TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ne(į)vykęs pasikėsinimas

2007 08 08 0:00

1947 metų gegužė galėjo lemtingai pakeisti sovietų okupuotos Lietuvos politinį žemėlapį. "Tauro" apygardos partizanai po kruopščių ir ilgus mėnesius trukusių pasirengimų buvo pasiruošę įvykdyti pasikėsinimą į sovietinės Lietuvos vadovus, tarp kurių tikrai buvo tuometinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis. Lemtingiems šūviams pritrūko ryžto, valios, o gal užteko žmogiškumo...

Nedavė įsakymo

Ankstų gegužės rytą nuo Vilniaus Kauno link riedėjo automobilių kortežas. Pirmas važiavo autobusas su kareiviais, iš paskos - du vyriausybiniai zimai su tuometiniais sovietų Lietuvos vadovais, o visus juos lydėjo džipas su kariškiais. Pakelėje jų jau laukė pasala: vienoje kelio pusėse trys, o kitoje - keturi sunkieji kulkosvaidžiai ir dar apie keturias dešimtis automatais ir šautuvais ginkluotų partizanų. Kelio ruožas buvo užminuotas - kad būtų tikriau. Kortežui įvažiavus į apšaudymo zoną partizanai laukė ženklo: minų sprogimo ir sunkiųjų kulkosvaidžių kalenimo. Tačiau kortežas kaip važiavo, taip nuvažiavo. Nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Prie sprogdiklio buvusiems partizanams ir kulkosvaidininkams komandą "ugnis" turėjo duoti už operaciją atsakingas leitenantas Jonas Poškus-Rolandas. Jis jos kažkodėl nedavė.

Bent sąžinė rami

Šiuo metu Vilniuje gyvenantis 85-erių J.Poškus, ligų ir metų visiškai nualintas žmogus, apie tą įvykį kalba labai sunkiai. "Kaip būčiau galėjęs toliau gyventi, davęs įsakymą šaudyti?! Juk mašinose buvo vaikų! Jei jie būtų žuvę - o jie tikrai būtų žuvę, - to sau niekaip negalėčiau atleisti", - LŽ teigė J.Poškus.

Kur kas plačiau apie šią unikalią partizanų operaciją LŽ papasakojo akademikas Antanas Kudzys, 1945-47 metais buvęs Vytauto Didžiojo universitete veikusios J.Poškaus vadovaujamos pogrindinės organizacijos narys.

"Su J.Poškumi 1937-40 metais mokiausi Alytaus gimnazijoje, todėl vienas kitą gerai pažinojome. Žinojau apie jo ryšius su partizanais, padėjau jam įstoti į universiteto Statybos fakultetą bei gauti atitinkamus dokumentus. Jo iniciatyva universitete ir mieste buvo platinami pogrindžio leidinėliai, renkama informacija apie aukštų Vilniaus pareigūnų išvykas į Kauną ir jų tikslus, kompromituojami VKP(b) istorijos ir politinės ekonomijos rusakalbiai dėstytojai, o kartu ir šios disciplinos", - tolimą praeitį lyg vakarykščią dieną puikiai prisimena A.Kudzys.

Pogrindininkai užsiėmė ir kitokia veikla. Kaune buvo renkami maisto produktai, pinigai, avalynė, drabužiai ir medikamentai neva neturtingiems studentams. Legaliais ir nelegaliais būdais surinkta ar įsigyta labdara per patikimus ryšininkus būdavo perduodama partizanams.

Nuo 1944 m. rudens kai kurie studentai aktyviai dalyvavo partizanų judėjime, priklausė Kaune veikusioms J.Antanaičio, A.Bendinsko ir kitoms grupėms, kurios 1945-ųjų pavasarį buvo išduotos ir likviduotos, o jų vadai ištremti į Sibiro lagerius. Konspiruotą pogrindį VDU 1945 metų rudenį organizavo būtent J.Poškus. Ir tokios veiklos patirties jis turėjo. Vokiečių okupacijos metais mokėsi Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, tuo pat metu studijavo ir lenkų pogrindinėje karo mokykloje, kurios pratybos vykdavo Belvederio miškuose. Šioji mokykla buvo pavaldi legendiniam Armijos Krajovos vadui generolui Vilkui. Būtent lenkų partizanų būriuose J.Poškus gavo pirmą kovinį krikštą - porą kartų pavyko užpulti vokiečių karinius ešelonus ir užgrobti didelį kiekį ginklų bei šaudmenų. Lenkai J.Poškui suteikė poručiko (puskarininkio) laipsnį.

Ruoštasi ilgai

Tauro apygardos vadovybė apie 1946 metus nutarė, kad nepakanka "terliotis" vien su stribais ar kolchozų partiniu bei tarybiniu aktyvu. Priimtas sprendimas įvykdyti antpuolį prieš aukščiausius sovietų pareigūnus. Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejas per vieną vadų susitikimą kalbėjo: "Mes gyvenam kaime ir negalime padaryti to, ką galite jūs padaryti mieste. Mes čia užmušinėjam mažus žmones, kaip antai stribus ir kitus lietuvių tautos išdavikus. Jūs gyvenate mieste, apsižiūrėkite ir sunaikinkite, pavyzdžiui, tokius kaip Sniečkus, Gedvilas ir kitus."

Prasidėjo parengiamieji darbai. Svarbiausia reikėjo sužinoti, kada aukšti sovietų pareigūnai važiuos į Kauną. O važiuodavo jie gana dažnai, nes į vadinamuosius partinio ir tarybinio aktyvo susirinkimus partiniams iš visos Lietuvos laikinojoje sostinėje rinktis būdavę patogiausia. Be to, Kaunas buvo daug mažiau nukentėjęs nuo karo nei gerokai apgriautas Vilnius.

A.Kudzys pasakoja, kad iš pradžių buvo svarstoma galimybė susprogdinti galingą užtaisą Muzikiniame teatre arba Darbo rūmuose. Pavyzdžiui, galvota padėti sprogmenis rūsyje po bufetu, kuriame sovietų vadovai mėgdavo aptarinėti savo reikalus. Tačiau šis variantas atmestas kaip nerealus, nes pastatus, kuriuose būdavo sovietiniai "bonzos", labai akylai saugodavo vyriausybės apsauga.

J.Poškus per vieną svarstymą mįslingai prasitarė turįs kur kas realesnį pasikėsinimo planą.

Studentams pogrindininkams bendraujant su bendramoksliais komjaunuoliais pavykdavo sužinoti apie numatomus partinius renginius ar susitikimus. Ta informacija būdavo visais įmanomais būdais patikrinama. Buvo žinomi keli tokie sovietų Lietuvos vadovų susitikimų Kaune atvejai. Veikti apsispręsta sužinojus, kad gegužės mėnesį Kaune vyks didelis partinio ir politinio aktyvo susirinkimas.

"Jis pažeidė statutą"

"Tą rytą buvo prastas matomumas, tvyrojo rūkas. Mes pamatėme kortežą. Pasižiūrėjęs pro žiūronus pamačiau, kad vienoje iš mašinų sėdi vienas ar du vaikai. Mane apėmė graužatis, baimė ar neryžtingumas. Aš nedaviau įsakymo, bet ne todėl, kad man būtų buvę gaila Sniečkaus, Paleckio ar kitų išdavikų. Nedaviau įsakymo todėl, kad pro žiūronus švietė vaikiškos akys. Aš neišdrįsau timptelėti už virvutės", - šią sunkią savo gyvenimo akimirką prisimena J.Poškus.

O vieta antpuoliui buvo pasirinkta labai vykusi. Už kelių kilometrų nuo Rumšiškių vyko kelio Vilnius-Kaunas baigiamieji statybos darbai. Automobiliai turėdavo maksimaliai sumažinti greitį ir vos slinkdavo. Pakelės buvo apaugusios krūmokšniais, kurie gerai dengė pasaloje esančius partizanus.

"Tai būtų buvęs garantuotas reikalas. Kryžminė ugnis būtų nepalikusi jokių galimybių išlikti kortežo keleiviams", - įsitikinęs A.Kudzys. Be to, partizanai turėjo galimybę per kokį pusvalandį be jokių nuostolių atsitraukti, nes pagalba iš sovietų įgulų Kaune ar Kaišiadoryse nebūtų spėjusi greitai atvykti.

Nėra tiksliai žinoma, kas dar, be J.Paleckio, važiavo tuose vyriausybiniuose automobiliuose. Žinoma tik tiek, kad ant tuometinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kelių sėdėjo jo penkiametis sūnus Justas Vincas Paleckis, dabar europarlamentaras. Jo tėvas tąsyk bandė suderinti tarnybą su asmeniniais reikalais: po partinio susirinkimo Kaune jaunasis Justas Vincas buvo tarnybiniu automobiliu išsiųstas ilsėtis į Palangą.

Kai nusėdo pravažiavusių automobilių sukeltos dulkės, prie J.Poškaus pribėgo būrių vadai Antanas Banionis ir Jonas Marcinkevičius. Iš apmaudo baisiai keikdamiesi, jie ketino J.Poškų čia pat sušaudyti. Juos pavyko sulaikyti operacijoje dalyvavusiam J.Poškaus pusbroliui Vaclovui Poškui. Nusivylę nesėkminga operacijos baigtimi partizanai išsisklaidė.

"Jis pažeidė statutą, nes neįvykdė įsakymo", - teigia A.Kudzys, nesiimdamas komentuoti moralinių šio pažeidimo aspektų.

Lemtingos klaidos

Partizanų karo lauko teismas po kelių savaičių teisė J.Poškų. Posėdis vyko labai audringai. J.Poškaus vadai rėkė, kad šis esąs bailys: išsigando pamatęs vaiką. J.Poškus atrėžęs: "Aš įsakymų, dėl kurių gali nukentėti vaikai, nevykdžiau ir niekada nevykdysiu!" Nėra išlikusių jokių šio posėdžio protokolų, tad tik iš atsiminimų nuotrupų galima dėlioti apytikrį vaizdą. Karo lauko teismas norėjęs J.Poškui skirti mirties bausmę už operacijos sužlugdymą, tačiau to dėl kažkokių aplinkybių neįvykę. Galbūt todėl, kad tuo metu į Lenkiją buvo išvykęs Birutės rinktinės vadas legendinis partizanas Juozas Lukša, o šios rinktinės štabo vadas S.Jakštas-Katinas, kuriuo J.Poškus esą iki galo nepasitikėjęs, nebuvo pakankamai informuotas apie operacijos detales. J.Poškus reikalavęs asmeninio susitikimo su J.Lukša-Daumantu.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai J.Poškus neįvykdė įsakymo. Jis atsisakė nužudyti du jaunus vokiečių sargybinius, kai dar Vilniaus periodu veikė pogrindyje su lenkų Armija Krajova. Tąsyk saviškių bausmės irgi pavyko išvengti.

Tų pačių metų birželio pradžioje Antanas Lukša (Juozo Lukšos brolis), Aleksote bandydamas suvesti Suvalkijos ir Žemaitijos partizanų vadus, pastebėjo enkavėdistų pasalą, nes joje atpažino tūnantį garsųjį galvažudį Nachmaną Dušanskį. A.Lukša bandė sprukti ir atbėgo į J.Poškaus butą, tačiau šis jau buvo areštuotas prieš kelias valandas. Į saugumiečių pasalas tomis dienomis pateko dauguma Kaune veikusių Birutės rinktinės kuopų narių.

Veikė tam tikra konspiracijos sistema, todėl kai kurie pogrindininkai liko nesuimti, tarp jų ir A.Kudzys, nors jo būsima žmona Birutė Veličkaitė tik per plauką nepateko į enkavėdistų rankas.

Taip ir baigėsi nepavykęs pasikėsinimas į aukščiausius sovietinius kolaborantus.

Nors ir kankinamas, J.Poškus nieko neišdavė. Tribunolas jam skyrė 25 metus lagerio ir 5 metus tremties su turto konfiskacija. Kalėjo Intos, Kemerovo ir Omsko lageriuose.

1975-78 metais kelis kartus bandė grįžti į Lietuvą, tačiau nesėkmingai - KGB neišleido iš Omsko.

Į tėvynę J.Poškus galėjo sugrįžti tik 1991 metais.

"Į pasipriešinimą mes įsitraukėme dėl paprastos priežasties - nekentėme neteisybės. Nenorime pasirodyti didvyriai, tačiau su J.Poškumi buvome paprasčiausi idealistai. Lietuvoje vyko žiaurus nepaskelbtas karas, ir mes turėjome kažką daryti, kai mūsų vienminčiai ir vienmečiai kovojo prieš okupantą miškuose", - sako A.Kudzys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"