TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nenugalėtasis

A.Gargasas Mėnaičiuose, partizanų bunkeryje. 2012 m. "Tremtinio" nuotrauka

Šie mūsų Tėvynės nepriklausomybės gynėjo Alberto Gargaso atsiminimai užrašyti paskutiniais, jubiliejiniais, jo gyvenimo metais. Šįmet Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją - telšiškiai jau nebeišgirdo dvasią keliančių jo minčių. Su kovos už laisvę nenugalėtuoju amžinai atsisveikinta šios valstybinės šventės, per kurią jam būtų sukakę 91 metai, išvakarėse.

A. Gargasas, Telšiuose meiliai vadinamas bočiumi, aktyviai veikė nuo pirmų Sąjūdžio dienų: 1991-ųjų sausio 13-ąją budėjo prie Seimo rūmų, buvo aktyvus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos narys, bendravo su jaunimu – jaunaisiais šauliais, ateitininkais, skautais, lankėsi mokyklose, pasakojo savo atsiminimus.

Bočius – gyvas tikro patriotizmo pavyzdys ne vien telšiškiams. A. Gargasas aštuoniasdešimtojo jubiliejaus išvakarėse už nuopelnus kuriant ir stiprinant mūsų šalies krašto apsaugą buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Prieš ketverius metus Lietuvos kariuomenės dienos proga jam, Žemaičių apygardos partizanų ryšininkui, politiniam kaliniui, kovotojui už politinių kalinių teises gulage, partizanų pogrindinės spaudos platintojui, prezidentė Dalia Grybauskaitė iškilmingai įteikė Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių - už tai, kad didvyriškai gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tad apžvelkime šio žemaičių didžiavyrio prasmingą gyvenimą, ilgėliau stabtelėdami prie jo papasakotų epizodų, kurie ir mus įkvepia branginti Tėvynę, laisvę, būti tvirtus kaip mūsų bočius.

Už tėvų žemės laisvę

A. Gargasas gimė 1923-iaisiais Argentinos sostinėje Buenos Airėse lietuvių emigrantų šeimoje. Alberto mama prastai jautėsi svetimoje žemėje, ilgėjosi gimtinės, tad su trejų metukų vienturčiu sūneliu ji grįžo į Lietuvą, į savo tėviškę, Mažeikių rajone esantį Auksodžio kaimą. Albertas, baigęs Auksodžio pradinę mokyklą, darbavosi dėdės, mamos brolio, ūkyje. Vėliau dirbo ūkvedžiu Akmenės rajono vaikų globos namuose Dabikinės kaime.

Antrosios sovietinės okupacijos metais Gargasas buvo vienas iš Lietuvos laisvės armijos (LLA) Lietuvos demokratinės kovos sąjungos 43 skyriaus – Mažeikių apskrities pogrindinės organizacijos – narių, veikusių nuo 1945 metų. Jai priklausė per 60 žmonių. Kovotojai turėjo du kulkosvaidžius, keturis automatus, aštuonis šautuvus ir penkis pistoletus. Organizacija buvo priimta į LLA Žemaičių apygardos ,,Alkos“ rinktinę, veikusią Mažeikių apskrityje. A. Gargasas tuomet ėjo ryšių viršininko pareigas ir nuolat palaikė ryšį su Vilniuje esančiu Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) štabu bei Žemaičių apygardos ,,Alkos“ rinktine. Jis sugebėjo perduoti partizanams iš Mažeikių miesto komjaunimo komiteto išneštus radijo imtuvą ir rašomąją mašinėlę.

Tačiau saugumiečių užverbuotas BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis pranešė šiems, kas yra tie mažeikiškiai pogrindininkai. KGB majoro Aleksejaus Sokolovo smogikai, apsimetę partizanais, reikalavo, kad A. Gargasas nuvestų juos pas Akmenės partizanus ir ryšininkus. Bet Albertas pajuto apgaulę ir reikalavimo neįvykdė. Taip jis pats liko gyvas ir nepražudė partizanų.

Bausmė nenorinčiajam vergauti

Vis dėlto 1948-ųjų sausį pogrindinės organizacijos nariai buvo suimti. A. Gargasas kartu su keliais bendražygiais mažeikiškiais sausio 10-ąją, jau sutemus, rengėsi vykti į Vilnių. Tačiau Akmenės geležinkelio stotyje jį, ginkluotą, suėmė saugumiečiai ir 10 parų – dieną bei naktį - itin žiauriai tardė KGB Mažeikių būstinėje. Vėliau 20 parų A. Gargasui teko praleisti Mažeikių kalėjime: rūsyje nebuvo net kur atsigulti, utėles galėjai semti saujomis…

Nuo vasario pradžios iki gegužės 1-osios tardymas vyko Vilniuje, NKVD valdyboje. Saugumiečiams rūpėjo išsiaiškinti, kam ryšių viršininkas perdavė iš BDPS gautus suklastotus pasus. Pirmasis tardytojas buvo be galo žiaurus, tačiau kitas rusų tautybės pareigūnas su kaliniu elgėsi žmoniškiau (tai tebuvo gudrybė, kurios tikslas – paskatinti jį kalbėti). Žmoniškesnis tardytojas liepė atnešti A. Gargasui valgyti, leido pažvelgti pro langą į Lukiškių aikštę, pasakė, kad jis bus nuteistas pagal 58 straipsnį - "už tėvynės išdavystę" - ir 25 metus kalės ypatingojo režimo lageriuose, bet esą turįs galimybę likti gyvas, jei "mokės gyventi“.

Vilniuje, Lukiškių kalėjime, A. Gargasas laukė teismo apie mėnesį. Kaip ir grasino tardytojas, jis iš tiesų buvo nuteistas "už tėvynės išdavystę" 25 metus kalėti ypatingojo režimo lageriuose. A. Gargasas dar porai mėnesių atsidūrė pusrūsyje esančioje kameroje. Su kitais kaliniais jis susisiekdavo "kaldamas“ Morzės abėcėlę.

Iš Vilniaus į įkalinimo vietą A. Gargasas buvo vežamas traukiniu sausakimšoje kupė - kiekvienoje po 12-15 žmonių. Durų langeliai buvo pinti iš vielos, kad koridoriumi vaikštantis automatu ginkluotas kareivis matytų, kas vyksta kupė viduje. Kartą per tris paras kiekvienas kalinys gaudavo 1,5 kg prastos duonos ir be galo sūrios baltos žuvies. Nuo jos labai troškino. Kartą per parą atnešdavo vandens - jo buvo galima gerti, kiek nori. Tačiau į tualetą leisdavo eiti rečiau, negu gerti vandens, o nelaikančiuosius šlapimo mušdavo. Ir tai buvo tik vienas iš daugelio kankinimo būdų. A. Gargasas, siekdamas patirti mažiau kančių, tos žuvies nevalgė.

Kaliniai buvo išlaipinti Kuibyševe ir suvaryti į kalėjimą. Prižiūrėtojai atėmė drabužius, nuvedė į pirtį, nuskuto ir apkirpo. Pamačiusieji mėlynes ant A. Gargaso kūno stebėjosi. "Saugumiečiai mušė“, - paaiškino jis. Likęs be gana gerų drabužių (palto, kostiumo, megztinio), netekęs ir batų, A. Gargasas šūktelėjo: "Geriau nužudykit!..“ Šiaip ar taip, drabužius ir batus jis atgavo. Lietuvis pateko į kamerą, kurioje buvo daugybė žmonių: politiniai kaliniai sugrūsti kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.

Kazachstano lageriuose

A.Gargasas Anzioboje. 1955-ųjų gruodžio 12 d. / Asmeninio albumo nuotrauka

Po kelių savaičių nuteistieji, tarp jų ir A. Gargasas, vėl buvo išvežti ir išlaipinti stepių platybėse – Karabase. Čia, Kazachstano paskirstymo į lagerius punkte, politiniai kaliniai vėl atsidūrė vienose kamerose su žudikais ir kitokiais nusikaltėliais. Šios dvi grupės nuolat konfliktavo, bet politiniams kaliniams (tarp jų buvo 100 lietuvių) vis dėlto pavyko įveikti kriminalinius.

1948-ųjų spalį A. Gargasas ir kiti politiniai kaliniai atsidūrė Džezkazgano lageryje, skirtame ypač pavojingiems "liaudies priešams“. Visi buvo įdarbinti vario rūdos kasyklose. Brigadininkas savavaliavo, atimdavo iš kalinių gautus siuntinius. Kartą kantrybės netekęs A. Gargasas taip trinktelėjo jam, kad teko kviesti gydytoją. Beje, iki tol lageryje dar nebuvo girdėta, kad kalinys drįstų pakelti ranką prieš brigadininką, tad prižiūrėtojai riaušininką primušė ir uždarė į nešildomą karcerį (nors lauke tvyrojo per 30 laipsnių šalčio). Jame vien su apatiniais drabužiais ir basnirčia į batus įsispyręs Albertas išbuvo 15 parų. Čia lietuvis irgi buvo mušamas, per parą gaudavo tik 200 gramų labai prastos duonos ir puodelį vandens, o kas tris dienas – pusę litro sriubos. Ant betoninių karcerio grindų telkšojo vanduo. Vėlai vakare prižiūrėtojai įmesdavo į kamerą tris sukaltas lentas ir nuo 23 valandos iki šeštos ryto leisdavo kaliniui ant jų atsigulti. Albertas buvo taip sulysęs, kad į tarpus tarp lentų strigo kaulai...

1949 metų sausio pabaigoje už pasipriešinimą rusui brigadininkui A. Gargasą nutarta perkelti į Baikonūrą – dar baisesnį negu Džezkazgano specialiojo režimo lagerį. Ten gydytojų komisija neva nustatinėjo darbingumo grupę ir vos nepasisavino šilto kalinio megztinio, atsivežto dar iš Lietuvos. A. Gargasas pareikalavo jį grąžinti. Lietuvis įtikino komisiją, kad ši pasiims megztinį po jo mirties. Lageryje kalėjo apie 30 politinių kalinių, penki jų - iš Lietuvos. "Speclago“ kaliniai ant drabužių turėjo prisisiūti asmeninį numerį. A. Gargaso numeris buvo SD 575.

Kaliniai gyveno dviejuose barakuose ir žeminėje, o dirbo vario kasyklose sveikatai labai pavojingomis sąlygomis. A. Gargasui teko darbuotis vienoje iš keturių šachtų: braidyti iki kelių ir aukščiau po vandenį, ankštuose požemiuose kasti varį atsigulus ant šono. Žiemą kaliniai sušlapdavo, jų palaikiai drabužiai apledėdavo. Tik naktį šiek tiek pradžiūdavo, o kitą dieną – vėl tas pats… Iškasenų prikrautas roges aukštyn traukė žemaūgiai kinų ir vietnamiečių tautybės kaliniai, nes tik jie galėjo pralįsti pro siaurutes šachtų angas.

Lageryje buvo ir siuvykla. Joje dirbo trys lietuviai, kurie paprastai užtardavo šachtoje vargstančius savo tautiečius. A. Gargasas išsireikalavo darbo viršuje, kur iškasenos buvo vežamos mediniais vagonėliais. Kartą prižiūrėtojas pamatė, kaip lietuvis plėšia vagonėlių lentas, ir paklausė, ką šis daro. Protestuojantis kalinys atsakė: "Remontuoju…“ Vėliau A. Gargasas bandė perduoti laišką tremtyje Sibire esančiai motinai ir už tai gavo septynias paras karcerio. Beje, nuolankumo nepripažįstantis maištautojas dažnai patekdavo į karcerį, jo kūnas nuolat buvo nusėtas mėlynių.

1950-ųjų vasarą panaikinus Baikonūro lagerį, A. Gargasui teko grįžti į Džezkazganą – į šachtą, kurioje buvo nustatyta nereali išdirbio norma. Albertui atsisakius dirbti šachtoje, jį užtarė brigadininkas uzbekas, kuriam vienas kalinių lietuvių išgelbėjo gyvybę.

Lageryje brigadininkai, dažniausiai prižiūrėtojų paskirti kriminaliniai nusikaltėliai, skirstydavo darbus ir maistą. Vadovybė žinojo, kad jie pasisavindavo vargano valgio davinius, tyčiodavosi iš kalinių: tai labai mažai košės įdėdavo, tai išvis palikdavo be maisto. Būdavo, patys pasisotina ir paleidžia grindimis čiuožti aliuminio dubenėlį su koše į pulką alkanųjų, o šie, paklaikę iš bado, puola prie jo. Brigadininkai atimdavo ir kaliniams atsiųstus siuntinius.

Jie terorizavo politinius kalinius, kol šie priešinosi pavieniui. Tačiau sekdami A.Gargaso ir jo bendraminčių pėdomis, vis daugiau politinių kalinių ėmė protestuoti prieš žvėrišką brigadininkų elgesį: neidavo į darbą, į jų žiaurumą atsakydavo pasipriešinimu. Ši maišto dvasia pradėjo plisti visuose Sovietų Sąjungos ypatingojo režimo lageriuose. 1952-1953 metais Kazachstano lageriuose laikomų politinių kalinių kantrybė jau buvo išsekusi – jie masiškai priešinosi brigadininkų, kriminalinių nusikaltėlių, savivalei.

Džezkazgano lageryje su brigadininkų savivale labiausiai nesitaikstė kaliniai iš Lietuvos ir Vakarų Ukrainos. Beje, saugumiečiai stengėsi supjudyti lietuvius su ukrainiečiais, ir jiems tai buvo pavykę. Norėdama išardyti maištininkų vienybę lagerio valdžia pasistengė izoliuoti vieną nuo kito ir barakus, apmūrijo juos 5 metrų aukščio tvora, apjuosė spygliuota viela. Tačiau neįveikiami protestuotojai po tris, keturis ar net penkis sugebėdavo perlipti per tvorą ir patekti į kitą baraką ar net į lagerio kalėjimą. Taip buvo palaikomi ryšiai, keičiamasi informacija, badą kenčiantiems kaliniams perduodamas surinktas maistas. Vienas tų drąsuolių ryšininkų buvo A. Gargasas.

Kad apsigintų nuo puldinėjančių kriminalinių nusikaltėlių, lietuvis su bendraminčiais apsirūpino "ginklais“: peiliais ir kiaušinio dydžio švino gabalais. O kur juos paslėpti? A. Gargasas prižiūrėtojams pasakė, kad reikia suremontuoti krosnį, ir įkišo tarp plytų savadarbius ginklus. Kai ši slėptuvė pasidarė nesaugi, "ginklus“ teko laikyti kameroje, siuntinio dėžėje. Lagerio prižiūrėtojai jautė, kad A. Gargasas – vienas iš kalinių pasipriešinimo dalyvių, todėl kameroje surengė kratą. Laimė, dėžės su „ginklais“ jie net neištraukė iš po gulto. Jei būtų radę, maištautojas tikrai nebūtų išvengęs mirties bausmės. Tačiau prižiūrėtojų dėmesį patraukė jo šimtasiūlė - drąsuolis ją buvo perplėšęs lipdamas į kitą baraką per spygliuotos vielos tvorą. Taip paaiškėjo nesutramdomo lietuvio slapti žygiai…

1954-aisiais kaliniai jau gavo šiokius tokius čiužinius ir apklotus. Prižiūrėtojai buvo priversti prikąsti liežuvį – nebekeikė politinių kalinių lietuvių. Šie galėjo prasimanyti ir truputį pinigų. Būdavo, sumeistrauja kokį baldą, parduoda... Lagerio siuvykloje dirbantys kaliniai irgi šiek tiek užsidirbdavo. Už turimus pinigus lagerio gydytojas pasiligojusiems kaliniams nupirkdavo būtiniausių vaistų.

A. Gargaso suvienyti lietuviai veikė sutartinai: į kalėjimą ar karcerį patekusiems likimo broliams sugebėdavo perduoti maisto, gauto iš sandėlio arba virtuvės. Taigi, kaip sakė pats Albertas, "mes paėmėm valdžią“… Vis dėlto ,,valdžios paėmimas“ lageryje jam geruoju nesibaigė.

Šiam bebaimiam kovotojui už politinių kalinių teises pasisekė susitarti su vienu iš sukalbamesnių prižiūrėtojų, kad jam parūpintų karcerio raktus. Patikimas kalinys arba prižiūrėtojas stebėdavo aplinką, kol A. Gargasas karceryje lankydavo likimo draugą. Tačiau kartą itin žiaurus prižiūrėtojas Ivanovas pamatė iš karcerio išeinantį A. Gargasą. "Kur gavai raktus?!“ – suriko šis. Kalinys trenkė raktais Ivanovui per smakrą ir įmetė juos į klozetą.

Prižiūrėtojas įsiuto. Tąsyk A. Gargasą, surakintą antrankiais, jis mušė be gailesčio... O po septynių parų, praleistų karceryje, lietuvį, kaip aktyvų politinių kalinių maišto organizatorių, išgabeno į Kengyro lagerį.

Kengyre A. Gargasas buvo uždarytas į labai šaltą kamerą: prižiūrėtojų atneštas vanduo greitai virsdavo ledu, užšaldavo ir indas su šlapimu… Beje, į Kengyro lagerį lietuvis pateko prieš kalinių sukilimą, prasidėjusį 1954-ųjų gegužės 16 dieną, – čia kaliniai irgi nebegalėjo ištverti nuolatinių sargybinių priekabių, atviro teroro, nepakenčiamų gyvenimo sąlygų. Su Kengyro lagerio sukilėliais solidarizavosi Džezkazgano griežtojo režimo lageris. Sukilimas truko 40 dienų. Jis buvo žiauriai numalšintas, tačiau šio to vis dėlto pasiekta. 1954 metų liepą nuspręsta panaikinti ypatingųjų lagerių statusą, peržiūrėti politinių kalinių baudžiamąsias bylas, kai kuriems sutrumpinti bausmės laiką ir išleisti į laisvę arba išsiųsti į tremtį. 1956-aisiais buvo panaikintas Kengyro, o netrukus ir Džezkazgano lageris.

Tačiau iki to laiko A.Gargaso dar laukė Maskvos, vėliau – Vladimiro kalėjimas.

Vladimiro kalėjime

Svarbiausiame SSRS valstybės saugumo ministerijos Valdimiro kalėjime, vadinamame "centralu“, sovietmečiu kalėjo šimtai įvairių tautybių nekaltų nuteistųjų. Dauguma jų taip ir nesulaukė laisvės. Mirusieji buvo laidojami naktimis už kalėjimo sienos, nepaliekant jokio kauburėlio, tad kur kas palaidotas, neaišku. "Centrale“ kalėjo ir keli šimtai lietuvių – deja, ne visų jų pavardės žinomos. Tarp žymiausių lietuvių, patekusių į Vladimiro kalėjimą, buvo Lietuvos ministrai Antanas Merkys, Juozas Urbšys, Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas ir Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, taip pat arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Teofilis Matulionis, prelatas Juozas Laukaitis, filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas, kunigai Vladas Mironas ir Pranciškus Janulaitis. Tačiau "centrale" kaliniai netekdavo pavardės, turėdavo tik jiems suteiktą numerį.

Į Vladimiro kalėjimą A. Gargasas pakliuvo 1954-ųjų pavasarį. Nesutramdomas politinis kalinys įžengė į kamerą laikydamas rankoje legendinį "nemirtingąjį" lagaminėlį, į kurį buvo meistriškai įmontuotas peilis. Prižiūrėtojai jo nesugebėdavo surasti, nors kalinį iškrėsdavo iki panagių.

Į "centralą“ atvežtam A. Gargasui buvo liepta bene šešis kartus pritūpti ir išsižiojus šaukti (gal bus kur nors ką įsikišęs...). Kai gavo dryžuotus drabužius, prižiūrėtojas perspėjo kalinį, kad „pokalbis su juo bus "juodas“, ir išdėstė elgesio "centrale“ taisykles: tyla kameroje, nė minties apie Morzės abėcėlę, jokių prižiūrėtojų įžeidinėjimų, o apie artimųjų laiškus ar siuntinius, juo labiau – apie pasimatymus teks visai pamiršti…

Albertas ir Danutė Gargasai savo namuose. 2013 m. rugpjūčio 29 d. / Asmeninio albumo nuotrauka

Pusę metų A. Gargasas kameroje praleido vienas. Kas dešimt dienų naktimis, kad nepamatytų, ko nereikia, jis buvo vedamas į pirtį. Čia lietuvis rasdavo ir muilo, be to, jo niekas neskubindavo. Kai išsimaudydavo, duodavo švarius apatinius drabužius, rankšluostį, autus. Kamerose lovos būdavo užrakinamos, o atrakinamos tik vakarais, dešimtą valandą. Kaliniams reikėdavo gulėti tik veidu į duris, mat prižiūrėtojas turėdavo matyti jų rankas. Beje „centrale“ prižiūrėtojais dirbo ne šiaip eiliniai, o majorai. Jei tinkamai elgdavaisi, jie atrodė net mandagūs, įleisdami į tualetą sakydavo: ,,Požaluista, zachodi.“ ("Prašome užeiti.“)

Žingsnio dydžio kameros 'baldai" - staliukas ir kėdė - įbetonuoti į grindis. Į kėdės atkaltę, kai sėdi, atsiremti negali. Rankomis pasiremti į stalą ilgai neleidžia. Langelis, prie kurio nei prieisi, nei atversi jo, - su dvejomis grotomis.

Nebendraudamas su žmonėmis gali išprotėti, todėl A.Gargasas ryžosi tyliai stuksenti Morzės abėcėlę – susisiekti su gretimų kamerų kaliniais. Už tai nerimstantis kalinys tai trims, tai penkioms paroms vis būdavo siunčiamas į karcerį.

Beje, Vladimiro kalėjime ne visi kaliniai kentė tokį griežtą režimą: ne visų lovos būdavo rakinamos, ne visus tik naktį vedė į pirtį. Pasirodo, A. Gargasas buvo pakliuvęs į ypatingąjį korpusą. Tačiau prižiūrėtojams sunkiai sekėsi tramdyti nuolankumo nepripažįstantį kalinį. Kartą pirtyje jis gavo labai sulopytas dryžuotas kelnes. Susinervinęs lietuvis jas primynė ir suplėšė. "Nyščiaja strana!“ ("Elgetų šalis!“) – užriko supykęs. Tąkart prižiūrėtojas jam atnešė kitas, geresnes kelnes.

Vis dėlto A. Gargasas, kaip pats prisipažino, Vladimiro kalėjime aprimo. Gal dėl to po pusmečio buvo perkeltas į bendrą kamerą, kurioje kalėjo rusas ir trys ukrainiečiai, vienas jų – ambasadorius. Vasarą kameros grindys įkaisdavo kaip asfaltas – jose galėjai duobes įspausti.

"Centralo“ kalinių pasivaikščiojimas trukdavo apie pusvalandį. Pasivaikščiojimo erdvė – penki metrai ilgio, keturi – pločio. Kad nieko nebūtų matyti, iš visų pusių – gana aukšta siena. Prie jos buvo nevalia prisiliesti. Sienos viršuje - keli prižiūrėtojai. Išėjusieji iš kameros į gryną orą minutėlę turėdavo pastovėti, mat nuo silpnumo neįstengdavo paeiti…

Kasdien į kamerą užsukdavo gydytojas. Jis visada turėdavo „vaistų“ - vieną tabletę nuo visų ligų. Kaliniai dar galėdavo gauti gabalėlį vatos, užvyniotos ant pagaliuko. Gydytojo duotu pagaliuku kaliniai, prasignybę odą, ant papiroso popierėlio krauju parašydavo žinutę kitoje kameroje kalintiems draugams, o tuos ,,laiškelius“ įmontuodavo į šepetį. Taip iš vienos kameros į kitą pernešamas šepetys "išnešiodavo paštą“.

Šitaip "susirašinėdami“, slapta stuksendami ir Morzės abėcėlę, Vladimiro kalėjimo kaliniai surengė pasipriešinimą prieš "centralo“ vadovybę. Rytą sutartu laiku vieni kaliniai ėmė kuo garsiau šaukti: "Bratcy, siostry, spasaite nas!“ ("Broliai, seserys, gelbėkit mus!“), kiti iš visų jėgų kumščiais daužė ir spardė kamerų duris - atrodė, drebėjo visas kalėjimas. Tai truko iki pat vakaro. Maištininkai visą tą dieną liko nevalgę, geriamasis vanduo greitai baigėsi. Ant kalėjimą supančios tvoros tuomet buvo išrikiuota daugybė kareivių, ginkluotų kulkosvaidžiais.

Kitą dieną iš Maskvos atskrido komisija tirti maišto priežasčių. Sukilę kaliniai gavo maisto: duonos, arbatos, sriubos. Jiems buvo pasakyta, kad nusiramintų, kad bus tariamasi – visi galėsią pareikšti savo reikalavimus. Praėjus dienai po pasipriešinimo į tardymą iškviestas A. Gargasas išdėstė: "Reikalaujame nerakinti gultų, leisti susirašinėti su artimaisiais ir gauti jų siuntinius.“ Kalinių reikalavimai buvo įvykdyti - kartą per mėnesį jie galėjo parašyti po laišką, gauti perlaidą (iki septyniasdešimties rublių), tad nusipirkti ir duonos ar cukraus, o kas tris mėnesius - sulaukti siuntinio. Tik pasimatymai su artimaisiais buvo griežtai draudžiami.

Vis dėlto A. Gargasas niekaip negalėjo nusiraminti. Kelissyk jį vėl buvo sučiuptas stuksenantis Morzės abėcėlę ir vėl siunčiamas į karcerį. Kartą "centralo“ valdžia pakvietė A. Gargasą pasikalbėti ir liepė pasirašyti pasižadėjimą. Už jį buvo surašyta, kad pasižada eiti į darbą, vykdyti normas ir vadovybės įsakymus. Tuomet esą perkelsią į bendrą lagerį. "Jei skraidintumėt į Mėnulį, pasirašyčiau, nes ten nėra čekistų", – atsakė A. Gargasas.

Vis dėlto aštuoniems lietuviams buvo pranešta, kad jie keliaus kitur.

Taišeto ir Andziobos lageriuose

A. Gargasas atsidūrė Rusijos rytuose, Sibire, Irkutsko srityje esančiame Taišeto specialiajame lageryje. Kaliniai dirbo gamykloje, o tie, kurie būdavo klusnūs, gaudavo pinigų, tačiau tik ne A. Gargasas. Kai vienas prižiūrėtojų kreipėsi į jį lietuviškai, šis atrėžė, kad su "čekistais kalbasi tik rusų kalba". A. Gargasas ir toliau priešinosi brigadininkams, organizavo kitų politinių kalinių pasipriešinimą.

Kartą A. Gargasas už lagerio tvoros pamatė moterų lagerio kalines, nešančias veltinius, ir su keliais drąsiausiais vyrais nubėgo prie tvoros pasikalbėti su tautietėmis. Atsiliepė lietuvės, ukrainietės… Nors prižiūrėtojas burnojo, kaliniai nepaisė jo draudimo.

Tuo metu tremtyje buvę A. Gargaso motina ir pusbrolis paprašė savo vadovybės leisti susitikti su Albertu. Leido su viena sąlyga - įtikinti "tą maištautoją" pagaliau apsiraminti. Susitikimas su mama buvo sunkus: teko slėpti nuo jos prižiūrėtojų sulaužytą ranką. Beje, iš motinos Albertas sužinojo, kad ši dėl jo pateko į tremtį.

1955-ųjų pavasarį A. Gargasas atsidūrė prie Andziobos, netoli Irkutsko. Ten politiniai kaliniai, taigoje pjovę medžius, buvo atskirti nuo kriminalinių nusikaltėlių. A. Gargasas su kitais bendraminčiais ir ten surengė pasipriešinimą, ragino kalinius neiti į darbą. Lagerį, aptvertą spygliuota viela, ėmė saugoti kareiviai su šunimis.

Tremtyje

1956 metais dalis lageriuose kalinčių politinių kalinių buvo paleisti į laisvę, kitiems sutrumpintas bausmės laikas. A. Gargasas buvo išlaisvintas rugpjūčio 1 dieną ir apgyvendintas Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Suetichos gyvenvietėje. 1948 metais į šį kaimą, kaip tremties vietą, atvyko apie 2 tūkst. tremtinių iš Lietuvos, vėliau - dar tūkstantis. Suetichoje A. Gargasas rado mamą ir giminaičių – dėdžių, tetų, pusbrolių. Ten susipažino ir su ketveriais metais jaunesne būsimąja žmona – lietuve Danute Bigailaite iš Mažeikių rajono. Jos tėvas 1945 metais pateko į Mordovijos lagerį, o po metų artimieji gavo žinią, kad jis mirė.

1957-ųjų gegužę A. Gargasas išvažiavo į Komiją, Intą (apie 50 kilometrų į pietus nuo Šiaurės poliarinio rato). Vienuolika metų dirbo Pečioros baseino akmens anglių kasykloje. Padirbęs beveik metus ir susitaupęs pinigų (per 2 tūkst. rublių), gavo 57 dienų atostogas ir išskubėjo į Suetichą. Čia buvo iškeltos jo ir mylimosios Danutės vestuvės. 1959-aisiais Intoje gimė Alberto ir Danutės Gargasų sūnus Algirdas. Šeimai svarbūs ir 1963 metai, nes pasaulį išvydo dukrelė Rita.

Tik 1968-aisiais A. Gargasui pavyko užsidirbti angliakasio pensiją, kad galėtų su šeima grįžti į Tėvynę, į savąją Žemaitiją, Telšius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"