TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepalaužiamai tikėjęs ateitimi

2015 01 16 6:00
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto choras pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame pasaulyje“. Pirmos eilės centre – Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas. Paryžius, 1937 m. LCVA nuotraukos

Šiandien sukanka 46 metai, kai mirė Vasario 16-osios Akto signataras, nepriklausomos Lietuvos kūrėjas ir diplomatas Petras Klimas.

“Nukentėsi, Klimai, oi, kaip nukentėsi, bet nežūsi”, - ši lietuvių diplomato, poeto ir mistiko Oskaro Milašiaus pranašystė Petrui Klimui išsipildė su kaupu. Daugiau nei trečdalis Vasario 16-osios Akto signataro, visuomenės veikėjo ir diplomato gyvenimo buvo paženklintas kančios ženklu. Priverstinis išsiskyrimas su šeima, 18 skirtingų nacių kalėjimų okupuotoje Europoje, Sibiro lagerių pragaras, badas, sunkios ligos ir nepakeliama vienatvė, - sunku net patikėti, kad visa tai teko vieno žmogaus daliai.

Jis neįtiko visiems Lietuvos okupantams, pradedant carinės Rusijos žandarais ir baigiant sovietinio NKVD budeliais. Nepaisydamas to, P. Klimas iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas vienintelei savo idėjai ir vienintelei vizijai - nepriklausomai Lietuvai.

„Dėl laisvės ir bendro būvio“

P. Klimo gyvenimo pradžia sutapo su kylančia tautinio atgimimo banga. 1901 metais dešimties sulaukusį Petrą tėvas nuvežė mokytis į Marijampolės gimnaziją - tą pačią, kurioje mokėsi Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir daugelis kitų žymių tautinio atgimimo bei nepriklausomos Lietuvos veikėjų. Liberalioje gimnazijoje tarpo idėjos, kurias kurstė "Varpas", "Aušra", Prano Vaičaičio, Vinco Kudirkos, Maironio eilės. "Tie židiniai skleidėsi kaip stichija, tarytum liūčių skatinama. Tokiu pat gaivališku postūmiu mes, aukštesniųjų klasių mokiniai, išėjome į sceną", - vėliau prisiminė pats P. Klimas.

1908-ųjų sausį septintos klasės gimnazistas P. Klimas drauge su bendraminčiais pats ėmė leisti nelegalų laikraštėlį "Mokinių draugas", raginantį "burtis dėl Lietuvos laisvės ir bendro būvio". To pakako, kad laikraštėlis atsidurtų caro žandarų akiratyje.

Kaip paaiškėjo vėliau, laikraštėlio leidėjus žandarams įdavė vienas gimnazijos aštuntokas, kuris uoliai veikė socialdemokratų ir Karlo Marxo "Komunistų partijos manifesto" aiškintojų kuopelėse. Keturi P. Klimo bendražygiai atsidūrė Kalvarijos kalėjime. Netrukus žandarai užklupo ir į Kauną pas gydytojus konsultuotis atvykusį laikraštėlio redaktorių. Tardymai truko visą rudenį, žiemą ir pavasarį. Galiausiai 1909 metų vasarą penki gimnazistai Suvalkuose stojo prieš teismą.

Nuslopinus 1905 metų revoliuciją, su jos oponentais imperijos teismai nesiterliojo, tad valstybiniais nusikaltimais kaltinamiems vaikinams grėsė ne tik pašalinimas iš gimnazijos su vilko bilietu, bet ir kalėjimas ar tremtis. Laimei, ginti gimnazistus apsiėmė Valstybės Dūmos atstovo mandatą turintis advokatas Andrius Bulota. Jo dėka visi vaikinai buvo išteisinti. P. Klimui niekas nebetrukdė baigti mokslų gimnazijoje ir 1910-aisiais imtis teisės studijų Maskvos universitete. Tuomet būsimas Vasario 16-osios Akto signataras dar nenujautė, kad laimingai pasibaigęs susidūrimas su svetimos valdžios represijų mašina tėra pirmas išbandymas jo kovos už Lietuvos laisvę kelyje.

Antra akistata su pavergėjais P. Klimo laukė Pirmojo pasaulinio karo metais. Po studijų grįžęs į Vilnių ir aktyviai įsitraukęs į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, jaunasis teisininkas rašė ne tik viešus memorandumus okupacinei vokiečių valdžiai, bet ir slaptus atsišaukimus, kuriuose aiškiai įžvelgiamas nepriklausomos Lietuvos siekis. "Tik laisvi palikę, laisvoje savarankiškoje Lietuvoje tegalime savo gyvenimą tinkamai sutvarkyti ir kaip kitos nepriklausomos pasaulio tautos galime sau gražią ateitį nukloti", - skelbė vienas toks dokumentas.

Petras Klimas (pirmas iš dešinės) tarp Vilniaus konferencijos prezidiumo ir sekretoriato narių. Iš kairės: Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius. Vilnius, 1917 m. rugsėjo 18-22 d.

Suprantama, kad „Lietuvos laisvės kovotojų“ pasirašytas atsišaukimas vokiečių valdžios nesužavėjo, tad prieš pat 1916-ųjų Kalėdas besisvečiuojantį tėviškėje P. Klimą užklupo žandarai. Iškratę trobą ir neradę jokių įkalčių, okupantai vis dėlto įgrūdo būsimą signatarą į Vilkaviškio politinių kalinių kalėjimą. "Karo vadovybė (...) pynė mane su Geistariškių kaimo įvykiais, kurių metu policijos viršininkas buvo nušautas, keletas kitų sužeisti; be to, apylinkėje buvo nupjauti telefono ir telegrafo stulpai, vienoj pamiškėj net kulkosvydžio šūviai taikomi į kareivių ar žandarų dalinį. Rasta ir išmėtytų, ir iškabintų atsišaukimų", - vėliau prisiminė P. Klimas. Laimei, tardytojams taip ir nepavykus pateikti įrodymų, kad lietuvių veikėjas yra kaip nors susijęs su minėtais įvykiais ar bent jau atsišaukimais, jis buvo po trijų mėnesių buvo paleistas.

Lietuvos Tarybos taikdarys

Sugrįžusio į Vilnių P. Klimo laukė nauji darbai ir iššūkiai. Matydami, kad padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautinėje arenoje klostosi ne visai taip, kaip jiems norėtųsi, vokiečiai pasidarė sukalbamesni ir ėmė ieškoti kontaktų su lietuvių inteligentais. Suprantama, kaizeriniai okupantai turėjo savų išskaičiavimų. 1916-ųjų birželį Lozanoje vykusiame Pavergtųjų tautų kongrese buvo paskelbtas memorandumas, reikalaujantis Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos. Vokiečiams tai buvo gera proga įtraukti Lietuvą į savo orbitą, tačiau tam reikėjo suteikti bent jau teisėtumo regimybę. Jai turėjo pasitarnauti vadinamoji "pasitikėjimo taryba", kurią sudarytų okupantų parinkti lietuvių veikėjai. Lietuviams tokia taryba taip pat buvo naudinga, nes su jos pagalba tikėtasi sušvelninti okupacinį režimą. Vis dėlto būti vokiečių statytiniais niekas nesutiko. Tuomet okupantai padarė dar vieną nuolaidą - tegu Tarybą išrenka pačių lietuvių sušaukta konferencija. Taip 1917 metų rugpjūčio mėnesį susibūrė 17 narių konferencijos organizacinis komitetas, jo sekretoriumi buvo išrinktas P. Klimas. Būsimas signataras tada nė nenumanė, kad jam, tapusiam Lietuvos Tarybos nariu, teks tautos atstovų taikintojo ir pačios Tarybos gelbėtojo vaidmuo.

Pirma rimta krizė Lietuvos Taryboje pradėjo bręsti po 1917 metų gruodžio 11 dieną priimtos pirmosios Nepriklausomybės deklaracijos. Deja, šiame dokumente, už kurį balsavo 15 iš 20 Tarybos narių, nugalėjo "pragmatiškas" požiūris: nusileidžiant okupantų spaudimui deklaracijoje greta Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimo įrašyta ir formuluotė apie „amžiną tvirtą Lietuvos Sąjungą su Vokietija“.

Taip, tikėdamasi, kad Vokietija greitai pripažins Lietuvos nepriklausomybę, Taryba atvėrė kelią „teisėtai“ krašto aneksijai. Kad viltys dėl pripažinimo buvo bergždžios, paaiškėjo nepraėjus nė savaitės: gruodžio 18 dieną kalbėdamas Vyriausiosios karinės vadovybės būstinėje kaizeris Wilhelmas pareiškė, jog Lietuva kol kas negali būti nepriklausoma, nes ji visą laiką svyruotų tarp Rusijos, Vokietijos, ir Lenkijos. Greitai žlugo ir viltys, kad nepriklausomybės bylą pavyks išspręsti būsimoje taikos konferencijoje, mat į Lietuvos Brastoje vykusias Rusijos ir Vokietijos taikos derybas Lietuvos atstovai nebuvo pakviesti net svečių teisėmis. Maža to, 1918 metų sausio 7-ąją paskirtas naujasis bolševikų delegacijos vadovas Levas Trockis pareiškė, kad Lietuvos Taryba apskritai negali kalbėti savo tautos vardu, nes jos niekas nerinko.

Gruodžio 11-osios klaidą reikėjo skubiai taisyti. Sausio 10 dieną Tarybos nariai atsisakė įsipareigojimų dėl amžinų ryšių su Vokietija ir nurodė, kad tiek šalies vidaus tvarką, tiek jos santykius su kaimynais nustatys kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. Apie tokį sprendimą sausio 26 dieną nuspręsta oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai, tačiau šių dviejų pareiškimų tekstai skiriasi. Rusijai skirtame pranešime nurodoma, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“, o pranešime Berlynui Lietuvos Taryba „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe". Pasipiktinę tokia formuluote iš Tarybos pasitraukė Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Mykolas Biržiška. Praradusi penktadalį narių, Lietuvos Taryba atsidūrė ties žlugimo riba.

Lietuvos misijos Berne 1919 m. kovo 4 d. išduotas Lietuvos valstybės delegato Paryžiaus taikos konferencijoje Petro Klimo asmens liudijimas.

Taisyti padėtį apsiėmė nepartinis Tarybos narys P. Klimas. „Sukvietęs savo bičiulius „maištininkus“ į „Lietuvos aido“ būstinę, aš greitai radau jautrų atbalsį ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių“, - vėliau prisiminė P. Klimas ir pridūrė, kad mainais ketvertukas pareikalavo „atšalinti nuo pirmininkavimo A. Smetoną, kurs, jų nuomone, savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams prarado principinį pasitikėjimą“. P. Klimas įvykdė ir šią sąlygą, įtikindamas A. Smetoną dėl bendro tikslo bent kol kas pasitraukti iš posėdžio prezidiumo. Tuomet „maištininkai“ oficialiai pareiškia grįžtą į Tarybą, su sąlyga Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietiją. Kaip matome, būtent P. Klimo diplomatiniai gebėjimai ne tik išgelbėjo Lietuvos Tarybą, bet ir turėjo svarbią reikšmę Vasario 16-osios Akto priėmimui.

P. Klimas ne tik pasirašė šį istorinį dokumentą, bet ir darė viską kad apie jį sužinotų visuomenė. Vokiečiams nusiaubus spaustuvę ir sunaikinus spaudai parengtą "Lietuvos aido" maketą, dienraščiui tada vadovavęs signataras smarkiai rizikuodamas išsaugojo pirmąjį jo puslapį su Akto tekstu, kuris netrukus pasklido po visą Lietuvą.

Lietuvos diplomatinėje tarnyboje

Tiek Lietuvos Tarybos laikais išryškėjęs P. Klimo diplomato talentas, tiek jo primygtinis nenoras sieti savęs su bet kokia politine partija neliko nepastebėti. Baigiantis 1918-ųjų gruodžiui jis buvo paskirtas Augustino Voldemaro vadovaujamos Lietuvos delegacijos sekretoriumi ir išvyko į pirmąją savo diplomatinę misiją Paryžiaus konferencijoje. Misija nebuvo sėkminga - Lietuvai taip ir nepavyko pasiekti tarptautinio pripažinimo. Neišspręstas liko ir jos sienos klausimas. "Mūsų tūpčiojimas Taikos konferencijos priemenėje baigėsi. Mes susipažinome su pasaulio galiūnais, pamatėme jų viliūgiškumą ir nemokšiškumą, supratome jų egoizmą ir įgavome desperacinio pasitikėjimo vien tik savo jėgomis", - taip Paryžiuje praleistą pusmetį vėliau prisiminė P. Klimas.

1919 metų vasaros pabaigoje grįžusio į Lietuvą P. Klimo laukė naujas veikla - jam, kaip ką tik paskirtam užsienio reikalų viceministrui, teko visas juodas diplomatinės veiklos organizavimo darbas. Atlygis už tai buvo daugiau nei kuklus, tačiau P. Klimas suprato, kad kitaip ir būti negali. "Visi mokėmės dirbdami ir gyvenome vienodai, be komforto, be pramogų, be kategorijų. Algos buvo skurdžios, bet ir tų kartais ilgus mėnesius negaudavome", - prisiminė diplomatas ir pridūrė, kad nors būta visokių sunkumų, svarbiausias motyvas dirbti buvęs "nepalaužiamas tikėjimas ateitimi".

Beje, nepaisydamas asketiškos buities ir sunkaus darbo, P. Klimas rado laiko ir meilei, ir vedyboms su ministerijoje šifruotoja dirbančia kunigo Juozo Tumo-Vaižganto dukterėčia Brone Mėginaite. Vestuvės buvo kuklios - nei didelių iškilmių, nei puotos. "Aš net neturėjau prašmatnaus juodo kostiumo ir stovėjau prie altoriaus su pilkuoju darbiniu. Bet gal labai retai būna toks sklandus, darnus, kupinas meilės sugyvenimas, kaip buvo mūsiškis", - prisiminimų knygoje pažymėjo P. Klimas. Tuomet nei jis, nei jo išrinktoji nė nenujautė, kad po dviejų dešimtmečių jų laimę negailestingai sutraiškys Europą užgriuvęs karas.

1923 metų rugsėjį prasidėjo naujas P. Klimo gyvenimo etapas - jis skiriamas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, o po poros metų - Prancūzijoje. Pastarosios pareigos buvo laikomos itin svarbiomis dėl dviejų priežasčių: po Pirmojo pasaulinio karo didelį autoritetą įgijusios Prancūzijos sostinė pradėta laikyti visos Europos diplomatijos centru. Be to, prancūzai tradiciškai simpatizavo lenkams ir akivaizdžiai rėmė jų pretenzijas į Vilniaus kraštą. Taigi vienas svarbiausių Lietuvos pasiuntinio uždavinių buvo neutralizuoti lenkų propagandą, kartu gerinant santykius su Prancūzija ir pelnant jos simpatijų savo šaliai.

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas. Paryžius, 1929 m. lapkričio 13 d.

Po dešimties P. Klimo darbo Prancūzijoje metų generolas Pierre'as Chardigny ataskaitoje savo šalies užsienio reikalų ministrui rašė: "Šiandien Lenkija nebeturi to vardo, kokį yra turėjusi Prancūzijoje prieš 15 metų. Lietuvos interesai šiandien geriau suprantami ir pats jos svoris didesnis." Turint galvoje, kad P. Chardigny kaip Tautų Sąjungos atstovas kadaise dalyvavo sprendžiant Vilniaus bylą, šiuos žodžius galima laikyti puikiu P. Klimo darbo įvertinimu.

Paryžiuje P. Klimą užklupo Antrasis pasaulinis karas. 1939-ųjų rugsėjį hitlerininkams užpuolus Lenkiją, jos valstybingumą garantavusi Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Vėlyvą 1940-ųjų pavasarį prasidėję mūšiai baigėsi tuo, kad per šešias savaites naciai užgrobė keturis penktadalius Prancūzijos, o likusioje jos dalyje įkurdino marionetinę Viši vyriausybę. Prancūzija kapituliavo praėjus vos dešimčiai dienų nuo tos akimirkos, kai SSRS paskelbė Lietuvai ultimatumą ir įvedė į šalį okupacinę kariuomenę.

1940 metų birželio 1 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys visiems šalies pasiuntiniams nusiuntė šifruotą telegramą, kurioje nurodoma: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“ Ir nors šio nurodymo nespėta patvirtinti nei Prezidento dekretu, nei Vyriausybės nutarimu, P. Klimas, pasitraukęs iš vokiečių okupuojamo Paryžiaus į Prancūzijos pietus, toliau visomis išgalėmis vykdė savo pareigas.

Kitą dieną po rugpjūčio 3-iąją vykusios SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos, kurioje Lietuva buvo oficialiai inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, P. Klimas įteikė Viši vyriausybės užsienio reikalų ministrui notą ir joje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos. Atgarsio šis kreipimasis, suprantama, nesulaukė - nuo vokiečių priklausomai Prancūzijos valdžiai Lietuva dabar rūpėjo mažiausiai.

1941 metų sausio 1 dieną sovietinę Lietuvos aneksiją de facto pripažino neutralioji Šveicarija. Tiesa, oficialusis Bernas ne tik leido Lietuvos diplomatams toliau veikti šioje šalyje, bet net ir išsaugojo visas jų turėtas privilegijas. Deja, daugeliui Lietuvos pasiuntinių naujasis diplomatijos centras greitai tapo nepasiekiamas. Italijoje reziduojantis Stasys Lozoraitis, neturėdamas susisiekimo su šios šalies pusėje nekariaujančiomis valstybėmis, 1941 metų gruodžio 2 dieną diplomatijos vadovo funkcijas buvo priverstas perduoti Šveicarijoje gyvenančiam savo pavaduotojui Jurgiui Šauliui. Pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa už Reicho vyriausybei pateiktą memorandumą, reikalaujantį nutraukti Lietuvos okupaciją, 1944-ųjų vasarą buvo išsiųstas į Bad Godesbergo internuotųjų asmenų stovyklą, ten išbuvo iki pat karo pabaigos. O P. Klimo likimas buvo dar liūdnesnis.

Kalėjimų ir lagerių keliais

Kai 1942 metų lapkritį Vokietija, sulaužiusi paliaubų sutartį, okupavo visą Prancūziją, Graso mieste gyvenantis P. Klimas permainas pajuto akimirksniu. Hitlerininkai atsisakė pripažinti jo diplomato statusą, suvaržė ryšius su Romoje ir Berne dirbančiais kolegomis, skyrė gestapo priežiūrą ir namų areštą. Galiausiai vokiečiai nutarė, kad buvusiam diplomatui Prancūzijoje ne vieta. 1943 metų rugsėjo 3 dieną į Klimų namus įsiveržę ginkluoti gestapininkai liepė šeimininkui susirinkti būtiniausius daiktus. Taip prasidėjo košmariška Lietuvos diplomato odisėja po hitlerininkų okupuotų kraštų kalėjimus.

Lietuvos atstovų delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje. Iš kairės: Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos Konfederacijoje Dovas Zaunius, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras ir Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas. 1926-1927 m.

"Pavėžino mane po Vokietijos kalėjimus virš dviejų mėnesių, atvežė į Dancigą ir iš čia nukreipė Lenkijos kryptimi. Pabuvojau ir Varšuvos, ir Krokuvos, ir Lomžos kalėjimuose. Visi perpildyti, visur spūstis, utėlės, mušimas, badas", - tokius P. Klimo žodžius Čikagos dienraštyje "Varpas" vėliau citavo Įsručio kalėjime jo sutiktas žurnalistas Henrikas Blazas.

Būtent badas buvo baisiausias P. Klimo bendrakeleivis. "Ankstyvą rytą išvarys iš kalėjimo kelionėn ir pasakys: - Maistą pakeliui gausite. - O kelionėje niekam maisto neduoda ir aiškina: - Turėjote gauti išvykdami. - Kai vakare patenki į kitą kalėjimą, teisinamasi: - Šiandien maisto dalijimas jau baigtas, ryt gausite", - guodėsi žurnalistui P. Klimas.

Nežinia, ar buvęs Lietuvos diplomatas buvo marinamas badu tyčia, norint jį išsekinti ir palaužti, ar tiesiog taip veikė biurokratinė hitlerinių kalėjimų mašina, kuriai žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Šiaip ar taip, pasiekęs Įsručio kalėjimą, P. Klimas atrodė baisiai: "Veidas perlysęs, susiraukšlėjęs. Žilas šepetys dengia smakrą ir skruostus. Viena nosis ir žandikauliai kyšo virš sučiauptų lūpų", - prisiminė H. Blazas.

1944 metų kovo 14 dieną P. Klimas pagaliau buvo nuvežtas į Kauną ir ten paleistas. Jokių oficialių kaltinimų gestapininkai jam nepateikė, tik užsiminė, kad buvusį diplomatą toks likimas ištiko dėl kažkokių nedraugiškų Vokietijai laiškų. Tačiau dabar P. Klimas jau esąs pakankamai nubaustas, tad gali būti laisvas. Kurį laiką buvęs diplomatas gyveno Kaune pas žmonos seserį Barborą Lesauskienę, tačiau artėjant frontui apsistojo pas gimines Kvėdarnoje. Iš to galima spręsti, kad P. Klimas ketino trauktis į Vokietiją, bet to nepadarė. Kodėl - belieka spėlioti. Galbūt leistis į naujas klajones nebeleido pašlijusi sveikata, o gal jis nebenorėjo grįžti ten, kur teko patirti šitiek kančių.

Diplomatai Jurgis Savickis, Edvardas Turauskas ir Petras Klimas su žmona Brone Klimiene Grase (Prancūzija), 1941–1942 m.

Kai kurie amžininkai pasakojo, kad P. Klimas tikėjosi, jog komunistai būsią humaniškesni už nacius, tačiau tokia versija kelia abejonių: sugrįžęs į Kauną buvęs diplomatas susiveikė pasą Antano Koriznos vardu ir įsidarbino sargu lapių fermoje. Deja, konspiracija nepadėjo - 1945 metų rugsėjį P. Klimas atsidūrė NKVD naguose.

Po keturis mėnesius trukusių tardymų enkavėdistai oficialiai apkaltino P. Klimą tuo, kad jis "1940 m. rugpjūčio mėnesį nusiuntė šmeižikišką notą Viši vyriausybei, prašydamas nepripažinti sovietų valdžios Lietuvoje" ir "dalyvavo Romoje vykusiame Lietuvos pasiuntinių pasitarime, kuriame buvo įkurtas vadinamasis Nacionalinis komitetas, turėjęs suvienyti užsienio lietuvius kovai prieš sovietų valdžią". Be to, P. Klimui buvo inkriminuojamas antisovietinių leidinių platinimas ir dalyvavimas rengiant "šmeižikišką memorandumą" apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, kurį ketinta perduoti JAV ir Anglijos vyriausybėms. Už tai karinis tribunolas 1946 metų kovo 10 dieną nuteisė P. Klimą dešimčiai metų lagerių.

Žinių apie P. Klimo Sibiro golgotas išliko nedaug. Šiokį tokį įspūdį apie gyvenimą lageriuose galima susidaryti iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomų buvusio diplomato laiškų B. Lesauskienei, tačiau ir juose kalinys tik vienu kitu žodžiu užsimena apie prastėjančią sveikatą, sunkiai pakeliamą darbą ar kriminalinių nusikaltėlių savivalę. Net ir išėjęs į laisvę P. Klimas lagerių temos vengė. Tad šiandien žinome tik tiek, kad P. Klimas didžiąją bausmės dalį atliko Čeliabinsko lageriuose, dirbo statybose, o vėliau gavo dailidės pareigas.

1954 metų pabaigoje, atbuvęs didžiąją bausmės dalį, P. Klimas buvo paleistas į laisvę kaip invalidas. B. Lesauskienės namuose apsigyvenusį buvusį kalinį kankino chroniškas bronchitas, diabetas, širdies yda, dėl progresuojančios kataraktos temstančios akys. Bet dar sunkesnis už fizinę negalią buvo nenumaldomas Prancūzijoje likusios šeimos ilgesys.

Petras Klimas Laisvės alėjoje Kaune 1965 m.

P. Klimo vaikų pastangos gelbėti kenčiantį tėvą ir parsivežti jį į Prancūziją buvo bevaisės, nepadėjo net prezidento Charles'io de Gaulle'o užtarimas. Sovietinė valdžia vis dar keršijo sunkiai pasiligojusiam Lietuvos patriotui ir jo bijojo. Tai liudija LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Justo Paleckio ir komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus savo šeimininkams Maskvoje pateikta išvada: "Atsižvelgiant į tai, jog visa P. Klimo politinė praeities veikla susijusi su kova prieš Sovietų Sąjungą, o jam išvažiavus į užsienį Lietuvos emigrantai gali jo atvykimą panaudoti puolimo prieš SSRS suaktyvinimui, manome, kad P. Klimo išvykimas į užsienį nepageidautinas."

Tačiau P. Klimo duktė nenuleido rankų, mėgindama bet kokia kaina pasimatyti su tėvu. 1963 metais po ilgų kryžiaus kelių jai vis dėlto pavyko gauti vizą ir atvykti į Lietuvą. Tačiau į Kauną - uždarą užsieniečiams miestą - Eglė taip ir nepateko, tad susitikimas po dvidešimties išsiskyrimo metų įvyko Vilniuje. Vėliau duktė P. Klimą aplankė dar tris kartus. Šie susitikimai jau vyko Kaune - į Vilnių sunkų širdies priepuolį patyręs ir beveik apakęs P. Klimas nebūtų galėjęs atvykti. Paskutinį kartą tėvas ir duktė matė vienas kitą 1966-aisiais. Po trejų metų, 1969-ųjų sausio 16 dieną, baigdamas 78-uosius metus P. Klimas užgeso.

Tačiau net ir visi jo gyvenimui tekę pragaro ratai nepalaužė nepriklausomos Lietuvos kūrėjo dvasios. Iki paskutinių dienų jis mąstė, svajojo, kūrė ir tebeieškojo tiesos, nes, kaip rašoma viename paskutinių jo užrašytų apmąstymų, "tiesos ieškojimas yra amžina būtinybė, iš kurios negalima ištrūkti".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"