tilžės taikos sutartį.

Tais laikais visa Europa buvo tapusi karų ir mūšių arena. Viena po kitos kūrėsi ir žlugo antiprancūziškos koalicijos. Per septyniolika metų trukusį napoleonmetį (1792-1815) jų buvo net septynios. Todėl ėmė atrodyti, kad Napoleonas yra nenugalimas. Napoleonmetis - tai Prancūzijos revoliucijos pabaiga bei Napoleono viešpatavimas. Jam galutinai įtvirtinti reikėjo įveikti Rusiją.

Šokiai ir žinia apie karą

Nuo 1811 metų pabaigos, kaip rašė Levas Tolstojus romano "Karas ir taika" trečiame tome, prasidėjo stiprėjantis Vakarų Europos pajėgų ginklavimas ir telkimas. 1812-aisiais tos pajėgos - milijonai žmonių (įskaitant tuos, kurie pervežė ir maitino kariuomenę) - pajudėjo iš Vakarų į Rytus link Rusijos sienų, prie kurių iš kitos pusės lygiai taip pat buvo telkiama rusų armija.

Birželio dvyliktąją (senuoju stiliumi) Vilniaus Vingio parke, generalgubernatoriaus Benigseno rūmuose, buvo iškelta puota ten viešėjusio Rusijos valdovo Aleksandro I garbei. Dar rengiant pokylį paaiškėjo, kad visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Likus porai valandų iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas, visas parketas buvo nubertas nuolaužomis. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino Neryje. Nepaisant šio tragiško incidento, puota nebuvo atšaukta ar perkelta į kitą vietą - tiesiog buvo surinktos stogo nuolaužos, nuvalytas parketas.

"Dvyliktą valandą nakties dar vyko šokiai, - rašo L.Tolstojus, - generolas adjutantas Balašovas, vienas artimiausių valdovui asmenų, priėjo ir, nesilaikydamas etiketo, sustojo visai arti valdovo, besikalbančio su lenke dama (greičiausiai tai buvo grafienė Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gauffier - aut.). Vos tik Balašovas pradėjo kalbėti, valdovo veide pasirodė nustebimas. Jis paėmė Balašovą už parankės ir nuėjo su juo per salę."

Taip Rusijos imperatorius Aleksandras I gavo žinią apie tai, kad Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemuną ir pradėjo naują karą.

Per Nemuną trimis tiltais

Šiam antpuoliui Napoleonas galutinai ėmė ruoštis 1812-ųjų birželį, kai porai dienų buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Vėliau, pasak istorikų, aplenkęs armiją, Napoleonas šešių žirgų traukiama karieta privažiavo Nemuną ir įsitaisė ant aukšto skardžio. Ankstų birželio 24-osios (naujuoju stiliumi) rytą Napoleonas išėjo iš palapinės apsirengęs lenkų karininko munduru. Taip jis tarytum pabrėžė, kad palaiko Lenkijos siekį susigrąžinti iš jos prieš septyniolika metų atimtą nepriklausomybę, kai Rusija su savo sąjungininkėmis įvykdė trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą.

Apsižvalgęs pro žiūroną nuo dabartinės Garliavos kalvų (nuo tada viena jų taip ir vadinama - Napoleono kalva), Napoleonas įsakė forsuoti Nemuną per tris laikinus pontoninius tiltus. Kareiviai mėtė į viršų kepures ir šaukė: "Tegyvuoja Imperatorius!"

Prancūzai Kauną užėmė be jokio pasipriešinimo. Miestas buvo apiplėštas ir suniokotas. Ypač negailestingai buvo nusiaubtas baroko perlu vadinamas Pažaislio vienuolynas, o jo altorius tapo griuvėsių krūva. Kaune kilo badas, ėmė siautėti dizenterija, suklestėjo netvarka ir savivalė. "Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos - ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais", - įvykius aprašė savo dienoraštyje nežinomas vienuolis.

Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Iš jo vos spėjo skubiai išvykti Rusijos imperatorius Aleksandras I. Į Vilnių įžengę prancūzai Vingio parko rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais netrukus sudegė.

Ko iš Napoleono tikėjosi Lietuva?

Vis dėlto Prancūzijos invazija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti žlugusią ATR, tai yra savarankišką jungtinę valstybę. Prancūzijos armijoje savanoriais kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą. Napoleonas 1812 metų liepos 1 dienos įsaku iš vietos bajorų sudarė administracinę valdžią - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vyriausybinę komisiją (laikinąją Vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII amžiaus pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislovas Soltanas. Komisiją sudarė septyni komitetai, kurie administravo keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.

Tačiau lemiamą įtaką toje komisijoje turėjo lenkai. Liepos 14 dieną Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Tuo metu Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 dieną komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hogendorpą. Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančia koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje tuomet visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą. Teliko guostis garsiąja Napoleono fraze, ištarta jam įžengus į Vilkaviškį: "Šitie lenkai - kitokie negu Lenkijoje."

Planavo greitą pergalę

"Lietuviai sutiko Nepoleoną kaip išlaisvintoją nuo Rusijos, bet atviras Didžiosios armijos ("Grande Armee") plėšikavimas visiškai neatitiko išvaduotojo statuso", - pabrėžia istorikas Virgilijus Pugačiauskas. Be to, Napoleono armijos plėšikavimus provokavo netikėtas orų atšalimas, kurį kariai patyrė Lietuvoje. Apskaičiuota, kad kelyje Kaunas-Vilnius krito apie 20 tūkst. arklių. Prancūzams keliantis per Nemuną netikėtai atšalo: dieną tvyrojusią 25 laipsnių temperatūrą staiga pakeitė vos 5 laipsnių šiluma. Tokių staigių pokyčių nepakėlė Didžiosios armijos gretose buvę portugalų, ispanų, italų karių žirgai. Prasidėjo liūtys, kruša. Prie pietų Europos klimato sąlygų įpratę arkliai pradėjo masiškai kristi.

Lenkų istorikas Dariuszas Nawrotas teigia, kad Napoleono armijai keliantis per Nemuną buvo planuojamas greitas generalinis mūšis su Rusijos kariuomene. Tikėtasi, kad staigiai persikėlęs per Nemuną Napoleonas sugebės pavyti priešą ir kažkur ties Vilniumi jį sumušti. Tačiau kai Kaune prasidėjo kariuomenės vidaus suirutė, karinė kampanija pražūtingai užtruko. Bandydami gelbėti šąlančius arklius, kariai juos suvarydavo net į bažnyčias, vienuolynus. Arklių kanopos sutrupino Pažaislio bažnyčios grindis, nukentėjo altorius, o Kauno gyventojai padarė išvadą, kad tos armijos kariai - bedieviai. "Tuomet gyventojai darėsi atsargesni, dalis jų tapo net priešiški. Žinoma atvejų, kai jie bėgdavo ir slėpdavosi miškuose, - ten laukdavo, kol pražygiuos kariuomenė", - teigia istorikas Liudas Glemža.

Liūdnas sugrįžimas į Vilnių

Nors iš pradžių pergalingas prancūzų Didžiosios armijos žygis baigėsi Maskvos užėmimu, bet ji triuškinamai pralaimėjo feldmaršalo Michailo Kutuzovo kariuomenei Borodino mūšį. Išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas įsakė trauktis. Tai buvo ne tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas, kurį sunkino nuolatinis alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai.

Į Vilnių Napoleonas sugrįžo gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko. Po penkių dienų jau ties Kaunu, prie Aleksoto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad prie Vilniaus žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno - dar tiek pat, iš viso - apie 90 tūkst. prancūzų. Visas kelias tarp šių miestų buvo nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Daktaras Josephas Frankas prisiminimuose rašo: "Keletas prancūzų kareivių pasislėpė name, kuriame anksčiau buvo mano klinika. Aptikę užrakintą kambarį, pamanė rasią jame maisto ir išlaužė duris. Tai būta patologijos kabineto. Nelaimingieji išgėrė visą degtinę, kurioje mirko preparatai." Beje, porą šimtmečių netyla gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėn užkasė Rusijoje prisiplėštus turtus!

Prancūzams traukiantis per Kauną, gyventojų priešiškumas buvo akivaizdus. Napoleono armijos karys M.de Fezensacas užfiksavo: "Gyventojai, stebintys mūsų persikėlimą, į mus žvelgė išdidžiai. Vienas jų buvo jau ginkluotas šautuvu, aš negalėjau jo atimti. Daugelis kareivių, kurie atsivilko iki Nemuno, mirė prie tiltų tuo momentu, kai jų kančios buvo besibaigiančios."

Grįžęs į Paryžių imperatorius nenurimo... ir pralaimėjo dar vieną stambų mūšį ties Leipcigu. Buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų. Tačiau 1815-ųjų kovo 18 dieną patyrė naują didžiulį pralaimėjimą britų kariuomenei prie Vaterlo. Tada jau tapo galutinai ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje, eidamas 52-us metus, mirė nuo skrandžio vėžio (o gal buvo nunuodytas arsenu?) 1821 metų gegužę. Šiandien jis guli septyniuose vienas į kitą įdedamuose karstuose Paryžiaus Invalidų bažnyčioje.

Ar vertas karštos meilės

1812 metų gruodžio viduryje rusų sumušti ir pakrikę Didžiosios armijos likučiai (iš 600 tūkst. kariuomenės tebuvo likę apie 30 tūkst. karių) per Kauną ir Nemuną slinko atgal į Vakarų Europą. Vienuolio dienoraštyje rašoma, kad išbadėję prancūzai valgė pastipusius arklius ir žuvusius karius, kad Rotušės aikštėje durtuvais juos žiauriai ir negailestingai badė kazokai. Šventinį šūkį "Tegyvuoja Napoleonas!" Kaune pakeitė "Tegyvuoja imperatorius Aleksandras!"

Dabartinė Kauno valdžia Napoleono pulkų persikėlimo per Nemuną 200-ąsias metines nutarė paminėti, atrodo, ne mažiau spalvingai negu 1812-ųjų miesto burmistras ir paprefektis, kurie džiaugsmingai sutiko įžengusį Napoleoną ir jo pulkus. Šiemet birželio 22-24 dienomis Kaune numatytas renginys oficialiai vadinamas gyvosios istorijos festivaliu "Europa. Napoleonas I Kaune. 1812 m." Bus rengiamos daug kainuojančios persikėlimo per Nemuną inscenizacijos, statomi pontoniniai tiltai, vyks mūšių spektakliai, fejerverkai. Kai kurie provincialumo iki šiol neatsikratę lietuviai tebemano, kad prancūzai anuomet nešė laisvę, išsivadavimą iš carizmo, naujos ART ar LDK atgaivinimą bent pusmečiui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"