TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Neįvykęs tautos sukilimas

2015 03 13 6:00
1946-ųjų kovo 5 dieną JAV Misūrio valstijos Fultono koledže pasakyta buvusio Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio kalba Lietuvoje buvo suprasta kaip artėjančio Vakarų karo prieš komunizmą ženklas. nationalchurchillmuseum.org

1946 metų kovo 16-osios rytą viename Vilniaus bute sovietiniam saugumui surengus pasalą buvo suimti visi pogrindinės Lietuvių tautinės tarybos (LTT) nariai. Taip baigėsi MGB operacija "Falanga" ir buvo sunaikinta organizacija, planuojanti surengti visuotinį tautos sukilimą ir paskelbti nepriklausomą Lietuvą.

Čekistai įsiveržė į vienos iš LTT steigėjų Onos Lukauskaitės-Poškienės namus sostinės Giedraičių gatvėje ir ten aptiko visus dokumentus, apie kuriuos prieš keturias dienas buvo pranešusi buto šeimininkės bičiule besidedanti čekistų agentė. Lietuvių ir prancūzų kalbomis parašytas Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas, du Ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės įsakymai ir sukilimo dieną per radiją numatytas skelbti Atsišaukimas į lietuvių tautą tapo svarbiais įkalčiais baudžiamojoje byloje, kuri dviem organizacijos nariams vėliau baigėsi mirties nuosprendžiu, o daugeliui kitų - ilgais metais Sibiro lageriuose.

Suėmimų banga Lietuvoje neilgtrukus nuvilnijo, kai kovo 5 dieną buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis JAV Misūrio valstijos Fultono koledže pasakytoje kalboje pirmąsyk prabilo apie nuo Baltijos iki Adrijos nusidriekusią geležinę uždangą, už kurios liko daugelis senųjų sostinių, ir girdint JAV prezidentui Harry Trumanui paragino Vakarų šalis stoti į bendrą kovą prieš komunizmą.

LTT generalinis sekretorius Stasys Gorodeckis su žmona Onute Intoje. /Nuotrauka iš V. Ašmensko knygos „Generolas Vėtra“

Kursas į sukilimą

Rytų Europoje įtakingo britų politiko žodžiai buvo suprasti kaip artėjančio karo ženklas. Ne kitaip buvo ir Lietuvoje, kurios pogrindis, dar nepamiršęs 1941-ųjų birželio pamokų, pradėjo intensyviai rengtis naujam sukilimui. Visą šį darbą koordinavo LTT, kurią įkurti 1945-ųjų pabaigoje sumanė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, Birželio sukilimo dalyvis ir antinacinės rezistencijos veikėjas Jonas Noreika, dar žinomas kaip Generolas Vėtra.

SSRS ir Vokietijos karo pabaigą Balio Sruogos išgarsintos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys Nr. 21330 Jonas Noreika pasitiko Raudonosios armijos okupuotoje reicho dalyje. Daugeliui ten atsidūrusių lietuvių tuomet buvo kilusi nelengva dilema - grįžti į okupuotą tėvynę ar trauktis į Vakarus. Buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas tokio klausimo net nesvarstė. "Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu su jais. Kartu kentėti, kovoti ir jei reikės, mirti“, - tokius J. Noreikos žodžius vėliau prisiminė vienas jo bičiulis.

Perėjęs sovietų filtraciją ir kelis mėnesius priverstinai atitarnavęs eiliniu Raudonosios armijos rezerviniame dalinyje Vokietijoje, 1945-ųjų lapkritį J. Noreika sugrįžo į Lietuvą. Apsigyvenęs pas tame pačiame Štuthofo lageryje kalėjusį profesorių Vladą Jurgutį, kuriam po ilgų tardymų sovietai vis dėlto leido dirbti Vilniaus universitete. Buvęs karininkas nesunkiai gavo juriskonsulto darbą Mokslų akademijoje. Dabar, turėdamas legalią priedangą, J. Noreika ėmė aktyviai ieškoti ryšių su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu.

Netrukus per dar vieno buvusio Štuthofo kalinio - pulkininko leitenanto Petro Masiulio - sūnų Tadą J. Noreika susipažino su legaliai Laukaičio pavarde gyvenančiu ir Dieveniškių valsčiuje mokytojaujančiu pogrindžio kovotoju Zigmu Šerkšnu. Šis pažadėjo surengti susitikimą su Lietuvos partizanų Dzūkų grupės vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Susitikimas tuomet taip ir neįvyko, nes sausio mėnesį MGB suėmė vado ryšininką Marcinkonių mokytoją Kęstutį Valentukevičių. Tuomet Z. Šerkšnui buvo patikėta pačiam užmegzti ir palaikyti ryšius ir su Dzūkijos kovotojais, ir su Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos vadovybe, ir su Panevėžio apskrities partizanais.

LTT įkūrėja ir organizatorė Ona Lukauskaitė-Poškienė Vilniaus MGB kalėjime. /LYA nuotrauka

Tuo pat metu J. Noreika sutiko seną pažįstamą - Šiaulių poetę O. Lukauskaitę-Poškienę, beje, buvusią pogrindžio komjaunuolę, o vėliau - socialdemokratę ir Antano Smetonos režimo priešininkę. Sprendžiant iš LTT veikėjo Viktoro Ašmensko prisiminimų, į antisovietinį pogrindį šią moterį pastūmėjo jos artimo draugo, laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ redaktoriaus Petro Navicko likimas. "Iš jo (P. Navicko - aut.) sužinojau, kad jis palaikė ryšį su Lietuvos laisvės armija ir rašė antisovietinius lapelius. Sužinojau, kad ten dirba ir mano pažįstamas Stasys Saulis (Šiaulių dramos teatro režisierius). Aš prie tos veiklos neprisidėjau. Navickui perėjus į nelegalią padėtį, iki arešto (1945.07.16), jis kurį laiką slapstėsi pas mane, ir aš, sekdama paskui jį, persikėliau į Vilnių", - sovietinio saugumo tardytojams vėliau sakė O. Lukauskaitė-Poškienė.

Netrukus O. Poškienė supažindino J. Noreiką su inžinieriumi ir literatu Stasiu Gorodeckiu, su kuriuo pati susipažino literatų klube. Labai greitai supratusi, kad jos naujasis pažįstamas simpatijomis sovietinei valdžiai netrykšta, moteris paprašė jo gauti spausdinti tinkamo popieriaus. Kokiems leidiniams spausdinti skirtas jo parūpintas popierius, S. Gorodeckis suprato dar iki pirmo pokalbio su LTT sumanytoju. Netrukus trejetas pirmą kartą susirinko O. Lukauskaitės-Poškienės bute, tapusiame steigiamos LTT štabu.

Trijų žmonių sumanyta LTT iškėlė sau ambicingą tikslą - suvienijus visą ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pogrindį, surengti plataus masto sukilimą ir atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Birželio sukilimo dalyvis J. Noreika buvo įsitikinęs, kad istorija suteiks tam dar vieną progą ir kad šį kartą aplinkybės bus kur kas palankesnės nei 1941-ųjų vasarą. Dabar, kilus ginkluotam Rytų ir Vakarų konfliktui, Lietuvai negrėsė atsidurti dviejų totalitarinių sistemų mūšio lauke. Šį kartą tikėtasi, kad į kovą su bolševizmu pakilę Vakarai ne tik supras, bet ir apgins sukilusios Lietuvos siekius. O kad toks karas kils jau artimiausiais mėnesiais, J. Noreika neabejojo dar iki garsiosios W. Churchillio kalbos.

Svarbiausieji - šešėlyje

Dabar pats metas paklausti - ar nedidelė grupė galėjo įgyvendinti išsikeltus uždavinius? Greičiausiai - taip, nes trejetas LTT steigėjų, tebuvo lik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų po organizacijos "stogu" spietėsi daugybė formaliai jai nepriklausančių žmonių, galinčių, atėjus laikui, atlikti savo darbo dalį. "LTT tebuvo priedanga, kuri veikė tautos vardu ir už kurios visada slėpėsi specialistai. Neatsitiktinai į KGB rankas per mūsų organizaciją nepateko nė vienas žinomas politikas ir visuomenės veikėjas", - vėliau prisiminė Viktoras Ašmenskas. Pasak LTT aktyvisto, nutarta bent jau iki balandį planuoto visos Lietuvos antisovietinio pogrindžio suvažiavimo neplėsti organizacijos, tačiau "politikos, ir kariniais klausimais tartis su žinomais Lietuvos politikais ir visuomenės veikėjais, kurie taptų būsimos vyriausybės „šešėliniais" nariais, apie tai nieko nežinodami".

Vienas iš LTT Kauno apygardos štabo vadovų Viktoras Ašmenskas. /partizanai.org nuotrauka

Pradžioje LTT steigėjai konsultavosi su Mokslų akademijoje dirbusiu teisininku profesoriumi Kaziu Šalkauskiu ir Vilniaus universiteto dėstytoju Kaziu Juodeliu. Vėliau LTT "šešėlį" planuota išplėsti dar dvylika asmenų, tarp jų buvo Miunchene gyvenantis gydytojas Domas Jasaitis, ten pat įsikūręs socialdemokratų veikėjas inžinierius Steponas Kairys, rašytojas Balys Sruoga, buvęs Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa ir kiti. Visi šie žmonės, atėjus laikui, galėjo tapti atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nariais.

Tačiau kol kas konspiracijos sumetimais visus svarbiausius klausimus sprendė steigėjų trejetas, o dokumentus pasirašinėjo tik du vyrai: kariniais klausimais - Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado funkcijas prisiėmęs ir Generolo Vėtros slapyvardį pasirinkęs J. Noreika, o politiniais - Radžiūno slapyvardžiu žinotas LTT generalinis sekretorius S. Gorodeckis. O. Lukauskaitei-Poškienei teko ne mažiau svarbios techninės ir organizacinės funkcijos.

Po W. Churchillio kalbos atrodė, kad Anglijos ir JAV bloko karas su Sovietų Sąjunga gali kilti bet kurią akimirką, tad kovo mėnesį LTT jau karštligiškai skubėjo užbaigti pasirengimą būsimam sukilimui. Jo planas atrodė maždaug taip: vos prasidėjus karo veiksmams, per radiją paskelbiamas atsišaukimas, raginantis Lietuvos piliečius pasipriešinti okupantams, formuoti vietines valstybės įstaigas, organizuoti turto ir žmonių apsaugą. Tuo pat metu specialiai parengtos grupės užima svarbiausias valdžios įstaigas, geležinkelio, elektros ir radijo stotis. Sovietinės valdžios pareigūnai nedelsiant pakeičiami LTT iš anksto numatytais žmonėmis ir pradedama formuoti pereinamojo laikotarpio vyriausybė.

Sukilimo organizatoriai tikėjosi ginklais apsirūpinti perėmę Raudonosios armijos sandėlius. Vėliau manyta, kad jų lėktuvais permes Vakarų sąjungininkai, suinteresuoti greita ir pergalinga karo baigtimi. J. Noreika taip pat neabejojo, kad prie sukilimo prisidės ir Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos kariai.

Nuo „mirtininkų“ grupių iki lėktuvo užgrobimo

Labai greitai LTT vadovai suprato, kaip naivu buvo skubinti pasirengimą, pasikliaujant vien būsimo karo viltimis. Tačiau kol kas padėkime į šalį šiuos naivius lūkesčius ir pasižiūrėkime, kaip organizatoriams sekėsi sudėlioti paskutines sukilimo eskizo detales. Ne veltui sakoma, kad velnias slypi detalėse. O juk būtent detalės, kurių LTT aktyvistai nespėjo iki galo apgalvoti, ėmė ne tik stabdyti pasirengimą, bet ir priartino tragišką atomazgą.

Jono Noreikos adjutantas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis Vilniaus MGB kalėjime. /LYA nuotrauka

Kaip minėta, pirmasis LTT uždavinys buvo užimti radijo stotį. Tuo reikėjo pasirūpinti gerokai iš anksto, nes be radiofono tiek sukilimo, tiek ir visos Lietuvos likimas būtų pakibęs ant plauko. Išsiaiškinti, kiek realu greitai ir sklandžiai įvykdyti šią užduotį, buvo pavesta O. Lukauskaitei-Poškienei, kuri dar nuo Šiaulių laikų gerai pažinojo poetą Kazį Inčiūrą, kuris dirbo *Vilniaus radiofono diktoriumi.

O. Lukauskaitė-Poškienė turėjo išsiaiškinti, ar radijo stoties įrangą galima panaudoti kur nors kitur, o ne vien pačiame radiofono pastate. Tačiau tokių dalykų poetas ir diktorius nežinojęs, tad šiais klausimais pataręs kreiptis į du radiofono technikus. Ar K. Inčiūra numanė tikruosius pokalbio su O. Lukauskaite tikslus, taip ir lieka neaišku. "K. Inčiūra nežinojo, kodėl jo teiraujuosi apie radijo stotį ir jos technines galimybes, bet, galimas daiktas, nujautė", - vėliau MGB tardytojams sakė O. Poškienė. Kita vertus, S. Gorodeckis per apklausą tvirtino, kad J. Noreika ketino K. Inčiūrą skirti radiofono užėmimo operacijos vadovu, tačiau šis tokio vaidmens atsisakęs, todėl užduotį turėjusi įvykdyti speciali "mirtininkų" grupė.

"Mirtininkais" buvo vadinami specialiai atrinkti LTT jaunimo grupių nariai, kurie turėjo vykdyti ypatingus organizacijos vadovybės pavedimus: užimti Vilniaus paštą, telegrafą, radijo stotį, elektrinę, geležinkelio mazgus, svarbias įstaigas, įmones, maisto sandėlius. "Vardan artimo - savo gyvybė" - toks buvo "mirtininkų šūkis, todėl, pasak V. Ašmensko, juos panaudoti planuota ir tuo atveju, jeigu prasidėtų masiniai areštai ar trėmimai.

Pačias jaunimo grupes formuoti pradėta dar sausio pradžioje. Ši misija buvo patikėta J. Noreikos adjutantui, jau minėtam Z. Šerkšnui-Laukaičiui. Sausio pradžioje konspiraciniame bute Žvėryne įvyko pirmasis LTT jaunimo aktyvo susirinkimas. Kiekvienam jo dalyviui tuomet buvo pavesta Vilniuje įkurti po vieną savarankišką grupę iš penkių narių. Vėliau, suskirsčius Lietuvą į penkias karines apygardas bei apskritis, jaunimo grupės turėjo būti įkurtos ir visų šių padalinių karinėse komendantūrose. Dar iki sukilimo jaunimui buvo pavesta parūpinti laikraštinio popieriaus pogrindžio leidiniams, rinkti spaustuvinį šriftą, medikamentus, šovinius, sprogmenis. Lygia greta prie komendantūrų turėjo veikti ir "mirtininkų" grupės, pasirengusios vykdyti ypač svarbius įsakymus. Deja, vykdyti šių įsakymų, prasidėjus pavasariui, jau nebebuvo nei kaip, nei kam: vasario 8 dieną areštuotas Z. Šerkšnas, o kovo mėnesį buvo suimti beveik visi jo sušauktos Vilniaus jaunimo grupės nariai.

Būsimam sukilimui norėdama suteikti tarptautinį kontekstą, LTT dar vasario mėnesį parengė Kreipimąsi į laisvąsias pasaulio tautas. Jame buvo perspėjama, kad "rusų imperializmas, prisidengęs bolševikine skraiste, stengiasi įsiviešpatauti Europoje" ir kad pirmoji jo kliūtis šiame kelyje - europietiškos kultūros Baltijos tautos. "Per daugelį amžių kartu su lenkų tauta Lietuva išlaikė ir triuškino vokiečių ordino pastangas veržtis į Rytus ir mongolų antplūdžius į Vakarus. Nenutrūkstamų karų metu įsitikiname, kad užgrūdinta ir laisvę mylinti lietuvių tauta visuomet sieks laisvės", - pažymima dokumente. Jis baigiamas tokiais žodžiais: "Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą. Kol tauta dar gyva, ištieskite mums pagalbos ranką. Pareiškiame, kad vėliau galbūt jau bus per vėlu."

Vilniaus rašytojų klubo vedėja poetė Valerija Valsiūnienė – MGB agentė Oras, išdavusi LTT štabo narius. /Nuotrauka iš leidinio „Tarybų Lietuvos rašytojai“

Dabar šį atsišaukimą beliko perduoti į Vakarus. Tačiau kaip? Pasak V. Ašmensko, pasiekti užsienį iš pradžių ketinta vienu iš dviejų būdų: perduoti dokumentą JAV ambasadai Maskvoje arba per Lenkiją persiųsti jį į britų okupuotą Vokietijos zoną.

O. Lukauskaitė-Poškienė žinojo, kad kovo 1 dieną komandiruotėn į Maskvą turi važiuoti jos geras pažįstamas Mokslų akademijos darbuotojas Juozas Galvydis. Taigi šiek tiek rizikuodama LTT aktyvistė paprašė J. Galvydžio, kad šis perduotų JAV ambasadai jos turimą dokumentą. Šis iš pradžių lyg ir buvo besutinkąs, tačiau, susipažinęs su dokumento turiniu, išsigando ir atsisakė įvykdyti prašymą.

Tuomet S. Gorodeckis siūlė organizuoti dokumento persiuntimą per Lenkiją, bet šis kanalas kitiems LTT aktyvistams, matyt, atrodė nepatikimas - ypač kai dar sausio mėnesį kažin kur dingo J. Noreikos į britų okupuotą zoną siųstas studentas Jonas Varaneckas. Jam LTT įkūrėjas buvo patikėjęs svarbią užduotį: susirasti Miunchene gyvenantį jau minėtą gydytoją D. Jasaitį ir perduoti jam informaciją apie LTT ketinimus užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiais išeivijos centrais. Netrukus iš V. Vitkaus-Kazimieraičio atėjo žinia, kad bėglys sėkmingai perėjo Lenkijos sieną. Tačiau Miunchene jis taip ir nepasirodė. (Tik vėliau paaiškėjo, kad J. Varaneckas dėl neaiškių priežasčių įstrigo Gdanske, vėliau kažkodėl sugrįžo į Lietuvą, sužinojęs apie LTT narių suėmimus, spruko atgal, bet pasienyje buvo sučiuptas ir nuteistas dešimčiai metų lagerių.)

Tuomet vienam iš LTT Kauno apygardos štabo vadovų V. Ašmenskui kilo drąsus, nors ir sunkiai įgyvendinamas sumanymas - nugabenti atsišaukimą į Švediją užgrobtu lėktuvu. Miškų pramonės liaudies komisariato kapitalinės statybos vyr. inžinieriumi dirbantis pogrindininkas tarnybos reikalais daug keliavo po Lietuvą, o į tolimesnes vietoves skrisdavo komisariatui skirtais nedideliais lėktuvais. Per vieną kelionę iš Klaipėdos į Kauną pilotas trumpam nutupdė lėktuvą Eržvilko aerodrome. "Įsitikinau, kad tokiu lėktuvu galima nutūpti paprastoje pievoje ar laukuose,", - prisiminė V. Ašmenskas. Nieko nelaukdamas buvęs aviatorius pristatė savo planą bendražygiams. Jis atrodė taip: V. Ašmenskas su poetu Kaziu Jakubėnu skrenda iš Kauno į Klaipėdą. Lėktuvui nutūpus Eržvilko aerodrome, jį netikėtai užima vietos partizanai ir nutraukia radijo ryšį su Kaunu ir Klaipėda. Tuomet nuginkluotas pilotas iškrapštomas iš lėktuvo, o V. Ašmenskas su K. Jakubėnu per Palangą išskrenda Bornholmo salos link.

Deja, sumanymas žlugo. Operaciją su Eržvilko partizanais turėjęs suderinti kuriamo LTT Klaipėdos štabo vadovas Vincas Tamulis kovo pradžioje buvo suimtas. Tuomet niekas dar nenumanė, kad čekistų čiuptuvai po poros savaičių pasieks ir patį LTT štabą.

Poetė išdavikė

"Dalis LTT dalyvių neturėjo pakankamo patyrimo ir informacija netyčia galėjo nutekėti, o gal į šią organizaciją buvo infiltruotas mums nežinomas žmogus, kuris teikė saugumui žinias apie veiklą", - taip LTT žlugimą po daugelio metų prisiminė V. Ašmenskas. Tuomet buvęs pogrindininkas dar nežinojo, kad dėl abiejų priežasčių jis neklydo.

Rašytojas Kazys Boruta, nuteistas 5 metams lagerio vien už tai, kad žinojo apie LTT parengtą Atsišaukimą į pasaulio tautas. /Nuotrauka iš knygos „Susitikimai su Kaziu Boruta".

Kai 1946-ųjų žiemos pabaigoje O. Lukauskaitė-Poškienė Atsišaukimą į pasaulio tautas parodė Rašytojų klubo vedėjai poetei Valerijai Valsiūnienei, ši teištarė: „Paslėpk ir niekam nerodyk." O. Lukauskaitei-Poškienei tuomet atrodė, kad ji neturi pagrindo nepasitikėti savo bičiule - Lietuvos karininko žmona, aktyvia tautininkų veikėja ir buvusia tremtine. Pogrindininkei kažkodėl nekilo klausimas, kodėl su pirmaisiais 1941-ųjų birželio tremtiniais išvežtai Valerijai iš karto po karo buvo leista grįžti į Lietuvą ir įsikurti Vilniuje. O. Lukauskaitė-Poškienė net neįtarė kad kalbasi su MGB agente Oras, kuri netrukus pražudys ir ją pačią, ir dešimtis su LTT susijusių žmonių.

1946-ųjų gegužę LSSR Saugumo ministerijos Maskvai parengtoje pažymoje apie operatyvinio plano "Falanga" įvykdymą galima rasti tokį įrašą: "Iš agento Oras pranešimo: Š. m. kovo 12 d. agentas pranešė, kad Lukauskaitė saugoja antisovietinius dokumentus, taip pat Lietuvos tautinės tarybos pasirašytą Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas. Šis dokumentas, kaip agentui pareiškė Lukauskaitė, parengtas išsiųsti į užsienį prieš Laisvųjų pasaulio tautų konferenciją, kuri vyks Amerikoje. Agento Oras pranešimu, Lukauskaitė parodė ypatingą atsargumą ir pareiškė, kad jeigu ją suimtų, šiuos dokumentus ji sunaikins. Gavus šias žinias, įvykdyta kombinacija - paimti šiuos dokumentus ir areštuoti Lukauskaitę."

Kovo 16-osios rytą įsiveržę į O. Lukauskaitės-Poškienės butą čekistai sulaikė šeimininkę, o po poros valandų čia pat sučiupo nieko neįtariančius J. Noreiką ir S. Gorodeckį. Iš viso vykdant minėtą operatyvinį planą buvo suimti 26 žmonės.

LTT įkūrėjas, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Jonas Noreika-Generolas Vėtra. /Vytauto Didžiojo Karo muziejaus nuotrauka

Uždarame Vilniaus įgulos karo tribunolo posėdyje, kuris vyko lapkričio 20-20 dienomis, visą atsakomybę už LTT veiklą prisiėmęs J. Noreika buvo nuteistas sušaudyti. Toks pat nuosprendis laukė ir jo adjutanto Z. Šerkšno-Laukaičio. S. Gorodeckiui, A. Lukauskaitei-Poškienei ir V. Ašmenskui skirta po 10 metų lagerio. Iš viso šiame posėdyje įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteisti aštuoni žmonės, tarp jų - ir niekuo dėtas rašytojas Kazys Boruta. Jis gavo penkerius metus lagerio vien už tai, kad matė LTT parengtą atsišaukimą, bet nepranešė apie jį čekistams.

Galbūt J. Noreika ir būtų pakeitęs savo lemtį, apskųsdamas mirties nuosprendį. Tačiau Generolas Vėtra liko nepalenkiamas. „Ne. Kategoriškai atsisakau. Nerašysiu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, kad įvykdžiau savo - kario - priesaiką... Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią..."

Nuosprendis J. Noreikai įvykdytas 1947 metų vasario 26-ąją. Tą pačią dieną budelio kulka pakirto ir jo adjutantą Z. Šerkšną-Laukaitį. Abu kovotojus ilgiems dešimtmečiams priglaudė Tuskulėnų parko žemė.

Taip baigėsi pirmasis ir paskutinis Lietuvos pogrindžio mėginimas susieti išsivadavimą iš sovietų jungo su tiesiogine karine intervencija iš Vakarų. Tą 1946-ųjų pavasarį prasidėjęs šaltasis karas taip ir liko šaltasis. Praėjus dar keleriems metams ir Europoje iškilo jau tikra, o ne įsivaizduojama siena, kuri atskyrė laisvąjį pasaulį nuo stalininio kalėjimo. Lietuvoje tuomet vyko didžiausi masiniai trėmimai, dauguma išlikusių kaimo žmonių bus suvaryti į kolchozus, o pora tūkstančių miškuose likusių vyrų galutinai įsitikino, kad jų dalia - kovoti iki galo ir žūti laisviems gimtojoje žemėje.

Jonas Noreika MGB kalėjime Vilniuje. /LYA nuotrauka
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"