TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neiškeitęs garbės į gyvybę

2015 02 27 6:00
Nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. <div>LCVA nuotrauka</div>

Vasario 24-ąją suėjo 115 metų, kai gimė Augustinas Povilaitis - paskutinis tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, 1940-aisiais tapęs viena pirmųjų sovietinių okupantų aukų. Šiandien perverskime keletą šio Lietuvai atsidavusio pareigūno ir jo vadovautos žinybos veiklos puslapių.

Tikrų žinių apie ankstyvuosius A. Povilaičio gyvenimo metus išliko nedaug, beveik visos jos grįstos giminių ir artimųjų pasakojimais. Žinome tai, kad A. Povilaitis gimė 1900 metų vasario 24 dieną Pašvenčio miestelyje, už gerų poros kilometrų nuo Smalininkų, prie kurių, kaip ir dabar, tuomet driekėsi seniausia Lietuvos teritorijoje valstybės siena. Ši aplinkybė, beje, turėjo didelę reikšmę neilgo A. Povilaičio gyvenimo pabaigoje: tėviškės upelis, skyręs Lietuvą nuo Vokietijos, galėjo tapti išsigelbėjimu nuo garantuotos pražūties. Tačiau netapo, nes karininko garbė A. Povilaičiui bus svarbesnė už laisvę ir net gyvybę.

Žinome, kad būsimas VSD vadovas augo drauge su dar dešimtimi brolių ir seserų, tačiau kur ir kada jis pradėjo eiti mokslus, duomenų nėra. Aišku tik viena - baigęs pradžios mokyklą Augustinas į gimnazijos suolą nepersėdo. 1940-aisiais, jau būdamas suimtas savųjų, jis apklausos protokole nurodys: "Gimnaziją baigiau eksternu prie Švietimo M-jos 1933 m."

Iš A. Povilaičio sūnaus Romualdo prisiminimų žinome ir tai, kad, būdamas devyniolikos, būsimas VSD vadovas dalyvavo kovose su bermontininkais ir buvo sužeistas. Vėliau, gavęs savanoriams priklausančius 15 hektarų žemės ir nusipirkęs antra tiek, netoli Jurbarko esančiame Giedrių kaime įsteigė pavyzdinį ūkį, į kurį investuodavo kone visą savo atlyginimą: pirko iš Vokietijos veislinius galvijus, padengė trobesių stogus čerpėmis (tuo metu šiaudastogėje Lietuvoje tai buvo retenybė), sodino geros veislės vaismedžius, tarsi norėdamas savo pavyzdžiu parodyti, kokia turėtų būti Lietuva. Beje, pavyzdį kitiems A. Povilaitis rodė ne vien ūkininkaudamas. Pasak sūnaus, jis buvo ir visiškas abstinentas. "Su paskaitomis prieš alkoholizmą apvažinėjo visą Lietuvą, mėgintuvėliuose vežiodamas motinų alkoholikių išsigimusių vaikų organus. Ir užsienyje, dalyvaudamas tarpvalstybiniuose priėmimuose, gėrė raudonai dažytą vandenį", - viename interviu pasakojo R. Povilaitis.

Pirmosios pamokos

Kada tiksliai A. Povilaitis pradėjo tarnybą Lietuvos saugume ir kaip ten pateko, taip pat nėra iki galo aišku. Daugelis šaltinių tvirtina, kad jo tarnyba prasidėjo 1920 metais, nors pats VSD vadovas jau minėtame apklausos protokole nurodo: "Valstybės saugumo tarnyboje pradėjau tarnauti 1922 m. spalio mėn. 22 d." A. Povilaičio karjera nuo raštinės tarnautojo iki departamento direktoriaus nebuvo labai sparti, todėl galime manyti, kad jos laipteliais pareigūnas kopė ne per pažintis, o dėl savo sąžiningumo ir kompetencijos.

Po kelių raštinėje praleistų metų A. Povilaitis 1927-aisiais paskirtas Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeniniu sekretoriumi. Valdybai tuomet vadovavo patyręs kontržvalgybininkas, buvęs Klaipėdos sukilėlių vadas Juozas Budrys, iki 1923-iųjų žinotas Polovinsko pavarde. Būtent J. Budrio laikais vidaus reikalų sistemoje įkurta bendra struktūra, kuriai patikėtos tiek politinio, tiek kriminalinio sekimo funkcijos. Kaip knygoje "Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940" rašo istorikas Arvydas Anušauskas, toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad dalį politinės policijos sekamų asmenų nusikaltimų, tarkime, dokumentų padirbinėjimą, nelegalų sienos perėjimą ar kyšininkavimą, pavadinti politiniais buvo gana sunku. Gegužės mėnesį užbaigus reformą, buvusi Politinė policija su 146 darbuotojais tapo Kriminalinės policijos A skyriumi, o 86 B skyriaus pareigūnams liko įprastos funkcijos - kova su kriminaliniais nusikaltimais.

Svarbiausias reorganizavimo tikslas buvo stiprinti politinį sekimą. Tai buvo visiškai suprantama, nes būdas, kuriuo 1926-ųjų gruodį į valdžią atėjo tautininkai, sukūrė negerą precedentą: dabar niekas negalėjo būti tikras, kad perversmo vėzdas neatsigręš prieš pačius perversmininkus. Tokie nuogąstavimai pasitvirtino su kaupu. Vien J. Budrio laikais tautininkų valdžią nuversti mėginta tris kartus - tiek iš kairės, tiek iš dešinės.

1927-ųjų pavasarį tai padaryti planavo Seimo nario Juozo Pajaujo vadovaujami valstiečiai liaudininkai, įkūrę slaptą Komitetą Lietuvos Respublikai ginti ir pasitelkę į pagalbą 15 kariuomenės puskarininkių. Pučistai planavo įsiveržti į Vyriausybės narių butus ir juos suimti, o kai kuriuos įtakingus tautininkų veikėjus - sušaudyti vietoje. Vėliau turėjo būti sudaryta nauja šalies vadovybė - į prezidentus buvo numatytas tautininkų nušalintas Kazys Grinius, į užsienio reikalų ministro postą - buvęs jo kabineto vadovas Mykolas Sleževičius.

Taigi, liaudininkai ketino atkurti konstitucinę tvarką, naudodami tokius pačius metodus, kaip ir 1926-ųjų perversmininkai. Skirtumas tik toks, kad J. Pajaujo maištas buvo rengiamas labai nemokšiškai, nesilaikant jokios konspiracijos. Sukilimo planai buvo aptariami didelėse žmonių grupėse, prisidėti prie sukilimo buvo raginami visiškai nepažįstami žmonės, apie rengiamą pučą kareivinėse visiškai atvirai kalbėjo net kareiviai. Tad nieko keista, kad apie perversmo scenarijų viską žinojo ir J. Budrio "kontora". Ne tik žinojo, bet ir netrukdė jo organizatoriams toliau veikti - taip buvo lengviau nustatyti visus su šia avantiūra susijusius asmenis.

Taigi perversmas žlugo nė neprasidėjęs: kai kurie žemesnio rango jo vykdytojai buvo pradėti suiminėti jau kovo viduryje, planuoto pučo išvakarėse, o balandžio 3-iąją Šiaulių geležinkelio stotyje antrankiai buvo uždėti ir pačiam J. Pajaujui. Po dviejų savaičių Karo lauko teismas tris svarbiausius kontrpučo organizatorius - J. Pajaujį bei karininkus Eriką Tornau ir Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Tačiau, tą pačią dieną gavęs nuteistųjų malonės prašymus, Antanas Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos, o dar po dviejų mėnesių nuteistieji buvo amnestuoti.

Sunku pasakyti, kokį vaidmenį išaiškinant kairiųjų kontrpučą suvaidino A. Povilaitis. Tuo, kad jis tuo metu žinojo daug, abejoti netenka, mat į asmeninio sekretoriaus pareigas įėjo visiškai slaptos korespondencijos priežiūra, direktoriaus telefonogramų šifravimas ir net pinigų skyrimas įtariamų asmenų išoriniam stebėjimui.

J. Budrio laikais įgytos žinios ir patirtis A. Povilaičiui labai pravertė. Atėjus naujiems departamento vadovams Aleksandrui Survilai ir šį pakeitusiam Steponui Rusteikai, A. Povilaitis liko nepamainomu asmeniniu sekretoriumi ir greitai pribrendo aukštesniam skrydžiui. 1931 metų balandžio 2 dieną S. Rusteika paskyrė jį Kriminalinės policijos Politinio skyriaus viršininku. Nuo to momento A. Povilaitis tapo vienu iš pagrindinių politinio sekimo ir kontržvalgybos organizatorių.

Prieš penktąją koloną

Vienas svarbiausių A. Povilaičio, kaip politinio sekimo vadovo, uždavinių buvo kova su komunistų bei nacių pogrindžiu ir Lietuvai priešiškų valstybių penktąja kolona, aktyviai veikusia visose svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse: pradedant politinėmis partijomis ir spauda, baigiant valdžios institucijomis bei kariuomene.

A. Povilaičio vadovaujamos Politinės policijos demaskuotas Klaipėdos nacių organizacijos SOVOG lyderis Ernstas Neumannas. / antraspasaulinis.net nuotrauka

"Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas ir veikimas visų kitų partijų." Tai buvo vienas iš svarbiausių politinio sekimo uždavinių, suformuluotų A. Survilos patvirtintose Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklėse. Taigi, svarbiausias politinio sekimo ramstis buvo vadinamoji partinė agentūra, veikusi tiek pogrindžio antivalstybinėse organizacijose, tiek legaliose partijose. Kiek agentų buvo infiltruota į saugumo dėmesį patraukusias organizacijas, sunku tiksliai pasakyti, tačiau jau minėtoje A. Anušausko knygoje nurodoma, kad vien Šiauliuose, kurių žvalgybos punktui anksčiau vadovavo A. Povilaitis, 1927 metų birželio 27 dieną buvo 46 slaptieji darbuotojai.

Ypatingas politinio sekimo dėmesys buvo skiriamas kariuomenei - A. Povilaičio skyrių domino karių nuotaikos, pažiūros, o ypač politinių partijų įtaka kariškiams. Tiesa, į kontržvalgybos "daržą" politinė policija nelįsdavo - tuo užsiėmė Kariuomenės štabo Informacijų (vėliau Antrasis) skyrius, tad civilinis saugumas apsiribodavo tik jį dominančių karių stebėjimu.

Tuo metu civiliniame gyvenime politinis sekimas ir kontržvalgyba dirbo ranka rankon, nes pavojingiausias antivalstybines organizacijas rėmė ir kontroliavo užsienio šalių slaptosios tarnybos: plečkaitininkus - Lenkijos, o pogrindžio komunistus - Sovietų Sąjungos. Tai, kad nelegali politinė veikla buvo neatskiriama nuo šnipinėjimo, liudija ir 1929 metų vasario 28 dieną pasirašytas Jono Statkaus įsakymas, kuriame pažymima, jog "LKP sulig Centro komiteto išdirbtų anketų renka žinias apie Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą ir vėliau siunčia į SSSR", o tokia veikla kvalifikuotina kaip šnipinėjimas. Taigi, dar iki A. Povilaičio Politinės policijos Agentūros sekcijoje buvo įkurti "vidaus sekimo" ir "špionažo sekimo" sektoriai. Tačiau tik vadovaujant A. Povilaičiui Politinė policija pradėjo plačiai taikyti kriminalistikos metodus, tarkime, visų suimtų antivalstybinių organizacijų narių daktiloskopavimą. Tai buvo itin svarbu, nes Lietuva ir Sovietų Sąjunga dažnai keisdavosi politiniais kaliniais, o dar dažniau atsitikdavo taip, kad sovietiniai agentai po kurio laiko vėl išnirdavo Lietuvoje su naujais dokumentais ir naujomis pavardėmis. Dabar pirštų atspaudų kartoteka leisdavo nesunkiai pričiupti tokius veikėjus.

Tuo metu A. Povilaičio laukė naujos pareigos ir naujos užduotys. 1933 metų birželį, reorganizavus Kriminalinės policijos valdybą į VSD, jo vadovaujamas I (politinis) skyrius tapo Valstybės saugumo policija. Tačiau vidaus reikalų ministras S. Rusteika geram savo pavaldiniui jau buvo numatęs dar aukštesnes pareigas. Kaip kitaip paaiškinsi faktą, jog tais pačiais metais formalaus išsilavinimo neturintis A. Povilaitis eksternu išlaiko baigiamuosius gimnazijos egzaminus ir įstoja į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą? Beje, mokslų jis taip ir nesuspės baigti. Jau minėtame tardymo protokole nurodęs, jog universiteto kursą išklausė 1937 metais, A. Povilaitis pridurs: "Diplomo dar neturiu, liko keli egzaminai." Buvęs saugumo vadovas tuomet dar nenujautė, kad paskutinį ir svarbiausią savo gyvenime - garbės ir padorumo - egzaminą jis jau išlaikė.

Akistata su naciais

Tačiau apie tai - kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1934-ųjų rugsėjį, kai Valstybės saugumo policijos vadovas paskiriamas viso VSD direktoriumi. Įsakymas skirti A. Povilaitį į šias pareigas buvo pasirašytas likus porai mėnesių iki teismo proceso, vainikavusio kelerių metų Valstybės saugumo policijos darbą ir įėjusio į istoriją kaip Neumanno-Sasso byla.

Sovietų kaltinimus A. Povilaičiui ir A. Skučui tyręs Vyriausiojo Tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris. / Nuotrauka iš M. Krygerio knygos „Rūstūs prisiminimai“

Kaip žinoma, jau apie 1930 metus Klaipėdos krašte buvo įkurtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos (NSDAP) padalinys, jis iš karto ėmė verbuoti vietinius vokiečius. Vokietijoje atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, Klaipėdos krašte jau legaliai veikė Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (CSV) ir Socialistinė liaudies sąjunga (SOVOG), kurioms vadovavo pastorius Teodoras von Sassas ir veterinaras Ernestas Neumannas. Ir nors SOVOG įstatuose kalbėta tik apie kultūrinę ir ekonominę veiklą, 1933 metų rudenį E. Neumannas įsakė visiems organizacijos padalinių vadams pradėti ruoštis sukilimui, kurio tikslas - atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Vokietijos.

Iš pradžių buvo numatyta, kad sukilimas prasidės 1934 metų sausio 18 dieną. Jo planas buvo toks: vieno Klaipėdos kino teatro savininkas surengs kino seansą Macikuose įsikūrusiam Lietuvos kariuomenės pulkui. Kariams susirinkus žiūrėti filmo, smogikai nuginkluos visą įgulą ir pradės sukilimą. Vėliau sukilimo pradžia buvo atidėta iki balandžio 20-osios - taip norėta padaryti gimtadienio dovaną A. Hitleriui. Tačiau nei tądien, nei vėliau sukilimas taip ir neprasidėjo - jam užkirto kelią A. Povilaičio vadovaujama politinė policija.

E. Neumanną ir T. Sassą VSD stebėjo nuo pat CSV ir SOVOG įkūrimo. Labai greitai į šias organizacijas buvo infiltruoti Lietuvos saugumo agentai, tarp kurių buvo net SOVOG reikalų vedėjas Adomas Molinus, saugumo policijoje žinomas kaip agentas Ali. Jo ir kitų agentų dėka VSD perėmė nemažai nacistų organizacijų dokumentų, iš kurių paaiškėjo, kad CSV ir SOVOG subūrė 8244 narius ir sudarė smogikų būrius bei teroristų grupes.

Grupė kaltinamųjų su įkalčiais Klaipėdos krašto nacistų byloje. / LCVA nuotrauka

To pakako, kad, remiantis 1924 metų vasario 8 dieną priimtu "Tautai ir valstybei saugoti" įstatymu, Klaipėdos krašte prasidėtų kratos ir suėmimai. Labai greitai 127 Klaipėdos naciai, tarp kurių buvo visų provokiškų organizacijų vadovai, sėdo į teisiamųjų suolą. Tai buvo didelė A. Povilaičio ir jo vadovaujamos žinybos sėkmė: teismo procese pateikti neginčijami įrodymai, kad iš Vokietijos vadovautas nacistinis judėjimas rengėsi ginklu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos, tad net 80 kaltinamųjų atsidūrė už grotų. Deja, griežti nuosprendžiai liko tik popieriuje - A. Povilaičio ir jo kolegų triūsą niekais pavertė politikų sprendimai. E. Neumannas ir T. Sassas labai greitai buvo amnestuoti ir aktyviai įsitraukė į senąją veiklą. 1939-ųjų kovą SOVOG vadeivą vokiečių užgrobtoje Klaipėdoje apdovanojo pats A. Hitleris. Tuo metu Lietuvos VSD agentas 1941 metais pakliuvo į gestapo nagus ir buvo sušaudytas.

Neišvengė gestapo griaužtų ir Klaipėdos nacių bylą nagrinėjęs prokuratūros tardytojas Matas Krygeris: 1941 metų rugpjūtį jis buvo suimtas ir metus praleido Tilžės kalėjime, kur tik per plauką išvengė mirties nuo bado ir išsekimo. Ironiška, kad sovietinės okupacijos pradžioje M. Krygeriui teko kitas išbandymas - tirti sovietų reikalavimu suimtų vidaus reikalų ministro Kazio Skučo ir VSD vadovo A. Povilaičio "bylą".

Paskutinis išbandymas

Kadangi apie šią bylą išsamiai pasakojome praėjusių metų balandį, šiandien tik trumpai prisiminkime, kad iš Naujosios Vilnios įgulos pabėgusio ir vėliau nusišovusio raudonarmiečio Gadžibalo Butajevo istorija Maskvai tapo svarbiausia dingstimi paskelbti ultimatumą, kurio pirmasis punktas reikalavo nedelsiant suimti neva raudonarmiečių grobimus organizavusį A. Povilaitį ir jo tiesioginį viršininką K. Skučą. Kitus reikalavimus - pakeisti Lietuvos Vyriausybę ir įsileisti į šalį didžiulį papildomą sovietų karinį kontingentą - Kremlius pateikė kaip antraeilius.

Ar A. Povilaitis žinojo, koks likimas laukia tiek valstybės, tiek jo paties? Be abejo, nes likus penkioms dienoms iki okupacijos pradžios, VSD vadovas paskelbė paskutinį įsakymą, nurodantį nedelsiant sunaikinti visas agentūrines bylas. Tiesa, savo šefo nurodymą Lietuvos saugumiečiai pradėjo vykdyti tik birželio 14-ąją, kai A. Povilaitis jau buvo atleistas iš pareigų. Toks delsimas buvo pragaištingas, nes dalis dokumentų vis dėlto pateko į NKVD rankas, užtraukdami juodą lemtį daugeliui slaptųjų VSD bendradarbių.

Naktį į birželio 15-ąją vykusiame paskutiniame Lietuvos Vyriausybės posėdyje, nepaisydama prezidento A. Smetonos ir kai kurių ministrų prieštaravimų, kabineto dauguma sutiko besąlygiškai priimti sovietų ultimatumą ir ėmėsi uoliai vykdyti pirmąjį jo punktą. Tą patį rytą teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir ministras pirmininkas Antanas Merkys pasirašė įsakymą A. Povilaitį ir K. Skučą suimti.

Lietuvos teisingumo ministro Antano Tamošaičio nurodymas suimti Lietuvos VSD vadovą A. Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą K. Skučą. / LCVA nuotrauka

Apie tokį sprendimą A. Povilaitis žinojo, tad galėjo nesunkiai išsigelbėti pasitraukdamas į Vokietiją. Būtent tai jam ir K. Skučui buvo pataręs A. Smetona. Tačiau tokia galimybe nė vienas pareigūnų nepasinaudojo. Šio lemtingo sprendimo priežastis galime rasti VSD vadovo sūnaus prisiminimuose: "Tėvas žinojo situaciją, žinojo ir rusus. Jis nepasitraukė todėl, kad Lietuvos Vyriausybė buvo pasakiusi: jeigu Povilaitį ir Skučą išduos rusams, tai jie neokupuos Lietuvos. Tėvas laukė iki paskutinės minutės."

Paskutinė minutė atėjo birželio 15-osios popietę, į Lietuvą įžlegėjus sovietų tankams. Tačiau net ir tuo metu A. Povilaitis dar neketino pereiti savojo Rubikono, o tik norėjo pasirūpinti šeima. Tos dienos pavakare drauge su savo pavaldiniu į Pašventį atvykęs K. Skučas iš miestelio pašto mėgino prisiskambinti premjerui A. Merkiui, kad praneštų, kur esąs. Tačiau visi Vyriausybės kanceliarijos telefonai tylėjo. Tuomet ministras iš pasienio policijos posto susisiekė su VSD budėtoju ir nurodė jam informuoti kabineto vadovą apie jo ir A. Povilaičio buvimo vietą. Tai buvo klaida. Tylintys Vyriausybės kanceliarijos telefonai turėjo būti suprasti kaip signalas trauktis. Tačiau net ir tuomet pareigūnai nenorėjo sulaužyti duoto garbės žodžio, kad niekur iš Lietuvos nebėgs, o tik pasirūpins savo šeimų saugumu.

Kas vyko tos dienos vakarą, žinome iš A. Povilaičio dukterėčios Birutės prisiminimų. Pasak neseniai skelbtų jos pasakojimų, maždaug septintą valandą Pašvenčio mokyklos kieme pasirodė automobilis su keliais ginkluotais policininkais. Iššokę iš automobilio, pareigūnai apsupo K. Skučą ir nukreipė į jį šautuvus. Visa tai matė ir brolio sodyboje buvęs A. Povilaitis. Jis liepė žmonai slėptis miltų dėžėje, o sūnų ir kitus vaikus skubiai išsiuntė į mišką, neva rinkti uogų. Pats pareigūnas, supratęs kad yra savųjų išduotas, pasileido link upelio, kuriuo ėjo Lietuvos ir Vokietijos siena. Deja, kelią jam pastojo dar vienas šautuvu ginkluotas policininkas. A. Povilaitis galėjo prasiveržti sienos link, jei tik pats būtų panaudojęs turėtą pistoletą. Tačiau pareigūnas neiššovė - panaudoti ginklą prieš įsakymą vykdantį policininką jam nepakilo ranka. Taip VSD vadovas atsidūrė saviškių nelaisvėje. Praleidęs naktį mokykloje, jis drauge su K. Skuču kitą rytą buvo išvežtas į Kauno komendantūros Karo kalėjimą.

A. Povilaičio atminimui skirtas paminklinis akmuo Jurbarko rajone.

Kaip minėta, apklausti suimtuosius buvo pavesta Vyriausiojo Tribunolo ypatingajam tardytojui M. Krygeriui. Šis labai greitai nusprendė, kad kaltinimai pareigūnams dėl provokacinių veiksmų prieš raudonarmiečius nėra pagrįsti jokiais įrodymais, tačiau tai niekam neberūpėjo. Suimtųjų bylas tardytojas buvo priverstas perduoti VSD, kuriam vadovauti jau buvo paskirtas iš kalėjimo paleistas LKP vadeiva Antanas Sniečkus. Lietuvos pareigūnų likimas buvo nulemtas: liepos 23 dieną jie buvo išvežti į Maskvą. 1941 metų birželio 23 dieną SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija pasmerkė A. Povilaitį myriop. Liepos 12-ąją nuosprendis buvo įvykdytas. Po trijų savaičių tame pačiame Butyrkų kalėjime budelio kulka pakirto ir K. Skučą.

Ar A. Povilaičio auka turėjo kokią nors prasmę? Ar ji kaip nors pakeitė valstybės, kurios saugumui ir laisvei šis pareigūnas atidavė daugiau nei pusę savo gyvenimo, likimą? Žinoma, kad ne, tačiau A. Povilaitis bent jau išsaugojo savo garbę. Kitaip nei okupantų pastumdėliais tapę Lietuvos ministrai, lemiamą akimirką nusprendę parduoti savuosius. Juk ir jiems galima pritaikyti A. Povilaičio 1939-aisiais užrašytus žodžius: "Mūsų valstybės piliečių valstybingumo laipsnis ir savosios nepriklausomybės branginimas yra žemo lygmens. Iš to fakto išeina ir veiksmai, kuriuose mūsų krašto piliečiai susideda su svetimomis jėgomis ir dirba savajai valstybei giliai pragaištingą darbą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"