Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Neįvykusi Vytauto karūnacija ir bergždžios karūnos paieškos

 
wikipedia.lt nuotrauka

1429–1430 m. įvyko vienas aštriausių lenkų ir lietuvių konfliktų vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau istorikų pavadintas „karūnacine audra“. 1430 metais Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną (rugsėjo 8-ąją) numatytos Vytauto karūnacijos sužlugdymas virto ilgalaikiu lenkų triumfu ir gilia lietuvių nuoskauda. 

Pagal netrukus po įvykių sukurtą lenkišką versiją, aprašytą Jono Dlugošo kronikoje, įvykių kaltininku paskelbtas Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, kuris esą sumanęs šį reikalą, turėjusį sukiršinti lenkus su lietuviais. Didvyriais tapo karūnacijai sėkmingai pasipriešinę lenkų didikai su Zbignievu Olesnickiu priešakyje. Tuo tarpu Lietuvoje ilgainiui atsirado savita šių įvykių interpretacija. Jos pirmosios apraiškos nuskambėjo XVI a. pradžioje, kai Lietuvos metraštyje tvirtinta: „Lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto jį pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos; ir ji dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislovo bažnyčioje.“ Istorinis Vytauto karūnacijos siužetas virto teorija apie lenkų klastą.

Seną istoriją priminė nauji konfliktai

XIX ir XX a. prasidėjus naujiems lenkų ir lietuvių politiniams nesutarimams, tariamo karūnos pagrobimo versijos istoriografijoje ir populiarioje literatūroje atgijo, prasidėjo ir dingusios karūnos paieškos. Lietuvoje dažnai teigta (kartais teigiama iki šiol), kad 1430 m. rugpjūtį lenkų kariniai būriai iš Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių atėmė Vytauto karūną, ją išvežė į Lenkiją, kur ji nuo to laiko ir saugota. Ypač pagarsėjo 1910 m. Sandomire rasta karūna, kai dalis lakios vaizduotės lietuvių autorių paskubėjo paskelbti, jog ji – Vytauto, ir apkaltinti lenkus karūnos vagyste iš Vilniaus katedros. 1914 metais Donatas Malinauskas rašė: „Taip tad, praslinkus penkiems amžiams, pagaliaus atsirado viena Lietuvos karūna /.../ Ar ji bus paglemžta iš Vytauto grabo Vilniaus katedroje, ar šiaip kame rasta, gal kada nors bus susekta. Šiaip ar taip nesame tauta be ambicijų, ir negali būti mums vis lygu kur turi būti padėta ir laikoma toliau taip brangi tautos liekana, kaip tas mūsų senovės liuosybės ženklas, kuriam tiek daug vargo padėjo mūsų didysis galinčius Vytautas.“

Pagrobė, bet ne karūną...

Tačiau pasakojimas apie karūnos pagrobimą prieštarauja istorinių šaltinių duomenims ir suplaka į vieną dvi Zigmanto pasiuntinybes. Pirmąją pasiuntinybę, kuri turėjo išaiškinti Vytautui teisinius karūnacijos niuansus ir kuriai vadovavo Vienos universiteto teisininkas Baptista Cigala, lenkai iš tiesų sulaikė ir apiplėšė – minimi atimti dokumentai bei dovanos.

Pasakojimas apie karūnos pagrobimą prieštarauja istorinių šaltinių duomenims ir suplaka į vieną dvi Zigmanto pasiuntinybes.

Tuo tarpu paskui ją vyko kita iškilminga pasiuntinybė, kurios priešakyje buvo Magdeburgo arkivyskupas. Ji gabeno Niurnbergo auksakalių nukaltas karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai, tačiau Lenkijos ir Lietuvos taip ir nepasiekė. Vienalaikiame Vokiečių ordino tekste aiškiai rašoma, kad Romos karaliaus pasiuntinybė, sužinojusi apie lenkų užtvaras, iš Frankfurto prie Oderio su karūnomis grįžo atgal į Niurnbergą. Po Vytauto mirties šią karūną nesėkmingai mėgino gauti Švitrigaila, jo įpėdinis didžiojo kunigaikščio soste.

Karūnos pėdsakais: poetiška legenda ir proziška tikrovė

Karūnos likimas taip ir liktų nežinomas, jei ne lakoniški ir politinių aistrų neaptemdyti ūkinio gyvenimo šaltiniai – sąskaitų knygos ir įkeitimų dokumentai. Niurnbergo miesto šaltiniuose esama žinių apie Vytauto karūnacijos rengimą ir karūną. Sąskaitų knygose skaitome, kad Zigmantas nurodė Niurnbergo miesto tarybai nupirkti 104 šarvus, kuriuos Romos karalius ketino siųsti dovanų į Lietuvą. Tačiau įdomiausi duomenys yra apie Vytauto karūną, sugrįžusią nuo imperijos ir Lenkijos sienos. 1431 metais Zigmantas ją už didelę 1 500 guldenų sumą įkeitė vienam Niurnbergo pirkliui; po to ji buvo įkeista turtingiems Ravensburgo, Bazelio ir Regensburgo miestiečiams. Paskutinis toks dokumentas datuojamas 1434 m., vėliau informacija nutrūksta. Kas žino, ar ji nesugrįžo į vietos auksakalių rankas?

Vytauto karūnacija: nepavykęs projektas ar priartėjimas prie sėkmės?

Vytauto gyvenimo pabaigoje subrandintas karūnacijos projektas buvo sudėtingas, drąsus ir gerai parengtas sumanymas. Panašu, kad siekti karūnos Vytautas sumanė po to, kai 1421 m. čekų bajorai jį pakvietė užimti Čekijos sostą. Ilgainiui atsirado ir šiai tarptautinei akcijai būtinas partneris, turintis universalios valdžios autoritetą.

Vytauto gyvenimo pabaigoje subrandintas karūnacijos projektas buvo sudėtingas, drąsus ir gerai parengtas sumanymas.

1426–1428 m. kariniais žygiais į Pskovą ir Naugardą, kuriuose buvo kviečiami dalyvauti ir riteriai iš aplinkinių kraštų, Vytautas dar kartą priminė apie savo išaugusią valdžią ir autoritetą. 1429 m. įvykęs valdovų suvažiavimas didžiojo kunigaikščio pilyje Lucke, kurį apsilankymu pagerbė Romos karalius Zigmantas, buvo tinkama vieta paskelbti apie naujos karalystės steigimą. Netinkamas buvo tik laikas.

Europos politinis žemėlapis XV a. jau buvo nusistovėjęs, naujų karalysčių Europoje neatsirado nuo XIII amžiaus. Pastebima nauja tendencija – karalysčių ir dinastinių unijų sudarymas. Tai, kad karalystės rangas buvo sunkiai pasiekiamas tikslas, parodo Burgundijos hercogų atvejis XV amžiuje – kitas su Vytauto istorija gretintinas bandymas. Šie hercogai netapo karaliais, nors valdė ekonomiškai turtingiausią regioną į šiaurę nuo Alpių, skyrė milžiniškas lėšas įspūdingai dvaro gyvenimo reprezentacijai ir vykdė aktyvią užsienio politiką. Tačiau bet kokia nauja karalystė reiškė kurios nors kitos suverenumo siaurėjimą. Šis neatitikimas lėmė tiek Lietuvos, tiek Burgundijos projektų nesėkmę. Vytauto siekis užsidėti karūną nebuvo susijęs su vėliau jam priskirtu tikslu nutraukti uniją, o atspindėjo augantį jo pasiryžimą galutinai įtvirtinti aukščiausio suverenumo savo krašte statusą, kaip jis parašė viename savo laiške: „Mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"