TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepabūgęs irtis prieš bangas

2009 06 04 0:00
"Lietuvos žinių" steigėjas, Nepriklausomybės Akto signataras J.Vileišis. 1920 m.
Fotografija "Clinedinst Studio" (Bostonas, JAV)

1939 metų birželio 17 dienos "Lietuvos žinių" pirmieji puslapiai mirgėte mirgėjo nuo valdžios vyrų sveikinimų ir komplimentų trisdešimties metų sukaktį mininčiam dienraščiui. Ministras pirmininkas, kabineto nariai, kariuomenės vadas ir kiti aukšti pareigūnai džiaugėsi, kad nuo pat savo įsikūrimo "Lietuvos žinios" nevengė "drąsesnės viešųjų reikalų kritikos" ir linkėjo "toliau stovėti valstybės interesų sargyboje".

Tai buvo kone vienintelis atvejis, kada seniausias Lietuvos dienraštis sulaukė iš valdžios elito tokių gražių žodžių - ligi tol "drąsesnė viešųjų reikalų kritika" kur kas dažniau sulaukdavo visai kitokios jo reakcijos.

Prieš šimtmetį užgimęs dienraštis niekada nevengė eiti prieš bangas, tad jo kelias nebuvo lengvas. Persekiotos carinės valdžios, uždarytos kaizerinės Vokietijos okupacinės administracijos, trypiamos valdžios viršūnėje atsidūrusių politinių oponentų, tautinio režimo ne kartą uždarinėjamos ir smaugiamos baudomis, pagaliau, ilgiems dešimtmečiams nutildytos Lietuvą užgrobusių sovietų, "Lietuvos žinios" vis dėlto sugebėjo išlikti iki šių dienų. Šiandien, minėdami dienraščio jubiliejų, prisiminkime jo kūrimo aplinkybes bei keletą ryškesnių jo istorijos epizodų.

Nuo atgimimo prie kovos už nepriklausomybę

Pirmasis "Lietuvos žinių" numeris pasirodė 1909 metų birželio 19 dieną (senuoju stiliumi - birželio 6-ąją). Jo leidybą ėmėsi organizuoti jaunas advokatas Jonas Vileišis, dėl finansinių problemų nustojus eiti jo vyresniojo brolio Petro leistoms "Vilniaus žinioms". Pasimokęs iš brolio klaidų, J.Vileišis nutarė leisti pigesnį laikraštį, iš pradžių eisiantį tik porą kartų per savaitę. "Svarbu, kad galėtų eiti ir gyvuoti dienraštis, kad nežlugtų toji organizuotoji skaitytojų dalis, kuri ne tik skaitė, bet ir šelpė aukomis "Vilniaus žinias". Sulaikyti ta minia skaitytojų ir neduoti suirti susitvėrusiai jau spėkų organizacijai ir yra artimiausias tikslas dabar leidžiamų "Lietuvos žinių". Leidžiame tą laikraštį ne savo naudai, bet tik norėdami pramušti taką dienraščiui, be kurio jokia gerbianti save tauta negali apsieiti", - rašoma viename iš pirmųjų laikraščio numerių.

Vis dėlto gerų norų ir entuziazmo buvo per maža: jau spalio mėnesį lėšos laikraščio leidybai visiškai išseko. "Lietuvos žinias" greičiausiai būtų ištikęs jo pirmtako likimas, jei ne patyrusi leidėja Felicija Bortkevičienė, kurios vadovaujama pasitikėjimo bendrovė jau kurį laiką leido populiarų ir pelningą laikraštį "Lietuvos ūkininkas". Tiesa, ranką J.Vileišiui ji ištiesė po ilgų dvejonių, mat perimti "Lietuvos žinių" leidybą buvo labai rizikinga. F.Bortkevičienė nuogąstavo, kad finansinių sunkumų kamuojamos "Lietuvos žinios" gali nugramzdinti į dugną ir "Lietuvos ūkininką", kurį ji laikė nepalyginamai svarbesniu - kaimo švietimas valstiečiais liaudininkais vėliau pasivadinsiančios Demokratų partijos veikėjai buvo šventas reikalas. Tačiau po ilgų derybų ir svarstymų leidėja vis dėlto nutarė rizikuoti. "Vėliau aš pati pamačiau, kaip tai buvo svarbus darbas ir kokį didelį indėlį "Lietuvos žinių" egzistencija įnešdavo į Lietuvos kultūrą" - po trisdešimties metų prisimins F.Bortkevičienė.

Pradžia buvo iš tiesų sunki. Spalio mėnesį gautas prenumeratos lėšas teko leisti ankstesnėms laikraščio skoloms padengti. Rasti naujų prenumeratorių buvo nelengva - prenumerata metams kainavo 4 rublius, o tuo metu tai buvo nemaži pinigai. Reklamos, o juo labiau asmeninių skelbimų, taip pat buvo nedaug - žmonės prie tokių dalykų tiesiog nebuvo pratę. Leidybos nuostolius teko dengti iš negausių aukų.

Tačiau ryžtas žūtbūt išlaikyti liberalios pakraipos lietuvišką dienraštį neblėso. F.Bortkevičienė, nepaisydama padvigubėjusio krūvio, dirbo be jokio atlygio, dažnai naktimis, o gyveno tik iš 75 rublių našlės pašalpos. Visa laikraščio redakcija ir administracija glaudėsi nedideliame mediniame namelyje tuometėje Semionovskaja (dabar - L.Stuokos-Gucevičiaus) gatvėje netoli Katedros aikštės. Pamažu ši vieta tapo stipriu liberaliai nusiteikusių inteligentų traukos centru, o pats laikraštis, nuo 29 numerio tapęs Lietuvos Demokratų partijos leidiniu, aiškiai pareiškė, jog stengsis "užganėdinti mūsų progresyviškos inteligentijos reikalus ir laikysis "progresyviškos - demokratiškos pakraipos". Dar aiškiau laikraščio kryptis nurodoma 52 numerio redakcijos skiltyje: "Lietuvos žinioms" rūpės, kad demokratizmo pamatai būtų padėti kiekvienoje viešoje įstaigoje, kiekviename viešame susibendravime. Demokratizacija parapijų, demokratizacija valsčių, demokratizacija visokių draugijų - tai vienas iš svarbiausių "Lietuvos žinių" rūpesčių."

Kalbos apie demokratiją tuo metu buvo retenybė lietuviškoje spaudoje, tačiau Vinco Kudirkos "Varpo" idėjų tęsėjomis save laikiusios "Lietuvos žinios" nuosekliai gynė savo poziciją, pasisakydamos visais svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais ir nevengdamos polemikos su kitos pakraipos laikraščiais. Ypač aštrios diskusijos virė su klerikalinės pakraipos "Viltimi", kurioje vietos rasdavo ir lietuvių autonomijai oponavusių vadinamųjų lojalistų idėjos. "Lietuvos žinios" griežtai kritikavo tuos, kurie "tiki gerus rusų vyriausybės norus, kviečia sau į pagalbą mūsų dvarponius ir, norint šį tą veikti, pataria lietuviams atmesti visas svajones apie autonomiją, priverstiną žemės išpirkimą ir kitas radikalines reformas, apsistoti ant suteiktų jau reformų trupinių, stoti į darbą kartu su Vyriausybe ir kantriai laukti dar daugiau malonių".

"Lietuvos žinių" bičiulių ir bendradarbių gretos nuolat auga. Į jų gretas įsilieja gausus būrys jaunimo, studentų, net vyresniųjų klasių moksleivių, į redakciją užsuka ir šiaip su reikalais į Vilnių atvykę žmonės - kas papasakoti savo krašto naujienų, kas gauti patarimų. "Kontaktas su provincija buvo labai širdingas ir gyvas", - vėliau prisimins F.Bortkevičienė. Gerėja ir laikraščio finansinė padėtis: auga prenumerata, tiražas, o 1911 metais redakcijai dar pasiseka sudaryti ilgalaikę sutartį su viena Petrogrado skelbimų kontora. Dabar jau galima įgyvendinti seną svajonę - paversti "Lietuvos žinias" dienraščiu. Tai pavyksta padaryti 1914 metais.

Kokia buvo ikikarinių "Lietuvos žinių" sėkmės priežastis? Po trisdešimties metų, minint dienraščio sukaktį, jų buvo dvi. Pirmiausia, tinkami ir pasiaukojamai dirbę žmonės: visą savo turtą laikraščiui aukojusi F.Bortkevičienė, artimas jos bendražygis ir dienraščio redaktorius Mykolas Sleževičius, įvairiu laiku jį redagavę Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Petras Klimas ir daugelis kitų drauge su jais dirbusių inteligentų. Antra priežastis buvo pačios laikraščio skleistos idėjos: nuo tautinio atgimimo ir švietėjiško darbo iki politinio visuomenės organizavimosi bei pasirengimo kovai už Lietuvos laisvę. Šių idėjų požiūriu "Lietuvos žinios" visuomet žengdavo toliau, nei kita tuometė lietuviška spauda.

Iš pradžių dienraščio sėkmės neužtemdo net virš Lietuvos besitvenkiantys Pirmojo pasaulinio karo debesys. Tiesa, artėjant frontui, rusų valdžia uždraudžia visus "Lietuvos žinių" priedus, tačiau paties dienraščio neliečia. Žmonės noriai skaito "Lietuvos žinias", jų tiražas tolydžio auga. Tačiau tuo džiaugtis tenka neilgai: 1915 metų rugpjūčio 15 dieną prie Arkikatedros susispietusioje minioje, stebinčioje pro pat redakcijos langus žygiuojančias vokiečių kariuomenės kolonas, berniukai pardavinėja ką tik išspausdintą paskutinį "Lietuvos žinių" numerį. Jau kitą dieną okupantai sustabdys visų lietuviškų laikraščių leidimą.

Kentėjo ir nuo savos valdžios

Kitas "Lietuvos žinių" numeris pasirodys tik 1922 metų vasario 16-ąją, jau nepriklausomoje Lietuvoje ir jau kaip valstiečių liaudininkų leidinys. Šiame numeryje redakcija ir toliau žada laikytis savo ankstesnių principų. "Dėl karo, dėl mūs pajėgų išblaškymo 1915 metais buvo sustojusios eiti "Lietuvos Žinios". Dabar tiek sąlygos pakitėjo, jog laikome galimu vėl atgaivinti mūs senąjį dienraštį, vėl to sunkaus darbo imtis. "Lietuvos žinios" vaduosis senais savo principais bei obalsiais ir stengsis suspiesti apie save kiek galint daugiau progresyvės visuomenės", - skelbiama atgimusio dienraščio redakcijos skiltyje. Nors "Lietuvos žinios" ir nežada būti vien tik partinis leidinys, joms netrukus kaip tik ir tenka pasinerti į partinių kovų sūkurį: per artimiausius metus Lietuvos lauks net dviejų Seimų rinkimų vajus. Kadangi spaudos laisvė tuo metu buvo suprantama daugiausia kaip laisvė ginti valdžioje esančių politinių jėgų interesus, nei Pirmajame, nei Antrajame Seime daugumos neturėjusių valstiečių liaudininkų dienraščio laukė nelengvi laikai.

Bene aršiausiai dėl žmonių simpatijų liaudininkai tuomet kovojo su krikščioniškųjų partijų atstovais. Ši kova labai gerai atsispindi ir "Lietuvos žinių" puslapiuose. Štai 1923 metų pavasarį, rinkimų į Antrąjį Seimą išvakarėse, "Lietuvos žinios" išspausdino publikaciją apie kapelioną, Jurbarko progimnazijos mokiniams aiškinusį, kad žmonėms, balsavusiems ne už krikščionis demokratus, kunigai neduosią išrišimo. Kadangi agitaciją mokyklose draudė specialus švietimo ministro aplinkraštis, kilo baisus skandalas, o progimnazijos direktorius padavė redakciją į teismą. Korespondencija buvo išspausdinta progimnazijos moksleivio vardu, o redakcija atsisakė atskleisti savo informacijos šaltinį, tad progimnazijos direktorius reikalavo nubausti patį redaktorių už neva melagingų žinių skleidimą. Vis dėlto 1924 metų vasario 5 dieną vykusiame teismo posėdyje daugelis iš apklaustų 25 liudytojų patvirtino girdėję tokius kunigo žodžius, tad byla buvo nutraukta. Be kita ko, tokia baigtis buvo ir ne kartą "Lietuvos žinias" gynusio advokato bei buvusio jų redaktoriaus M.Sleževičiaus nuopelnas.

Populiarus, kovingas, mėgęs polemizuoti ir valdžios kritikuoti nevengdavęs dienraštis jam iškeltų bylų skaičiumi tapo neabejotinu rekordininku tarp visų tarpukario Lietuvos spaudos leidinių. Vien minėtais 1923 metais dienraščio atsakingąja redaktore pasirašinėjusi F.Bortkevičienė minima net septyniolikoje spaudos bylų. Pirmojo Seimo rinkimų kovos įkarštyje jai buvo skirta 1000 litų bauda už straipsnį "Rinkimų kova ir Poincare Klaipėdos klausimu", kurioje buvo įžvelgtas "visuomenės kurstymas nepasitikėti valdžia". Dar didesnį atgarsį sukėlė Kauno karo komendanto Vlado Braziulevičiaus 1925 metų spalio 10 dienos nutarimas "už patalpinimą minimam laikraštyje Seimo Pirmininko, einančio Respublikos Prezidento pareigas Pono Petrulio ir Ministerio Pirmininko ir Krašto Apsaugos Ministerio pono Bistro karikatūrų minėto laikraščio redaktorę pil. F.Bortkevičienę už valdžios atstovų šmeižimą ir jų autoriteto žeminimą nubausti 2000 litų arba 1 mėnesio areštu, o laikraščio 228 Nr. platinimą sustabdyti". Bendražygiams surinkus reikiamą baudą, F.Bortkevičienė buvo išleista iš kalėjimo, o surinktų aukų likutis skirtas dienraščio baudų fondui, kuris iš tiesų pravertė, mat karo komendantai neglostė už bet kokią, net ir nekalčiausią valdžios kritiką.

Po 1926 metų perversmo tapo riesta ne tik "Lietuvos žinioms", bet ir visai tautininkams neįtikusiai spaudai. Jau gruodžio 17 dieną jų leidimas buvo sustabdytas. Po kelių dienų tuometis redaktorius Cezaris Petrauskas ėmėsi žygių atnaujinti dienraščio leidimą. Kreipęsis į karo komendantūrą, C.Petrauskas išgirdo, kad leidimui atnaujinti reikia aukštesnės instancijos sutikimo. Kitą dieną redakcija sužinojo, kad "Lietuvos žinias" galima leisti ir toliau, tačiau komendantūra čia pat pateikė detalių nurodymų, apie ką rašyti galima, o apie ką geriau patylėti, o kiekvieną numerį prieš išleidžiant būtina pristatyti cenzoriui. Gruodžio 21 dieną laikraštis pagaliau pasirodė, tačiau jo puslapiai buvo taip iškramtyti cenzūros, kad kai kurių rašinių buvo tiesiog neįmanoma suprasti. Štai kaip atrodė dvi pusės puslapio skiltis turėjęs užimti rašinys "Kas sekmadienį XII. 19 dėjosi Seimo rūmuose": "Atsistatydinus Resp. Prezidentui dr. K.Griniui, (...) Posėdis buvo paskirtas 12 val. dieną, (...) Pusę dvyliktos Seimo koridoriai ir garderobas buvo pilni žmonių. (...) Iš lėto pradėjo rinktis ir daugiau dešiniojo bloko atstovų." Gerokai, nors ne taip drastiškai, buvo išcenzūruoti ir kai kurie kiti dienraščio rašiniai.

Pasipiktinęs tokiais civilio cenzoriaus darbais, redaktorius kreipėsi į karo komendantą, kuris pusę išbraukytos medžiagos vis dėlto atstatė. Po kelių dienų jau buvo paskirtas karinis cenzorius, kuris turėjo aiškesnes instrukcijas, ką galima praleisti, o ko ne, tačiau dažnai ir jam kildavo įvairių abejonių. Tokiais atvejais redakcija kreipdavosi į generolą Povilą Plechavičių, kuris po ilgų diskusijų sutikdavo leisti spausdinti ir tai, ką jau spėjo apkramtyti cenzoriai. Jei ko nors neleisdavo spausdinti ir P.Plechavičius, belikdavo kreiptis į patį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Reikia pripažinti, kad šis visuomet rasdavo laiko išbraukytiems straipsniams perskaityti ir taip pat leisdavo išvysti dienos šviesą daliai išbraukyto teksto, tačiau tai nutikdavo toli gražu ne visada. "Rašydamas straipsnį, visuomet turėjai laikytis tokio metodo, kad nenukryptum nuo duotų nurodymų ir tikslo, kad cenzorius nesuprastų ir kad skaitytojas pasiprotėtų, kas rašiniuose buvo sakoma", - 1939 metais šią situaciją prisimins C.Petrauskas. Jis taip pat tvirtins, tomis dienomis kalbėjęs su "vienu ponu iš valdžios", kuris leidęs redaktoriui suprasti, jog laikraščio leidimas buvo atnaujintas tikintis, kad visuomenė nuo "Lietuvos žinių" nusigręš ir laikraščiui nebeliks nieko kita, kaip pačiam užsidaryti. Tačiau taip neįvyko - leidinio tiražas nuolat augo. Štai 1938 metais "Lietuvos žinios" ėjo 10 tūkst. egzempliorių tiražu ir buvo trečiojoje vietoje po tautininkų oficiozo "Lietuvos aido" bei labai populiaraus tarp kaimo žmonių "Lietuvos ūkininko".

Nutildyti "Lietuvos žinias" mėginta ir kitais būdais. 1927 metų kovo 11-osios paryčiais dienraštį spausdinusioje F.Bortkevičienės įkurtos AB "Varpas" spaustuvėje nugriaudėjo sprogimas. Jis buvo toks galingas, kad sugriovė du pastato aukštus, sunaikino spaustuvės mašinas, šriftą, jau parengus spausdinti dienraščio numerius. Tačiau dienraščio leidimas nenutrūko, tą patį rytą "Lietuvos žinių" numeris buvo išspausdintas kitoje spaustuvėje. Neįprastai ploname, tik dviejų puslapių laikraštyje išsamiai informuojama apie piktadarybę ir teigiama, jog "idėjos pragaro mašinomis ir žudymais nepanaikins". Oficialus sprogdinimo tyrimas rezultatų nedavė, o F.Bortkevičienė už gausiai skaitytojų suaukotas lėšas įrengė naują spaustuvę.

Vėliau tautininkų valdžia dienraščio leidimą stabdys dar tris kartus: paskutinį kartą - ilgiausiam, šešių mėnesių terminui - už publikaciją, kurioje buvo pašieptas Italijos fašistų lyderio Benito Mussolini sūnus. Tačiau visiškai nuskandinti populiaraus ir autoritetą tarp skaitytojų turinčio leidinio taip ir nepavyks. Tokio pasitikėjimo priežastis bene geriausiai paaiškina teisininko Kosto Čaplinsko 1939 metais pasakyti žodžiai, kad per visą ilgą savo gyvenimo laikotarpį "Lietuvos žinios", palyginti su kitais laikraščiais, "labiausiai vengė sužalotos tiesos skleidimo".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"