TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neiškovota laisvė

2010 04 23 0:00
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai prie statomos Turniškių hidroelektrinės. Centre - ministras pirmininkas Antanas Merkys, iš kairės: teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, iš dešinės pirmas - susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas ir kiti. Vilnius, 1940 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Antroji balandžio pusė gausi datų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos energetika. Praėjusį savaitgalį energetikai minėjo savo profesinę šventę - sukako pusšimtis metų, kai visu pajėgumu pradėjo dirbti Kauno hidroelektrinė, o 1933-iaisiais tomis pačiomis balandžio dienomis Lietuvos visuomenė pirmą kartą ištarė "ne" krašto elektros ūkį užvaldžiusiai monopolijai. Ta proga prisiminkime, kad energetinė nepriklausomybė buvo svarbi ir prieškario Lietuvoje.

Lygiai prieš pusę šimtmečio, 1960 metų balandžio 18 dieną, visu pajėgumu pradėjo veikti Kauno hidroelektrinė. Nepraėjus nė metams nuo tos dienos, kai užtvankos perkirstas Nemunas išsiliejo į marias, neatpažįstamai ir negrįžtamai pakeisdamas įprastą pakaunės kraštovaizdį, jėgainė pasiekė projektinę 90 tūkst. kilovatų galią. Nuo tada didžiausia ir galingiausia to meto elektrinė aštuonerius metus gamino beveik trečdalį visos Lietuvos elektros energijos.

Ši sukaktis - puiki proga prisiminti ne vien Kauno hidroelektrinės statybą, bet ir pažvelgti į tai, kaip Lietuva kūrė savo energetiką tarpukario metais. Ar tuometė krašto valdžia taip pat kalbėjo apie energetinę nepriklausomybę? Kaip jai sekėsi kovoti su monopolininkų diktuojamomis beprotiškomis elektros kainomis? Kaip Lietuvos energetikų planus pakeitė sovietinė okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas? Kaip pokario metais Lietuvos energetikos sistema buvo "pririšta" prie sovietinių išteklių, kad net šiandien, praėjus dvidešimčiai atkurtos nepriklausomybės metų, mums vis dar sunku nuo jų "atsirišti"?

Ambicingas projektas

Visa tai verta prisiminti ir dėl to, jog sumanymas statyti didelę hidroelektrinę kilo būtent tarpukario Lietuvoje, dar 1929-aisiais. Kaip tik tuomet inžinierius Jonas Smilgevičius nusiuntė Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai dvylikos lapų raštą, kuriame nurodė, kad menkas Lietuvos elektrifikavimas - viena svarbiausių krašto atsilikimo priežasčių. Iš tiesų vienas Lietuvos gyventojas tuomet per metus suvartodavo vos 5 kilovatvalandes (kWh) elektros energijos, arba 600 kartų mažiau negu norvegas. Užbėgant įvykiams už akių reikėtų paminėti, kad iki Antrojo pasaulinio karo mūsų valstybė gerokai padidino elektros energijos gamybą, tačiau taip ir nepavijo net savo kaimynų: 1939 metais vienam Lietuvos gyventojui teko 39 kWh, Latvijos - 124 kWh, Estijos - 187 kWh pagamintos elektros energijos. O ką jau kalbėti apie 1929-uosius, kai Lietuva pagal elektros energijos suvartojimą buvo antra nuo galo Europoje.

Taigi J.Smilgevičius siūlė išeitį - statyti hidroelektrines. Inžinierius buvo numatęs ir konkrečias jų išsidėstymo vietas: ant Nemuno - prie Petrašiūnų, Prienų ir Nemaniūnų, ant Neries - prie Jonavos. Mažesnes hidroelektrines inžinierius ragino statyti ir ant Minijos, Jūros, Šventosios, Dubysos, Šešupės bei kitų upių. Per metus visos šios jėgainės vienam gyventojui turėjo pagaminti daugiau kaip 300 kWh elektros energijos.

Tačiau valdžia didelio entuziazmo įgyvendinti projektą nerodė, diskusijos dėl jo iš esmės vyko tik spaudoje. 1930 metais J.Smilgevičius, norėdamas pateikti daugiau argumentų, išleido knygelę, kurioje siekė įrodyti hidroelektrinių naudą. "Nemuno upės jėgos išnaudojimo Lietuvos elektrifikacijos reikalams klausimo, kaip matyti iš spaudoje kilusių ginčų, daugelis mūsų inteligentų veikėjų ir net pačių inžinierių nėra pilnai išstudijavę - supratę ir mano, kad apie 4-5 km ilgio kanalo perkasimas tarp Nemaniūnų ir Birštono ir tuo būdu Nemuno vagos (kilpos) sutrumpinimas apie 45 km tėra vienas vienintelis būdas iš jo dideliam elektros energijos pertekliui gauti", - įtikinėjo knygelės autorius.

Tačiau metai bėgo, o projektas taip ir nejudėjo iš vietos. Be abejo, jis reikalavo nemažų investicijų: vien iškasti kanalą prie Nemaniūnų, pastatyti užtvanką Verknės slėnyje ir įrengti hidroelektrinę būtų kainavę 75-80 mln. litų, o ką jau kalbėti apie kitų, mažesnių, jėgainių statybą. Greičiausiai Lietuvos valstybei tokios investicijos būtų buvusios per sunki našta, o ieškoti koncesininkų, arba, kaip dabar mėgstama sakyti, strateginio investuotojo, tuometėje Europoje, matyt, nebuvo taip paprasta, juolab kad su koncesininkais jau turėta liūdnokos patirties.

Šiaip ar taip, tašką šioje diskusijoje padėjo pats A.Smetona. "Kas gi iš mūsų nenorėtų, kad Lietuva būtų nušviesta kaip Belgija, Šveicarija ar kita kuri aukštos kultūros šalis? Ne vienas mūsų inžinierius yra daug prirašęs laikraščiuose, kad būtinai ir greitai reikia pasistatydinti didžiulę elektros stotį, kuri galėtų duoti energijos visai Lietuvai. Pamanyti - puikus sumanymas. Bet kas galėtų jį įvykdyti? Ar jis pakeliamas tuo tarpu mūsų krašto lėšoms? Apie tai nebuvo rimtai pagalvota", - tokie valstybės vadovo argumentai nuskambėjo žurnalo "Technika ir ūkis" 1937 metų birželio mėnesio numeryje. Tai reiškė, kad Lietuvos energetikos ūkio modernizavimo projektas laidojamas dar negimęs.

Taip buvo praleista galimybė ne tik įveikti Lietuvos atsilikimą nuo kaimynių, bet ir užsitikrinti krašto energetinę nepriklausomybę. Atrodo, J.Smilgevičius tai puikiai suprato. Inžinierius jau minėtoje knygelėje rašė: "Kadangi tauta, kurios gamybai tenka vartoti svetimas prekes, be elektros vartojimo apsieiti negali, tai stato mūsų kraštą priklausomybėn nuo kitų kraštų. Tokiu būdu aprūpinimas mūsų krašto elektros energija iš šiluminių stočių, neturint nuosavų anglių kasyklų ir žemės alyvos, yra ne tik nenormalus reiškinys, bet ir kenksmingas mūsų tautai."

Kauniečiai - prieš monopoliją

Iš tikrųjų Lietuva tuomet priklausė ne tik nuo žaliavų, tiekiamų iš svetur, bet ir nuo čia įsitaisiusių užsienio energijos gamintojų. Laikinosios sostinės elektros ūkyje šeimininkavo belgai. Jie išsinuomojo koncesijos būdu pastatytą miesto elektrinę, o 1930 metais Petrašiūnuose savo lėšomis įrengė dar vieną jėgainę. Savaime suprantama, belgų kompanija, tapusi monopolininke, galėjo diktuoti miestiečiams ir sostinės valdžiai siaubingas elektros kainas.

4-ojo dešimtmečio pradžioje Belgijos bendrovė panoro, kad už kilovatvalandę elektros energijos jai būtų mokama po 1,2 lito, o vėliau kompanijos apetitas pakilo iki 1,35 lito. Turint galvoje, jog net dešimtmečio pabaigoje darbininko vidutinis atlyginimas nesiekė nė šimto, o mokytojo - dviejų šimtų litų, tokia elektros kaina buvo tiesiog beprotiška. Verta pridurti, kad Latvijos žmonės tuomet už elektrą mokėjo daugiau kaip du, o Estijos - beveik tris kartus pigiau nei Lietuvos. Apskritai Petrašiūnuose pagamintos energijos kaina buvo viena didžiausių tuometėje Europoje.

Taigi laikinojoje sostinėje žibinti elektros lemputę galėjo sau leisti tik pasiturintys miestiečiai. Apie tokią prabangą kaip šaldytuvas, kurį turėjo tik labai turtingi kauniečiai, neverta ir kalbėti. Suprantama, pasakiškos elektros kainos siutino žmones ir stūmė į keblią padėtį miesto valdžią - būtent jai, o ne elektros ūkį užgrobusiems belgams tekdavo daugiausia kritikos. Tačiau derybos dėl tarifų mažinimo dažniausiai baigdavosi, kaip ir dabar, be rezultatų: monopolininkai, investavę į Petrašiūnų elektrinės statybą didelius pinigus, norėjo kuo greičiau juos atsiimti, o paskui skinti pasakišką pelną. Štai kaip vieną mėginimą derėtis aprašė 1933 metų kovo 29 dienos "Lietuvos žinios": "Elektros stotis pasiūlė pagrindu 1 lt už 1 kvh butams. Tai vienas variantas. Antras stoties tarifų variantas - pagal butų grindų kvadratūrą. Už butus, kurių grindų plotas siekia 20 kvadratinių metrų, už 1 kilovatą mokama 80 ct, nuo 20 iki 40 kv. m mokama už kiekvieną kvadratinį mtr. tiek, kiek už 1,5 kvh. Pirmas minimumas 40 x 1,5-60 kvh per metus (turi už tiek mokėt), kas vidutiniškai sudaro apie 1,10 lt už 1 kvh. Antras minimumas energijos antra tiek - moka 60 ct už l kvh, o kas dar daugiau suvartoja, moka net 40 ct."

Savivaldybės pasiūlymą nustatyti vidutiniškai 63 centų už kWh tarifą belgai kategoriškai atmetė: "Savivaldybė savo pasiūlymus remia eksploatuotės koeficientui išskaičiuoti komisijos daviniais, bet kadangi tos komisijos išvedžiojimai, o kartu ir savivaldybės siūlymai yra be kalkuliacijos, be apskaičiavimų, tai stotis savivaldybės siūlymą laiko nediskutuotinu. Tuo posėdis ir baigtas."

Tai buvo ne pirmos derybos, ir jos beveik visada baigdavosi taip, kaip norėdavo monopolininkai. Tačiau pasikonsultuoti į Belgiją išvykusi elektros stoties vadovybė nė nenujautė, kad šį kartą į kovą su tiekėjais stos galutinai įsiutusi visuomenė. Organizuoti protestus ėmėsi žymus to meto advokatas ir visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis.

Taigi 1933 metų kovo 23-iąją ir taip jau ne itin apšviestas Kaunas paskendo tamsoje. Gyventojai buvo ypač vieningi: miesto namų languose spingsėjo nebent žibalinės lempos. Vieni taip elgėsi iš solidarumo, kiti, matyt, tiesiog bijojo įžiebti elektros lemputę - nesilaikantieji boikoto rizikavo gauti į langą plytgaliu. Tuo pasirūpino labai piktai nusiteikęs miesto jaunimas. Verta pažymėti, kad prie boikoto, trukusio savaitę, prisidėjo ne tik paprasti miestiečiai, bet ir valdžios įstaigos - vakarais buvo tamsūs ir savivaldybės, ir net prezidentūros langai. Nežinia, kiek būtų trukusi tokia pilietinė akcija, nes belgai neketino pasiduoti. Tačiau po savaitės, įsikišus Lietuvos Vyriausybei, elektros kaina vis dėlto buvo sumažinta iki 82 centų už kWh.

Elektrinė - už lašinius

1939 metais, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, vėl prasidėjo įnirtingos diskusijos dėl hidroelektrinių statybos. Šį kartą nueita gerokai toliau, tačiau būtent nesutarimai, kur turi būti statoma nauja galinga jėgainė - ant Nemuno prie Birštono ar ant Neries prie Turniškių, ir vėl sugriovė visus gražius planus. Tiesą sakant, Turniškių jėgainės statyba jau buvo gerokai pasistūmėjusi į priekį. Tačiau tuo metu, kai dalis užtvankos jau buvo parengta betonuoti, pagalius į ratus pradėjo kaišioti Susisiekimo ministerija, tais laikais kuravusi energetikos reikalus, - jos klerkai visais įmanomais būdais vilkino bet kokius darbus. Kas nutiko?

Pasirodo, jau mums pažįstamas J.Smilgevičius siūlė nutraukti hidroelektrinės statybą Turniškėse ir vietoj jos kuo skubiau statyti jėgainę Birštone. Tuo metu Vilniaus miesto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis įnirtingai priešinosi tokiam planui ir kategoriškai reikalavo tęsti Turniškių hidroelektrinės statybą. "Netikslu būtų daryti skubias išvadas, kad šios hidroelektrinės stoties statybą reikia nutraukti ir pradėti statyti atitinkamą stotį Birštone. Turniškių hidroelektrinės stoties statybos darbai vykdomi pilnu tempu ir laike dvejų metų galėtų būti užbaigti. Šių darbų nutraukimas padarytų Lietuvai daug žalos, nes smarkiai atitolintų krašto elektrifikacijos pravedimą. Birštono hidroelektrinę stotį galima būtų pradėti statyti tik atlikus eilę topografinių, hidrologinių bei geologinių tyrinėjimų ir paruošus reikalingus projektus. Tie darbai užtruktų keletą metų, tuo tarpu kai Turniškių hidroelektrinei stočiai ne tik šie paruošiamieji, bet ir dalis statybos darbų jau atlikti", - teigiama 1939 metų gruodį laikraštyje "XX amžius" išspausdintame žymaus architekto ir inžinieriaus straipsnyje.

Netrukus ginčus nutraukė sovietų okupacija. Nė vienas iš minėtų projektų taip ir nebuvo neįgyvendintas. Tuoj po pragaištingo vadinamojo Liaudies Seimo nutarimo sovietizuoti Lietuvą 1940-ųjų liepos 25 dieną buvo įsteigta Pramonės liaudies ministerija, o jai priklausančiam Elektros skyriui pavesta nacionalizuoti visas viešojo naudojimo elektrines. Iš viso nuo okupacijos iki karo pradžios spėta nacionalizuoti 123 jėgaines, kurių bendra galia siekė 36,3 tūkst. kWh. Tai sudarė beveik 70 proc. visų Lietuvos elektrinių (neskaitant vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto) galios. Senaisiais jų vadovais sovietai nepasitikėjo, tad visoms nacionalizuotoms elektrinėms prižiūrėti buvo paskirti komisarai - jais dažniausiai tapdavo jėgainės darbininkai.

Okupantai, siekdami įtraukti Lietuvą į SSRS ūkio sistemą, užsimojo per metus padvigubinti elektros energijos gamybą. Tam jie pasinaudojo dar nepriklausomos Lietuvos Energijos komiteto parengtu planu - statyti hidroelektrinių kaskadą ant Nemuno. Buvo perprojektuota ir toliau statoma Turniškių hidroelektrinė, tačiau visus sumanymus nutraukė prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas.

Frontas nusirito per Lietuvą greitai ir beveik nepalietė krašto elektrinių. Tuo metu naciai, matyt, turėjo svarbesnių reikalų nei energetikos valdymo reforma, todėl jėgainėse liko dirbti tie patys darbininkai ir vadovai, tik sovietų paskirtus komisarus pakeitė vokiečių prievaizdai. Elektrinių plėtra Lietuvoje okupacinei administracijai nerūpėjo - vokiečiai tiesiog stengėsi mažiausiomis sąnaudomis išspausti iš jėgainių viską, kas įmanoma. Aprūpinti elektrines naftos produktais buvo per didelė prabanga, mat jų visų pirma reikėjo frontui. Taigi jėgainių katiluose imta deginti akmens anglis, durpes ir net malkas. Okupacinė valdžia nuo pat karo pradžios griežtai ribojo elektros energijos suvartojimą tiek butuose, tiek pramonės įmonėse. Kuo blogesnė padėtis buvo fronte, tuo griežtesni darėsi apribojimai.

1944 metais frontui vėl priartėjus prie Lietuvos okupantai nutarė išmontuoti didesnes elektrines, o jų įrangą išgabenti į Vokietiją, tačiau visiškai įgyvendinti šio sumanymo taip ir nespėjo. Nenorėdami palikti jėgainių į Lietuvos teritoriją besiveržiančiam priešui, vokiečiai nusprendė jas sunaikinti.

1944 metų liepos 7 dieną būrys kareivių įsiveržė į Neries krantinėje esančią Vilniaus centrinę elektrinę (dabar šiame pastate įsikūręs Energetikos ir technikos muziejus) ir katilinėje bei mašinų salėje ėmė krauti sprogmenis. Vienas jėgainės darbininkas vėliau prisimins, kad jos darbuotojai mėgino įkalbėti sprogdintojams vadovavusį karininką nenaikinti seniausios Vilniaus elektrinės. Nežinia, ar tai tiesa, ar legenda, bet kariškiai neva sutikę nevykdyti gauto įsakymo mainais į keletą kilogramų lašinių. Tačiau kur per kelias minutes gauti lašinių išbadėjusiame mieste? Sandėris nepavyko, todėl jau tos pačios dienos popietę elektrinė virto krūva griuvėsių ir nuolaužų. Nepaliestas liko tik jos administracinis pastatas. Toks pats likimas ištiko ir Kauno Petrašiūnų jėgainę. Labiau pasisekė Klaipėdai: 1945 metais, sovietų daliniams apsupus uostamiestį, vokiečiai susprogdino tik miesto elektrinės kaminus. Tiesa, ir tai padarė didelės žalos, nes griūdami kaminai sutraiškė katilų bunkerius bei dalį mašinų salės stogo. Traukdamiesi vokiečiai planavo susprogdinti ir kitas mažesnes jėgaines, bet tam sutrukdė staigus sovietų kariuomenės prasiveržimas.

Komisiją išgąsdino Trispalvė

Pirmaisiais pokario metais apie kokią nors energetikos plėtrą net nekalbėta: stalininiu laikotarpiu buvo tik atstatomos karo sunaikintos elektrinės. Tačiau jų aiškiai nepakako, kad būtų galima įgyvendinti grandiozinės sovietinės industrializacijos planus. Energijos trūkumą ypač jautė Vilnius, kuriam elektrą tiekė nedidelė 7000 kilovatų galios Grigiškių hidroelektrinė, trys energetiniai traukiniai ir atstatyta vokiečių susprogdinta centrinė miesto elektrinė. Bet ji, net ir pasiekusi prieškarinę 8500 kilovatų galią, nebegalėjo patenkinti sovietų planuojamo pramonės įmonių pajėgumo. Todėl 1951-aisiais Žemuosiuose Paneriuose pastatyta pirmoji didelė šiluminė elektrinė. Ji septynerius metus buvo pagrindinė sostinės elektros energijos tiekėja.

Vis dėlto didžioji Lietuvos industrializacija ir urbanizacija pagal sovietinį modelį prasidėjo Nikitos Chruščiovo valdymo metais - mūsų kraštas sovietams buvo labai svarbus tiek ekonominiu, tiek geopolitiniu ir kariniu požiūriu, tad investicijų į respublikos ūkį Maskva negailėjo. Gigantiška industrializacija darė Lietuvą vis labiau priklausomą nuo žaliavų, kurių tiekimą reguliavo Kremlius.

Tačiau šiems planams įgyvendinti reikėjo naujų energetikos galių, tad 1955 metų lapkritį pradėta rengtis bene didžiausiai to meto statybai, neatpažįstamai pakeisiančiai nemažos Lietuvos dalies kraštovaizdį. 1956-ųjų vasarą, iškirtus Petrašiūnų pušynus ir nutiesus kelius, galingas ekskavatorius iškasė pirmąjį smėlio kaušą Kauno hidroelektrinės statybos aikštelėje. 1957 metų spalio 23 dieną būsimos užtvankos vietoje buvo paklotas pirmas kubinis metras betono. Po pusantrų metų senoji Nemuno vaga išsiliejo į Kauno marias ir palaidojo po vandeniu 45 gyvenvietes bei šimtus sodybų. 1959-ųjų lapkričio 5 dieną buvo įjungtas pirmasis jėgainės hidroagregatas ir didžiausios Lietuvos upės energija virto šviesa.

Kauno hidroelektrinės visų pirma reikėjo tam, kad būtų įgyvendinami Kremliaus sumanyti industrializacijos planai, tačiau ši jėgainė, iki pat 1968 metų gaminusi beveik trečdalį respublikai būtinos elektros energijos, padarė Lietuvos energetikos ūkį kur kas mažiau priklausomą nuo Maskvos tiekiamų žaliavų.

Greičiausiai tai tik sutapimas, bet tokią nepriklausomybę simbolizuoja kurioziškas nutikimas, kurį šiandien verta prisiminti. Baigtą statyti jėgainę atvykusios priimti valstybinės komisijos narius ištiko šokas, pamačius palubėje Trispalvę: geltona, žalia ir raudona metalinė juosta driekėsi per visą turbinų salę. Sumišę komisijos nariai nežinojo, ką daryti, mat pagal sovietinius standartus būtent taip žymimos trys skirtingos elektros fazės. Galiausiai buvo nutarta sukeisti fazes vietomis - geriau papildomas vargas, negu užuomina į nepriklausomybę. Belieka pridurti, kad šiandien Trispalvė prie Lietuvos elektrinių gali plaikstytis laisvai, tačiau energetinė mūsų nepriklausomybė tebėra tokia pat aktuali, kaip ir tolimais 1929 metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"