TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepalaužiamas Lietuvos karys

2014 03 21 6:00
J.Semaška kelionėje motociklu per Lietuvą. 1934 m. Nuotraukos iš Janinos Semaškaitės dokumentinio esė „Priesaika“

1946-ųjų pavasarį sovietų saugumas sudavė skaudų smūgį Lietuvos ginkluotam pogrindžiui. Buvo suimta beveik visa Žemaičių legiono vadovybė, tarp jų - ir pats legiono vadas Jonas Semaška-Liepa.

"Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas, privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!" - taip, gavęs paskutinį žodį, 1946 metų spalio 13 dieną vykusiame Vilniaus įgulos karinio tribunolo teismo posėdyje kalbėjo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono vadas J.Semaška-Liepa.

Jis galėjo likti gyvas. Jam ne kartą siūlė susiprotėti, nusilenkti, bendradarbiauti. Okupantai gerai suprato, kad viena ryškiausių ginkluoto pogrindžio figūrų galėtų puikiai pagelbėti jų juodiems darbams. Ir ne tik Lietuvoje. Tačiau karininkas iki galo liko ištikimas priesaikai, net ir pradėjęs suprasti, jog Lietuva savo kare greičiausiai liks viena.

Tačiau apie tai - kiek vėliau. O dabar pažvelkime į karininko J.Semaškos gyvenimo kelio pradžią ir pamėginkime suprasti, kas išugdė tokią nepalaužiamą asmenybę.

Žuvusio brolio pėdomis

J.Semaška gimė 1907 metų lapkričio 24 dieną Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Naujadvario kaime. Be jo, šeimoje dar augo septyni broliai ir dvi seserys. Jonuko tėvas Juozas Semaška, regis, nebuvo labai linkęs prie ūkio darbų - jis labiau domėjosi medicinos knygomis ir buvo žinomas kaip kaimo "daktaras", gydantis apylinkių žmones. Savamokslis, tačiau prasilavinęs tiek, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių karo medikai suteikė jam licenciją, leidusią verstis gydytojo praktika. Dirbo Juozas negailėdamas savęs, ir tai vieną dieną kainavo jam gyvybę - užsikrėtęs nuo ligonio, kaimo gydytojas netikėtai mirė. Jono motinos tuo metu irgi jau nebuvo tarp gyvųjų, tad visa namų našta užgulė vyriausiojo brolio Kazimiero pečius. Bet ir ši užuovėja buvo laikina. Prasidėjus Nepriklausomybės karams, savanoris Kazimieras Semaška žuvo kovų frontuose. Taip devyni vaikai, kurių vyriausiam buvo vos 15 metų, liko visiški našlaičiai. Teko suktis patiems.

Jonas, kuris, matyt, visas buvo į tėvą, nutarė siekti mokslo. Vieną dieną, palikęs broliui Leonui savo keturis hektarus žemės, vaikinas su kuklia manta pėsčiomis patraukė į Panevėžį. Čia jis įstojo į miesto gimnaziją.

J.Semaška (trečioje eilėje, centre) su Ukmergės gimnazistais.

Kiekviena diena grūdino vaikino būdą. Neturėdamas jokios materialinės paramos, pasikliauti jis galėjo tik pačiu savimi. Gyvenimui užsidirbdavo mokydamas jaunesnius vaikus. Tačiau šalia darbo ir mokslų jis kažkaip atrado laiko naujam pomėgiui - radijo technikai: iki vasaros atostogų pats sukonstravo detektorinį radijo imtuvą ir jį padovanojo broliams bei seserims. Naujadvario žmonės plūste plūdo pasižiūrėti stebuklo ir negalėjo atsistebėti, kad jį sumeistravo gimnazistas.

Su pagyrimu baigusiam Panevėžio gimnaziją J.Semaškai atsivėrė daug kelių, tačiau vaikinas pasirinko karo mokyklą. Nežinia, kas lėmė tokį jo apsisprendimą, bet, matyt, jį įkvėpė kovose su bolševikais žuvusio brolio Kazimiero pavyzdys.

1930 metais jaunesnysis leitenantas J.Semaška su tryliktąja jaunų karininkų laida baigė Kauno karo mokyklą. Savo dienoraštyje jis tuomet įrašė tokius žodžius: "Spalio 3 dieną pagal paskyrimą vykstu į Ukmergę, į ten dislokuotą pirmąjį Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulką, kur vado įsakymu esu paskirtas būrio vadu į septintą kuopą."

Laimės metai

Ukmergėje jauno leitenanto laukė ne tik tarnyba, bet ir romantiška pažintis su karininko dukra gimnaziste Elena Dambrauskaite, tėvų ir draugų meiliai vadinta Liole. Ši pažintis netruko peraugti į švelnius jausmus ir Jonas nutarė, kad Liolė ir yra ta vienintelė jo išrinktoji. Mergina, regis, tokiam karininko nusistatymui neprieštaravo, tačiau į glėbį išrinktajam pulti neskubėjo - jaunuoliai susituokė tik po šešerių metų.

Elenos ir Jono Semaškų vestuvės. 1936 m.

Galima sakyti, kad tarnyba Ukmergėje buvo laimingiausias, šviesiausias karininko J.Semaškos gyvenimo tarpsnis. 1933 metų lapkričio 23-iąją jis buvo pakeltas į vyresniuosius leitenantus, kitų metų vasarą nusipirko išsvajotąjį motociklą ir juo kartu su Elena, lankydami gimines ir draugus, išmaišė Lietuvos miestelius ir kaimus... Regis, niekas negalėjo sutrukdyti Jonui rieškučiomis semti gyvenimo džiaugsmo. Tačiau į širdį vis dažniau įslinkdavo negeros nuojautos. Dangus virš Lietuvos ėmė niauktis. Ir Elena, ir Jonas puikiai suprato, kad jų idilė gali baigtis bet kurią dieną, kad karininkui netrukus gali tekti vykdyti svarbiausią savo gyvenimo misiją, kurią jis pats pasirinko.

Pirmieji audros debesys pasirodė 1938-ųjų kovą, kai Lenkija, grasindama karo veiksmais, pareikalavo per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Kaunas nuolankiai priėmė Varšuvos ultimatumą, kartu atsisakydamas net kalbų apie galimą Vilniaus susigrąžinimą.

Po metų, 1939-ųjų kovą, ultimatumą Lietuvai paskelbė hitlerinė Vokietija. Nuogąstaudama, kad vokiečiai gali okupuoti visą šalį, Lietuvos valdžia buvo priversta atiduoti Hitleriui savo vienintelį uostamiestį ir Klaipėdos kraštą.

Tų pačių metų rugsėjį pačioje Lietuvos pašonėje jau liepsnojo karas. Rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją ir okupavo didžiąją jos dalį. Nepraėjus nė trims savaitėms, prisidengdama vietos gyventojų apsauga, rytinę Lenkijos dalį užėmė Raudonoji armija. Jos daliniai ėmė šeimininkauti ir Vilniuje.

Galiausiai 1939-ųjų spalio 10-ąją sovietai primetė Lietuvai sutartį, kuria mainais už grąžinamą Vilniaus kraštą Lietuva sutiko įsileisti į savo teritoriją Raudonosios armijos bazes.

Vargu ar daug kas Lietuvoje suprato, ką reiškia šie Josifo Stalino spąstai. Tačiau J.Semaška iliuzijų neturėjo. Sužinojęs apie sutarties pasirašymą, iš tarnybos namo jis grįžo niūrus kaip debesis. "Lietuvos nepriklausomybei - galas", - mestelėjo karininkas susirūpinusiai žmonai.

J.Semaška, leitenanto laipsniu baigęs Kauno karo mokyklą. 1930 m. spalio 25 d.

Spalio viduryje pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, kuriame tarnavo J.Semaška, gavo įsakymą žygiuoti į atgautą sostinę. Žygis nebuvo sklandus - maždaug dviem savaitėms įstrigo prie demarkacijos linijos, mat Vilniuje vis dar šeimininkavo raudonarmiečiai.

Į sostinę Lietuvos kariai įžengė spalio 28-ąją. Džiaugsmas buvo nenusakomas, tačiau jį temdė vaizdas, kurį paliko daugiau nei mėnesį čia išbuvę sovietai: tuščios parduotuvės, išplėštos ir nuniokotos įstaigos, alkani miestiečiai... "Tokia netrukus bus visa Lietuva..." - niūriai ištarė J.Semaška.

NKVD taikiklyje

Niūrios įžvalgos netrukus pasitvirtino. Lietuvos valdžiai priėmus ultimatumą, kuriuo sovietai reikalavo įvesti į šalį milžinišką papildomą Raudonosios armijos kontingentą, 1940-ųjų birželio 15 dieną prasidėjo faktiška Lietuvos okupacija, kuri rugpjūčio 3-iąją pasibaigė visiška mūsų valstybės aneksija.

O kol kas okupantai imasi metodiškai naikinti nepriklausomos Lietuvos struktūras, pirmiausia - kariuomenę. Tomis dienomis J.Semaškos dienoraštyje atsiranda toks įrašas: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir morališkai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėtų neregėtų kariuomenėje „politrukų“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė."

Netrukus buvo pradėti suiminėti aukšti Lietuvos karininkai. Kitus NKVD mėgino palaužti morališkai, reikalaudamas sekti ir šnipinėti savo vadus. Į šį sovietinio saugumo voratinklį pateko ir J.Semaška. Iš jo pareikalauta sekti pulko vadą Leoną Rajacką: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis - karininko kasdieninė palydovė, ir kategoriškai atsisakiau.“

Apie bolševikų pasiūlymus J.Semaška nedelsdamas informavo savo vadą. Šis karininkui atgaline data suteikė atostogų. Iš jų J. Semaška į dalinį nebegrįžo - sužinojęs, kad ruošiamasi jį suimti, karininkas ėmė slapstytis.

Svetimo karo audrose

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui bei pradėjus veikti Birželio sukilėlių suformuotai Lietuvos laikinajai vyriausybei, atsirado vilčių, kad vokiečiai leis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, taigi, ir jos kariuomenę. Tikėtasi, kad tokios kariuomenės užuomazga galės tapti Lietuvių pagalbinės policijos daliniai, į kuriuos stojo nemaža dalis Birželio sukilimo dalyvių, buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių. Matyt, tuo tikėjo ir J.Semaška. 1941-ųjų rugpjūtį jis įstojo į minėtus dalinius ir iš karto buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (vėliau pavadinto 7-uoju batalionu) būrio, o po kurio laiko - ir kuopos vadu.

J.Semaška su sūnumi Alvydu. 1939 m.

Deja, netrukus paaiškėjo, kad naciams Lietuvos kariuomenės atkūrimas rūpi mažiausiai. J.Semaškos batalionas buvo permestas į Ukrainą saugoti kelių nuo sovietinių partizanų, o po kurio laiko atsidūrė Rytų fronte.

1943 metų pabaigoje J.Semaškos vadovaujamas 7-asis Lietuvos savisaugos batalionas atsidūrė prie pat Stalingrado katilo, kuriame kovojo raudonarmiečių apsupta feldmaršalo Friedricho Paulaus vadovaujama Vermachto šeštoji armija.

Į lokalią apsuptį netoli Stalingrado pateko ir J.Semaškos batalionas. Lietuvių karininkas ėmėsi drąsaus ir labai pavojingo žygio. Jam su septyniais šimtais vyrų pavyko prasiveržti pro tris apsupties žiedus ir susijungti su F.Paului padėti skubančiais feldmaršalo Ericho von Mansteino daliniais. Pavasariop 400 iš 700 bataliono karių pasiekė Lietuvą. Už šį žygį J.Semaška buvo pakeltas į majorus ir apdovanotas Karo nuopelnų kryžiumi su kardu.

Ne savo valia kariavęs ir ne savo valia vokiečių karo didvyriu tapęs lietuvis karininkas, regis, galėjo kiek atsikvėpti. Tačiau Lietuvoje jis ėmėsi dar vieno tylaus žygio, atėmusio iš J.Semaškos galimybę bent trumpam pasidžiaugti ramiu gyvenimu su šeima.

Viena dieną Elena pasiskundė vyrui, kad gestapas suėmė ir išvarė į getą jos gimnazijos laikų draugę žydaitę Lėją. Tai reiškė, kad jaunos moters laukia neišvengiama ir greita mirtis. J.Semaška pasišovė padaryti viską, kad išgelbėtų Lėją iš geto. Pasipuošęs fronte gautu apdovanojimu, jis nuvyko tiesiai pas Reicho generalinį komisarą Lietuvai Adrianą von Rentelną.

Aukštas nacių pareigūnas Stalingrado didvyrį pasitiko nepaprastai maloniai. Tačiau, šiam vos užsiminus apie Lėjos nelaimę, šypseną A.von Rentelno veide tarsi vėjas nupūtė. "Aš nieko negirdėjau, o jūs nieko neprašėte", - pareiškė generalinis komisaras. Tačiau nusileisti J.Semaška neketino ir toliau atkakliai gynė Lėjos gyvybę. "Mūsų pokalbis baigtas. Jūs laisvas", - kaip kirviu nukirto A.von Rentelnas. J.Semaškai nebeliko nieko kita, kaip atiduoti pagarbą ir pasišalinti.

Pokalbis su A.von Rentelnu nepraėjo be pasekmių. Jau kitą dieną J.Semaška gavo įsakymą vykti į Rytų fronto šiaurės sektoriuje kovojantį 13-ąjį Lietuvos savisaugos batalioną. Ten lietuvio karininko vėl laukė tikra mėsmalė - vaduojant prie Pskovo apsuptą Vermachto dalinį, J.Semaška buvo sužeistas.

Nepraėjus nė porai savaičių - vėl į frontą, šį kartą prie Didžiųjų Lukų. Čia J.Semaškos laukė antras, jau sunkesnis sužeidimas - artilerijos sviedinio skeveldra sutraiškė raktikaulį. Vėl ligoninė, operacija. O tuomet laukė priešakinės fronto linijos Kurše, kur nuo 1944-ųjų gruodžio iki pat karo pabaigos 13-ajam batalionui teko kautis be poilsio ir be pamainos.

Rengėsi sukilimui

1945-ųjų gegužės 8-ąją kritus Berlynui, J.Semaška priėmė vienintelį jam įmanomą sprendimą - nesitraukti į Vakarus su vokiečių kariuomene, o žūtbūt pasiekti Tėvynę ir tęsti kovą su grįžusiais bolševikais. Tą patį vakarą su savo adjutantu ir dviem ryšininkais jis patraukė Lietuvos link. Po kelias naktis trukusios kelionės vyrai pasiekė Varnius, kur netrukus užmezgė ryšį su Žemaitijoje veikusiais Lietuvos laisvės armijos aktyvistais.

Patyrę pogrindininkai parūpino J.Semaškai dokumentus Jono Grinkaus vardu. Dabar J.Semaška galėjo gyventi legaliai. Jis įsidarbino Rietavo miškų ūkyje, vėliau - Telšių plentų valdyboje. Tuo pat metu buvęs Lietuvos karininkas buvo paskirtas LLA Žemaičių legiono „Šatrijos“ rinktinės vadu ir pasirinko Liepos slapyvardį.

J.Semaška (antros eilės viduryje) su tarnybos draugais.

1945 metų rugsėjį J.Semaška-Liepa buvo išrinktas viso Žemaičių legiono vadu. Karininkui teko nelengvas uždavinys - suvienyti Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių apskrityse veikiančias kovotojų grupes į bendrą, gerai organizuotą pasipriešinimo kariuomenę. Apskrityse buvo įkurti koviniai štabai, o 1945 spalio 1-ąją Sedos valsčiaus Laumių kaime pradėjo veikt ir viso legiono štabas.

Majoro Liepos žinioje tuo metu buvo maždaug 2800 ginkluotų vyrų. Apvažinėjęs visas jam pavaldžias apskritis ir įvertinęs turimas ginklų, šaudmenų, medikamentų ir maisto atsargas bei kovotojų ryšius su legaliai gyvenančiais LLA nariais, J. Semaška padarė išvadą, kad Žemaičių legiono partizanai miškuose galės išsilaikyti ne daugiau nei 6 mėnesius. Vėliau reikės arba ieškoti neginkluotų kovos formų, arba pradėti sukilimą.

Sukilimą numačiusi Lietuvių tautinė taryba (LTT) - organizacija, mėginanti suvienyti visą ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pogrindį. Kad aptartų būsimą sukilimą, Liepa ne kartą buvo susitikęs su vienu iš LTT įkūrėju Jonu Noreika (Generolu Vėtra). Rengiantis sukilimui buvo išleisti 4 įsakymai, viena instrukcija ir 4 direktyvos. Jose numatyta suformuoti karinius dalinius ir keturias karines apygardas, sudaryti rajonų štabus ir karines komendantūras, kurios sukilimo metu turėjo vykdyti mobilizaciją bei atlikti policijos funkcijas.

Tiesa, sukilimą LTT siejo su tikėtinu Vakarų ir SSRS karu, ar bent jau tikėjosi Vakarų valstybių paramos, tad ketino panaudoti 1941 metų birželio 23-iosios scenarijų. Tam buvo parengtas ir atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas, kuriame aprašomi bolševikų veiklos metodai okupuotose Baltijos šalyse ir prašoma: "Kol tauta dar gyva, ištieskite mums pagalbos ranką. Pareiškiame, kad vėliau galbūt jau bus per vėlu."

Per didelius vargus atsišaukimą pavyko perduoti JAV ambasadoriui Maskvoje, tačiau diplomatas atsisakė jį priimti ir patarė lietuviams "veikti legaliai, vadovaujantis Sovietų Sąjungos įstatymais". Tuo tarpu iki 1946-ųjų pavasario sovietinis saugumas jau buvo suspėjęs suimti didžiąją LTT vadovų dalį. Vėliau dauguma jų buvo sušaudyti.

LTT vadovų suėmimas buvo sovietinio saugumo operacijos kodiniu pavadinimu "Falanga" dalis. Svarbiausią vaidmenį joje suvaidino trys MGB agentai, kurių slapyvardžiai Oras, Klevas ir Serebriakovas. Priminsime, kad agento Oras asmenybė netikėtai paaiškėjo atkurtos Nepriklausomybės laikais, kai tapo prieinamos kai kurios senos MGB bylos. Pasirodo, kad tai - buvusi tautininkų veikėja, o vėliau - uoli okupantų talkininkė poetė Valerija Valsiūnienė.

Dabar MGB užsimojo sunaikinti ir Žemaičių legioną. Tam reikėjo nustatyti, kas vadovauja šiam koviniam junginiui. Tai padaryti nebuvo taip paprasta, nes J. Semaška legaliai gyveno J.Grinkaus pavarde. Identifikavus J.Semašką, buvo suimti 32 legiono vadai bei ryšininkai. Netrukus išmušė ir paties J.Semaškos valanda.

Vėlų 1946 metų balandžio 15-osios vakarą J.Semaškai ir jo bendradarbiui iš Plentų valdybos Vladui Kučinskui einant gatve, prie jų prisiartino šeši nepažįstami vyrai. Du iš jų iš priekio priėję prie Žemaičių legiono vado paprašė degtukų. J.Semaškai įkišus ranką į kišenę, visi šeši užlaužė jam rankas ir skubiai nusivedė. Nežinia iš kur atsiradę dar du nepažįstamieji sučiupo ir V.Kučinską. Saugumiečiams atvedus sulaikytuosius prie Telšių NKVD pastato, aplinkiniuose kvartaluose pasigirdo švilpukai, reiškiantys, kad operacija baigta. Kaip matome, J.Semaškai suimti saugumiečiai buvo metę nemenkas pajėgas.

„Žūsime visi...“

Po poros dienų J.Semaškai ir V.Kučinskui buvo surengta akistata. Per ją pastarasis pareiškė jokio Semaškos nepažįstantis, o atvestasis į akistatą vyras esąs Plentų valdybos tiltų meistras Jonas Jankauskas (tai buvo dar viena netikra J.Semaškos pavardė).

Ar V.Kučinskas iš tikrųjų nežinojo, su kuo dirbo Plentų valdyboje? Sprendžiant iš visko, žinojo. Apie tai, kad tiltų meistras iš tikrųjų yra Žemaičių legiono vadas, jam prasitarusi J.Semaškos ryšininkė Ona Bronė Stasiūnienė. Kodėl ji taip padarė - sunku spėlioti. Tačiau tam tikrus įtarimus sustiprina faktas, jog būtent O.B.Stasiūnienė rekomendavo ryšininkę Raganėlę, kuri į susitikimus kartais atsivesdavo ir neįvardytą draugę. Pridurkime dar ir tai, kad Raganėlė per Telšių operaciją nebuvo suimta, o jos paslaptingoji draugė net nefigūravo byloje. Vėliau partizanai paskelbė ir įvykdė jai mirties nuosprendį.

J.Semaška (motociklo lopšyje), Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d.

Ši faktų grandinė leidžia spėti, per kokius asmenis galėjo būti identifikuotas Žemaičių legiono vadas. Šešėlis čia nekrinta nebent ant V.Kučinsko - nepaisant to, kad per akistatą jis neatpažino J.Semaškos ir tvirtino nežinąs, kas jis buvo iš tiesų, V.Kučinskas buvo nuteistas ir dešimtį metų kalėjo Magadano lageriuose.

Tuo tarpu tardomas J.Semaška atkakliai tylėjo. Nepadėjo niekas - nei daužymai, nei kankinimai, nei įkalbinėjimai gelbėti savo gyvybę, nei siūlymai bendradarbiauti. Balandžio 29-ąją toliau tardyti jis buvo išsiųstas į Vilnių. MGB tardymo skyriaus viršininkui Eusiejui Rozauskui skirtame Telšių MGB viršininko Vasilijaus Mamontovo lydraštyje buvo įrašytos tokios eilutės: „Semaška yra ypač pavojingas nusikaltėlis prieš sovietų valdžią, todėl prašome minėtą asmenį laikyti su sustiprinta apsauga ir netgi nevesti į pasivaikščiojimus.“

Vilniuje tardymų karuselė įsisuko visu smarkumu. Diena keitė naktį, apklausos trukdavo po keliolika valandų, nusnūsti neleisdavo net stovint. Tačiau Lietuvos karininkas taip ir nepasakė nieko, ką norėjo išgirsti priešas. Nieko nedavė ir dar ne vienas bandymas užverbuoti Žemaičių legiono vadą. Paskutinio tokio mėginimo būta jau prieš pat teismą.

1946 metų spalio 13 dieną Telšių teatro salėje surengtame karo tribunolo posėdyje J.Semaška buvo nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas sausio 21-ąją Vilniuje, liūdnai pagarsėjusiame MGB pastato rūsyje.

Mirties nuosprendžio J.Semaškai įvykdymo akto faksimilė. / Šaltinis - LYA

Tačiau tai - dar ne viskas. Kur užkasti Žemaičių legiono vado palaikai, ilgus dešimtmečius nežinojo niekas. Ir tik 1994-aisiais, atradus Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke masinę sovietinių represijų aukų kapavietę, paaiškėjo kraupi tiesa. Identifikavę kapavietėje rastus J.Semaškos palaikus, Lietuvos teismo medicinos ekspertai priėjo prie tokios išvados: "Kaukolėje objektyvių šautinių sužalojimų požymių nėra užsifiksavę; yra užsifiksavę nešautinės kilmės mechaninių sužalojimų požymiai - įspaustinis ir skylinis pakauškaulio žvyno lūžiai, atsiradę nuo smūgių briauna."

Tai reiškia, kad enkavėdistai pagailėjo Lietuvos karininkui kulkos. Sužvėrėję budeliai užkapojo jį kirviu.

Ir vis dėlto ištikimas Tėvynės karys liko iki galo ištikimas priesaikai ir kovojo iki paskutinės akimirkos, nors jau seniai nujautė tragišką savo ir savo bendražygių lemtį. Tai liudija kad ir tokie kadaise žmonai pasakyti žodžiai: „Žūsime visi, tačiau paskutinį savo žodį dar tarsime. Nesvarbu, jei tai tebus gedulingo varpo skambesys, primenantis pasauliui apie vienos mažos tautos mirtiną kovą už laisvę...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"