TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nebaigta kęstutėnų kova

2013 09 13 6:00
Jurbarko apylinkių partizanai. Genocido aukų muziejaus nuotraukos

Prieš 67 metus, 1946-ųjų rugsėjo 12 dieną,buvo įkurta Lietuvos partizanų Jungtinė Kęstučio apygarda - vienas didžiausių ir įtakingiausių junginių ginkluoto pasipriešinimo istorijoje.

Jungtinei Kęstučio apygardai partizaniniame Lietuvos kare prieš sovietinius okupantus buvo skirtas ypatingas vaidmuo. Būtent šio junginio vadovybei pavyko galutinai suvienyti visus Žemaitijoje veikusius kovotojus į Vakarų Lietuvos sritį, dar žinomą Jūros srities vardu. Tai turėjo būti paskutinis žingsnis kuriant vieningą visos Lietuvos laisvės kovotojų vadovybę, nes Pietų ir Rytų Lietuvos apygardas jungusios partizanų sritys tuo metu buvo jau suformuotos.

Būtent šiai 1948 metų pavasarį suformuotai sričiai vadovauti buvo paskirtas legendinis partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, vėliau tapęs viso ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadu. Būtent Jūros srities teritorijoje vykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas įkūrė bendrą ginkluoto pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Būtent šios srities štabas vėliau liko vienintelis ryšio kanalas, užtikrinantis Vyriausiosios pasipriešinimo vadovybės ryšį su Pietų Lietuvos kovotojais, o susisiekti su Rytų Lietuvos partizanais buvo įmanoma tik per jos Prisikėlimo apygardą. Taigi, sovietų saugumas darė viską, kad Žemaitijos partizanų vadovybė būtų kuo greičiau sunaikinta. Nepaisant to, žemaičiai išsilaikė iki 1953-iųjų rudens, o vienas iš paskutiniųjų kęstutėnų žuvo 1961-aisiais.

Tačiau apie visa tai - kiek vėliau. O kol kas, žvelgdami į Jungtinės Kęstučio apygardos ištakas, prisiminkime, kad laisvės kovos visoje Žemaitijoje pasižymėjo ypatinga specifika.

Kovos krikštas

Pirmieji 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžtančią Raudonąją Armiją sutiko Aukštaitijos partizanai, tačiau frontas per šį regioną persirito gana greitai. Panaši padėtis buvo ir pietinėje Lietuvos dalyje, kai liepos viduryje užėmę Vilnių sovietai sparčiai stūmėsi Rytprūsių link. O Žemaitijoje kovos užtruko vos ne iki metų pabaigos - sutelkusi galingas pajėgas Kuršo kryptimi, vakarinėje Lietuvos dalyje Raudonoji Armija ilgai negalėjo pralaužti atkaklios Vermachto gynybos. Taigi, nuo sovietų invazijos traukęsi karo metais veikusių pogrindžio organizacijų aktyvistai telkėsi vokiečių tebekontroliuojamoje Žemaitijoje. Pirmiausia tai pasakytina apie „Lietuvių frontą" (LF), kurio branduolį sudarė 1941 metų Birželio sukilimą organizavusio, o vėliau nacių išvaikyto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) nariai, bei kitą pasipriešinimo organizaciją - karo metais įsikūrusios Lietuvos laisvės armiją (LLA).

Kęstučio partizanų apygardos vadas Antanas Bakšys-Klajūnas (1923-1953 m.)

Partizanų gretos Žemaitijoje nuolat augo, daugėjo jų būrių. Tarkime, vien Raseinių apskrityje, kurioje vėliau kūrėsi Jungtinė Kęstučio apygarda, sovietų saugumo duomenimis, 1944 metų rudenį veikė 19 būrių, kuriuos sudarė apie 2 tūkst. kovotojų. Jų vienijimasis buvo nelengvas ir ilgas procesas, trukęs gerus porą metų.

Prieš tai, 1946 metų pavasarį, buvo įkurta Vakarų Žemaitiją apimanti Žemaičių apygarda, kurios pagrindu tapo Žemaičių legiono štabas, steigęsis šiame regione ypatingą įtaką turėjusios LLA pagrindu. Tačiau apygardos vadovybė veikė neilgai - vėlų tų pačių metų rudenį ją likvidavo čekistai. Tai buvo itin skaudus smūgis, nuo kurio atsigauti pavyko tik po pusantrų metų - tiek laiko prireikė suformuoti naują apygardos vadovybę, o reikalai Vakarų Žemaitijoje pagerėjo tik gretimoje teritorijoje veikusių kęstutėnų dėka.

Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 metų rugsėjo 12 dieną. Šio teritorinio vieneto kūrimasis taip pat buvo ilgas procesas, kurį pirmieji pradėjo apie Raseinius veikusios Žebenkšties rinktinės vadai.

Šiai rinktinei, kurią sudarė maždaug 60 būrių su 700 kovotojų, nuo pat jos sukūrimo vadovavo LLA aktyvistas kapitonas Juozas Čeponis-Budrys, o štabo viršininku 1945-aisiais buvo paskirtas Jonas Žemaitis, tuomet žinotas Dariaus slapyvardžiu. Tų pačių metų vasarą J.Čeponis, J.Žemaitis ir rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė.

Rinktinės vadai nežinojo, kad jų pasirengimą stebi į partizanų gretas infiltruotas NKGB agentas slapyvardžiu Vytulis. Būdamas vieno iš rinktinės vadų - Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos - ryšininkas, jis sužinojo ir pranešė saugumiečiams, kur dislokuotas rinktinės štabas. Supratę, kad užčiuopė itin svarbią kovotojų organizacinę grandį, enkavėdistai metė prieš rinktinės kovotojus milžiniškas pajėgas.

Liepos 22 dieną rinktinės partizanų stovyklą, kurioje buvo šešios dešimtys kovotojų, apsupo maždaug pusantro tūkstančio enkavėdistų ir stribų. Nors jėgos buvo nelygios, gerai ginkluoti partizanai apie tris valandas priešinosi užpuolikams ir atsitraukė tik pasibaigus šoviniams. Rinktinės pasitraukimą pridengė į Virtukų mišką atskubėjęs Liudo Jankausko vadovaujamas Liolių būrys. Būtent šio būrio kovotojams ir teko didžiausi nuostoliai - žuvo tiek pats būrio vadas, tiek dar 14 partizanų.

Pirmasis Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas (1912-1947 m.).

Gerokai gausesnio priešo nuostoliai šiose kautynėse buvo kur kas didesni. Pačių enkavėdistų duomenimis, jų buvo nukauta keturios dešimtys. Vietos gyventojų teigimu, mūšyje sužeisti bei nukauti enkavėdistai ir stribai buvo gabenami keliais sunkvežimiais. Nors NKVD ir stribų būriai dar kelias dienas naršė apylinkes, pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti. Po šio mūšio tapo aišku, kad dideli partizanų junginiai nėra pakankamai efektyvūs, todėl apygardos kovotojai ėmė skirstytis į mažesnius ir manevringesnius būrius. Tačiau ir okupantai, matydami, jog atviri mūšiai neša jiems milžiniškų nuostolių, taip pat pakeitė kovos taktiką. Dabar prieš Kęstučio apygardos partizanus jie metė gerai parengtų šnipų ir provokatorių armiją.

Jėgą keičia klasta

Vienas tokių provokatorių buvo mūsų jau ne kartą minėtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto katedros vedėjas Juozas Markulis-Erelis, įsteigęs MGB kontroliuojamą vadinamąjį Bendrąjį demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Šios netikros struktūros tikslas buvo užmegzti ryšį su partizanų apygardų štabais, perimti jų kontrolę ir taip dezorganizuoti, o vėliau ir sunaikinti visą ginkluotą pogrindį.

Taigi, praėjus keturiems mėnesiams nuo Kęstučio apygardos įkūrimo, J.Markulis prieš pat 1946-ųjų Kalėdas, lydimas A.Zaskevičiaus-Šalnos, pasirodė Batakių geležinkelio stotyje netoli Tauragės. Provokatoriui buvo patikėta svarbi užduotis - įtikinti žemaičių partizanus nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, surinkti į vieną vietą turimus ginklus ir legalizuotis. Nedaug trūko, kad Erelis būtų sužinojęs ir apygardos štabo bunkerio vietą, nes būtent ten turėjo vykti planuotas susitikimas.

Laimei, kai kuriems štabo nariams J.Markulis pasirodė įtartinas, tad susitikimas buvo perkeltas į kitą, saugesnę vietą. Apie tai, ką su provokatoriumi kalbėjosi kęstutėnai, nėra tiksliai žinoma, tačiau aišku, kad J.Markulis į Vilnių grįžo nieko nepešęs, o po mėnesio partizanai, sužinoję apie tai, koks maitvanagis slepiasi po Erelio slapyvardžiu, visus ryšius su juo nutraukė.

Paskutinysis Kęstučio apygardos vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas (antras iš kairės). 1930-1953 m.

"Apsišvietus" J.Markuliui, MGB griebėsi kitos taktikos - nepavykus įvilioti Žemaitijos partizanų į fiktyvų "bendrojo pasipriešinimo sąjūdį", jie nutarė infiltruoti daugybę agentų į visų apygardų štabus. Sužinoję iš agentų štabų dislokacijos vietas, čekistai prieš pat 1947-ųjų Velykas pradėjo plataus masto operaciją.

Balandžio 7-ąją, par Didįjį Šeštadienį, vienoje Batakių valsčiaus Bijotės kaimo sodyboje įsikūrusį apygardos štabą apsupo MVD kareivių ir stribų būrys. Bunkeryje tuo metu buvo tik du kovotojai - apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Šilas ir štabo nario Petro Paulaičio-Aido adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Užklupti partizanai mėgino atsišaudyti, tačiau supratę, kad atsilaikyti prieš gausias priešo pajėgas nepavyks, abu kovotojai sunaikino štabo dokumentus ir susisprogdino granata.

Taip baigėsi pirmojo apygardos vado J.Kasperavičiaus kovos. Šioje vietoje trumpam atsitraukime nuo Kęstučio apygardos istorijos ir peržvelkime ankstesnius šio kovotojo žygius.

1937 metais, būdamas dvidešimt penkerių, J.Kasperavičius baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą, įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į Panevėžyje dislokuotą 6-ąją eskadrilę. 1940-aisiais užėję sovietai eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau - į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai buvo permesti į Pabradę, kur laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. Jau tuomet J.Kasperavičius buvo tvirtai apsisprendęs okupantų nurodymams nepaklusti ir likti Lietuvoje. Taip pasielgti jis ragino ir tarnybos draugus.

Gavęs įsakymą kilti, J.Kasperavičius pasuko lėktuvą priešinga kryptimi. Netrukus jis ir grupė kitų eskadrilės lakūnų nusileido netoli Ukmergės esančiuose Siesikuose, kur iš karto pakliuvo į vokiečių rankas ir atsidūrė karo belaisvių stovykloje.

Kęstučio apygardos partizanai.

Po aštuonių mėnesių paleistas iš stovyklos J.Kasperavičius kurį laiką dirbo kooperatyvo vedėju Subačiuje, o vėliau sugrįžo į gimtąjį Jurbarko apskrities Jokūbavo kaimą, kur su broliais Antanu ir Kazimieru pradėjo ūkininkauti. Artėjant frontui buvo aišku, kad sovietai nepaliks Juozo ramybėje, tad tiek jis, tiek broliai ne kartą svarstė galimybę trauktis į vakarus, bet galiausiai apsisprendė likti gimtinėje.

Blogos nuojautos ėmė pildytis vos sovietų kariuomenė pasiekė Jurbarką - sodyboje ėmė nuolat lankytis enkavėdistai. Galiausiai 1945-ųjų birželio 15 dieną J.Kasperavičius buvo suimtas. Tokio pat likimo sulaukė ir jo brolis Antanas, buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Abu buvo nuvežti į Jurbarko kalėjimą. Kaip ir aną 1940-ųjų birželį, J.Kasperavičiui vėl teko rinktis - sutikti su priešo siūlymu bendradarbiauti arba žūti. Buvęs karo lakūnas nedvejodamas atsisakė tapti išdaviku. Po kelių dienų grupei stribų buvo įsakyta pervežti brolius į Raseinių kalėjimą.

Tačiau Raseinių jie taip ir nepasiekė. Pakeliui stribai nežinia kodėl nutarė įsakymo nevykdyti ir atsikratyti brolių. Greičiausiai ginkluotas padugnes viliojo geri Kasperavičių batai, drabužiai ir laikrodžiai. Taigi, sustabdę vežimą prie Bebirvos upės, pastatė brolius ant tilto ir ėmė šaudyti. Bandydami gelbėtis, Juozas ir Antanas leidosi bėgti, tačiau nubėgo netoli - Antanas krito negyvas prie pakeliui pasipainiojusios tvoros, o sunkiai sužeistas Juozas apsimetė mirusiu. Apiplėšę brolius, stribai nuvežė juos į Raseinius ir numetė miesto aikštėje. Ten ir paaiškėjo, kad Juozas dar gyvas, tad stribams teko gabenti jį į Biliūnų dvare įkurdintą ligoninę.

Laimei, sanitare Biliūnuose dirbo partizanų ryšininkė, tad apie sužeistą J.Kasperavičių tapo žinoma Žebenkšties būrio kovotojams. Kruopščiai suplanavę operaciją, dvidešimt J.Čeponio-Budrio vadovaujamų būrio vyrų be šūvio nuginklavo stribus, išvadavo J.Kasperavičių bei dar vieną sužeistąjį ir išsivežė juos į mišką. Kartu partizanai pasiėmė ir dvi slaugytojas, kurioms pasilikti ligoninėje po tokios operacijos tapo mirtinai pavojinga. Būtent šios moterys ir išslaugė sužeistąjį.

Kęstučio apygardos partizanai atokvėpio valandėlę.

Pasveikęs J.Kasperavičius prisidėjo prie partizanų ir 1946-ųjų rugsėjo 25 dieną buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Kovoti jam buvo likę tik tiek daugiau nei septyni mėnesiai.

Susivienijimo link

Žuvus J.Kasperavičiui, vadovavimą apygardai perėmė J.Žemaitis. Galima drąsiai teigti, kad vadovaujant šiam legendiniam partizanui, Jungtinė Kęstučio apygarda išgyveno savo geriausius laikus. Ji buvo ne tik didžiausia Žemaitijoje, bet ir pajėgiausia tiek kariniu, tiek intelektualiniu požiūriu.

Jau tada vienas svarbiausių J.Žemaičio tikslų buvo suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį, o pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti visas žemaičių apygardas į stambesnį teritorinį darinį.

Jungtinės Kęstučio apygardos, kurią tuomet sudarė 7 rinktinės su 700 kovotojų, štabo pastangomis buvo atkurta enkavėdistų sunaikinta Žemaičių apygarda, veikusi Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, o jai vadovauti paskirtas Aleksandras Milaševičius-Ruonis, kuriam talkininkauti buvo pasiųstas kęstutėnas Vaclovas Ivanauskas- Gintautas.

1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai buvo paskirtas J.Žemaitis, tačiau šių pareigų jis faktiškai neėjo, nes būsimam pasipriešinimo vadui teko kita misija - organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Taigi, jau po mėnesio vado pareigos buvo perduotos J.Žemaičio pavaduotojui A.Milaševičiui-Ruoniui. Tai buvo itin atsakingas darbas - A.Milaševičiui teko ne tik koordinuoti trijose apygardose veikiančių partizanų veiksmus, rengti bendras direktyvas, kitus kovotojų veiklą reglamentuojančius dokumentus bet ir organizuoti vyriausiosios vadovybės ryšius su Pietų Lietuvos srities vadais. Taigi, srities štabo sunaikinimas galėjo ilgam paralyžiuoti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį. Kad išvengtų tokios situacijos, štabo vadovybė nuolat kaitaliojo buvimo vietą - 1948 metais ji buvo įsikūrusi Varnių ir Kelmės valsčių sandūroje, vėliau - Skaudvilės, Nemakščių ir Viduklės valsčiuose.

Paskutinieji Kęstučio apygardos partizanai. Iš kairės: Feliksas Urbonas-Algirdas (1937−1959 m.), Petras Oželis-Jaunutis (1932−1959 m.), Juozas Urbonas-Jonukas (1938−1956).

Po 1949 metų vasario, kai Jūros srities teritorijoje įvykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas įkūrė bendrą ginkluoto pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), niekam nekilo abejonių, kad kovotojų laukia nauji MGB smūgiai. Ir iš tikrųjų - jau vasaros pradžioje Žemaitijos partizanai patyrę skaudžią netektį, birželio 7 dieną saugumiečiams pavyko sunaikinti visą Kęstučio apygardos vadovybę.

Žuvus vos du mėnesius apygardai vadovavusiam Aleksui Miliuliui-Neptūnui, vado pareigas perėmė vienas ryškiausių Žemaitijos pasipriešinimo dalyvių Antanas Bakšys-Klajūnas. Prie šio kovotojo nueito kelio verta apsistoti kiek ilgėliau.

Ištikimi priesaikai

Kario kelią A.Bakšys pradėjo 1944-ųjų pavasarį, įstojęs į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžus sovietams, jis kurį laiką mokytojavo, tačiau 1945-ųjų kovą buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į Tulos anglių kasyklas. Kitų metų pavasarį jam pavyko pabėgti iš katorgos, sugrįžti į Lietuvą, iš pogrindininkų gauti visus reikalingus dokumentus ir net įsidarbinti mokytoju Raseinių gimnazijoje. 1947-ųjų rudenį A.Bakšys vėl buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. Jausdamas, kad yra sekamas, nutarė pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir prisidėti prie Kęstučio apygardos partizanų.

Kaip atsitiko, kad 1947 metais saugumiečių vėl suimtas bėglys, turintis nežinia iš kur gautą pasą ir karinį bilietą, netrukus buvo paleistas ir galėjo ramiai, netrukdomas išeiti į miškus? Žinant tolesnį kovotojo likimą, versija, jog jis galėjo sutikti bendradarbiauti su MGB, atkrinta. Galima nebent spėti, kad M.Bakšį, jam pačiam to nežinant, saugumiečiai galėjo panaudoti kaip jauką.

Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas (1914-1953 m.).

Kęstučio apygardai A.Bakšys vadovavo iki 1951-ųjų gegužės, kai, žuvus Jūros srities vadui V.Ivanauskui-Gintautui, jis buvo paskirtas eiti šias pareigas. Vadovauti sričiai A.Bakšys pradėjo sunkiu metu - iliuzijos, jog padėtį pataisys netrukus prasidėsiantis Vakarų ir Sovietų Sąjungos karas, jau buvo seniai išblėsusios. Fizinės ginkluoto pogrindžio jėgos diena iš dienos menko. Į partizanų gretas prasismelkusi šnipų ir provokatorių armija griovė tarpusavio pasitikėjimą, žlugdė ryšius. Suprasdamas, kad ginkluota kova neduos reikiamų rezultatų, A.Bakšys ieškojo kitų pasipriešinimo formų. Klajūnas ėmėsi iniciatyvos kurti pogrindinę organizaciją, turėjusią priešintis okupantams nebe fizinėmis, o dvasinėmis pajėgomis. Vyčių Sąjunga pavadintoje organizacijoje turėjo veikti ne tiek partizanai, kiek legaliai gyvenantys asmenys. Įsakymas steigti organizacijos skyrius buvo duotas kiekvienam partizanų būriui, tačiau sumanymas taip ir liko neįgyvendintas - pritrūko jėgų.

A.Bakšys žuvo 1953 metų sausio 17-ąją. Tądien, eidami ryšininko pėdomis, čekistai aptiko sodybą, kurioje buvo įrengtas štabo bunkeris. Klajūnas ir du jo bendražygiai gyvi priešui nepasidavė.

Tais metais visoje Kęstučio apygardoje buvo likę 23, o jos štabe - tik du kovotojai: vadas Povilas Morkūnas-Rimantas ir štabo viršininkas Stasys Zinkevičius-Algimantas. Tačiau ir jiems kovoti buvo likę nedaug. MGB perverbuotam partizanui Pranui Narbutui-Rolandui įviliojus juos į pasalą, abu vyrai žuvo.

Išdavikas P.Narbutas, priešo vadintas agentu Vaidila, susitepė rankas ne vieno buvusio kovos draugo krauju. Per jį žuvo ir paskutinysis kęstutėnų vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas. Šiuo atveju Vaidila ne tik vykdė priešo nurodymus, bet ir pats suplanavo operaciją.

1953 metų rugsėjo 18 dieną P.Narbutas išsikvietė J.Vilčinską į susitikimą Šimkaičių valsčiaus Antanavos kaime. Laiške apygardos vadui išdavikas rašė norįs aptarti kai kurias Kęstučio apygardos problemas. Vyrams susitikus Vaidila kostelėjo, taip duodamas signalą kitam agentui smogikui, slapyvardžiu Vytas. Šis, iššokęs iš priedangos, dviem pistoleto šūviais peršovė J.Vilčinską. Dar trys kulkos pakirto vadą atlydėjusį partizaną Juozą Dobrovolskį-Ramūną. Sunkiai sužeistas apygardos vadas dar bandė trauktis atsišaudydamas pistoletu, tačiau už kelių šimtų metrų jį paklojo kitų smogikų automatų papliūpos.

Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadai. Iš kairės: Antanas Liesis-Tonis; Jonas Žemaitis-Vytautas; Jonas Nuobaras-Lyras (nuo 1950 m. – MGB agentas); Vytautas Gužas-Kardas; neatpažintas partizanas. 1948 m.

Galima būtų sakyti, kad Kęstučio apygardos istorija tuo ir baigėsi. Žuvus J.Vilčinskui apygardos štabas daugiau nebuvo atkurtas, tačiau paskiri partizanai vis dar liko miškuose. Paskutinysis apygardos kovotojas Edmundas Kmitas-Evaldas Kelmės rajone vienui vienas išsilaikė net iki 1961 metų, kol padedant išdavikais tapusiems buvusiems bendražygiams buvo aptiktas, apsuptas ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė. Tačiau ir tuo kęstutėnų istorijoje nebuvo padėtas taškas. Jis ir negali būti padėtas, nes tie, kurie liko ištikimi priesaikai ir krito su ginklu rankoje, niekada nekapituliavo. Vadinasi, nekapituliavo ir pats pasipriešinimo sąjūdis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"