TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nebaigtas žygis į Vilnių

2016 03 25 6:00
Alytaus savanoriai prieš žygį į Vilnių.

1919-ųjų kovo pabaigoje Lietuvos kariuomenė ryžosi jėga atsiimti bolševikų užgrobtą Vilnių. Deja, su mūšiais judant sostinės link, mūsų karių jėgos ėmė silpti, tad žygis taip ir liko nebaigtas. Prie to dar prisidėjo ir politikų bei diplomatų sprendimai. Svajonę apie sostinę teko atidėti ilgam, tačiau šis žygis visiems laikams atmušė bolševikams norą dar kartą bandyti veržtis į Lietuvos gilumą.

1919 metų pavasaris buvo vėlyvas, ilgas ir bjaurus. Užsitęsusi žiema niekaip nenorėjo trauktis iš užimtų pozicijų: iki pat balandžio kontratakuodama šlapdribomis ir sniegu, kelius ji pavertė sunkiai išbrendamomis klampynėmis, o laukus – žliugsinčiomis po kojomis balomis. O ir šiaip nuotaikos tuo metu buvo nelinksmos: nors vasarį įnirtingose kautynėse prie Šėtos, Kėdainių, Jiezno ir Alytaus Lietuvos kariuomenei pavyko sustabdyti bolševikų veržimąsi Kauno link, pavojus trapiai šalies nepriklausomybei toli gražu nebuvo praėjęs.

Kita vertus, sėkmingi mūšiai Vidurio Lietuvoje įtikino lietuvius, kad net ir stipresnis bei geriau parengtas priešas nėra nenugalimas. Taigi, 1919-ųjų kovą Lietuvos karinė ir politinė vadovybė ėmė brandinti planą, kaip atsiimti iš raudonųjų ir kitas jų užgrobtas teritorijas, o svarbiausia – atgauti Vilnių.

Raudona vėliava ant Gedimino kalno

Prieš tęsdami pasakojimą apie drąsią Lietuvos kariuomenės ofenzyvą Vilniaus kryptimi, trumpai prisiminkime, kaip ir kada Lietuvą užplūdo raudonasis tvanas. 1918 metų lapkritį, pamiršusi savo pačios deklaracijas apie tautų apsisprendimo teisę, bolševikinės Rusijos vadovybė baigė formuoti Raudonosios armijos divizijas, turinčias jėga susigrąžinti iš Rusijos imperijos ištrūkusius kraštus. Tų pačių metų gruodžio 12 dieną raudonarmiečių daliniai jau stovėjo prie Lietuvos sienų. Vos 10 mėnesių gyvavusią mūsų valstybę užgriuvo galinga jėga. Prieš 3000 neapmokytų ir labai dažnai – beginklių Lietuvos savanorių bolševikai metė tris divizijas su 20 tūkst. kareivių. Pasipriešinti jiems buvo galima nebent simboliškai. Tad raudonoji lavina ritosi per mūsų kraštą nesulaikomai. Gruodžio 22-ąją bolševikai užėmė Švenčionis, kitą dieną jau buvo Utenoje, dar po keturių dienų – Rokiškyje. 1919 metų sausio 5-ąją raudona vėliava suplevėsavo Gedimino pilies bokšte. Vėliau atėjo Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių, Telšių eilė. Mėnesio pabaigoje bolševikai jau buvo užgrobę daugiau nei pusę Lietuvos teritorijos.

Kairiosios rinktinės bataliono vadas Jurgis Butkus.

Tuomet raudonieji nusitaikė į Lietuvos širdimi tapusį Kauną, kuriame įsikūrė iš užgrobto Vilniaus pasitraukusi šalies Vyriausybė. Miestas turėjo būti užimtas puolant iš šiaurės ir pietų. Iki šiol nesutikę jokio rimtesnio pasipriešinimo, bolševikai manė, kad šis žygis taip pat bus tik lengvas pasivaikščiojimas. Tačiau užsiėmę mitingais ir agitacija, telkdami prijaučiančiųjų savanorių būrius bei tikėdamiesi, jog greitai šalyje prasidės „visuotinis darbo žmonių sukilimas“, atėjūnai nė nenujautė, kad Kauno lietuviai lengvai neatiduos. Kadangi apie šį kovų epizodą jau esame išsamiai pasakoję, dabar tik prisiminkime, kad, puldami Kauną iš šiaurės, bolševikai turėjo pirmiausia užimti Kėdainius, tačiau, gavę netikėtai stiprų atkirtį prie Šėtos, prarado iniciatyvą ir buvo priversti sustoti. Beveik tuo pat metu įnirtingas lietuvių pasipriešinimas prie Jiezno ir Alytaus sužlugdė raudonarmiečių planus priartėti prie laikinosios sostinės iš pietų. Nepasiekę Kauno, bolševikai galutinai prarado galimybę žygiuoti į Pietų Žemaitiją iki pat Rytprūsių ir taip užveržti raudonąja kilpa visą mūsų kraštą.

Po nepavykusio mėginimo užimti Kauną, kovingas Raudonosios armijos Lietuviškajai (buvusiai Pskovo) divizijai skelbiamų įsakymų tonas ėmė aiškiai keistis. Dabar juose jau kalbama ne apie naujus puolimus, bet apie gynybą (vienas iš vasario 24-osios įsakymo punktų nurodė pasirengti ginti Lentvarį ir Vilnių). Ir nors įsakyme buvo nurodyta įsitvirtinti linijoje, jungiančioje Panevėžį, Šėtą, Žaslius, Aukštadvarį, Daugus ir Marcinkonis, iš tikrųjų divizija pamažu slinko atgal. Tokią padėtį lėmė ne tik pergalingas lietuvių pasipriešinimas prie Alytaus ir Kėdainių, bet ir raudonarmiečių nesėkmės kovose su lenkais. Šie vis atkakliau spaudė bolševikus šiaurės rytų kryptimi, artėdami prie mūsų sostinės.

Atskirosios brigados vadas Stasys Nastopka.

Tuo metu pačiame Vilniuje buvo prasidėjęs tikras chaosas: katastrofiškai trūko maisto, kuro, kitų būtiniausių prekių, dalis miestiečių badavo, siautė užkrečiamosios ligos, o raudonųjų valdžia dar smaugė nepakeliamomis rekvizicijomis. Vilniečiai laukė ateinant bet ko – lietuvių ar lenkų, kad tik išsinešdintų nekenčiami bolševikai! Be to, Lietuvos vadovybę pasiekdavo žinios ir apie krinkančią raudonarmiečių moralę – buvo pranešama, kad šie nebenori kariauti, o kartais net kelia maištus.

Žygiavo dviem kryptimis

Taigi, vasario pabaigoje buvo aišku, kad proga pamėginti atsiimti iš bolševikų Vilnių kaip reta palanki. O ir laukti nelabai yra kada – prie miesto bet kada gali priartėti raudonuosius spaudžiantys lenkai. Tam kovo 11 dieną buvo sudaryta Lietuvos kariuomenės Atskiroji brigada, kuriai vadovauti paskirtas karininkas Stasys Nastopka, iki tol ėjęs Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriaus viršininko pareigas. Nors Lietuvos kariuomenė tuo metu jau buvo gerokai sustiprėjusi, pulti bolševikus visu frontu jėgų jai vis dėlto nepakako. Todėl buvo apsispręsta smūgį priešui suduoti dviejose vietose. Tam slaptu krašto apsaugos ministro Antano Merkio kovo 24 dienos įsakymu buvo sudarytos dvi rinktinės: Dešinioji – pietinė ir Kairioji – šiaurinė. Abi rinktinės turėjo pajudėti į žygį beveik vienu metu.

Karininko Kazio Ladygos vadovaujamai Dešiniajai rinktinei, kurią sudarė keturios Pirmojo pėstininkų pulko kuopos, trijų dešimčių raitųjų žvalgų komanda ir dviem pabūklais ginkluotas artilerijos būrys, iš dislokacijos vietos Alytuje nurodyta išžygiuoti kovo 28-ąją. Rinktinės užduotis buvo užimti Daugus, Varėną, Valkininkus ir šalimais esančias geležinkelio stotis, o tuomet patraukti Vilniaus link. Diena anksčiau – kovo 27-ąją iš Kauno turėjo pajudėti karininko Jurgio Butkaus vadovaujama Kairioji rinktinė, kurią sudarė 1400 kovotojų (du Antrojo pėstininkų pulko batalionai ir viena kuopa, Atskirasis batalionas su keturiomis kuopomis, karo žandarmerijos, kulkosvaidininkų ir raitųjų žvalgų komandomis, husarų eskadronas ir artilerijos būrys). Šio junginio užduotis buvo pulti bolševikų pozicijas palei Žiežmarių – Vievio – Vilniaus plentą.

Jonas Variakojis, sulaikęs bolševikų puolimą Kauno kryptimi.

Reikia pabrėžti, kad nutarusi suduoti priešui lemtingą smūgį Vilniaus kryptimi Lietuvos karinė vadovybė smarkiai rizikavo. Pirma, jėgos buvo labai nelygios – prieš penkis šiame bare įsitvirtinusius bolševikų pulkus lietuviai tegalėjo mesti tik tris silpnokai parengtus, prastokai ginkluotus ir nekaip techniškai aprūpintus batalionus. Atsižvelgiant į tai, kad abi rinktinės turėjo veikti daugiau nei 50 km atstumu viena nuo kitos, jų veiksmų koordinavimas buvo gyvybiškai svarbus, tačiau jį užtikrinti buvo sudėtinga. Ryšį tarp rinktinių ir štabo turėjo užtikrinti į Alytų, Daugus, Žiežmarius ir Rumšiškes siųsti telefonistai, tačiau, kaip vėliau įsitikinsime, vieninteliu patikimo ryšio kanalu kai kuriose vietovėse tapo du rinktinėms priskirti motociklininkai. Dėl prastai veikiančio ryšio rinktinių veiksmai taip ir liko nesuderinti – net patį priešo puolimą jos pradėjo skirtingu laiku.

Dešinioji rinktinė iš Alytaus Daugų link patraukė balandžio 3-iąją apie 15 valandą. Iki tos dienos vakaro pasistūmėję daugiau nei 15 kilometrų, lietuviai be didesnių kautynių užėmė Bogužiškių dvarą, Pavartėnų, Viečiūnų, Naujaplenčio, Švobiškių ir Pocelonių kaimus. Plentu iki Daugų buvo likę vos 8 kilometrai. Puolimui šia kryptimi rengėsi pagrindinė rinktinės vora. Tuo pat metu mažesnei, šalutinei vorai nurodyta apeiti miestelį pietine ežero pakrante ir judėti link Geidukonių, esančių už 12 kilometrų į rytus nuo Daugų.

Pagrindinė vora 3 val. ryto pradėjo puolimą Daugų kryptimi palei pat plentą. Be didesnių sunkumų per valandą užėmę vakarinėse miestelio prieigose esančią aukštumą, lietuviai išdėstė prie plento artileriją ir sutelkė ugnį į šiaurinę miestelio dalį. Tuo metu mūsiškiai sulaukė netikėtos pagalbos: iš Alytaus atskubėjusios dvi vokiečių baterijos taip pat ėmė pliekti bolševikų pozicijas.

Vokiečiai – sąjungininkai ar konkurentai?

Prieš tęsdami pasakojimą apie kautynes prie Daugų, turėtume prisiminti, ką šiuose kraštuose veikė vokiečiai ir kodėl jie kartais pridengdavo mūsų kariuomenės veiksmus. Žinoma, kad lietuvių kova už savo valstybę vokiečiams rūpėjo mažiausiai – jie tiesiog žiūrėjo savų interesų. Vokietijai pralaimėjus karą, santarvininkai pareikalavo, kad vokiečiai iš Lietuvos išsikraustytų iki 1919 metų rugpjūčio 20-osios, tad skubėti jiems nebuvo kur. Tų metų sausio 18-osios sutartimi tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos buvo nustatyta Raudonąją armiją ir vokiečių kariuomenę skirianti demarkacijos linija. Vokiečiai jos laikėsi, o štai bolševikai, žengdami Kauno link, pažeidė. Taigi, tiek lietuvių, mėginančių stumti raudonuosius iš savo teritorijos, tiek vokiečių, ginančių sutartimi nustatytas savo pozicijas, veiksmai kartais sutapdavo.

Tiesa, vokiečių interesai šioje istorijoje suvaidins ir ne kokį vaidmenį. Bet tai bus kiek vėliau. O kol kas tokia „sąjungininkų“ pagalba visai pravertė: balandžio 4-ąją, pusę septynių ryto, lietuvių rinktinė beveik be nuostolių užėmė Daugus. Kautynėse dėl miestelio žuvo tik vienas mūsų karys, dar vienas buvo sužeistas.

Po Daugų kautynių vokiečių artileristai dar kartą padėjo lietuviams. Žygiuodami paskui mūsų voros avangardines dalis, jie apšaudė apkasuose prie Vėžionių kaimo įsitvirtinusius bolševikus, priversdami juos bėgti. Besitraukiantį priešą įnirtinga ugnimi palydėjo vokiečių automobiliuose įtaisytų kulkosvaidžių ugnis, tad lietuvių pėstininkai galėjo sparčiai veržtis pirmyn ir užimti Babriškes, Aleksandravą ir Vazgirdonis, kuriuos nuo žygio pradžios jau skyrė beveik 40 kilometrų. Tačiau čia vokiečių pagalba ir baigėsi – pareiškę, kad žygiuoti toliau neleidžianti jų vadovybė, šie patraukė atgal į Alytų.

Sutapimas tai ar ne, tačiau tolesnė įvykių eiga jau nebuvo tokia palanki mūsų kariams. Apie penktą valandą po pietų artilerijos remiamas bolševikų dalinys pradėjo kontrataką, po kurios lietuviams teko pasitraukti ir iš Vazgirdonių, ir iš Babriškių. Pamėginti atsiimti miestelį planuota balandžio 5-osios vakare, tačiau tos pačios dienos popietę iš kariuomenės vadovybės atskriejo telefonograma, kurioje nurodyta sustabdyti operaciją, mat gauta žinių, kad bolševikai ties kairiuoju voros sparnu sutelkė dideles ir sunkiai įveikiamas pajėgas. Taigi, vykdydama vado K. Ladygos įsakymą, rinktinė pradėjo trauktis, atsišaudydama nuo puolančių raudonarmiečių. Prieš devynias vakaro lietuviai jau buvo Dauguose, o balandžio 6-osios rytą sugrįžo į Alytų.

Kauno savanoriai, pasirengę kovoms su bolševikais.

Sėkmė prie Žaslių

Tuo metu, kai Dešinioji rinktinė sugrįžo į kareivines, kita kryptimi patraukusios Kairiosios rinktinės karių dar tik laukė didžiausi išbandymai. Kovo 31-ąją Vievio link išžygiavusi rinktinės dalis tą pačią dieną pasiekė Rumšiškes. Čia karių laukė įsakymas: palikus rezerve Atskirąją kuopą kitą dieną atvykti į Žiežmarius ir iš ten balandžio 2-ąją pradėti puolimą.

Miestelio prieigose lietuviai sutiko vokiečių 19-ojo savanorių bataliono karius, saugančius demarkacijos liniją su Raudonąja armija. Tačiau ar iš vokiečių galima tikėtis kokios nors paramos, niekas nebuvo tikras, tad puolimą reikėjo planuoti pasikliaujant vien savo jėgomis. Kadangi, kaip minėjome, ištisinės fronto linijos tarp lietuvių ir bolševikų nebuvo, niekas negalėjo žinoti, ar raudonieji nepamėgins pulti mūsų kariuomenės iš sparnų. Padėtį komplikavo ir tai, kad rinktinės vadovybė tuo metu neturėjo patikimo ir operatyvaus ryšio nė su vienu savo daliniu. Iš atsiųstų telefonistų nebuvo jokios naudos – šie tiesiog neturėjo telefono aparatų, tad kliautis buvo galima tik pasiuntiniais, o toks susižinojimo būdas galėjo kainuoti daug brangaus laiko.

Vienintelė sąlyga greitai sutriuškinti gerokai gausesnes bolševikų pajėgas buvo netikėtumas – ant šios kortos ir statė rinktinės vadovybė, manydama, kad priešas nieko nežino apie mūsų karių pasirodymą Žiežmariuose. Tai buvo skaudi klaida – raudonieji tai žinojo, puolimo laukė ir jam ruošėsi.

Puolimas prasidėjo auštant balandžio 2-ajai. Jis buvo suplanuotas keturiomis kryptimis: I kuopa turėjo užimti pačius Žaslius ir prie Žaslių ežero esančius Guronis, II kuopa nusitaikė į piečiau esančias Pajautiškes, III kuopai reikėjo prasiveržti į šalia Kauno-Vilniaus plento įsikūrusius Strošiūnus, o IX kuopai – į piečiau nuo plento nusidriekusius Strėvininkų, Dirgalonių ir Liutonių kaimus.

Deja, puolimas nebuvo sėkmingas. Pirmosioms dviem kuopoms apskritai nepavyko įvykdyti gautų užduočių. Susidūrusi su įnirtingu gerose pozicijose įsitaisiusių bolševikų pasipriešinimu I kuopa, kurios daugumą sudarė dar parako neuostę kariai, buvo priversta atsitraukti į Tarpumiškes. Ten pat atsidūrė ir II kuopa, kuriai taip ir nepavyko prasiveržti į Pajautiškes. Tiesa, kitoms dviem kuopoms pasisekė geriau – III kuopos puolimas Strošiūnuose įsitaisiusiems bolševikams buvo netikėtas, todėl gyvenvietė po neilgo susišaudymo buvo užimta. Po kelias valandas trukusio mūšio IX kuopos husarams pavyko užimti Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis.

Nors balandžio 2-osios puolimas ir nepasisekė, jis bent jau leido tiksliai išsiaiškinti, kaip išdėstytos priešo pajėgos. Taigi, pasitaręs su batalionų vadais J. Butkumi ir Kaziu Škirpa, brigados vadas nutarė kitą dieną pakartoti ataką ir suformulavo kariams naują užduotį – išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir tęsti puolimą Vievio kryptimi.

Balandžio 4-osios popietę I ir II bataliono kuopos pakilo į ataką Paltininkų-Guronių kryptimi. Judėti buvo labai sunku – neišbrendami purvynai, pievos, virtusios giliomis balomis, nuo aukštumos pliekė įnirtinga bolševikų kulkosvaidžių ugnis. Puolantiems kariams tekdavo kartkartėmis griūti ant žemės ir ilgai gulėti vandenyje, tačiau jie vis dėlto pamažu slinko pirmyn. Ir čia tarsi pats dangus atėjo mūsų kariams į pagalbą – iš žemų debesų netikėtai pasipylė snaigės. Drėbė vis smarkiau ir smarkiau, ir greitai beveik nieko nebegalima buvo įžiūrėti tirštoje baltumoje. Pasinaudodami tokia priedanga, lietuviai prasiveržė visiškai prie pat priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo, bolševikai traukėsi. Aukštuma, nuo kurios atsiveria prie Žaslių geležinkelio stoties esančios bolševikų pozicijos, buvo užimta.

Nepriklausomybės karių kapai Žiežmarių kapinėse.

Iš rankų į rankas

Tuo metu lietuviai sučiupo iš Pajautiškių į Žaslius traukiančius bolševikų pasiuntinius. Iš jų turėto pranešimo paaiškėjo, kad 120 kaime esančių raudonarmiečių prašo pastiprinimo, antraip mūsų kariuomenės spaudimo jie neatlaikysią. Padrąsinti tokios žinios, į Pajautiškes patraukė trys lietuvių būriai su kulkosvaidžiu. Matydami, kad gali būti apsupti, bolševikai išsilakstė ir gyvenvietė buvo užimta be mūšio. Auštant balandžio 4-osios rytui, vos pamatę besiartinančius lietuvių žvalgus raudonarmiečiai spruko ir iš Žaslių miestelio, ir iš geležinkelio stoties. Čia jie paliko visą kuopos raštinę ir pilną vežimą artilerijos sviedinių. Lietuviams atiteko ir labai reikalingas telefono aparatas.

Dabar rinktinės tikslas buvo Vievis, kuriame ir įsitvirtino po sėkmingo lietuvių puolimo pasitraukę bolševikai. Tačiau šios gyvenvietės puolimas buvo susijęs su didele rizika – nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo apsupti ir sunaikinti negausias lietuvių pajėgas. Tad kitas porą dienų apsiribota tik susirėmimais su priešo sargybomis. Tačiau ir tomis dienomis lietuvius lydėjo sėkmė – jiems pavyko užimti Jagėlonių kaimą, Semeliškių miestelį ir raudonųjų intendantūros sandėlį netoli Vievio su visu jame esančiu turtu.

Tačiau bolševikai nė nemanė lengvai atiduoti strategiškai svarbių Žaslių. Žinodami, kad lietuvių jėgos šioje vietoje daug mažesnės, o vokiečiai jiems nepadeda ir nežada padėti, jie balandžio 6-ąją pradėjo telkti palei miestelį gausias pajėgas ir rengėsi kontrpuolimui. Lietuvių rinktinės laukė lemiamas mūšis.

Ankstų balandžio 8-osios rytą raudonarmiečių grandinės pradėjo puolimą trimis kryptimis – nuo Smėlinės palei geležinkelį link stoties, pagal Vilniaus-Kauno plentą nuo Mijaugonių link Strošiūnų ir per vidurį esančių Pajautiškių kryptimi. Miškinga, griovių ir kalvelių išraižyta vietovė tarp plento ir geležinkelio buvo labai nepatogi lietuviams, nes apsunkino ryšį tarp skirtingų dalių. Tiesa, po sėkmingų ankstesnių kautynių mūsų kariai jau turėjo pakankamai telefonų, tačiau jie veikė prastai, o čia dar nutrūko Žiežmarius ir Strošiūnus jungianti telefono linija. Tad negaunantiems žinių iš rinktinės vadovybės ir kaimyninių dalių kuopų vadams teko kliautis tik savimi ir priimti savarankiškus sprendimus.

Bene sunkiausia buvo karininkui K. Škirpai, kurio vyrams teko kautis prie geležinkelio. Šioje vietoje pagrindinį smūgį bolševikai sutelkė stoties kryptimi, Pajautiškes priešas mėgino apeiti iš pietų palei mišką, o tuomet jau suduoti smūgį stoties gynėjams iš šono. Vis dėlto pėstininkų pulko II kuopos kovotojams pavyko sustabdyti priešą ir priversti jį trauktis. Tačiau pagalbos prireikė piečiau kovojusiai III kuopai, kurią bolševikai užspaudė prie Strošiūnų. Padėti bėdoje atsidūrusiems kaimynams K. Škirpa nusiuntė dvi kuopas. Pastiprinimas atskubėjo laiku ir po įnirtingų durtuvų kautynių priešas buvo priverstas trauktis į Mijaugonis.

Tačiau susilpnėjusios K. Škirpos pajėgos dabar jau pačios nebegalėjo atlaikyti beveik tuo pat metu sustiprėjusio bolševikų puolimo palei geležinkelį – kairįjį barą gynusi jo kuopa apie penktą valandą po pietų turėjo pasitraukti iš Žaslių stoties ir miestelio, taip palikdama nepridengtą Pajautiškes gynusios II kuopos kairįjį sparną. Tad rinktinės vadas, nenorėdamas rizikuoti karių gyvybėmis, įsakė kuopai palikti pozicijas ir atsitraukti į Žiežmarius.

Tuo metu iš Strošiūnų išmušti bolševikai, mėgindami susigrąžinti miestelį, sutelkė intensyvią artilerijos ugnį į lietuvių pozicijas šalia esančioje aukštumėlėje ir ėmė veržtis kapinių link. Ši ataka vos nesibaigė liūdnai, mat lemiamu momentu sugedo IV kuopos kulkosvaidis. Atrodė, kad sustabdyti priešo nebepavyks – raudonarmiečiai jau ropštėsi per tvorą. Tačiau paskutinę akimirką sutaisytas ginklas vėl prabilo, šluodamas pavojingai priartėjusius priešo kareivius. „Vyrai, tik taikykit, vyrai, taikykit!““ – šaukė II kuopos vadas savo kovotojams, pliekiantiems priešą iš šautuvų. Netrukus, patyrę didelių nuostolių (kalbėta apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių) bolševikai sustojo. Vėlesnės jų atakos taip pat nedavė rezultatų. Galop pakrikęs priešas vėl atsitraukė į Mijaugonis.

Politikai nusprendė savaip

Deja, ši lietuvių sėkmė tolesnei operacijai jokios įtakos neturėjo. Kautynės prie Žaslių parodė, kad dar labiau pasistūmėti Vilniaus kryptimi, o juo labiau pasiekti sostinę jėgų nepakaks. Taigi, tos pačios balandžio 8-osios vakarą rinktinės vadas J. Butkus įsakė kariams sustabdyti puolimą. Atskiroji kuopa po poros dienų grįžo į Kauną, o likusios pajėgos išsidėstė už keleto kilometrų į rytus nuo Žiežmarių. Dar toliau – ties Vievį ir Aukštadvarį jungiančiu keliu įsikūrė vokiečių sargybos.

Tačiau tai dar ne viskas. Politikų valia Lietuvos kariams greitai teko atsitraukti ir iš šių pozicijų. Bolševikams ėmus priekaištauti, kad lietuviai Raudonąją armiją puola prisidengdami vokiečių daliniais, o tuo esą pažeidžiamas Rusijos ir Vokietijos susitarimas dėl demarkacijos linijos, ir Vokietijos vyriausybei pareikalavus, kad Kaunas išspręstų šią problemą, mūsų kariuomenei buvo įsakyta perduoti vokiečiams Strošiūnų-Pajautiškių-Žaslių baro apsaugą. Tai įvyko tą pačią balandžio 10-ąją, kai Žiežmariuose buvo iškilmingai laidojami Žaslių kautynėse žuvę mūsų kariai.

Bet užvis svarbiausia, kad tuo metu visai kitoje vietoje jau brendo nauja kombinacija, sužlugdžiusi ir Lietuvos politikų, ir jos karių viltis susigrąžinti sostinę. Tą pačią dieną, kai pirmieji Lietuvos kariuomenės žvalgai pasiekė Žaslius, Lenkijos vadovo Józefo Piłsudskio patikėtinis Paryžiuje Leonas Wasilewskis skaitė ką tik iš Varšuvos gautą slaptą laišką, faktiškai skelbiantį lenkų ofenzyvą į Vilnių. Atsitraukusi iš fronto ir netekusi sąlyčio su bolševikais, Lietuvos kariuomenė šiame žaidime dalyvauti jau negalėjo. Tad balandžio 20-ąją, diplomatui Jurgiui Šauliui Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu manevru užėmė mūsų sostinę. Dabar į Vilnių Lietuvos kariai įžengs tik kitų metų rugpjūčio 26-ąją, tačiau ir tuomet sostine džiaugsimės vos 44 dienas – iki liūdnai pagarsėjusios Lucjano Żeligowskio žygio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"