TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ne prastesni už kryžiuočius

2016 05 23 12:00
Marienverderio (Kvidzino) kapitelis, vaizduojantis kryžiuočių kovą su lietuviais. XIV amžiaus pradžia.

Dažnas įsivaizduoja, kad XIII amžiuje prieš kryžiuočius kovoję lietuviai buvo panašūs į kailiais apsitaisiusius barbarus, mokėję tik pelkėse ir miškuose iš pasalų puldinėti priešą. Istoriniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai paneigia tokią nuomonę.

Pasak istoriko Ričardo Dedialos, jei lietuvių karyba tikrai nebūtų prilygusi kryžiuočių riteriams, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tiesiog nebūtų atlaikiusi jų spaudimo ir tuo labiau nebūtų pasiekusi galutinės pergalės prieš ordiną. Lietuviai buvo ne tik tinkamai ginkluoti, kad galėtų stoti stoti į mūšį prieš bet kuriuos kaimynus, bet ir išmoningi kariai, sumaniai keisdavę taktiką, priklausomai nuo aplinkybių.

Seniausias žinomas lietuvių kario atvaizdas. Šachmatų figūrėlė. XIII-XIV a. Krokuva

Rytų ir Vakarų susiliejimas

– Kokia buvo lietuviškos kariuomenės ginkluotės ir šarvų kokybė, palyginus su kaimynais?

– Neretai įsivaizduojama, kad lietuvių kariai atrodė taip, kaip vaizduojami Jano Mateikos paveiksluose – apsikarstę kailiais ir pan. Nieko panašaus. Archeologiniai radiniai rodo, kad šiuo atžvilgiu lietuvių kariuomenė buvo niekuo neprastesnė nei kaimynų.

– Kokio tipo šarvus naudojo lietuviai?

– XIII-XV amžiuje buvo naudojami trijų tipų šarvai (ketvirtasis – vadinamieji „baltieji“ arba pilnieji šarvai atsirado vėliau). Pirmiausia, suprantama, tai – grandiniai šarvai, kurie mūsų regione naudoti nuo XIII amžiaus vidurio iki XVI amžiaus vidurio (per šį laikotarpį jie buvo tobulinami).

Taip pat paplitęs buvo lameliaras – šarvai sudaryti iš tarpusavyje sujungtų šarvinių juostelių. Jie naudoti XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje. Beje, archeologų rasti seniausi lameliaro šarvų fragmentai datuojami ankstesniu laiku, nei seniausi surasti grandiniai šarvai.

Trečiasis tipas – žvyniniai šarvai. Tokie šarvai žinomi nuo biblinių laikų, o pas mus, kaip rodo radiniai Vilniaus žemutinėje pilyje, jie buvo populiariausi XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje.

Antroje XIV amžiaus pusėje – XVI amžiaus pradžioje taip pat paplitusi brigantina. Valdovų rūmų aplinkoje ji naudota labai dažnai.

Grandiniai šarvai

– Susidaro įspūdis, kad šarvai panašūs į tuos, kurie buvo naudojami kaimyninėse rusėnų žemėse?

– Skirtumų yra. Rusioje daugiau buvo paplitęs lameliaras, kurį ten iš Rytų atnešė mongolai. Į Lietuvą iš Vakarų sparčiau plito grandiniai šarvai. Galima sakyti, kad Lietuvoje susikirto ir susimaišė Vakarų ir Rytų šarvų tradicijos. Nebuvo taip, kad iš Vakarų atėję šarvai pakeistų rytietiškus analogus. Naudoti ir vieni ir kiti.

– Kokie naudoti šalmai?

– XIII amžiaus viduryje – XIV amžiaus pradžioje naudoti senieji šalmų tipai, kurie yra analogiški ir kaimyniniams Europos regionams. Tai kūginiai – kupoliniai šalmai. Tikrai žinoma, kad nuo XIV amžiaus paskutinio ketvirčio LDK jau naudoti ir bacinetai. Tokį šalmą, žinoma, galėjo įsigyti toli gražu ne kiekvienas karys, o tik patys turtingiausieji.

– O skydai?

– Dar Geležies amžiuje naudoti stačiakampio formos skydai, kuriuos šio laikotarpio viduryje – pabaigoje ėmė išstumti apvalūs skydai. Apie XI amžių Baltijos jūros regione pasirodė vadinamasis aitvaro formos skydas, kuris vėliau transformavosi į „lietuvišką pavisą“, arba plačiau žinomą tiesiog „lietuvišką skydą“, kuris pavaizduotas ir didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaude.

Skydai buvo mediniai, apkaustyti metalu. Smūgiui sumažinti jie galėjo būti dengiami oda. Bėda ta, kad medis ilgai neišlieka ir archeologai randa tik skydų apkausto fragmentus, tokius kaip skydo viduryje pritaisomi metaliniai „gumbai“.

Kalavijas – retenybė

– Pereikime prie ginklų.

– XI amžiuje mūsų regione atsirado plačiaašmeniai pentiniai kirviai, kurie pakeitė siauraašmenius kovos kirvukus. Galima akyti, kad plačiaašmenis kirvis iš esmės nepakito iki mūsų laikų. Palyginus su ankstesniais siauraašmeniais kirviais, naujasis tipas pasižymėjo kur kas didesne smogiamąja galia, kas buvo aktualu paplitus šarvams.

Visgi populiariausias ginklas buvo ietis. Tai patvirtina masė archeologinių radinių. Galima jas dalinti į du tipus – lengvąsias ir sunkiąsias, arba kitaip – „sulicas“ ir „ragotines“. Pastarosios buvo tinkamos ne tik durti, bet ir kirsti.

Kitas paplitęs radinys – kovos peiliai. Čia galima pažymėti ir tokį ginklą, kaip kardokšnis, vokiškuose kraštuose vadintas bauermesser, o Lenkijoje – lewak. Šis ginklas buvo buvo maždaug 50 cm ilgio ir paprastai laikytas kaip pagalbinis, kairėje rankoje.

Žvyninių šarvų fragmentas

– Kaip dažnai naudoti kalavijai?

– Kalavijas buvo bene pats brangiausias ginklas. Tikslių duomenų apie kalavijo paplitimą neturime. Galima pasakyti, kad XIII-XIV amžiaus kalavijų randama vos vienetai.

– Ar lietuviai mokėjo kalti kalavijus, ar tai – išskirtinai importinė prekė?

– Metalo tyrimai rodo, kad kalavijai buvo kalami mūsų krašte, nors be jokios abejonės jų būta ir atvežtinių. Net ir vietos kalybos kalavijai vis tiek buvo labai brangūs, nes tokiam ginklui pagaminti reikėjo didelio kiekio geležies, o iš balų rūdos jos nebuvo išgaunama labai gausiai. Reikėjo ir atitinkamo kalvio meistriškumo.

Todėl galima sakyti, kad kalavijais buvo ginkluoti tik rinktiniai kariai, pavyzdžiui, valdovo asmeninės kariaunos nariai. Nors negalima tvirtinti, kad net ir šie elitiniai kariai visi turėjo kalavijus.

Nuo svaidomųjų ginklų – tiesiai prie arbaletų

– Kaip dėl šaunamųjų ginklų? Berods jie nebuvo paplitę Lietuvoje?

– Kaip sakė profesorius Edvardas Gudavičius, priešai šaudė lankais, o mūsiškiai „šaudė“ ietimis. Dar XIX amžiuje istoriografijoje teisingai pastebėta, kad lankas nebuvo lietuviams įprastas ginklas. Tai patvirtina ir archeologai. Pirmiausiai reikėtų išskirti lankų tipus – naudoti refleksiniai ir defleksiniai lankai. Refleksinis (kompozicinis arba rytietiškas) lankas buvo sudarytas iš dviejų ar kelių dalių ir buvo labai patogus naudoti tiek pėsčiam, tiek raitam šauliui. Toks lankas buvo gerokai pranašesnis už defleksinį, kurį galima apibūdinti paprastai, tokius mes sau darydavomės vaikystėje. Galima paminėti ir trečiąjį tipą – ilgąjį lanką, tačiau jis nebūdingas mūsų regionui.

Kovos kirvis. XIII a.

Manoma, kad lietuviai lanką naudojo per rusėnus, t.y. jų šaulius LDK kariuomenėje. Refleksinius lankus rusėnai naudojo dar nuo XII amžiaus, pas mus tuo metu toks ginklas vis dar nebūtas dalykas. XIII-XIV amžių šaltiniuose apie lietuvių karybą toks ginklas visiškai neminimas. Tačiau pradėjus plėsti LDK valdas į rusėnų žemes, kariuomenėje atsirado rusėnų šauliai. Tai matyti nuo didžiojo kunigaikščio Traidenio valdymo laikų, o valdant Vyteniui tai jau įprastas reiškinys.

Ryškus pavyzdys 1274 metais vykdyta nesėkminga Daugpilio apgultis. Šaltiniai mini šioje apgultyje dalyvavus rusėnų šaulius, kurie ko gero buvo iš Polocko.

Kitas puikus pavyzdys yra 1311 metais įvykęs Voplaukio mūšis. Vokiečių šaltiniai mini atskirą rusėnų šaulių pulką lietuvių kariuomenės sudėtyje. Teigiama, kad jie įsitvirtino kalvos viršūnėje pasistatę aptvarą ir juos puolė atskiras kryžiuočių dalinys.

Veik per visą XIV amžiaus šaltiniuose minimi lankininkai yra būtent rusėnai. Tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad seniau įvaldę šį ginklą, rusėnai buvo patyrę lankininkai, todėl jų šauliai ir buvo naudojami LDK kariuomenėje, vietoje to, kad patiems lietuviams perimti šį ginklą.

– Kokie buvo lietuvių naudoti svaidomieji ginklai?

– Pirmiausia tai ietys, tačiau būta ir kitokių. Nuo vėlyvojo Geležies amžiaus buvo naudojamos buožės, kartais painiojamos su kuokomis. Tai buvo nedidelis ginklas medine rankena su geležiniu bumbulu gale. Labai abejotina, kad jis būtų buvęs naudojamas kaip kuoka. Ko gero tai visgi buvo svaidomasis ginklas, ką patvirtina ir kai kurie šaltiniai. Pavyzdžiui, minima, kad gynybinę poziciją Voplaukio mūšyje užėmę lietuviai svaidė buožes į Ordino riterius. Vokiečių aprašyme teigiama, kad lietuviai jų svaidė tiek daug, kad atrodė jog jomis snigo.

Arbaletas. XV a. pradžia. Škotija.

– Kiek buvo paplitę arbaletai?

– Arbaleto pranašumas prieš lanką buvo tas, kad juo šaudyti po neilgo mokymosi galėjo beveik kiekvienas. Tuo metu geras lankininkas buvo išugdomas per ilgus metus. Nors arbaletas konstrukcijos atžvilgiu sudėtingesnis už lanką, naudojimo atžvilgiu jis buvo gerokai primityvesnis, nes juo šaudyti buvo galima išmokyti net vaiką.

XIII-XIV amžiuje arbaletams priskiriami 86 proc. visų rastų strėlių antgalių. LDK šauliams prsikiriamas 51 proc. visų nagrinėjamų strėlių. XIII amžiaus antroje pusėje lietuviai jau naudojo arbaletą, nors tuo metu šį ginklą ir buvo draudžiama pardavinėti pagonims. Kaip ir kalavijas, arbaletas buvo ne pigus ginklas, kurį galėjo įsigyti anaiptol ne kiekvienas karys.

Maždaug XIV amžiaus viduryje arbaletas LDK kariuomenėje jau tapo įprastu ginklu. XIV amžiaus antroje pusėje – XV amžiaus pradžioje arbaletai jau buvo gaminami Vilniaus dirbtuvėse.

– Kada lietuviai pradėjo naudoti apgulties mašinas?

– Bene pirmą sykį apgulties mašinas 1244 metais panaudojo Kurše kariavusi Mindaugo kariuomenė, tačiau nežinome, kokios tai buvo mašinos. Žinome, kad 1381 metais kryžiuočiai pirmą kartą prieš lietuvius panaudojo bombardas, o jau sekančiais metais Georgenburgo pilį apgulęs Kęstutis atsiplukdė savą bombardą. Nuo tada artilerija tampa nuolatiniu lietuvių kariuomenės palydovu.

Mokėjo kautis ir pėsti ir raiti

– Kokia buvo įprasta lietuvių kariuomenės taktika? Ar buvo įprasta kokia nors rikiuotė?

– XIII amžiaus vidurio Voluinės metraščiuose minima, kad lietuviai „kaip jiems įprasta“ rikiavosi trijomis eilėmis. Haličo-Voluinės metraščiai taip pat mini, kad lietuviai buvo linkę kautis miškingesnėse, siauresnėse vietovėse, vengdami atvirų mūšio laukų.

Tačiau tokiais aprašymais nevalia aklai pasikliauti. Mūšių pavyzdžiai rodo buvus ir kitokią taktiką. Tarkime, 1270 metais Karusės mūšyje Estijoje lietuvių kariuomenė įveikė kryžiuočius ant plyno ledo. Yra ir daugiau pavyzdžių, bylojančių, kad lietuviai nevengė stoti prieš priešą atviroje vietoje. Karusės mūšyje lietuviai įsitvirtino apsitvėrę rogėmis ir įveikė šiame aptvare įsipainiojusius riterius. Panašių aptvarų naudojimas minimas per visą XIII-XIV amžių laikotarpį.

LDK Kęstučio antspaudas, vaizduojantis lietuvių karį.

– Turbūt žymiausia XIII amžiaus lietuvių pergalė buvo Saulės mūšis. Tuomet nesikauta atviroje vietoje, pasirinkta pasalos taktika.

– Šiuo atveju galime patvirtinti, kad Saulės mūšyje lietuviai išnaudojo kryžiuočiams nepalankią vietovę, privertė riterius nulipti nuo žirgų. Pastarasis faktas ir vokiečių šaltiniuose paminėtas, kaip viena pralaimėjimo priežasčių.

– Rinktiniai XIII amžiaus lietuvių kariai, raiteliai prilygo vokiečių riteriams, ar ne?

– Galima atsakyti taip: jei nebūtų prilygę, nebūtume laimėję prieš Vokiečių ordiną. Manau, kad gana paplitęs klaidingas įsivaizdavimas, kad lietuviai smarkiai nusileido priešui ekipiruote ir karo meno išmone. Archeologiniai radiniai taip pat patvirtina, kad būta ir šarvuotės ir gerų ginklų. Mokėjimas kautis pelkėse ir miškuose, žinoma, buvo svarbus, tačiau tikrai ne vien tuo buvo pasiekta galutinė pergalė. Vietovės išnaudojimas savo naudai yra tik taktinė gudrybė, kuri naudota viduramžiais ir vis dar naudojama XXI amžiuje.

Pritarčiau Dariaus Barono nuomonei, kad lietuvių kavalerija buvo skirta ne gynybai, o puolimui – staigiems ir netikėtiems reidams į priešo teritoriją. Ji nelabai tiko mūšio lauke, jei reikėjo užimti gynybinę poziciją ir gintis statiškai.

Anksčiau buvo labai paplitusi nuomonė, kad lietuviai vykdavo į žygius raiti, tačiau mūšio metu nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsti. Toks teiginys yra itin kategoriškas. Logiška būtų manyti, kad tai priklausė nuo situacijos: jei tam tikroje situacijoje apsimokėjo nulipti nuo žirgų ir kautis pėsčiomis – taip ir buvo daroma. Tačiau yra pavyzdžių (Aizkrauklės mūšis 1279 metais), liudijančių, kad lietuviai kaudavosi ir raiti. Pirmojo Livonijos ordino įsiveržimo į Lietuvą 1208 metais aprašyme Henrikas Latvis mini, kad lietuviai buvo labai mobilūs, tai puldavo priešą, tai atsitraukdavo. Tai rodo aktyvų raitelių panaudojimą. Šis pavyzdys taip pat verčia suabejoti, ar iš tiesų melagingo atsitraukimo ir puolimo taktiką perėmėme iš mongolų. Vargu, ar 1208 metais lietuviai buvo su jais susidūrę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"