TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neišaušęs Maskvos pavasaris

2008 10 16 0:00
Lietuvos tremtiniai Rusijos Sibire. Zima, Irkutsko sritis. Tremtinių šeima sugrįžta į Lietuvą; prie sunkvežimio šalia barako tremtiniai atsisveikina su išvykstančia šeima. Nuotraukoje yra: Matilda Janiselienė, Grigienė, Juozas Valikonis ir kiti. 1958 m.
Lietuvos valstybinio archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 44 metus Sovietų Sąjungoje baigėsi epocha, vėliau pavadinta "atšilimo" era. Kai kas šį 11 metų laikotarpį dar vadino "Maskvos pavasariu".

1964 metų spalį baigėsi pirmasis mėginimas reformuoti totalitarinę sovietų sistemą. Vėliau tokių mėginimų bus dar ne vienas: taisyti nepataisomą struktūrą dar mėgins Jurijus Andropovas, vėliau - perestroikos tėvas Michailas Gorbačiovas. Atkaklios pastarojo pastangos galiausiai duos vaisių - ant molinių kojų statytas milžinas su trenksmu grius, galutinai palaidodamas valstybę, šaltojo karo metais gavusią "blogio imperijos" vardą.

Po stalininio teroro epochos padvelkę nauji vėjai suteikė vilčių, kad ir socializmo sąlygomis įmanomas orus ir laisvas gyvenimas. Rusijoje šis atšilimas pagimdė visą intelektualų ir menininkų kartą, vėliau pavadintą "šeštidesiatnikų" vardu. Padrąsinti Stalino kultą pasmerkusio XX partijos suvažiavimo, rašytojai, žurnalistai, kino kūrėjai pagaliau traukė į dienos šviesą tai, ko anksčiau nedrįsdavo laikyti net stalčiuose. Būtent tada ir buvo išleista Stalino gulagų siaubą aprašanti būsimojo Nobelio premijos laureato Ivano Solženicyno kukli apysaka "Viena Ivano Denisovičiaus diena", o jos autorius priimtas į rašytojų sąjungą.

Tačiau į Lietuvą gaivūs laisvės vėjai skverbėsi labai sunkiai. Stalininės epochos išauginta vietos nomenklatūra darė viską, kad kaip nors išgyventų jai nepalankų metą ir sulauktų, kol "Maskvos pavasarį" pakeis naujas totalitarizmo ledynmetis.

Atšilimu džiaugėsi ne visi

"Teisybė nugalėjo." Tokius žodžius aukštiems sovietinės Lietuvos partiniams nomenklatūrininkams ištarė tuometis Lietuvos komunistų lyderis Antanas Sniečkus, grįžęs iš 1964 metų spalio 13-14 dienomis Maskvoje vykusio SSKP CK plenumo. Šiomis dienomis grupė sąmokslininkų pagaliau įgyvendino dar vasarą brandintą planą: nušalino nuo valdžios sovietų lyderį Nikitą Chruščiovą.

Senieji komunistai, kurių ne vieno rankos buvo suteptos Lietuvos žmonių krauju, galėjo lengviau atsikvėpti: Maskvoje valdžios neteko žmogus, su kurio vardu buvo siejama destalinizacija ir trumpas visuomeninio bei politinio gyvenimo atšilimo laikotarpis.

SSKP pirmuoju sekretoriumi N.Chruščiovas buvo paskirtas 1953 metų liepos mėnesį, po neilgos, bet įnirtingos kovos su tuomečiu SSRS Ministrų Tarybos pirmininku Georgijumi Malenkovu. Negavęs partijos lyderio posto, N.Malenkovas mėgino koncentruoti valdžią Ministrų taryboje, tad N.Chruščiovas vienvaldžiu lyderiu taip ir netapo. Tokia padėtis aidu atsirito ir iki Lietuvos. Čionykštis Ministrų tarybos pirmininkas Mečys Gedvilas taip pat ėmė ignoruoti A.Sniečkų, ir net leido sau nevykdyti partijos nurodymų.

Tačiau tokia arogancija ir menkas ūkio reikalų išmanymas nedavė nieko gero - jau 1955 metais parduotuvėse ėmė katastrofiškai trūkti būtiniausių prekių. A.Sniečkui tik to ir reikėjo: nuvykęs į Kremlių jis slapčia susitarė dėl M.Gedvilo nušalinimo, ir 1956 metų sausio 16 dieną šis neteko pareigų. Tokia situacija aiškiai parodė, kas laimi konfliktą tarp partinės ir ūkinės Lietuvos valdžios.

Naujuoju Lietuvos vyriausybės vadovu buvo paskirtas šiaip taip pradžios mokyklą baigęs tuometis LKP CK antrasis sekretorius Motiejus Šumauskas. Išsilavinimo stoką jis kompensavo neblogais organizaciniais sugebėjimais, tačiau svarbiausia - akla ištikimybė savo partiniam bosui A.Sniečkui.

Beje, M.Gedvilo likimas dar anksčiau ištiko ir sovietinės vyriausybės vadovą G.Malenkovą, kuris, apkaltintas dėl blogos žemės ūkio padėties ir sunkiosios pramonės ignoravimo, buvo nušalintas dar 1955 metų sausį. Kovodamas dėl vienvaldystės N.Chruščiovas valė sau kelią, remdamasis ne senaisiais, dar Stalino išaugintais nomenklatūrininkais, o nuo stalininio teroro pavargusiais sričių ir respublikų partiniais vadovais. Šioje kovoje sovietų komunistų lyderis naudojo ne botagą, o meduolį, nuolat kalbėdamas apie valdžios decentralizavimą ir didesnį respublikų ūkinį savarankiškumą. Tuo jis šiek tiek priminė jau nepriklausomos Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, siūliusį regionams tiek suvereniteto, kiek jie sugeba apžioti. Žinoma, N.Chruščiovas nėjo, o ir negalėjo eiti taip toli.

Ryškiausiu N.Chruščiovo įsitvirtinimo valdžioje ženklu taps 1956 metų vasarį Maskvoje įvykęs XX partijos suvažiavimas, kuriame sovietų lyderis perskaitė neįtikėtiną ir precedento neturintį pranešimą apie Stalino vykdytas masines represijas.

Lietuvoje apie šį pranešimą niekas nežinojo. Tiksliau, beveik niekas, mat su juo slapta buvo supažindinta tik komunistinės nomenklatūros viršūnėlė. Lietuvos vadovybėje kilo diskusijos dėl respublikų teisių, juolab kad jos buvo deklaruotos dar stalininėje Konstitucijoje. Todėl dabar Lietuvai buvo suteiktas bent jau formalus suverenitetas ir tam tikri valdžios atributai - žinoma, tik tokie, kokie buvo įmanomi totalitarinėje valstybėje.

Dėl būsimų permainų Kremliuje užvirė įnirtinga kova tarp N.Chruščiovo ir jį palaikančių periferijos partinių lyderių bei tokių užkietėjusių staliniečių kaip G.Malenkovas, Vladimiras Molotovas, Lazaras Kaganovičius ir kitų senosios gvardijos veikėjų. Vėliau tokia situacija aidu atsikartos jau M.Gorbačiovo perestroikos laikais: tiek Kremliaus viršūnėse, tiek Lietuvoje.

Stalinas nekaltas - aplinka kalta

O kas vyko Lietuvoje lemtingaisiais 1956-aisiais? Kalbama, kad tiek A.Sniečkus, tiek M.Šumauskas, tiek Justas Paleckis reformoms bent jau viešai pritarė. Bet ar jų žodis ką nors reiškė? Suprantama, kad jie buvo nieko prieš mažiau priklausyti nuo nurodymų iš Maskvos. Tačiau jei Kremliuje tada būtų nugalėjęs ne N.Chruščiovas, o partinių kietakakčių grupuotė, net nekyla abejonių, kad A.Sniečkus būtų sveikinęs G.Malenkovą.

Vis dėlto, nepaisant sovietinės Lietuvos vadovų žodžių, jų darbai liudijo aiškų priešiškumą N.Chruščiovo kursui. Maskvoje po XX partijos suvažiavimo stalininių represijų kritika liejosi laisvai, o Lietuvoje ją stengtasi visaip slopinti. Tam buvo savų priežasčių.

Visų pirma toks požiūris sietinas su paties A.Sniečkaus asmenybe ir veikla. Juk ne kas kitas, o A.Sniečkus organizavo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus ir kitas represijas. Pripažinti, kad tai, ką jis padarė dėl revoliucinių idėjų, buvo klaida - tokiam žmogui buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nužudyti, nukankinti lageriuose, ištremti lietuviai šiam komunistų veikėjui liko amžini priešai. Todėl pokario represijų tema Lietuvoje buvo tabu ne tik spaudoje, bet ir grožinėje literatūroje, nors Rusijoje tokiomis temomis buvo rašoma rašė beveik atvirai. Tačiau, skirtingai nei M.Gorbačiovo perestroikos laikais, mūsiškiams apeliuoti į Maskvą ir sulaukti iš ten užtarimo ar padrąsinimo buvo beviltiška. Sovietų vadai puikiai suprato, kad prasidėjusios viešos diskusijos apie prieškario ir pokario represijas Lietuvoje ir kitose prieš karą okupuotose respublikose gali sukelti naują tautinio pasipriešinimo bangą ir netgi internacionalizuoti Baltijos šalių okupacijos klausimą. Tai visai kas kita, nei pripažinti "klasinę" represijų prigimtį pačioje Rusijoje.

Taigi, nepaisant vis labiau stiprėjančio atšilimo, A.Sniečkus Maskvai atrodė netgi labai tinkamas Lietuvos vadovas. Galbūt todėl Maskva toleravo neslepiamą sovietinės Lietuvos vadovo simpatiją nuvainikuotam Stalinui. "Stalinas nekaltas - aplinka kalta" - tokia buvo mėgstamiausia A.Sniečkaus pozicija, labai jau primenanti anekdotu tapusią naujųjų nepriklausomos Lietuvos laikų frazę.

Tikriausiai todėl A.Sniečkus apie Lietuvos gyventojų represijas nieko neužsiminė ir per 1961 metų lapkričio 17 dieną vykusį vadinamąjį respublikinio ir partinio aktyvo pasitarimą, nors per prieš tai įvykusį SSKP XXII suvažiavimą N.Chruščiovas dar kartą priminė Stalino represijas ir nusiuntė pasauliui aiškų signalą, kad valstybinio teroro politikos Maskva atsisako visiems laikams.

Tuo metu iš suvažiavimo grįžęs A.Sniečkus aukščiausiems sovietinės Lietuvos administracijos vadovams pasakė tik apie ikikarines represijas, per kurias, Stalino įsakymu, buvo nužudyti lietuvių kilmės komunistai. Jis apsiribojo fraze, kad "asmenybės kulto laikotarpiu buvo kilę didelių sunkumų ir Lietuvos komunistų partijoje".

Lietuvos partiniai šulai turėjo ir daugiau priežasčių nemėgti N.Chruščiovo ir jo vykdomos politikos. Mat N.Chruščiovo reforma buvo numatyta iš partinių struktūrų atimti didelę dalį valdžios ir apriboti jų veiklą partinėmis organizacijomis, agitacija ir propaganda. Maskvoje buvo ketinama eiti dar toliau - panaikinti rajonų partijos komitetus ir vietoj jų įsteigti politinius skyrius, o visus rimtus valdžios įgaliojimus perduoti valstybinėms ūkinėms struktūroms. Tokie planai vėliau taps dar viena vinimi į N.Chruščiovo politinį karstą.

Kita vertus, naudodamasis respublikoms suteikta ūkine laisve, A.Sniečkus leido sau nepritarti kai kuriems N.Chruščiovo sprendimams: priešinosi absurdiškai "kukurūzų manijai", ignoravo reikalavimus mažinti kaimo gyventojų laikomų gyvulių skaičių, neatiminėjo iš kolūkiečių sodybinių sklypų. Kitaip sakant, Lietuvos komunistų lyderis visais įmanomais būdais siekė įtvirtinti ir išlaikyti ūkiško šeimininko statusą. Tačiau politinėje ir ideologinėje srityse jis stengėsi būti šventesnis už patį Popiežių. Tiek jis, tiek visa sovietinės Lietuvos administracija smaugė net menkiausias visuomenės iniciatyvas. Vienas iš tokių pavyzdžių - be ceremonijų nuslopintos inteligentų kalbos apie tai, kad sostinės Lenino prospektui būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas.

Rengėsi naujiems trėmimams

Tačiau sovietinės Lietuvos valdžiai teko spręsti kur kas rimtesnę problemą: ką daryti su į laisvę išleistais Stalino gulagų kaliniais ir tremtiniais. 1956-1957 metais iš Rusijos kalėjimų ir lagerių buvo paleista apie 17 tūkst. lietuvių, nuteistų už vadinamąją kontrrevoliucinę veiklą. Tarp jų buvo ir tokie žymūs tarpukario Lietuvos politikos veikėjai kaip Pirmojo nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, vėliau tapęs švietimo ministru Leonas Bistras, žymus diplomatas Petras Klimas, vyskupai Teofilis Matulionis, Pranciškus Ramanauskas ir daugelis kitų.

Toks sovietų valdžios sprendimas gerokai išgąsdino sovietinės Lietuvos vadovybę. Bijodami naujos pasipriešinimo Lietuvos okupacijai bangos, okupantų statytiniai darė viską, kad šie žmonės niekada negrįžtų į Lietuvą.

Tai matyti iš raštų, kuriuos 1956 metų pabaigoje į Maskvą siuntė A.Sniečkus. Juose SSKP CK prašoma padaryti viską, kad nei buvusiems nepriklausomos Lietuvos veikėjams, nei ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyviams nebūtų leista apsigyventi ne tik Lietuvoje, bet ir gretimose respublikose. Matyt, Maskvoje tokiai iniciatyvai buvo pritarta, nes jau 1957 metų sausio 21 dieną sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas J.Paleckis pasirašė įsaką, draudžiantį tarpukario Lietuvos vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams ir buvusiems rezistentams grįžti į tėvynę.

Tačiau komunistinė Lietuvos valdžia buvo pasirengusi žengti dar vieną žingsnį, kuris chruščiovinio atlydžio sąlygomis gali pasirodyti visiškai neįtikėtinas: Vilniuje buvo svarstoma galimybė griebtis naujų trėmimų. Prisidengus "administracinio pašalinimo" terminu, iš Lietuvos norėta vėl deportuoti dešimtis tūkstančių ką tik grįžusių tremtinių. Šio plano autorius buvo tuometis vidaus reikalų ministras Alfonsas Gailevičius, beje, sulaukęs ramios senatvės nepriklausomoje Lietuvoje, gaudavęs iš Maskvos solidžią pensiją ir, pasak Antano Terlecko, dar pamaloninamas ir kalėdinėmis premijomis. Laimei, sovietinės Lietuvos valdžiai užteko proto tokį pasiūlymą atmesti: deportacijos tuo metu, kai Maskvoje deklaruojamas politinių represijų atsisakymo kursas, galėjo sukelti naują kruvino pasipriešinimo bangą.

Apskritai lietuviai iš tremties buvo paleidinėjami labai vangiai ir nenoriai. 1957 metų liepą mūsų tautiečiai sudarė beveik trečdalį tremtyje vis dar likusių žmonių. Didžiausi "nuopelnai" dėl to tenka ne Maskvai, o sovietinės Lietuvos valdžiai, išsikovojusiai teisę pačiai peržiūrėti tremtinių bylas. Net Maskvos paleistiems tremtiniams apsigyventi Lietuvoje galėjo leisti tik Lietuvos ministrų taryba. Tačiau tiems laimingiesiems, kuriems toks leidimas buvo duotas, gyventi Lietuvoje buvo labai nelengva: jie negalėjo grįžti į savo gimtuosius kaimus, miestus ir miestelius, atgauti sovietų atimto turto, įsidarbinti septyniasdešimtyje įmonių ir įstaigų. Buvusioms represijų aukoms geriausiu atveju teko tenkintis juodais darbais, kęsti nuolatinius KGB bandymus juos izoliuoti ir visaip kompromituoti.

Tai, kad marionetinė sovietinės Lietuvos valdžia nekentė ir bijojo buvusių tremtinių bei politinių kalinių, liudija ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje A.Sniečkaus į Maskvą siųsti laiškai, kuriuose būtent šie žmonės kaltinami antisovietinių nuotaikų kurstymu. Kaip tik tuo metu ginkluotą rezistenciją jau buvo pakeitęs vadinamasis pasyvusis pasipriešinimas ir plintantis disidentų judėjimas. Nežinia, ar partiniai Lietuvos bosai nematė, ar nenorėjo matyti, kad tyliąją rezistenciją skatina tiek sušvelnėjęs politinis režimas, tiek 1955 metų Lenkijos ir 1956 metų Vengrijos įvykiai.

Būtent tais metais prie tylaus antisovietinio pasipriešinimo prisidėjo ne tik ir ne tiek buvę rezistentai, kiek jaunimas ir intelektualai.

Pirmoji atvira konfrontacija su sovietinės Lietuvos valdžia įvyko Kaune per 1955-ųjų Vėlines. Tuo metu Kaune prie Karių kapų susirinkusių maždaug šimto jaunuolių giedamas tautines giesmes nutraukė milicija. Lygiai po metų Vėlinių minėjimai Vilniuje ir Kaune jau virto atviromis demonstracijomis, kuriomis reikalauta laisvės švęsti religines šventes. Nors atvirų antisovietinių šūkių niekas dar neskelbė, šių akcijų pasekmės jų dalyviams galėjo būti liūdnos. Tuometis Vilniaus miesto partijos antrasis sekretorius Petras Griškevičius, po "šeimininko" A.Sniečkaus mirties tapsiantis visos Lietuvos komunistų diktatoriumi, griežtai pareikalavo iš įvairių aukštųjų mokyklų pašalinti 285 akcijoje dalyvavusius studentus. Ir būtent tada įvyko neįsivaizduojamas dalykas: tiek Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas, tiek kiti rektoriai tokiam reikalavimui nepakluso.

Tiek pačios manifestacijos, tiek faktas, kad rektoriai ignoravo valdžios reikalavimus, pagaliau ir 1956 metų spalio įvykiai Vengrijoje kėlė Lietuvos komunistų nomenklatūrininkams rimtų nuogąstavimų dėl savo pačių saugumo. Nepaisant SSRS vidaus reikalų ministerijos potvarkio nutraukti asmeninių ginklų dalijimą įvairių žinybų pareigūnams, Lietuvoje, gavę valdžios sankciją, ginkluotis ėmė ne tik prokuratūros, bet ir aukštesnio rango vykdomųjų komitetų, Teisingumo ir Žemės ūkio ministerijų, LKP CK aparato bei rajono komiteto darbuotojai ir net kolūkių pirmininkai.

Lietuvos valdžia maldaute maldavo Maskvą išplėsti vietos KGB aparatą. Nors į šiuos prašymus buvo atsižvelgta, nors KGB nuolat raportuodavo apie išaiškintas antisovietines organizacijas, viešo nepaklusnumo akcijų pažaboti sovietinei valdžiai taip niekada ir nepavyko. Jos vyko ne tik N.Chruščiovo epochoje, bet ir per visą okupacijos laikotarpį, kol 1988-aisiais išsiliejo į šimtatūkstantinius mitingus, paženklinusius sovietinės imperijos krachą.

Be abejo, naivu būtų manyti, kad Lietuvos įvykiai kaip nors priartino N.Chruščiovo epochos pabaigą. Kaip ir 1991-aisiais, leidžiantis M.Gorbačiovo saulei, lemiamą vaidmenį šioje istorijoje suvaidino padėtis Kremliaus viršūnėse.

Taip, N. Chruščiovas išvadavo šalį iš teroro ir baimės. Jo ūkinės reformos davė teigiamų rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir amžinai alkanoje Rusijoje. Tačiau karštakošio sovietų lyderio nekantrumas, reikalavimas greitų rezultatų, viena po kitos sekančios reformos, pagaliau Karibų krizė, vis labiau veržė kilpą ant nevykėlio diktatoriaus kaklo. Tačiau bene didžiausia jo klaida - mėginimas susilpninti komunistų partijos įtaką ir perduoti valdžios svertus ūkinei nomenklatūrai. Su tuo senieji partiniai šulai niekaip negalėjo susitaikyti.

Nepaisant tokio aktyvumo, N.Chruščiovas taip niekada ir neišsikovojo lyderio pozicijų. Užimdamas generalinio partijos sekretoriaus postą, jis geriausiu atveju turėjo tik šeimininko statusą, taip ir neįgijęs tokios charizmos, kokia pasižymėjo Leninas, Stalinas, Mao ar Fidelis Castro. Galiausiai N.Chruščiovas nesugebėjo savo rankose išlaikyti jėgos struktūrų. Tad per garsųjį 1964 metų spalio plenumą jam neliko nieko kito, kaip tik gėdingai kapituliuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"