TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neišspręstas Karaliaučiaus galvosūkis

2013 08 02 6:00
A.Hitleris prie Karaliaučiaus senamiesčio maketo Vokiškųjų rytų mugėje. Karaliaučius, 1939 m. balandis. Vokietijos federalinio archyvo nuotraukos

Prieš 68 metus, 1945-ųjų rugpjūčio 2 dieną, pasibaigusioje Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas buvo paliktas valdyti Sovietų Sąjungai. Ką toks sprendimas reiškė Lietuvai ir kas būtų nutikę, jei tuomet ar vėliau būtų nuspręsta kitaip.

Ar daug kas šiandien prisimena, kad dar iki Potsdamo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Maskvoje sėdintiems sovietinės Lietuvos vadovams siūlė pagalvoti, kokią dalį Karaliaučiaus srities norėtų prisijungti Lietuva? Ar visi girdėjo apie tai, kad Nikitos Chruščiovo valdymo metais sovietinė vadovybė neva pakartojo tokį pasiūlymą, tačiau jo nepriėmė Antanas Sniečkus. Kodėl? Ar atsisakymą lėmė Lietuvos, ar jos partinės nomenklatūros interesai? Kokį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino Karaliaučiaus srities komunistų partijos vadovas Nikolajus Konovalovas ir jo svainis vyriausiasis SSKP ideologas Michailas Suslovas? Ką Potsdamo sprendimai reiškė Karaliaučiaus krašto lietuviams ir lietuvininkams? Kas būtų nutikę, jei nepriklausomybės atkūrimo metu Karaliaučius būtų priklausęs Lietuvai? Prieš svarstydami šiuos klausimus, trumpai peržvelkime Rytprūsių atsiradimo ir jų raidos istoriją.

Rytų Prūsija Europos žemėlapyje atsirado 1772 metais, po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo. Tuomet šiuo vardu pavadintos į šiaurę nuo Vyslos plytėjusios buvusios prūsų žemės, prijungtos prie Brandenburgo kunigaikščio Friedricho 1701 metais įkurtos Prūsijos karalystės.

Po šimto metų Rytprūsiai tapo svarbia korta geopolitiniuose žaidimuose. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad pirmasis Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas, norėdamas išvengti karo su Rusija grėsmės, svarstė galimybę bent jau lietuvišką Klaipėdos kraštą perduoti Maskvai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi Vokietija neteko Klaipėdos krašto, o Rytprūsiai nuo likusios šalies teritorijos buvo atskirti vadinamuoju Dancigo koridoriumi. Tokia padėtis pakurstė vokiškąjį revanšizmą ir atvedė į valdžią Adolfą Hitlerį, užsibrėžusį ne tik atgauti prarastas teritorijas, bet ir užkariauti didžiąją dalį Europos.

Norėdami išvengti istorijos pasikartojimo, antihitlerinės koalicijos dalyviai po Antrojo pasaulinio karo nutarė visiems laikams atimti Rytprūsius iš Vokietijos. Tačiau kam priskirti šią prūsų, lietuvių, vokiečių ir lenkų gyventą teritoriją, kurį laiką nebuvo aišku.

Potsdamo konferencijos dalyviai bendrame posėdyje.

...

Rytprūsius žadėjo lenkams

Britai ir amerikiečiai manė, kad Rytprūsiai turėtų atitekti Lenkijai. Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas tokiems planams ne tik neprieštaravo, bet netgi juos skatino, dar 1941-ųjų pabaigoje tikindamas Lenkijos egzilinės vyriausybės vadovą Wladyslawą Sikorskį, kad Lenkijos rytinių sienų klausimą pavyks išspręsti nesunkiai, o Rytprūsiai bus perduoti Varšuvos kontrolėn. Po poros metų tokią poziciją vienam JAV prezidento Franklino Roosevelto patarėjų patvirtino Rusijos pasiuntinys Vašingtone Maksimas Litvinovas.

Paakintas tokių garantijų, apie nerašytus susitarimus F.Rooseveltas informavo britų užsienio reikalų ministrą Anthony Edeną. Tačiau vėlų tų pačių 1943-iųjų rudenį vakariečių planus netikėtai sugriovė J.Stalino mesta korta.

Baigiantis lapkričio 28-gruodžio 1 dienomis vykusiai Teherano konferencijai, sovietų diktatorius staiga pareikalavo, kad dalis Rytprūsių, įskaitant Karaliaučiaus uostą, po karo būtų atiduota Maskvai.

Kodėl J.Stalino planai taip netikėtai pasikeitė? Ir ar tikrai netikėtai? Atsakant į šį klausimą, reikia prisiminti, kad vykstant Teherano konferencijai Sovietų Sąjunga jau buvo nutraukusi diplomatinius santykius su Londone reziduojančia egziline Lenkijos vyriausybe, o dar 1942-aisiais J.Stalinas ėmė formuoti kitą, komunistinę ir prosovietinę Lenkijos valdžią. Turėkime galvoje dar ir tai, kad Maskva pareiškė pretenzijas ne į visus Rytprūsius, o tik į dalį jų teritorijos, kitą jos dalį palikdama Lenkijai. Kaip teigia istorikas Vladas Sirutavičius, taip sovietai norėjo priversti Lenkiją dalyvauti pokarinės Vokietijos dalybose, o tai neišvengiamai verstų ją šlietis prie Rusijos. O prosovietinė Lenkija niekaip negalėtų suvienyti aplink save regiono valstybių ir sukliudyti sovietų ekspansijai Rytų ir Vidurio Europoje.

Be abejo, apie strateginius tikslus J.Stalinas Teherane nekalbėjo - savo apetitus jis aiškino Sovietų Sąjungos noru turėti neužšąlantį uostą Baltijos jūroje. Tačiau net ir tokie motyvai kai kurių Vakarų politikų nesužavėjo. Britų užsienio reikalų ministras A.Edenas tuomet siūlė premjerui Winstonui Churchilliui padaryti viską, kad Karaliaučius būtų išsaugotas Lenkijai.

Vis dėlto nei W.Churchillis, nei F.Rooseveltas J.Stalino norams Teherane nepaprieštaravo. Pasak istoriko Česlovo Laurinavičiaus, toks jų sprendimas, matyt, garantavo, kad Maskva nesudarys separatinės taikos su Berlynu.

Už Londono ir Vašingtono nuolaidumą Mažosios Lietuvos gyventojai - vokiečiai, lietuvininkai, lietuviai - sumokėjo siaubingą kainą. 1944 metų spalio 16-ąją Raudonosios armijos 3-ojo Baltarusijos fronto daliniams įžengus į Rytprūsius, buvo atverstas vienas šiurpiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių.

"Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo - negailėkite nė vieno (…). Iš fašistų krašto turi likti dykuma", - skelbta fronto vado Ivano Černiachovskio įsakyme. Remdamiesi šiuo įsakymu, dalinių vadai leido savo kariams nevaržomai siautėti. Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Ką jau kalbėti apie 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavusį Karaliaučių, kurį sovietų karinė vadovybė 6 dienoms atidavė savo kareivių ir karininkų savivalei.

Kam reikėjo "šlovingojo" sovietų generolo įsakymu įteisintų nusikaltimų? Rusų istorikas Markas Soloninas knygoje "Kare nieko gero" tvirtina, kad tokiu masiniu teroru J.Stalinas siekė išvaryti visus Rytprūsių gyventojus, užimti dykuma paverstą teritoriją, o vėliau įrodinėti, kad jokios vietos administracijos atkurti krašte neįmanoma - vokiečių čia jau nebėra.

„Didysis trejetas“ - Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas W.Churchillis (iš kairės), JAV prezidentas Harry Trumanas ir SSRS vadovas J.Stalinas prieš prasidedant Potsdamo konferencijai. 1945 m. liepos 25 d. /trumanlibrary.org nuotrauka

...

Pamiršta J.Stalino „dovana“

Dar gerokai iki sovietų įsiveržimo į Rytprūsius, 1944-ųjų balandį, SSRS užsienio reikalų ministras V.Molotovas pasiūlė tuo metu Maskvoje esantiems sovietinės Lietuvos vadovams pasvarstyti, ar jie nenorėtų prisijungti Karaliaučiaus krašto dalies. Pasak istoriko Antano Kulakausko, tuomet buvo sudaryta speciali komisija, į kurią įėjo Antanas Venclova, Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda, Juozas Vaišnoras ir dar keli Maskvoje esantys sovietinės Lietuvos veikėjai. Leningrado kalbininko Boriso Larino parengta komisija pateikė LSSR vyriausybei pasiūlymą prijungti prie Lietuvos maždaug 60 kilometrų į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus esančią teritoriją su Tilže, Ragaine, Įsručiu, Gumbine ir Tolminkiemiu, kur dar gyveno lietuviai ir lietuvininkai.

Aprobavusi šiuos pasiūlymus, LSSR vadovybė įteikė juos V.Molotovui. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. J.Stalinas apie V.Molotovo siūlymus niekur niekuomet neužsiminė.

Kita vertus, ir Lietuvos komunistai nelabai norėjo tokios J.Stalino dovanos. "Per daug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta - bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais". Tokį įrašą sovietinės Lietuvos veikėjo Romo Šarmaičio dienoraštyje cituoja istorikas Marius Ėmužis. Suprantama, kad niekas iš LSSR vadovų nė nenumanė, kad netrukus Rytprūsių vokiečiai ir lietuviai bus išvaryti iš savo žemės, o juos pakeis rusų kolonistai.

Šiaip ar taip, Potsdamo konferencijoje J.Stalinas gavo viską, ko norėjo. Kadangi Vokietiją buvo nutarta atkurti ne 1939-ųjų rugpjūčio 31-osios (prieš Antrojo pasaulinio karo pradžios buvusiomis) sienomis, o pagal 1937 metų gruodžio 31-osios būklę (kaip buvo iki visų Reicho užkariavimų), sovietams atiteko ir Klaipėda, ir Karaliaučius su visu jo kraštu.

Paskutiniąją konferencijos dieną paskelbtame nutarime sakoma, kad "Karaliaučiaus sritis atiduota valdyti (o rusiškame teksto variante - netgi "palikta") Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungai". Kituose dokumento skyriuose nurodoma, kad toks sprendimas priimtas iki galutinio taikaus šio klausimo sureguliavimo ir kad JAV bei Didžioji Britanija per tokį sureguliavimą rems būtent tokį Potsdamo konferencijos pasiūlymą.

Ką reiškė tokios aptakios formuluotės ir išlygos? Ogi nieko daugiau, kaip tik tai, kad sprendimas dėl Karaliaučiaus srities priklausomybės dar nepriimtas. Tai turėjusi padaryti būsima taikos konferencija, kuri taip niekados ir nebuvo sušaukta.

Po Potsdamo konferencijos kalbos apie Karaliaučiaus srities prijungimą prie Lietuvos pritilo. Niekas nenorėjo prisiminti ir 1945-ųjų gegužės mėnesį "Tiesoje" skelbtų buvusios prosovietinės Liaudies vyriausybės teisingumo ministro P.Pakarklio straipsnių, kuriuose aiškinama, jog Rytprūsius vokiečiai atėmė ne iš ko kito, o iš lietuvių.

Tuo pat metu debatai dėl krašto priklausomybės persikėlė į Vakarus. Pirmoji apie tai baigiantis 1946-iesiems prakalbo amerikiečių okupuotoje Vokietijos dalyje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba. Ji paskelbė du dokumentus, kurie įėjo į istoriją kaip Fuldos aktai. Juose reikalaujama prijungti Karaliaučiaus sritį prie atkurtinos Lietuvos valstybės, o iki tol pavesti jį valdyti specialiai Jungtinių Tautų komisijai. Beje, kai kurias Fuldos aktų nuostatas galėjo paskatinti ir patys Potsdamo konferencijos dokumentai - juose niekur neminima Lietuvos SSR, kaip norėjo J.Stalinas, o tik Lietuva, kaip siūlė amerikiečiai. Reikia pastebėti, kad tokiai pataisai sovietų diktatorius nesipriešino. Planuodamas pajungti sau visą Vidurio ir Rytų Europą, tokioms smulkmenoms, kaip okupuoto krašto pavadinimas, jis, matyt, neteikė didelės reikšmės.

Dėl Karaliaučiaus krašto kovojo ir Vakaruose likę veikti nepriklausomos Lietuvos diplomatai. Kaip 1979 knygoje "Diplomatijos paraštėje" prisimena Vaclovas Sidzikauskas, 1946-ųjų vasarą jie sudarė delegaciją, turėjusią atstovauti Lietuvai taip niekada ir neįvykusioje Taikos konferencijoje. 1949-aisiais tas pats V.Sidzikauskas drauge su Mykolu Krupavičiumi ir Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone Povilu Žadeikiu įteikė JAV Valstybės departamentui Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) "Lietuvos nepriklausomybės atstatymo memorandumą", prie kurio buvo pridėtas ir jau minėtas Mažosios Lietuvos tarybos pareiškimas. Toks pat dokumentas buvo įteiktas ir Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos vyriausybėms.

Tačiau nei tuomet, nei vėliau lietuvių diplomatai ir lietuvininkų organizacijos jokių viltį teikiančių pareiškimų nesulaukė. Tuo metu Maskva jau nuo 1946-ųjų darė viską, kad buvusių karo sąjungininkų akyse galutinai įsitvirtintų kaip vienintelė neginčijama Karaliaučiaus krašto šeimininkė.

Civiliai Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus.

...

Šaltojo karo akivaizdoje

1946 metų balandį okupuota teritorija tapo Rusijos Federacijos Karaliaučiaus sritimi. Tų pačių metų rudenį pradėti rusinti krašto vietovardžiai. Taip Karaliaučius tapo Kaliningradu, Tilžė - Sovetsku, Įsrutis - Černiachovsku, Tolminkiemis - Čistyje Prudy. Netrukus neliko nė vienos gyvenvietės, turėjusios prūsišką ar lietuvišką pavadinimą.

1947-ųjų pavasarį į kraštą atsikraustė ir pati svarbiausioji - partinė - valdžia. Vadovauti partijos Kaliningrado srities komitetui paskirtas Vladimiras Ščerbakovas, iki tol buvęs Visasąjunginės komunistų partijos biuro Lietuvai pirmininku ir prižiūrėjęs Lietuvos sovietizavimą.

Nepaisant tokių administracinių patvarkymų, aneksuotame krašte ir toliau išliko laikinumo nuotaikos, pasak M.Ėmužio, nekelinčios didelio entuziazmo čia atgabentiems rusų kolonistams. "Tada sovietinė propaganda pradėjo sukti filmus ir kino kronikas apie Kaliningrado sritį. Iškalbingiausia kino kronika pavadinimu „Mūsų kraštas“ (Naš kraj, 1949). Čia parodomi laimingi naujieji kaliningradiečiai, galinga pramonė, jau turinti savo „stachanoviečių“, kuriama infrastruktūra, vaikų darželiuose auklėjama jau Kaliningrade gimusių vaikų karta. Sovietai pradėjo įsisąmoninti, kad Kaliningradas yra jų", - rašoma šio autoriaus straipsnyje "Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais."

Vis dėlto tokia propaganda buvo skirta labiau vidaus naudojimui. Pasibaigus sąjungininkų "medaus mėnesiui" darėsi vis aiškiau, kad planuota taikos konferencija tampa vis labiau panaši į miražą. 1948-1951 metų įvykiai beveik nepaliko vilčių, kad viskas, kas buvo sulygta Potsdame, bus galutinai ir įtvirtinta visaverte taikos sutartimi.

Svarbiausia, kad buvę sąjungininkai taip iki galo ir nesutarė dėl Vokietijos ateities. Padėtį ypač komplikavo tai, kad 1948 metų birželio 20 dieną vakarinę šalies dalį okupavusios valstybės be SSRS sutikimo ėmėsi pinigų reformos, vietoj reichsmarkės įvesdamos čia Vokietijos markę. Bijodami, kad dėl tokios reformos praras rytinės Vokietijos ekonominę kontrolę, sovietai birželio 24 dieną pradėjo Berlyno blokadą. Vakarinei sostinės daliai buvo išjungtas elektros tiekimas, užblokuoti visi per sovietų okupacinę zoną į miestą vedantys keliai. Tačiau amerikiečiai į apsiaustą miestą sugebėjo organizuoti efektyvų oro tiltą, tad po 11 mėnesių blokada baigėsi visišku fiasko ir dviejų Vokietijų įkūrimu.

Dvi vokiečių valstybės visai neįėjo į J.Stalino planus. Sovietų diktatorius tikėjosi drauge su sąjungininkais atkurti vieningą Vokietiją, su sąlyga, kad ji bus neutrali (J.Stalino supratimu - komunistinė). Dabar, šiam sumanymui žlugus, niekas nebegalėjo būti tikras, kad Vakarų Vokietija nepareikalaus sugrąžinti jai Rytprūsių o kartu - ir Karaliaučiaus krašto.

Atrodo, kad sovietai ruošėsi ir tokiam scenarijui. Kaip tokio pasirengimo ženklą M.Ėmužis nurodo SSRS Etnografijos instituto 1951 metais paskelbtą Pavelo Kušnerio-Knyševo tyrimą "Etninės teritorijos ir etninės sienos", kuriame įrodinėjamas Karaliaučiaus srities lietuviškumas. Istoriko nuomone, toks tyrimas buvo atliktas ir paskelbtas neatsitiktinai.

"Tarptautinėje arenoje iškilus Kaliningrado likimo klausimui, sovietų valdžia sritį galėjo prijungti prie Lietuvos SSR (tuo metu jau taip pat padalytos į sritis pagal sovietinį modelį) ir pateikti įrodymus, kad šis kraštas visada buvęs prūsiškas, lietuviškas arba paprasčiau - baltiškas. Taigi Kaliningrado lietuviškumas tuomet galėjo tapti korta, įrodančia jo „sovietiškumą“, - minėtame straipsnyje rašo M.Ėmužis.

Vėliau paaiškėjo, kad sovietai nuogąstavo be reikalo. Vakarų sąjungininkai vokiško eksklavo tarp SSRS ir Lenkijos nenorėjo lygiai taip pat, kaip ir J.Stalinas, tik dėl kitų priežasčių. Vakaruose nebuvo pamiršta, kad būtent tarp šių teritorijų įsiterpęs lenkiškas Dancigo koridorius paskatino hitlerinę Vokietiją 1939-aisiais pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Na, o mirus sovietų diktatoriui ir šiek tiek atslūgus tarptautinei įtampai, Rytprūsių klausimas dėl šventos ramybės buvo atidėtas į šalį.

Karaliaučiaus gatvė po mūšių 1945 m. /liveinternet.ru nuotrauka

...

Planai, gandai ir tikrovė

Prie Karaliaučiais srities priklausomybės buvo grįžta chruščiovinio atšilimo metais. Apie tai, kad N.Chruščiovas neva siūlęs šią teritoriją prijungti prie Lietuvos, tačiau A.Sniečkus tokio pasiūlymo atsisakęs neviešai kalbėta dar sovietiniais metais. 1996 metais vykusioje konferencijoje "Lietuva ir jos kaimynai" apie tai užsiminė istorikas A.Kulakauskas. 2009-aisiais kiti du istorikai - Arūnė Arbušauskaitė ir Alvydas Nikžentaitis - paskelbė ir tokius ketinimus liudijančius dokumentus. Vis dėlto labai abejotina, kad tokio siūlymo autorius buvo pats N.Chruščiovas. Sprendžiant iš visko, tai galėjo būti ne politinis, o vien ūkinis sprendimas, priklausęs SSRS ir sovietinės Lietuvos vyriausybių kompetencijai.

Ekonominė logika, diktavusi tokį siūlymą, buvo labai aiški. 1957 metais, vykdant N.Chruščiovo sumanytas reformas, Sovietų Sąjunga buvo padalinta į 105 ekonominius regionus, kuriems vadovavo vadinamosios liaudies ūkio tarybos (LŪT). Tačiau Karaliaučiaus sritis buvo tiesiog per maža, kad sudarytų atskirą ekonominį vienetą. Kadangi politiniai srities priklausomybės aspektai ir jos pokarinis statusas N.Chruščiovui rūpėjo mažiausiai, buvo visiškai logiška jos ekonominę kontrolę patikėti Lietuvos LŪT (kas vėliau ir buvo padaryta). Na, o teritoriniai pakeitimai galėjo tik pagelbėti ekonomikos valdymo reformai.

Tačiau tai nebuvo vienintelė galimų administracinės priklausomybės pakeitimų priežastis. Pasak M.Ėmužio, dar svarbesnis buvo Kuršių marių klausimas. Mat Lietuvai buvo priskirta tik nedidelė jų dalis, o savo pusėje Rusijos žvejai nepajėgdavo išgaudyti jiems skirtų didesnių žuvų kvotų. Lietuviams žvejoti ten nebuvo leidžiama. Ši problema nedavė ramybės LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui, kuris, pasinaudojęs tuometinio Sovietų Sąjungos gamtos apsaugos komiteto pirmininko pritarimu, ėmėsi veikti.

Netrukus, vykdydama Ministrų Tarybos 1957 metų balandį priimtą nutarimą, Lietuvos mokslų akademija(LMA) sudarė komisiją, turinčią parengti siūlymus pertvarkyti Lietuvos SSR ir Karaliaučiaus srities sieną. Komisijos išvadose buvo siūloma priskirti Lietuvai maždaug 2300 kvadratinių kilometrų plotą (įskaitant Kuršių marias) su 80-100 tūkst. gyventojų. Lietuvai turėjo atitekti ir anapus Nemuno esantys Tilžės bei Ragainės miestai.

Vis dėlto komisijos siūlymai taip ir liko popieriuje. Kaip jau minėjome, 1962 metais Kaliningrado ekonominė kontrolė buvo perduota LSSR LŪT. Tai reiškė, kad Lietuva gavo valdyti 75 srities įmones su 47 tūkst. darbuotojų ir pagal pramonės apimtį susilygino su kur kas labiau industrializuota Latvija. Tačiau jokių teritorinių pertvarkymų taip ir nebuvo. Sprendimą nieko nekeisti greičiausiai lėmė Karaliaučiaus srities partijos komiteto pirmojo sekretoriaus N.Konovalovo svainystė su SSKP CK prezidiumo nariu M.Suslovu.

"Tikėtina, kad Suslovas galėjo „atkalbėti“ ir Sniečkų nesiekti Kuršių marių prijungimo, o dėl viso Kaliningrado prijungimo ir pats Sniečkus girdėti nenorėjo - jis buvo Kaliningrado teritorijų ar vien jo pramonės prijungimo prie Lietuvos priešininkas, nes jam būtų reikėję rūpintis nuniokota Kaliningrado sritimi, kai ir pati Lietuva dar nebuvo atsigavusi", - spėja M.Ėmužis.

Nuvertus N.Chruščiovą ir panaikinus liaudies ūkio tarybas, viskas netruko grįžti į savas vėžes. Brežnevinėje epochoje šios militarizuotos Rusijos srities pavaldumo klausimas nebebuvo keliamas.

Kalbos apie galimą Karaliaučiaus srities atskyrimą nuo Sovietų Sąjungos vėl pasigirdo žlugus Sovietų Sąjungai. 1992-aisiais Vakarų spaudoje svarstyta apie vadinamąjį "lenkišką planą", numatantį padalyti šią teritoriją tarp gretimų valstybių. Tuo pat metu Vokietijoje sklandė kita idėja - sukurti Karaliaučiaus srityje vokiečių autonomiją Rusijos jurisdikcijoje. Dar vėliau, prasidėjus Vladimiro Putino epochai, kurį laiką sklandė gandai apie jo susitarimą su tuometiniu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroderiu perleisti sritį Europos Sąjungai. Tačiau visoms galbūt suinteresuotoms šalims oficialiai atsiribojus nuo tokių svarstymų, visi gandai taip ir liko gandais, o vizijos vizijomis.

Ir vis dėlto - kas būtų šiandien, jei Karaliaučiaus sritis būtų atitekusi Lietuvai? Geriausiu atveju dabar turėtume savą Krymą, keliantį nuolatinę įtampą su Rusija. Su tokia problema šiandien susiduria Ukraina, kuriai rusų apgyvendintą pusiasalį lengva ranka padovanojo N.Chruščiovas. Blogiausiu atveju - savą Padniestrę arba Abchaziją su tik Rusijos ar jos draugų pripažįstamomis "valstybėmis". O tokiu atveju apie narystę Europos Sąjungoje, o juo labiau - NATO būtume galėję tik pasvajoti.

Šiaip ar taip, į Europos Sąjungą įsiterpusį eksklavą net ir jo gyventojai sunkiai priskiria tiek Rusijai, tiek Europai. Tačiau nepamirškime, kad beveik prieš septynis dešimtmečius Potsdame sovietams laikinai palikta sritis vis dar laukia galutinio sprendimo dėl savo ateities.

„Štai ji, prakeiktoji Vokietija!“. Toks šūkis pasitikdavo kiekvieną Rytprūsių sieną peržengiantį sovietų kareivį ir karininką. 1944 m. spalis. /liveinternet.ru nuotrauka

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"