TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neišmoktos Perlojos Respublikos pamokos

2008 12 02 0:00
Vytauto Didžiojo paminklas šiandien.
Autorės nuotrauka

Vos pusmetį gyvavusi Perlojos Respublika nepranyko iš istorijos, ji ateinančioms kartoms išliko kaip dar vienas nuostabus Dainavos krašto žmonių padavimas, kaip kovos už laisvės ir nepriklausomybės idealus pamoka.

Lapkritį iškilmingai paminėtos Perlojos Respublikos 90-osios metinės. Prie Vytauto Didžiojo paminklo nuaidėjusios salvės už Perloją, už Lietuvą, už žuvusiuosius vėl priminė narsių perlojiškių nueitą garbingą kelią, turėjusį reikšmės mūsų valstybės kūrimuisi.

Šiandien Perlojoje gyvena 635 žmonės, per centrinę gyvenvietę driekiasi 13 gatvių, kuriose stovi apie 200 namų. Gyvenvietėje veikia pagrindinė mokykla, Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis, biblioteka, muziejus, girininkija, paštas, kelios parduotuvės, kavinė.

Perlojos Respublikos įkūrimo 90 metų sukakčiai paminėti rekonstruotas Perlojos muziejaus antras aukštas, kuriame jau veikia nuolatinė Nacionalinio muziejaus parengta paroda, pasakojanti perlojiškių istoriją. Pirmame muziejaus aukšte įsteigta ekspozicija apie šio krašto sūnaus, žymaus Lietuvos aktoriaus Tomo Vaisietos, Perlojos garbės piliečio, kūrybinę veiklą.

Minint garbingą sukaktį, Perlojos garbės pilietės vardas buvo suteiktas ir Perlojos Respublikos prezidento dukrai, literatūros tyrinėtojai prof. Petronėlei Česnulevičiūtei.

Netrukus turi pasirodyti iš Perlojos kilusių, dabar Kaune gyvenančių lituanistės Marijos Lūžytės ir jos brolio, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo Sigito Lūžio knyga - "Iš Perlojos tavo sūnūs."

Perlojų takeliai

Perloja turi ir savo pavadinimo legendą. Pasak jos, prieš daugelį metų šioje vietoje stovėjo kunigaikščio Perliaus pilis ir buvo įsikūręs miestelis, o šalia jo kunigaikštis pastatė bažnyčią. Vieną sekmadienį į ją prisirinkus labai daug žmonių ir įpusėjus mišioms netikėtai prasivėrė žemė ir viską prarijo. Ilgainiui toje vietoje pradėjo tyvuliuoti ežeras, kurį vietos gyventojai ėmė vadinti Paperloju, o miesteliui davė Perlojos vardą. Senieji gyventojai pasakoja, kad sekmadieniais dažnai girdėdavo iš ežero gelmių sklindančius varpo dūžius, o ant kranto rasdavo bangų išridentų bažnytinių relikvijų.

Tokia legenda, o iš tikrųjų Perlojos vardo kilmė nėra žinoma. Viena įtikimiausių versijų, esą jis galėjo būti kilęs iš dainos: "Vaikščiojau takeliais, / išklotais perlojais, / aplink apsodinta / žydinčiais kvietkeliais " Manoma, kad perlojais buvo vadinami kokie nors žolynai.

Mažiausiai tikėtina, kad Perlojos vardas atsirado iš žodžio perlas, mat jokie šaltiniai nemini, kad čia kas nors būtų daroma iš perlų.

Vardas metraščiuose

Šimtmečius skaičiuojanti Perlojos gyvenvietė įsikūrusi abipus Merkio upės krantų, šalia Dzūkijos nacionalinio parko, prie kelio Vilnius-Druskininkai, iš visų pusių apsupta ūksmingų šilų.

Pirmą kartą Perlojos vardas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas 1378 metų Prūsijos kronikose, kur kryžiuočių metraštininkas Vygantas Marburgietis aprašydamas žygį į pagonių žemes, paminėjo ir Perlojos miestelio užėmimą.

Tais laikais Perlojoje jau buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras, pro ją ėjo valdovo kelias iš Vilniaus į Gardiną. Kaip tik čia buvo pastatyta viena pirmųjų Lietuvos bažnyčių. Perlojiškiai didžiuodamiesi pasakoja apie Vytauto Didžiojo laikais statytą nedidukę maumedžio bažnytėlę, kurios vietą šiandien mena kryžius.

Apie Perlojos svarbą ir reikšmingumą XVII amžiuje liudija miesto teisių, tai yra keturių valdovo privilegijų suteikimas: du kartus naudotis karališkąja giria ir du kartus - teisę rengti turgus ir jomarkus. Taip pat buvo duotas leidimas kurti priemiesčius - plėsti miestelio ribas.

Bene sunkiausius likimo siųstus išbandymus Perlojai teko ištverti XVIII amžiuje. Per Šiaurės karą miestelį keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, vieni paskui kitus sekė nederliaus ir bado metai. Galiausiai užplūdusi maro epidemija pasiglemžė visų miestelio ir jo apylinkių gyventojų gyvybes.

Naujam gyvenimui Perloja budo labai lėtai ir sunkiai. Pragaištingos epidemijos nusiaubtą kraštą iš įvairių vietovių atsikėlę žmonės apgyveno pamažu.

1792 metais Perlojai buvo suteiktas laisvojo miesto vardas ir Magdeburgo teisės bei herbas, tačiau savivaldos teisėmis nesuspėta net gerai pasidžiaugti - po mėnesio jos buvo panaikintos.

Nepraėjo be pėdsakų ir 1863 metų sukilimas. Griuvėsių krūvos liko iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaro ir jame veikusių geležies dirbtuvių; geležį perlojiškiai gaudavo iš balų rūdos. Buvo sunaikintas palivarkas. Dar viena caro administracijos bausmių teko perlojiškiams - uždaryta Vytauto Didžiojo laikų bažnyčia (kai kurių šaltinių teigimu, tai buvo ne pirmoji maumedinė bažnyčia, o statyta vėliau - antra ar trečia, manoma, kad kryžiuočių laikus menanti bažnyčia kelių šimtmečių naštos nebuvo atlaikiusi).

Sukūrė respubliką

1918 metais pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvos valstybei, kai dar nebuvo valstybinių struktūrų, savos kariuomenės, kai kraštą niokojo kaizerio kareiviai, lenkų karinės formuotės, artėjo bolševikai, siautėjo vietos plėšikai, perlojiškiai nusprendė patys savimi pasirūpinti ir įsteigė savarankišką savivaldą.

1918-ųjų lapkričio 13 dieną įvyko gyventojų sueiga, per kurią ir buvo išrinktas penkių asmenų parapijos Komitetas. Jam suteikti įgaliojimai tvarkyti visus Perlojos ir jos parapijos apsaugos, teisėtvarkos ir bendruosius buities reikalus. Kadangi už savo veiklą Komitetas buvo atsakingas tik visuotiniam gyventojų susirinkimui, jis iš karto įgijo savarankiškos savivaldybės galią. Komitetui vadovauti buvo išrinktas veiklus ir energingas, gana išsilavinęs perlojiškis Jonas Česnulevičius.

Komitetas vadovavosi pagrindiniais principais - tvarkytis patiems, nelaukiant pagalbos iš šalies, rūpintis savo kaimais, be reikalo nesivelti į konfliktus, o prireikus - veikti ryžtingai, į savivaldą įtraukti kuo daugiau žmonių.

Susikūrusiai Perlojos Respublikai priklausė dešimt kaimų: Salovartė, Dvarčiai, Milioniškė, Kaibučiai, Palavysė, Pauliai, Burokaraistėlė, Mančiagirė, Žiūrai, Trakiškiai. Ji turėjo savą teismą, antspaudą, miliciją, kalėjimą ir perlojiškių pasididžiavimą - kariuomenę, kurią sudarė nuolat gynybai pasirengęs 80-100 vyrų būrys. Prireikus ginklus į rankas paimdavo dar keliolika. Nuomonė, esą Perloja turėjo kelių šimtų vyrų kariuomenę, nepagrįsta, nes tuo metu čia gyveno apie tūkstantis gyventojų.

Kodėl Perlojos savivaldos komitetas buvo vadinamas respublika, o jo pirmininkas - prezidentu, nežinoma. Galbūt taip garbingai titulavo, nes Perlojos Komitetas susikūrė ir tvarkėsi nepriklausomas nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valdžios įstaigų bei turėjo respublikos kaip valstybės valdymo išraišką - gyventojų išrinktą valdžią.

Gyvenimo taisyklės

Perlojos apsaugos būrys rūpinosi ne vien tik kariniais reikalais, bet ir kitose gyvenimo srityse. Suirutės metais beatodairiškai buvo kertami miškai, tad Komitetui patikėta griežtai reguliuoti jų kirtimą.

Šeši milicininkai kruopščiai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi tvarkos, vykdomi teismo nuosprendžiai (jie būdavę galutiniai ir neskundžiami) bei Komiteto nutarimai. Švenčių įstatymas skelbė, kad sekmadieniais ir per kitas religines šventes būtų švenčiama, o advento ir gavėnios metą laikomasi rimties. Tokio įstatymo esą reikėjo, kad per kelerius chaoso metus išblaškytos dvasinės vertybės vėl užimtų deramą vietą.

Bene griežčiausiai Teismas bausdavo arkliavagius: jie turėdavo sumokėti baudą pinigais (500-700 markių) ir atlikti bausmę kalėjime - parapijos namų rūsyje įrengtoje daboklėje.

Dar nepamiršta originaliai išspręsta šeiminės neištikimybės byla. Svetimoteriavusį vyrą Teismas pirmiausia nusiuntė pas milicininką, o kai šio nerado, tai liepė eiti pas milicininko tėvą, kad jis gerai kailį iškarštų. Tikriausiai svetimoteriautojas neturėjo kur dėtis, nes per bylos nagrinėjimą pats teismo pirmininkas ant stalo padėjo revolverį ir keletą kartų pastukseno į jį, griežtai žvelgdamas į neištikimą vyrą: jei negyvens dorai, gali būti nušautas. Sakoma, kad sprendimas buvęs veiksmingas - šeima susitaikė ir toliau gražiai gyveno.

Nederlingose Dzūkijos žemėse perlojiškiai gyveno labai skurdžiai, todėl Komitetas rūpinosi, kad žmonėms netektų badu galuotis: vargingiausioms šeimoms iš šalpos fondo buvo dalijama maisto atsargų, įsteigta bendrovės krautuvė, paskirtomis dienomis turėjusi aptarnauti visus kaimus.

Perlojos Respublikoje neužmiršti ir tvarkos, švaros ir higienos reikalai. Buvo išleisti visus gyventojus įpareigojantys patarimai-reikalavimai prižiūrėti kiemus, išvalyti šulinius, kad nekiltų šiltinės ir dizenterijos epidemijų, nes karo metais ir vėliau daug kur siautė užkrečiamos ligos. Klebono šeimininkė dalijo retesnių gėlių ir daržovių sėklas, mokė kaip pasigaminti gero pelenų šarmo, virti muilą, naikinti parazitus.

Savų pinigų Perloja neturėjo, nors įvairiausių legendų būta, esą juos iš metalo kaldino žydas ir lietuvis. Sklandė kalbų, kad litais vadinti pinigai nesuspėję išeiti į apyvartą, kad ant jų buvęs pavaizduotas kunigaikštis Perlius ir už juos buvę galima viską pirkti ir parduoti. Realybė gerokai proziškesnė - Perloja nebuvo atsiribojusi nuo Dzūkijos ir naudojo markes, rublius bei kitokią valiutą.

Nustojo gyvavusi

"Savivalda, susikūrusi ir gyvavusi niekam iš šalies nepatariant ir nevadovaujant, buvo, matyt, pats sėkmingiausias Perlojos išradimas tuo metu, kai Lietuva stokojo visokeriopo pastovumo - politinio ir ekonominio, socialinio ir administracinio. Perloja neišsibarstė, nesusipriešino, o susibūrė, pajuto savo vertę ir galimybes, bendro tikslo prasmingumą. Savivalda ugdė pilietinę savimonę, ryžtingumą ir pareigos jausmą, - visa tai, ko taip prireikė vėliau, kai Perloja įsijungė į visos Lietuvos valstybės gynimo ir įtvirtinimo kovas", - savo knygoje "Kovojanti Perloja" rašė Perlojos prezidento dukra P.Česnulevičiūtė.

Nuo 1919 metų gegužės Perlojos Respublika nustojo gyvavusi. Po prieštaringai vertinamo perlojiškių susišaudymo su Lietuvos kariuomene ir apsaugos būrio suėmimo (perlojiškiai tvirtino, kad įvykęs nesusipratimas arba provokacija, kiti manė, kad buvo priešinamasi nenorint pripažinti Lietuvos valdžios), Alytaus apskrities administracija išskirstė Perlojos savivaldos teritoriją. Šeši kaimai buvo priskirti Merkinės, vienas - Nedzingės valsčiui. Perlojai buvo palikti trys kaimai. Visi sulaikytieji perlojiškiai maždaug po mėnesio kalinimo be teismo buvo išleisti. Nors buvo suardyta savivaldos teritorija, dar iki 1923 metų gyvavo latentinė Perlojos Respublika.

1920 metais Perlojos apsaugos būrys buvo perorganizuotas į Šaulių sąjungos Alytaus rinktinės padalinį ir dalyvavo įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės sudėtyje jie dalyvavo svarbiausiuose mūšiuose bei savarankiškai saugojo neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir jos apylinkes, dalyvavo vaduojant Klaipėdą.

Perlojos šaulius karinė vadovybė vertino už sumanumą, drąsą ir organizuotumą. Perlojiškiai aktyviai įsitraukė ir į partizaninę kovą su sovietiniais okupantais.

Apgynė Vytauto Didžiojo paminklą

Perlojiškių laisvės troškimą ir jos siekimą įprasmino 1931 metais pagrindinėje Perlojos aikštėje pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam ir ant postamento iškalti žodžiai: "Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis."

Ne tik vietos, bet ir visos Lietuvos žmones siekti laisvės žadinęs paminklas nepatiko sovietinei valdžiai - net du kartus rengtasi jį sunaikinti. Pirmąsyk ketinta apjuosus grandinėmis nuversti su arkliais, antrąjį - galingu traktoriumi "Stalinec". Tačiau Vytauto Didžiojo nepavyko net išjudinti nuo postamento. Pirmą kartą paminklą nuo barbariško suniokojimo apsaugojo tvirti skulptūros viduje įmūryti metaliniai bėgiai, antrąjį - savo kūnais apjuosę ir dalgiais bei šakėmis apsiginklavę perlojiškiai, jo ginti subėgę ne tik suaugusieji, bet ir vaikai iš mokyklos.

Buvo ir trečią kartą užsimota sunaikinti komunistinės dvasios neatitinkantį paminklą. Pasakojama, kad vietos partiniai aktyvistai prašė leidimo susprogdinti Vytautą Didyjį, tačiau kažkodėl negavo palaiminimo ir turėjo susitaikyti su laisvės simboliu.

1968 metais valdžia nusprendė restauruoti paminklą, panaikinti kulkų ir grandinių paliktas žymes, o dar po trejų metų jį įtraukė į valstybės saugomų vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą.

Patriotiškiausia bažnyčia

Po 1863 metų sukilimo Perlojos bažnyčia buvo uždaryta, vėliau sugriauta. Todėl vietos gyventojai labai apsidžiaugė, kai 1930 metais buvo pastatyti nauji maldos namai - mūrinė vienabokštė Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Anot perlojiškių, ji pastatyta per rekordiškai trumpą laiką - dvejus metus. Statybos vykę taip sparčiai, nes joms vadovavęs pats klebonas Pranas Cibulskas ir visus darbus su lazda prižiūrėdavęs.

1943 metais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, Perlojos bažnyčia buvo dekoruota. Vėl per rekordiškai trumpą laiką - vos per keturis mėnesius. Dekano kunigo Vincento Andrulevičiaus iniciatyva įspūdingą bažnyčios vidaus dekorą sukūrė Jurgis Hopenas ir jo vadovaujama Vilniaus dailininkų grupė. Vėliau Perlojos bažnyčios sienų tapyba buvo įrašyta į valstybės saugomų dailės paminklų sąrašą.

Ir statant, ir dekoruojant bažnyčią daug padėjo parapijiečiai, nes skirtų pinigų pakako tik kelių paveikslų (ant lubų) dažams nupirkti. Profesorius J.Hopenas mergaitėms liepė rinkti laukų gėles, berniukams - lupti malkų žieves, o moterims - nešti pieno. Pasinaudodamas senųjų meistrų technologijomis, jis gamino augalinės kilmės dažus ir jais tapė.

Beveik ištisai visas bažnyčios sienas dengianti tapyba perteikia ikonografinę programą, skelbiančią Dievo meilės ir žmonijos išganymo idėją, papildytą lietuvybės elementais - Vyčiu, Jogailaičių kryžiumi ir Gediminaičių stulpais. Pagrindinis patriotinės temos akcentas - Vytauto Didžiojo portretas, apgaubtas šešiomis trispalvėmis Lietuvos vėliavomis su apačioje parašytais himno žodžiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"