TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nenuilstanti Tėvynės darbininkė

2013 09 06 6:00
F.Bortkevičienė su Stokholmo Lietuvių konferencijos delegatais. Iš karės sėdi Jonas Šliūpas, iš dešinės – Juozas Tumas-Vaižgantas. Stovi iš karės: Jurrgis Savickis, Martynas Yčas, Vytautas Gylys, Ignas Jurkūnas-Šeinius, Jurgis Alekna, Stasys Šilingas. 1917 m. spalis. LCVA nuotrauka

Rugsėjo 1-ąją sukako 140 metų, kai gimė žymi visuomenės veikėja, politikė ir leidėja Felicija Bortkevičienė. Prisiminkime šios neeilinės Lietuvos moters gyvenimo istoriją.

"Jei kas manęs paklaustų, kuri lietuvė moteris buvo didžiausia visuomenės veikėja ir idėjinė kovotoja nuo praėjusio šimtmečio galo ligi antrojo pasaulinio karo, nesvyruodamas atsakyčiau: Felicija Bortkevičienė", - rašė prisiminimų knygos "Nepriklausomą Lietuvą statant" autorius advokatas ir politikos veikėjas Rapolas Skipitis.

Iš tiesų, F.Bortkevičienės veiklos spektrą ir jos darbus sunku aprėpti vienu žvilgsniu. Ji - ir slaptos lietuviškos organizacijos "Dvylika Vilniaus apaštalų" veikėja, ir kandidatė į antrosios Lietuvos vyriausybės ministrus, ir Steigiamojo Seimo narė, ir viena iš dviejų moterų, kandidatavusių į respublikos prezidento postą, ir ilgametė "Lietuvos žinių" bei kitų laikraščių leidėja. "Kažin ar kuris vyras tokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis būtų sugebėjęs tiek daug anuomet nuveikti, kiek ši nežymi iš pažiūros moteris atliko", - prisiminimuose pastebi žurnalistas, rašytojas, keliautojas ir visuomenės veikėjas Matas Šalčius. Su tuo sunku nesutikti - ir XIX a. pabaigoje, ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kuomet pasaulį dar valdė vieni vyrai, tokius neeilinius moters darbus reikia laikyti ne šiaip sau laimėjimais, o tikru žygdarbiu.

Laisvės siekis – nuo vaikystės

F.Bortkevičienė (tuomet dar Povickaitė) gimė 1873-iųjų rugsėjo 1 dieną Panevėžio apskrities Krekenavos parapijos Linkaučių dvare. Bajorų Povickių šeima didelių turtų neturėjo. Felicijos tėvas - dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigęs teisininkas Juozas Povickis - pragyvenimui uždirbdavo ūkininkaudamas išsinuomotuose dvaruose. Motina Antanina Povickienė buvo, galima sakyti, bekraitė - visą jos giminės turtą po 1863 metų sukilimo konfiskavo caro valdžia. Antaninos dėdė per šį sukilimą ir žuvo, o tėvas su dviem broliais buvo ištremti į Simbirsko guberniją. Taigi, Felicija nuo pat vaikystės turėjo progos slapčiomis pasiklausyti gyvų prisiminimų apie sukilimą prieš caro valdžią. Matyt, jie ir pasėjo pirmuosius pasipriešinimo rusinimui grūdus, kurie prasikals jau gimnazijoje.

O kol kas mergaitė auga Antakalnio dvare už kelių kilometrų nuo Ukmergės, kur jai gimus persikėlė tėvai. Ūkininkauti išsinuomotame dvarelyje tėvui tiesiog fatališkai nesisekė - ūkis degė net trejetą kartų, tad J.Povickis, metęs šį užsiėmimą įsitaisė antstoliu Ukmergėje.

Lietuvių visuomenės veikėja, knygnešė, spaudos darbuotoja, politikė F.Bortkevičienė. / LCVA nuotrauka

Reikia pastebėti, kad kaip tuomet buvo įprasta, bajorai Povickiai namuose lietuviškai nekalbėjo, nors Antanina buvo įsitikinusi, kad gimtąją kalbą mokėti būtina. Liberalių pažiūrų tėvas tam neprieštaravo, tad motina, galima sakyti, tapo mergaitei pirmąja gimtosios kalbos ir savojo krašto istorijos mokytoja.

Taigi, nors Povickių namai ir nebuvo lietuvybės židinys, juose visuomet buvo gyva liberali dvasia, traukdavusi ten šviesesnius apylinkės žmones - kaimynystėje įsikūrusius dvarininkus, Ukmergės teisėjus ir net kai kuriuos miesto įgulos karininkus, nebijančius kritiškai atsiliepti apie caro režimą. Kaip remdamasis pačios F.Bortkevičienės pasakojimais rašo jos biografas Julius Būtėnas, pas Bortkevičius lankydavosi ir artilerijos karininkas Rogačiovas, dalyvavęs sąmoksle prieš carą Aleksandrą III, už tai vėliau pakartas Peterburge.

Kalbant apie F.Povickaitės namų aplinką, negalima nepaminėti ir dvaro ekonomo Bortkevičiaus - 1863 metų sukilime dalyvavusio smulkaus bajoro, už tai vėliau prirašyto prie valstiečių. Kaip netrukus įsitikinsime, pažintis su dvare augusiu pora metų vyresniu ekonomo sūnumi Jonu vėliau turės lemiamą įtaką ne tik asmeniniam Felicijos gyvenimui, bet ir visai jos tolesnei veiklai.

Maišto virusas

Bet kol kas grįžkime į 1885-uosius, kai, pasimokiusi iš motinos ir dviejų samdytų daraktorių, dvylikametė Felicija iš karto įstojo į ketvirtą Kauno mergaičių gimnazijos klasę. (Mergaičių gimnazijose klasės buvo skaičiuojamos priešingai - nuo septintos iki pirmos). Gimnazijoje, kurioje daugiausia mokėsi caro valtininkų ir karininkų dukterys, vyravo rusiška dvasia. Tarp jos mokytojų nebuvo nė vieno ne ruso.

Katalikių merginų čia buvo gal kokios septynios dešimtys. Joms per valstybines šventes buvo leidžiama eiti ne į cerkvę, o į bažnyčią. Tačiau tai truko neilgai - nuo 1889-ųjų tokia tvarka buvo panaikinta ir gimnazistėms nurodyta lankytis stačiatikių apeigose. Felicija tokiam nurodymui nepakluso ir drauge su dar keliomis mergaitėmis iš pamaldų pabėgo.

Tąsyk jokių rimtesnių sankcijų bėglės nesulaukė, tačiau pavasarį istorija pasikartojo: paskatinta ankstesnės sėkmės, Felicija suagitavo grupelę gimnazisčių atsisakyti eiti į cerkvę per carinę valstybės šventę. Šį kartą viskas baigėsi daug liūdniau. Artėjo baigiamieji priešpaskutinės klasės egzaminai. Katalikės juos išlaikė neblogai, tačiau greitai sulaukė staigmenos - Felicijai ir dar penkioms mergaitėms buvo pranešta, kad jos pašalinamos iš gimnazijos. Toks buvo pirmasis penkiolikmetės F.Povickaitės susidūrimas su valdžia.

Laimei, po atkaklių tėvų žygių Felicijai pavyko įstoti į paskutinę Vilniaus gimnazijos klasę. Išlaikiusi duotą pažadą daugiau nemaištauti, mergina 1890-aisiais sėkmingai baigė mokslus.

Baigusi gimnaziją Felicija nutarė toliau lavintis Varšuvoje. Nelegaliuose moterų kursuose ji studijavo lenkų istoriją, prancūzų literatūrą ir kalbą. Deja, po metų jai teko grįžti pas tėvus - caro policija kursus susekė, o kursantes išvaikė.

Ukmergėje F.Povickaitės laukė nauja patirtis. Smarkiai pablogėjus tėvo sveikatai, mergina turėjo padėti jam susitvarkyti su tarnyba banke. Pažintis su bankininkyste ir finansais jai vėliau labai pravertė organizuojant leidybą.

Ukmergėje Felicija vėl sutiko savo vaikystės draugą - tėvų nuomoto Antakalnio dvarelio ekonomo sūnų Joną Bortkevičių. Sena bičiulystė netruko peraugti į švelnius jausmus ir jaunuoliai ėmė planuoti santuoką. Sužadėtuvės su nekilmingu vaikinu tarp F.Povickaitės giminių ir pažįstamų entuziazmo nesukėlė - daugelis ėmė jos šalintis. Vis dėlto meilė nugalėjo, ir 1899 metais Bortkevičiai susituokė. Peterburgo technologijos institutą baigęs inžinierius J.Bortkevičius tuo metu dirbo Vilniaus įgulos karinės intendantūros fabrike, tad pora persikėlė gyventi į sostinę.

F.Bortkevičienė ir J.Bortkevičius vestuvių dieną. 1899 m. / LNB nuotrauka

Galima drąsiai teigti, kad būtent santuoka su J.Bortkevičiumi suteikė Felicijos gyvenimui aiškią kryptį. Vyras turėjo svarbų tikslą - sulietuvinti Vilnių, pritraukiant į miestą kiek galima daugiau išsilavinusių lietuvių. To metu inteligentų šeimas mieste buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ir jose ne visi kalbėjo lietuviškai. Net ir pačios Felicijos lietuvių kalba tuo metu nebuvo tobula, tad, vyro paakinta, ji ėmėsi mokytis privačiai. Drauge lietuviškai mokėsi ir būrelis inteligentų, tad gana greitai jie ėmė bendrauti ir už kursų ribų - lankydavosi vieni kitų namuose, keliaudavo po Vilniaus apylinkes, organizuodavo lietuviškus vaidinimus.

Maždaug po metų F.Bortkevičienė įstojo ir į "Dvylika Vilniaus apaštalų" pasivadinusią slaptą lietuvių draugiją, kuriai priklausė ir J.Bortkevičius. Tai buvo neregėtas dalykas, mat iki šiol draugijos nariai moterų į savo gretas nepriimdavo. Tai buvo pavojinga, rimtos konspiracijos reikalavusi veikla, tad atskleisti organizacijos paslapčių dailiosios lyties atstovėms vyrai iki tol nesiryždavo.

„Dvylikos Vilniaus apaštalų“ veikla spaudos draudimo laikais neįtiko nei lenkams, nei rusiškai valdžiai. Jos nariai platino Rytprūsiuose leidžiamą nelegalią lietuvišką spaudą, kovojo dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime ir net pasiekė, kad Šv. Mikalojaus bažnyčioje pamaldos vyktų lietuvių kalba.

Būtent ši bažnyčia netrukus tapo ir F.Bortkevičienės slaptaviete - už jos altoriaus moteris slėpė nelegalią spaudą, kai caro policija suėmė knygnešį Motiejų Baltūsį, aprūpindavusį vilniečius lietuviškais leidiniais.

Galima sakyti, kad taip prasidėjo F.Bortkevičienės sąsajos su spauda ir leidyba. Panaikinus spaudos draudimą, ji paaukojo visas savo santaupas Lietuvos demokratų partijos laikraščio „Lietuvos ūkininkas“, leidybai, o 1909-aisiais tapo pirmojo legalaus lietuviško dienraščio "Lietuvos žinios" leidėja.

Nuo revoliucionierės iki kandidatės į prezidentes

„Dalyvavau 1904, 1905 ir 1906 m. revoliuciniame darbe, kurio centras visgi buvo Vilnius. Agitatorius reikėjo aprūpinti literatūra, pinigais ir dažnai ginklais, palaikyti ryšius tarp jų“ , - skaitome pačios F.Bortkevičienės rašytame gyvenimo aprašyme. Iš tiesų, platindami nelegalią literatūrą bei atsišaukimus, Bortkevičiai labai rizikavo, o Jonas netgi buvo atsidūręs kalėjime.

Tai įvyko 1906-ųjų pradžioje. Suėmus Felicijos seserį Juzefą Okuličienę, žandarų vizito bet kada galėjo tikėtis ir Bortkevičiai. Kratos sutuoktiniai laukė, bet jai taip ir nepasiruošė, namuose buvo daugybė draudžiamų dalykų - atsišaukimai, Demokratų partijos antspaudas. Vidurnaktį pasibeldus policininkams, viena namuose likusi F.Bortkevičienė puolė slapstyti ir deginti įkalčius. Žandarai susirinko ir nuodėgulius. Šeštą ryto sugrįžusį Joną jie suėmė ir išvežė į Lukiškių kalėjimą. Vis dėlto po trijų mėnesių, pritrūkus rimtų įrodymų, jog dalyvavo nelegaliame judėjime, J.Bortkevičius ištrūko į laisvę. Kalėjimas ir tardymai smarkiai pakenkė ir taip jau nestipriai Jono sveikatai - po šių įvykių jį teko porai mėnesių išvežti į psichiatrijos ligoninę Krokuvoje.

1905-aisiais F.Bortkevičienė aktyviai dalyvavo ir rengiant Didįjį Vilniaus Seimą. Kaip vėliau prisiminimuose rašys Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, „...čia ir vėl nenuilstanti darbininkė p. F.Bortkevičienė, kuriai užkraunami visi praktiniai darbai ir kurios visur pilna. Ji kalba mažai, bet ją surasi prie kiekvieno darbo".

F.Bortkevičienė su Steigiamojo Seimo liaudininkų frakcijos nariais. Kaunas, 1920 m. / LCVA nuotrauka

Čia verta prisiminti, kad F.Bortkevičienė, rengiantis Didžiajam Vilniaus Seimui, galima sakyti tapo kito ministro pirmininko politine krikštamote. 1905 metais Odesoje renkat šio miesto lietuvių atstovus į šį lietuvių susibūrimą, ji atkreipė dėmesį į puikią jauno Teisės fakulteto studento Mykolo Sleževičiaus kalbą ir pranašavo jam didelę politinę ateitį. Ne be F.Bortkevičienės įtakos baigęs mokslus būsimasis premjeras sugrįžo į Vilnių ir aktyviai įsitraukė į Demokratų partijos, vėliau pasivadinusios valstiečiais liaudininkais, veiklą ir kurį laiką buvo ką tik įsteigtų „Lietuvos žinių“ redaktorius. Galiausiai, 1918 metų gruodžio pabaigoje, bolševikų kariuomenei jau artėjant prie Vilniaus, o pirmajai Lietuvos vyriausybei nutarus nesipriešinti ir trauktis iš sostinės, F.Bortkevičienė dėjo visas pastangas, kad valstiečiai liaudininkai su M.Sleževičiumi priešakyje imtųsi formuoti naują ministrų kabinetą. Na, o tapęs premjeru M.Sleževičius svarstė galimybę būtent F.Bortkevičienei patikėti maitinimo ir viešųjų darbų ministrės portfelį. Tačiau tokiam sumanymui pasipriešino vyriška Lietuvos Taryba, o jos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas netgi pareiškė: "Moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. (...) Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jo vardą".

1919 metais valdžios institucijoms persikėlus į Kauną, F.Bortkevičienė liko bolševikų užimtoje sostinėje, kur rūpinosi beglobiais vaikais ir į naujosios valdžios nemalonę patekusiais politiniais veikėjais, kol vasario mėnesį pati buvo suimta.

Po penkių mėnesių iškeista į Lietuvoje suimtus komunistus, ji grįžo į Kauną ir ėmė rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams.

Be F.Bortkevičienės pasirungti su vyrais dėl Seimo atstovo mandato ryžosi dar 29 moterys. Mat neseniai piestu prieš moters skyrimą ministre stojusi Valstybės Taryba 1918 metų lapkričio 2 dieną vis dėlto priėmė rinkimų įstatymą, suteikiantį teisę moterims ne tik rinkti, bet ir būti renkamomis į Steigiamąjį Seimą. Tuo jauna Lietuvos valstybė pralenkė JAV, kurioje rinkimų teisė moterims buvo suteikta tik 1920 metais, nekalbant apie Prancūziją, kurioje moterys visišką rinkimų teisę gavo tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

Nenorėdamos prarasti nė vieno rinkėjo, dauguma iš rinkimuose dalyvavusių trisdešimties partijų savo sąrašuose surado vietos ir moterims. Tačiau daugelis joms skyrė tik simbolinį vaidmenį. Viena vertus, kandidačių buvo ne tiek jau daug, antra, dauguma kandidačių pateko tik į antrąjį sąrašo dešimtuką, geriausiu atveju - į antrąjį penketuką. Vienintelė išimtis buvo Socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjungos blokas, įrašęs G.Petkevičaitę pirmuoju numeriu ir taip garantuodamas jai vietą Seime.

F.Bortkevičienė – Steigiamojo Seimo narė. / Nuotrauka iš „Lietuvos albumo

Tačiau net ir nelabai gausiai atstovautoms rinkimų sąrašuose moterims, galima sakyti, pasisekė: jos gavo 8 vietas iš 150, tai sudarė 5,3 procento visų išrinktų Seimo atstovų. Lietuva ir tąsyk pasirodė kur kas mažiau konservatyvi už kaimynę Lenkiją, kurios Steigiamajame Seime moterų dalis tesudarė vos 1,38 proc. Be Valstiečių liaudininkių - 47 metų F.Bortkevičienės ir 49 metų G.Petkevičaitės į Seimą buvo išrinktos šešios krikdemų atstovės. Dauguma šios frakcijos narių buvo jaunos, nė trisdešimties neturinčios mokytojos.

Seime F.Bortkevičienė daugiausia dirbo prie moterų teises ginančių įstatymų rengimo. Vienas iš svarbiausių jos darbo rezultatų buvo Ligonių kasų įstatymas, numatęs valstybės paramą motinoms privalomas šešių savaičių vaiko priežiūros atostogas ir uždraudęs atleisti nėščias moteris iš darbo.

1926-ųjų pavasarį rinkimus į III seimą laimėjus kairiosioms jėgoms, F.Bortkevičienė drauge su G.Petkevičaite tapo viena iš dviejų pirmųjų Europos moterų, pasiūlytų į valstybės vadovo postą. Tiesa, balsuojant Seime ji tegavo vos vieną balsą, o prezidentu buvo išrinktas Kazys Grinius, už kurį balsavo 50 Seimo atstovų. Netapusi prezidente, F.Bortkevičienė atsidėjo leidybai.

Vengė „sužalotos tiesos“

1922 metų vasario 16 dieną jos vadovaujama akcinė "Varpo" bendrovė vėl pradėjo spausdinti 1915-aisiais nutilusias "Lietuvos žinias".

Opozicinei spaudai tuo metu buvo nelengvi laikai, kadangi spaudos laisvė tada buvo suprantama daugiausia kaip laisvė ginti valdžioje esančių politinių jėgų interesus. Tad kovingas, mėgęs polemizuoti ir valdžios kritikuoti nevengdavęs dienraštis jam iškeltų bylų skaičiumi tapo neabejotinu rekordininku tarp visų tarpukario Lietuvos spaudos leidinių. Vien 1923 metais dienraščio atsakingąja redaktore pasirašinėjusi F.Bortkevičienė minima net septyniolikoje spaudos bylų. I Seimo rinkimų kovos įkarštyje jai buvo skirta 1000 litų bauda už straipsnį kuriame buvo įžvelgtas „visuomenės kurstymas nepasitikėti valdžia“. Dar didesnį atgarsį sukėlė Kauno karo komendanto Vlado Braziulevičiaus 1925 metų spalio 10 dienos nutarimas „už patalpinimą minimam laikraštyje Seimo Pirmininko, einančio Respublikos Prezidento pareigas Pono Petrulio ir Ministerio Pirmininko ir Krašto Apsaugos Ministerio pono Bistro karikatūrų minėto laikraščio redaktorę pil. F.Bortkevičienę už valdžios atstovų šmeižimą ir jų autoriteto žeminimą nubausti 2000 litų arba 1½ mėnesio, o laikraščio 228 Nr. platinimą sustabdyti“. Neturėjusi iš ko susimokėti baudos F.Bortkevičienė atsidūrė kalėjime ir buvo išleista tik bendražygiams surinkus reikiamą sumą. Aukų likutis buvo skirtas dienraščio baudų fondui, kuris iš tiesų pravertė, mat karo komendantai neglostė už bet kokią, net ir nekalčiausią valdžios kritiką.

Po 1926 metų perversmo „Lietuvos žinioms“, tapo visai riesta. Kuriam laikui laikraščio leidimas buvo sustabdytas, o vėliau buvo akylai prižiūrimas karo komendanto ir neretai išeidavo su smarkiai cenzūros apkramtytais puslapiais.

1927 metų kovo 11-osios paryčiais dienraštį spausdinusioje F.Bortkevičienės įkurtos AB „Varpas“ spaustuvėje nugriaudėjo sprogimas. Jis buvo toks galingas, kad sugriovė du pastato aukštus, sunaikino spaustuvės mašinas, šriftą, jau parengus spausdinti dienraščio numerius. Tačiau dienraščio leidimas nenutrūko: tą patį rytą „Lietuvos žinių“ numeris buvo išspausdintas kitoje spaustuvėje. Neįprastai ploname, tik dviejų puslapių laikraštyje išsamiai informuojama apie piktadarybę ir teigiama, jog „idėjos pragaro mašinomis ir žudymais nepanaikins“. Oficialus sprogdinimo tyrimas rezultatų nedavė, tuo tarpu F.Bortkevičienė už gausiai skaitytojų suaukotas lėšas įrengė naują spaustuvę.

F.Bortkevičienė (sedi trečia iš kairės) su dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijos darbuotojais. Kaunas, 1930 m. / LCVA nuotrauka

Vėliau tautininkų valdžia dienraščio leidimą stabdė dar tris kartus: paskutinį kartą - ilgiausiam, šešių mėnesių terminui - už publikaciją, kurioje buvo pašieptas Italijos fašistų lyderio Benito Mussolinio sūnus. Tačiau visiškai nuskandinti populiaraus ir autoritetą tarp skaitytojų turinčio leidinio taip ir nepavyko. Tokio pasitikėjimo priežastis bene geriausiai paaiškina teisininko Kosto Čaplinsko 1939 metais pasakyti žodžiai, kad per visą ilgą gyvavimo laikotarpį „Lietuvos žinios“, palyginti su kitais laikraščiais, „labiausiai vengė sužalotos tiesos skleidimo“.

Gelbėjo visus

Nors "Lietuvos žinių" puslapiuose prieglobstį rasdavo nemažai komunistuojančių kultūrbolševikų, vėliau šlovinusių sovietinę okupaciją, pati F.Bortkevičienė šiam visuotiniam kairiųjų inteligentų pamišimui nepasidavė. Iš laiško Amerikos lietuviams matyti, kad ji su dideliu džiaugsmu sutiko 1941-ųjų Birželio sukilimą: "Kai išgirdome per radiją himną, nebuvo Lietuvoje kampelio, kur žmonės neapsiverkė iš džiaugsmo. Kai išgirdome, kad iš Kauno ir iš Vilniaus lietuviai bolševikus išvarė, su palengvėjimu pamaniau, kad galiu ramiai mirti, lietuvių tauta gyva ir mokės visuomet išeitį surasti". Deja, Lietuvą okupavę vokiečiai per kelias savaites sumindžiojo visas lietuvių nepriklausomybės viltis, o F.Bortkevičienė ėmėsi gelbėti visus, kas pakliuvo į nacių represijų mėsmalę - pradedant kairiaisiais inteligentais ir baigiant masiškai naikinamais žydais.

„1944 m. pradžioje į mano namus pas mano žmoną atėjo iš Kauno žydų geto jos gimnazijos draugė iš Marijampolės Bernštainaitė-Nemenčikienė ir prašė padėti (išgelbėti) jos du vaikus, nes juto būsiant greit juos nužudytus. Kartu prašė gelbėti ir jos sesers Lidvinauskienės vieną mažą dukrelę. Jos vyras Isakas Nemenčikas buvo išvežtas darbams į Vokietiją, jį ir aš pats gerai pažinojau. Ponia O.Audėnienė apsiėmė daryti viską prašomiems vaikams gelbėti. Tik, deja, į savo butą priimti negalėjome, nes jame gyveno dvi šeimos. Netoliese gyveno malonūs kaimynai Stasė ir Juozas Geniušai. J.Geniušas buvo žinomas pedagogas. Jie sutiko visas tris mergaites kelioms dienoms priimti pas save. Bet kas toliau? Vienintelis saugus kelias veda pas F.Bortkevičienę. Moterys greitai susitarė, nes F.Bortkevičienė jau nemažą būrį vaikučių per savo rankas buvo perleidusi. Ji jų gaudavo iš veikėjų grandinės", - vėliau prisimins buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras Juozas Audėnas.

Gestapo nagų F.Bortkevičienei pavyko išvengti, o štai sugrįžus sovietams, ji iškart pateko į enkavėdistų akiratį: buvo ne kartą suimta ir tardyta. Nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, jei ne sunki liga nuo kurios 1945 metų spalio 21-ąją ji mirė.

Tačiau net ir mirusios F.Bortkevičienės sovietų valdžia bijojo. Aplink "Varpo" leidyklos salę, kur buvo pašarvota velionė, visą laiką slankiojo enkavėdistai, o jų viršininkas ne tik neleido apie F.Bortkevičienės mirtį pranešti visuomenei, bet ir deramai su ja atsisveikinti. Palaikai buvo slapta išvežti į Troškūnus, ir palaidoti šalia sesers.

Taip vienos įžymiausių Lietuvos moterų atminimas buvo ilgam nugramzdintas į užmarštį. Kaip ir paskutinėmis gyvenimo dienomis jos ištarti žodžiai: "Mirdama neturiu ko ypatingai gailėtis. Tik labai norėjau dar pamatyti atsikuriančią ir demokratiškai susitvarkiusią Lietuvą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"