TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neišmoktos demokratijos pamokos

2008 10 09 0:00
Prezidentas A. Stulginskis žemės ūkio parodoje (1924m.).
Lietuvos valstybinio archyvo nuotrauka

Artėjant sekmadienį vyksiantiems Seimo rinkimams, verta prisiminti, kad lygiai prieš 86 metus tomis pačiomis spalio dienomis buvo renkamas pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas.

Dvejus metus veikęs Steigiamasis Seimas, atlikęs savo numatytus darbus, buvo ką tik išsiskirstęs. Steigiamojo Seimo priimta šalies Konstitucija sudarė visas galimybes pradėti normalų demokratinės valstybės kūrimo darbą. Deja, šio egzamino to meto politikai neišlaikė: tarpukario Lietuvoje veikė tik trys demokratiškai išrinkti Seimai, tačiau jų veikla privertė visuomenę suabejoti ne tik tautos išrinktųjų sugebėjimais, bet ir pačia parlamentine demokratija.

1922 metų spalio 10-11 dienomis vykę Pirmojo Seimo rinkimai, atrodo, nepasižymėjo audringa rinkimų agitacija ir batalijomis. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti vartant to meto spaudą. Matyt, aktyviausios rinkimų kovos vyko ne laikraščių puslapiuose, o miestuose ir miesteliuose vykusiuose mitinguose ir mitingėliuose. Atrodo, nemažai astrų virė ir per balsavimą.

Štai spalio 14 dienos "Lietuvos žiniose" rašoma: "Gautomis Vidaus Reikalų ministerijoje žiniomis Ukmergės apskrityje daugelyje vietų rinkimų sąrašai išdalyti tik kai kurių partijų: kitų partijų, ypač žemdirbių ir krikščionių demokratų arba visai neįteikta, arba įteikta aiškiai neužtektinam skaičiuje. Dėl šios priežasties įvyko riaušių."

Ambicijos be kompromisų

Paskelbus galutinius rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad nė viena partija negavo absoliučios daugumos. Tarp 78 Seimo narių buvo 15 krikščionių demokratų, 12 Ūkininkų sąjungos, 11 Darbo federacijos atstovų, kurie drauge sudarė vieningą dešinįjį bloką. Iš kairės pirmajame šalies parlamente rikiavosi 20 valstiečių liaudininkų, 10 socialdemokratų ir 5 darbininkų kuopos vardu į Seimą prasmukę komunistai. Pastarieji, nors ir veikė pogrindyje, šį kartą išnaudojo visas legalias rinkimų kovos priemones. Veikdami per kooperatyvus, profesines sąjungas ir kultūrines organizacijas, jie sugebėjo gauti net 52 tūkst. balsų. Dar penkios vietos teko tautinėms mažumoms: trims žydų ir dviem lenkų atstovams.

Tai, kad tokia marga Seimo sudėtis nežada nieko gero, paaiškėjo jau spalio 13-ąją, parlamentarams susirinkus į pirmąjį posėdį: neturėdama pakankamos daugumos, nė viena frakcija nedrįso formuoti vyriausybės. Maža to, ieškodami išeities iš šios keblios situacijos parlamentarai netrukus pateko į Steigiamojo Seimo jiems paspęstus teisinius spąstus.

Nors vienas pirmųjų Seimo darbų buvo išrinkti šalies prezidentą, dėl ilgų debatų prie šio klausimo prieita tik per keturioliktą posėdį. Balsų dauguma šalies vadovu buvo išrinktas iki tol šias pareigas laikinai ėjęs krikdemas Aleksandras Stulginskis.

Tačiau su tokiais rinkimų rezultatais nesutiko opozicija. Ji tvirtinuo, kad prezidentui išrinkti būtina ne dalyvavusiųjų, bet visų Seimo narių balsų dauguma. Pasirodo, to paties A.Stulginskio vadovaujamas Steigiamasis Seimas (greičiausiai per neapsižiūrėjimą ir nepatyrimą) paliko Konstitucijoje spragą, leidžiančią interpretuoti pagrindinį įstatymą taip, kaip patinka. Nesantaikos akmeniu tapo Konstitucijos nuostata, kuria teigiama, kad "prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų dauguma". Ar šią daugumą turi sudaryti balsavusieji, ar visi Seimo nariai, liko neaišku. Šiandien išeitį iš tokios situacijos, tikriausiai, rastų Konstitucinis Teismas. Tačiau tuo metu jokio parlamentarų ginčų arbitro nebuvo.

Nieko gero nedavė ir derybos dėl vyriausybės. Galiausiai sudaryti ministrų kabinetą buvo pavesta Ernestui Galvanauskui, tačiau netrukus paaiškėjo, kad jo vyriausybė taip ir negalės normaliai dirbti. Mat balsuojant dėl pasitikėjimo naujuoju kabinetu, balsai pasiskirstė po lygiai: tiek "už", tiek "prieš" balsavo po 38 Seimo narius. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė krikščionių blokas, kitoje - valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, komunistai ir tautinių mažumų atstovai. Ką daryti? Ar gali vyriausybė veikti? Ar turi ji Seimo pasitikėjimą? Atsakyti į šį klausimą niekas negalėjo, tad dauguma ir opozicija interpretavo susiklosčiusią situaciją taip, kaip joms patogiau: dauguma pritarė, kad vyriausybė turi įgaliojimus, tuo metu opozicija - kad ji veikia neteisėtai. Iki galo neaiškus liko ir prezidento A.Stulginskio statusas.

Žinoma, net ir iš tokios keblios situacijos buvo galima rasti ne vieną išeitį, tarkime, sudarant kitokią valdančiąją koaliciją arba mažumos vyriausybę. Tačiau tam trukdė nesutaikomos partijų pozicijos. Socialdemokratai nė girdėti nenorėjo apie bendradarbiavimą su krikščioniškosiomis partijomis. Nepriimtinas sąlygas joms kėlė ir valstiečiai liaudininkai. Tuo metu mažumos vyriausybės parlamentarai pagrįstai kratėsi opozicijoje esančių kairiųjų, ypač - atvirai antivalstybines pozicijas reiškusių komunistų. Suprantama, kad esant tokiai padėčiai Seimo darbas tapo neproduktyvus, ir po pusmečio, 1923 metų kovo 12 dieną, prezidentui A.Stulginskiui nebeliko nieko kito, kaip jį paleisti.

Pirmasis parlamentinės demokratijos egzaminas nebuvo išlaikytas. Tuo metu, kai Lietuvai teko spręsti itin rimtas problemas, tokias kaip Klaipėdos klausimas ar Vilniaus byla, partijų veikėjai niekaip nesugebėjo įveikti savo ambicijų ir rasti šaliai būtino kompromiso.

Nenusisekusi koalicija

Paleidus nenusisekusį Pirmąjį Seimą, kiti rinkimai buvo paskirti po dviejų mėnesių, 1923 metų gegužę. Šį kartą rinkimų kampanijai įsibėgėti buvo kur kas daugiau laiko. Apie tai, kad įsibėgėti tikrai buvo kur, liudija kad ir toks Turčiniškio slapyvardžiu žinomo "Lietuvos žinių" bendradarbio Justino Zubricko posmas:

"Visi išsijuosę šiukšlynuose krapštos,

Nebesidrovėdami darbo šlykštaus,

Bjauriausiai purvais be atodairos drabstos -

Jau rodos nebliko nė vieno švaraus."

Iš tikrųjų tiek per rinkimus, tiek per paskui vykusias nuožmias partines kovas niekas daug nesuko galvos dėl korektiškumo. Itin sunkus uždavinys laukė dešiniųjų, kuriems reikėjo žūtbūt išlaikyti savo pozicijas būsimajame Seime. Sėkmingai pasinaudojusios Bažnyčios parama, krikščioniškosios partijos ir šį kartą pasiekė svarią pergalę - užsitikrino 40 mandatų 78 vietų Seime. Geriau nei per pirmuosius rinkimus pasisekė ir tautinių mažumų atstovams. Tuo metu liaudininkai ir socialdemokratai šį kartą gavo mažiau mandatų, jau nekalbant apie komunistus, kurie į parlamentą nepateko: šios partijos kandidatams pateikus kaltinimus antivalstybine veikla, jie rinkimų kampaniją praleido už grotų.

Taigi turėdami nors ir nedidelę daugumą dešinieji galėjo imtis veiksmų. Birželio 19 dieną prezidentu vėl išrinktas A.Stulginskis, su liaudininkais šiaip taip susitarta ir dėl vyriausybės, kuriai vadovauti pakviestas tas pats E.Galvanauskas. Kabinetas gavo Seimo pasitikėjimą, dėl kurio balsuodami susilaikė tik socialdemokratai. Šalyje pagaliau atsirado visus įgaliojimus turinti Vyriausybė. Atrodė, kad partinės intrigos ir politinės rietenos turėtų pamažu aprimti ir prasidėti normalus valstybės kūrimo darbas. Juo labiau kad po sėkmingo sukilimo ką tik buvo prijungtas Klaipėdos kraštas, ir Vyriausybei reikėjo tartis dėl jo konvencijos ir statuto. Naujosios Lietuvos valdžios laukė ir kitas nelengvas uždavinys - tęsti 1922 metais pradėtą žemės reformą.

Tačiau džiaugtis susiklausymu ir sėkmingu darbu teko vos kelias savaites. Gegužės 8-ąją su santarvininkais ir Tautų sąjungos komisija pasirašius Klaipėdos krašto statutą ir konvenciją, oponuojančios viena kitai partijos pasijuto kur kas laisvesnės, tad jų kivirčai pamažu įsiplieskė su nauja jėga. Ko tuo metu nepasidalijo didžiausią įtaką turėję krikščionys ir valstiečiai liaudininkai? Suprantama, kad šios politinės jėgos buvo užėmusios nesutaikomas ideologines pozicijas, tačiau pretekstu tarpusavio išpuoliams tapo kur kas žemiškesni ir praktiškesni dalykai.

Vienas iš šios negailestingos kovos frontų buvo žemės reforma, kuriai vadovavo žemės ūkio ministras, prelatas Mykolas Krupavičius. Opozicija nuolat kritikavo M.Krupavičių dėl neskaidrių žemės sklypų dalybų, kaltino jį tuo, kad žemę krikdemų lyderis pirmiausia skirsto savo partijos nariams ir rėmėjams. Kartą pamėginęs šiuos kaltinimus paneigti, M.Krupavičius tik įdavė naują pagalį savo oponentams į rankas. "Jūs gerai žinote, kad visi lygiai žemės gauna - ir liaudininkai, ir darbo federacija, ir socialdemokratai, tik vieniems bolševikams žemės neduosiu, pyksit ar nepyksit, nes tai yra antivalstybinis elementas" , - per vieną Seimo posėdį pareiškė ministras, tuo formaliai pripažindamas, kad skirstydamas žemę jis atsižvelgia ne tik į įstatymą, bet ir į pretendentų partinę priklausomybę. Opozicijai tik to ir reikėjo: šis argumentas vėliau buvo naudojamas iki tol, kol subyrėjo koalicija.

Ideologinis dviejų partijų priešiškumas ryškiausiai pasireiškė švietimo srityje. Įtakingą Mokytojų profesinę sąjungą kontroliavę liaudininkai vis atkakliau reiškė nepasitenkinimą krikdemų švietimo ministro Leono Bistro politika. Vienu ryškiausių šio ideologinio karo mūšių tapo kova dėl Marijampolės realinės gimnazijos, neįtikusios ministrui savo laisvamaniška dvasia. 1924 metais Švietimo ministerija nutraukė šios gimnazijos finansavimą, vėliau ją iš viso uždarė.

Dviejų didžiausių partijų santykiai vis blogėjo, kol galiausiai jų koalicija neatlaikė išbandymų: 1924 metų birželį ji subyrėjo, E.Galvanausko Vyriausybė atsistatydino, ir krikščioniškajam blokui vienam teko prisiimti atsakomybę už šalies valdymą.

Liaudininkams pasitraukus į opoziciją, politinė atmosfera dar labiau įkaito. Nepajėgę susitarti su buvusiais koalicijos partneriais, krikdemai jų asmenyje įgijo rimtą ir stiprų priešininką, kuris turėjo daug šalininkų visuomenėje ir spaudoje, didelę įtaką ne tik jau minėtoje Mokytojų profsąjungoje, bet ir Spaudos fonde bei Kooperacijos banke. Prie opozicijos prisidėjo ir socialdemokratai, legalias veiklos galimybes mėgino išnaudoti ir pogrindyje veikę komunistai, vėliau net pakvietę socialdemokratus sudaryti bendrą darbininkų frontą. Laimei, socialdemokratų vadovybei užteko proto nesusidėti su Lietuvos valstybei atvirai priešiška politine jėga.

Valdantiesiems krikdemams oponavo ir tautininkai, kurie, kaip ir liaudininkai, turėjo tikslą galutinai sužlugdyti krikdemus. Tad nenuostabu, kad šios ideologiškai skirtingos partijos vis labiau artės viena prie kitos, kol galiausiai susivienys į bendrą rinkimų bloką. Tada dar sunku buvo numatyti, kad drauge su šiuo bloku įsitempę į Seimą tris tautininkus, liaudininkai patys užsiners kilpą ant kaklo, nors tautininkai jau tada nedviprasmiškai užsimins, jog ši sąjunga galioja tik "iki Seimo durų".

Tačiau iki šių lemtingų Lietuvos demokratijai įvykių dar lieka daugiau nei metai. Vis labiau įsisiūbuojant partijų kovoms, vienas po kito vyksta mitingai, kuriuose prieinama net iki muštynių, tuo metu Seimo nariai posėdžiauja pustuštėje salėje - niekas nebenori dalyvauti rietenose, obstrukcijoje ir klausytis nuolatinių asmeninių įžeidinėjimų. Įtampą dar labiau kursto pasklidę gandai, kad krikdemai ketina įvesti šalyje panašią į Italijos diktatūrą. Tai ne juokais išgąsdina ne tik kairiuosius, bet ir tautininkus. Per 1925 metais vykusį tautininkų suvažiavimą vienas partijos lyderių Augustinas Voldemaras ramins savo partijos kolegas sakydamas, kad Lietuvoje fašizmas neįmanomas, nes čia nėra stambių kapitalistų, kurie remtų tokią diktatūrą. Galiausiai, vargais negalais baigęs savo kadenciją, antrasis Seimas 1926 metų kovo mėnesį išsiskirstė.

Nuo "Internacionalo" iki perversmo

Artėjant trečiojo Seimo rinkimams jau mažai kas tikėjosi, kad krikščioniškajam blokui pavyks išlikti valdžioje. Kita vertus, vargu ar kas galėjo nujausti, kad šis Seimas nesulauks Kalėdų ir taps paskutiniu demokratiškai išrinktu tarpukario Lietuvos parlamentu.

Iš tiesų krikščionių blokas pirmą kartą nuo Pirmojo Seimo rinkimų ėmė priklausyti mažumai - jo partijos gavo tik 30 mandatų. Kita vertus, neįvyko ir krikščionims prognozuota katastrofa: rinkimuose nukentėjo tik krikdemų satelitai - Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija, jos neteko dešimties mandatų. Patys krikdemai gavo 14 mandatų - tiek pat, kiek ir per praėjusius rinkimus. Tuo metu likusioji jo dalis buvo tokia marga, kad vyriausybės sudarymas tapo rimta problema.

Didžiausia vienalyte Seimo frakcija tapo valstiečiai liaudininkai, iškovoję 22 mandatus. Tad, sudarę koaliciją su krikščioniškuoju bloku, jie galėjo sudaryti tvirtą daugumos vyriausybę. Galimas dalykas, kad toks įvykių scenarijus būtų leidęs išvengti ir 1926 metų perversmo, nes visiškai tikėtina, kad liaudininkų ir krikščionių blokas prezidentu galėjo išrinkti ne ką kitą kaip tautininką Antaną Smetoną. Verta prisiminti, kad būtent valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius A.Smetonos kandidatūrą į šalies vadovo postą siūlė ir 1919 metais.

Vis dėlto tokia konfigūracija nepavyko. Koalicijos nenorėjo nei liaudininkai, nei krikdemai. Ankstesnės politinės kovos taip supjudė kairiuosius su dešiniaisiais, kad apie kokį nors jų susitarimą negalėjo būti nė kalbos. Tad imtis atsakomybės už naujosios vyriausybės sudarymą teko daugiausia balsų gavusiai partijai - valstiečiams liaudininkams. Po ilgų ir nelengvų derybų jiems pagaliau pavyko sulipdyti valdančiąją koaliciją su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais.

Prezidento rinkimai Seime šį kartą vyko gana sklandžiai: jau per trečią posėdį penkiasdešimtimi balsų iš 79 dalyvavusiųjų šalies vadovu buvo išrinktas liaudininkas Kazys Grinius. Sudaryti vyriausybę buvo pavesta M.Sleževičiui. Nors kabinetas ir turėjo formalų daugumos pasitikėjimą, netrukus tapo aišku, kad jam teks labai sunkiai laviruoti tarp skirtingų margos koalicijos interesų. Liaudininkai, ypač jaunesnioji jų dalis, reikalavo radikalių reformų. Savo socialistinę programą stūmė socialdemokratai. Mažumos - lenkai ir Klaipėdos vokiečiai - traukė antklodę į savo pusę, siekdami gauti kuo daugiau privilegijų. Apie būtinybę atsižvelgti į viešąją nuomonę tada niekas, matyt, net nemąstė. Liaudininkai plėtė lenkiškų pradinių mokyklų tinklą, nutraukė katalikų organizacijų finansavimą ir sulaikė atlyginimus kunigams, galiausiai pasigirdo kalbų ir apie kariuomenės mažinimą, nė nenujaučiant, kad pastarasis žingsnis netrukus taps ne tik liaudininkų, bet ir visos parlamentinės demokratijos savižudybe. Tačiau kol kas opozicijoje esantiems krikdemams neliko nieko kito tik kaišioti pagalius į liaudininkų ratus svarstant 1927 metų biudžetą. Interpeliacijos Seime tapo kone kasdieniniu reiškiniu: nuo liepos iki gruodžio kabineto nariams teko net 13 kartų atsakinėti į parlamentarų klausimus, tuo metu biudžeto reikalai nejudėjo iš vietos.

Rudeniop politinės batalijos iš Seimo rūmų persikėlė į viešąjį gyvenimą. Ypač aktyviai vandenį drumstė po liepos 14-osios amnestijos iš kalėjimų paleisti komunistai. Naudodamiesi atgauta spaudos ir žodžio laisve, jie griebėsi aktyvios propagandinės veiklos profesinėse sąjungose, organizavo mitingus ir streikus. Lapkričio 6-8 dienomis minint bolševikų perversmo Rusijoje devintąsias metines tokie mitingai buvo surengti Kaune, Šiauliuose, Joniškyje, Biržuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Vilkaviškyje ir kituose miestuose. Lapkričio 7-ąją Kaune, Zitiečių salėje, jau skambėjo "Internacionalas" ir buvo iškabintos Sovietų Sąjungos vėliavos.

Spauda vis garsiau skelbė komunistinio perversmo pavojų, tačiau valdžia nesiėmė jokių priemonių prieš vis labiau įžūlėjančius komunistus. Tuo metu prieš komunistų provokacijas ir valdžios neveiklumą protestavusių dešiniųjų studentų korporacijų lapkričio 21 dieną Kaune surengta manifestacija buvo šiurkščiai išvaikyta. Visa tai dar labiau sustiprino įspūdį, kad kairiųjų valdžia plukdo valstybės laivelį tiesiai ant seklumos ir ilgai taip tęstis nebegali.

Pirmasis skambutis nuskambėjo lapkričio 23-iąją Karo muziejaus sodelyje minint dr. J.Basanavičiaus 75 metų sukaktį - K.Griniaus kalbą lydėjo spengianti tyla ir tik paskui, po A.Smetonos kalbos, pasigirdo plojimai. Tačiau šio signalo valdžia, atrodo, nesuprato. Kaip nesuprato ir šių lygiai po savaitės iš Seimo tribūnos nuskambėjusių Ūkininkų sąjungos atstovo Dionizo Trimako žodžių: "Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi sukilimo teisę prieš valdžią. Šita teisybė kybo kaip Damoklo kardas ant valdančiųjų galvų."

Kažin ar tada Seimo nariai ir kairioji Vyriausybė suvokė, kad išleidę iš butelio džiną jie pasmerkė ne tik save, bet ir parlamentinę demokratiją. Gelbėti padėtį dar mėginta kalbomis apie būtinybę atsikratyti socialdemokratų ir sudaryti naują valstiečių liaudininkų ir krikdemų koaliciją. Tačiau prieš tai verkiant reikėjo patvirtinti šalies biudžetą, kuriame, be kita ko, buvo numatyta smarkiai apkarpyti gynybos išlaidas ir sumažinti kariuomenę.

"Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsite, bet kariuomenė jus sumažins!" Šie žodžiai, kuriuos vienas aviacijos karininkas ištarė tautos išrinktiesiems, irgi simbolizavo netrukus prasidėsiantį paskutinįjį dramos veiksmą. Gruodžio 17-osios naktį 3 val. 43 min. grupė aviacijos karininkų nutrauks 63-ąjį Seimo posėdį, o drauge - ir nepasisekusį parlamentinės demokratijos eksperimentą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"