TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepalikęs savo tautos

2009 02 27 0:00
Lietuvos Respublikos prezidentas A.Stulginskis per Pulko šventės dieną 4-ajame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke.
Panevėžys. 1925 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

Vakar sukako 124 metai, kai gimė Aleksandras Stulginskis - žymus visuomenės veikėjas, nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis, kelių Vyriausybių ministras, premjeras, prezidentas.

Tai buvo vienintelis mūsų tarpukario nepriklausomos valstybės vadovas, drauge su savo tauta perėjęs visą sovietinės okupacijos siaubą: tremtį, lagerius, pagaliau, atstumtojo ir paniekintojo dalią pavergtoje tėvynėje. Tad šį kartą prabėgomis peržvelkime keletą šios neeilinės asmenybės gyvenimo epizodų.

1969 metų rugsėjį Kauno Panemunės kapinėse įvyko kukli laidotuvių ceremonija. Prie šviežiai supilto kapo neskambėjo nei himnai, nei iškilmingos kalbos. Vargu ar daug kas iš retų tos dienos kapinių lankytojų žinojo, kad nedidelis būrelis artimųjų ir dar likusių gyvų draugų ką tik išlydėjo į paskutinę kelionę vienintelį krašte likusį tarpukario Lietuvos prezidentą A.Stulginskį.

Tačiau buvo ir tokių, kurie šio žmogaus nuopelnų Lietuvai neužmiršo. Kažkas slapta nufilmuos laidotuvių ceremoniją, kažkas vėliau užklos jo kapo kauburėlį nežinia iš kur gauta lietuviška trispalve. Saugumiečiai nusivarys nuo kojų, ieškodami šių akcijų "kaltininkų". Taigi, kas buvo A.Stulginskis, nuėjęs kelią nuo basakojo kaimo žąsiaganio iki Lietuvos prezidento?

Ketino tapti kunigu

1885 metų vasario 26 dieną Kutulių kaime netoli Kaltinėnų kumečių Domininko ir Marijonos Stulginskių šeimoje gimė jauniausias, dvyliktas vaikas. Aleksandrui jau nuo ankstyvos vaikystės teko visi tuomet įprasti ūkio darbai - dar visiškai mažutis jis ganė žąsis, kiek paaugęs - kiaules ir karves. Galima buvo pamanyti, kad A.Stulginskio laukia įprasta kaimo bernioko dalia. Galėjo, jei ne dvi aplinkybės - išskirtinis D.Stulginskio šviesumas ir atkaklus geresnio gyvenimo siekis tiek sau, tiek savo vaikams.

Stulginskių šeima niekada nebuvo pasiturinti, tačiau joje niekada nebuvo nei juodo skurdo, nei nevilties. Dirbdama Tokių dvare, šeima gaudavo atlygį tiek pinigais, tiek grūdais, tad, būdami darbštūs ir taupūs, jie sugebėjo išsinuomoti nedidelį žemės sklypelį, vėliau, maždaug 20 hektarų sodybą, kol galiausiai šeima jau sugebėjo nuomotis ir apdirbti apie 100 hektarų žemės.

Tačiau net iš to gaunamų pajamų nepakako dalykui, kuris Stulginskių šeimoje buvo laikomas didžiausia vertybe - visų vaikų išsilavinimui, kuris tuomet buvo itin brangus. Tad, tėvo paskatinti, Aleksandro brolis Kazimieras ir sesuo Barbora išvyksta ieškoti geresnio uždarbio į Ameriką. Taip mažasis Aleksandras netenka vienos iš pirmųjų savo rašto mokytojų - sesers Barboros, jos darbą tęs kita jo sesuo Ona. Sulaukęs septynerių, Aleksandras patenka Kaltinėnų parapijos vargonininko globon. Šis parengia vaiką mokslams Kaltinėnų pradžios mokykloje, kurią gabus berniukas baigia per tris žiemas. Turint tokį išsilavinimą jau galima įsidarbinti raštininko padėjėju ir prie šeimos biudžeto pridurti kelis menkus už dokumentų perrašinėjimą mokamus grašius. Tačiau to nepakako, kad tėvas išgalėtų sumokėti už tolesnį sūnaus lavinimą. Mirus žmonai D.Stulginskis parduoda šeimos sodybą ir gautus pinigus skiria Aleksandro studijoms.

Tačiau kur ir ką studijuoti? Aleksandras svarsto galimybę rinktis tradicinį ne itin pasiturinčios kaimo šeimos vaiko kelią - skirti gyvenimą kunigystei, nors ypatingo pašaukimo šiai veiklai ir nejaučia. Vis dėlto Aleksandras uoliai studijuoja lotynų kalbą, įstoja į Liepojos realinę gimnaziją, kur netrukus tampa geriausiu klasės mokiniu. Gabiam vaikinui ypač gerai sekasi lotynų ir vokiečių kalbos, kurios, kaip vėliau paaiškės, turės labai didelės įtakos jo, kaip politiko karjerai.

O kol kas su ašaromis akyse A.Stulginskis stoja į Kauno kunigų seminariją. Po kurio laiko jos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis siunčia gerai vokiškai kalbantį jaunuolį tęsti studijų į Austrijos Insbruko mieste įsikūrusį teologijos filosofijos fakultetą.

Atrodo, kad tolimesnis A.Stulginskio kelias jau nulemtas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jį apninka abejonės, ar priimti kunigo šventinimus. Dideliam seminarijos rektoriaus nusivylimui, jaunuolis vis dėlto nutaria palikti seminariją ir įsilieti į tuomet dar negausias pasauliečių lietuvių inteligentų gretas.

1910 metais įstojęs į Vokietijos Halės mieste veikusį Žemės ūkio institutą, mokslus jis baigia per dvejus metus. Tačiau, sugrįžęs į tėvynę, jis tuoj pat susiduria su netikėtomis kliūtimis: carinės okupacijos metais išsilavinusiam lietuviui gauti darbą gimtinėje pasirodė esą beveik neįmanoma. A.Stulginskiui siūlomos pareigos net Sankt Peterburge. Vargais negalais, tuometinės Rusijos valstybės Dūmos deputato Martyno Yčo pastangomis, A.Stulginskiui pavyksta gauti darbą Alytaus apskrityje. Čia jis imasi vadovauti ir lietuviško laikraščio "Vienybė" žemės ūkio skyriui.

Nuo agronomo - prie politiko

Tačiau taikų kuriamąjį darbą nutraukia prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Prieš A.Stulginskį iškyla dilema: pasitraukti į Rusiją ar likti kaizerinės Vokietijos okupuotoje tėvynėje. Apsisprendimas trunka neilgai: 1915 metų rugsėjo 18 dieną A.Stulginskis jau stebi, kaip per Vilnių ritasi vokiečių kavalerijos pulkai.

Nežinia, ar būsimasis politikas vėliau pasigailės dėl tokio savo sprendimo, tačiau viltys, kad vokiečių okupantai bus geresni už carinius pavergėjus, netrukus išsisklaidys. Imperinė Vokietija Vilnių laikė "perlu Lenkijos karalystės karūnoje", mūsų sostinė buvo atskirta nuo likusios Lietuvos dalies. Kaizerinė cenzūra uždraudė ir "Vilties" leidybą.

Tačiau A.Stulginskis nenuleidžia rankų. Jis imasi organizuoti mokytojų kursus, kuriuose buvo rengiami pradžios mokyklų pedagogai. Būtent šis žingsnis bus lemtingas A.Stulginskio asmeniniam gyvenimui: tai vėliau suteiks tiek gausybę laimės akimirkų, tiek marias neišmatuojamo ilgesio ir skausmo. 1915 metais A.Stulginskis susipažįsta su jauna mokytoja iš Marijampolės Ona Matulaityte. Juos sieja bendri interesai - švietimas, kultūrinis gyvenimas, tad pora vis dažniau laiką leidžia drauge. Jiedu susituoks tik 1920-aisiais, nė neįtardami, kad vėliau likimas atseikės jiems 13 metų priverstinės atskirties ir kad po jos jie pirmą kartą apsikabins tik po Stalino mirties, būdami jau seni ir pasiligoję žmonės.

O kol kas pora imasi rengti visuomeninius vakarus su operos spektakliais, rūpinasi į Vilnių plūstančių karo pabėgėlių reikalais. Tam įsteigiama draugija karo pabėgėliams remti, kurioje A.Stulginskis visada stengiasi viską daryti pats: priimti sprendimus ir juos vykdyti, surasti ir priimti tinkamus žmones, juos mokyti ir prižiūrėti jų darbą.

Vokietijos okupacija darosi vis sunkiau pakeliama. Rusifikaciją pakeičia mėginimai germanizuoti Lietuvą. A.Stulginskis, kaip ir dauguma kitų lietuvių inteligentų, vis atkakliau veliasi į politinį gyvenimą, aukodamas savo profesinį tobulėjimą.

1917 metų rugpjūčio 4 dieną Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas deleguoja A.Stulginskį į Lietuvių konferenciją. Čia delegatai atstovauja įvairioms partijoms. Tarybos prezidiumas išrenkamas 1917 rugsėjo 21 dieną. Dešiniųjų dominuojamos tarybos pirmininku išrenkamas Antanas Smetona. Ir nors oficialiai taryba savo tikslus siejo su švietimu, ekonomika ir sveikatos apsauga, dauguma jos narių jau tada buvo nusiteikę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tai suprasdami vokiečiai skuba Lietuvą įtraukti į savo imperinę sistemą. Lietuvos taryba spaudžiama pasirašyti nepriklausomybės deklaraciją, tačiau ši turi neatskiriamai susieti mūsų šalį su Vokietija keturiomis konvencijomis.

Nusileisdama vokiečių spaudimui Lietuvos taryba tokią deklaraciją priima 1917 metų gruodžio 11 dieną. A.Stulginskis balsuoja prieš. Jo pozicija nugalės tik 1818 vasario 16-ąją, kai visi tarybos nariai vienbalsiai priims deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės, nesiejant jos su jokia kita valstybe. Tačiau tai nereiškia, kad dalis tarybos vėliau nemėgins nusileisti aneksiniams Vokietijos planams. Jau po to, kai kovo 23 dieną kaizeris Vilhelmas pripažins Lietuvos nepriklausomybę, taryboje aktyviai veiks stipri monarchistų grupė, ketinusi pasikviesti Lietuvos karaliumi Viurtenbergo princą Vilhelmą von Urachą. A.Stulginskis atkakliai priešinsis šiam sumanymui, nors jam tuomet pritars net tarybos pirmininkas A.Smetona. Vėliau pamatysime, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje šių politinių bendražygių keliai galutinai išsiskirs - jie taps atvirais priešininkais.

Rudeniop, Vokietijai aiškiai pralaimint karą, Lietuvos valstybės taryba tampa aukščiausiu valdžios organu. Tuo pat metu A.Stulginskis išrenkamas Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) vadovu.

Ministras, Seimo pirmininkas, prezidentas

1918 metais, daugmaž susitvarkius su vokiečiais, Lietuvai iškyla naujas pavojus - vis realesnė tampa bolševikų invazijos grėsmė. Gruodžio 26-ąją suformuotoje naujoje Mykolo Šleževičiaus Vyriausybėje A.Stulginskiui tenka ministro be portfelio postas, tačiau šiai Vyriausybei nebus lemta išgyventi nė trijų mėnesių. 1919 metų pradžioje Vilnių užėmus bolševikams Vyriausybė paskutiniuoju vokiečių traukiniu evakuojasi į Kauną. Tačiau ten jos taip pat niekas nelaukia išskėstomis rankomis - miestas turi savų problemų. Kyla vis daugiau nesutarimų tarp Lietuvos valstybės tarybą sudarančių partijų, o aiškią persvarą turi LKDP. Taigi, 1919 kovo 14 dieną sudaroma nauja Prano Dovydaičio Vyriausybė, kurioje A.Stulginskis paskiriamas vidaus reikalų ministru. Tačiau faktiškai jam tenka eiti ir premjero pareigas, nes P.Dovydaitis tuo metu labai sunkiai serga.

A.Stulginskis kaip mat imasi darbo. Jis entuziastingai organizuoja Lietuvos kariuomenę, mėgina atgaivinti Lietuvos ekonomiką, Lietuvoje uždrausdamas nuvertėjusių Rusijos rublių apyvartą siekia įvesti nacionalinę valiutą. Tačiau šiose pareigose A.Stulginskis neišbus nė mėnesio - tik iki balandžio 4-ąją įvyksiančių prezidento rinkimų.

Krašto vadovo rinkimai partinių nesutarimų atmosferoje nebuvo lengvas uždavinys - reikėjo rasti kandidatą, nekeliantį alergijos nė vienai iš nesutariančių šalių. Tad 1919 balandžio 4 dieną prezidentu beveik vienbalsiai išrenkamas A.Smetona, o naujoje Vyriausybėje A.Stulginskis tampa žemės ūkio ministru. Eidamas šias pareigas jis įsteigia Lietuvos valstiečių sąjungą(LVS), kuri įsteigia banką, finansuojantį perdirbimo įmones ir pienininkystės kooperatyvus. LVS ir LKDP suformuoja koaliciją ir rinkimuose į Steigiamąjį Seimą surengia efektyvią rinkimų kampaniją.

Koaliciją remia ir Lietuvos katalikų bažnyčia, tad nenuostabu, kad 1920 metų rinkimuose į Steigiamąjį Seimą LKDP ir jos koalicijos partneriai surenka 46 proc. balsų. 62 balsais iš 103 Steigiamojo Seimo pirmininku išrenkamas A.Stulginskis. Nesant prezidento, jis tampa ir faktišku valstybės vadovu.

A.Stulginskio vadovavimo metais Lietuvoje įvyko didelių permainų. Prasidėjo žemės reforma, buvo įsteigtas Kauno universitetas, galiausiai - priimta Konstitucija, garantuojanti žmogaus ir piliečio teises bei demokratiją. Remiantis šia Konstitucija, 1922 metų gruodžio 21 dieną pirmasis Seimas A.Stulginskį išrinko šalies prezidentu. Šalies vadovu jį 1923 metais perrinks ir antrasis Seimas.

A.Stulginskio, kaip politiko žvaigždė ims blėsti tik 1926-aisiais, trečiojo Seimo rinkimus laimėjus kairiesiems: liaudininkams ir socialdemokratams, kurie valstybės vadovu išrinks liaudininką Kazį Grinių. Tačiau net ir A.Stulginskio politinis oponentas, perimdamas iš jo krašto vadovo pareigas, viešai pareikš: "Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas gerokai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse."

A.Stulginskis toliau lieka eiti Seimo pirmininko pareigas, tačiau po 1926 metų perversmo į valdžią atėję tautininkai netrukus Seimą paleidžia. Net ir tuo metu A.Stulginskis reikalauja nenutraukti demokratinės lietuvių visuomenės raidos ir skelbti naujus Seimo rinkimus. Tačiau A.Smetonai šiuos siūlymus ignoruojant, paleistojo Seimo pirmininkas atsisako jam siūlomos diplomatinės tarnybos ir nutaria visiškai pasitraukti iš politikos bei viešojo gyvenimo. Jis įsigyja apleistą Jokūbavo dvarą ir visiškai atsideda žemės ūkiui. Vėliau apie tą laikotarpį buvęs žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašys: "Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų rasdavau jį laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Jis pats veždavo į Kretingą pieną, pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis į tą pačią Kretingą pats veždavo bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje sėdėdamas ant vežimo laukė pirkėjų..."

Tremtis, lageriai, kalėjimai

Regis, kad A.Stulginskis buvo nusiteikęs niekada nebegrįžti į Kauną, o juolab - į politiką. Tačiau atsitiko kitaip. 1940 metų birželį, kai Kaune jau žlega sovietų tankai, A.Stulginskis nutaria vykti į sostinę susitikti su tuometiniu premjeru Aleksandru Merkiu, tuomet ėjusiu ir prezidento pareigas. Tačiau šaukštai jau po pietų: visam paradui diriguoja Stalino emisaras Vladimiras Dekanozovas. Vėliau, žinodami apie įtemptus A.Smetonos ir A.Stulginskio nesutarimus, sovietai ne kartą mėgins įkalbėti pastarąjį bendradarbiauti su okupantais. Tai mėgins padaryti ir pats sovietų paskirtas vidaus reikalų komisaras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Galop, argumentams išsekus, A.Stulginskis su žmona suimami ir pirmaisiais tremtinių ešelonais 1941 metų birželio 14 dieną išvežami į Rytus. A.Stulginskis atsiduria Krasnojarsko krašte Rešotų lageryje, o jo žmonai Onai tenka tremtinės dalia valstybiniame miško ūkyje Komijoje.

Jau pirmąją vasarą A.Stulginskiui, kaip ir kitiems lagerio kaliniams, teko kentėti nuo šalčio, bado ir ligų. "Pirmas susirgimas - nuo lietaus ir drėgmės ėmė tinti rankos, grįžus namo, ėmė krėsti šaltis. Parodžiau rankas komendantui. "Pažiūrėsim, kas bus rytoj." Atsikėlę visi išsirikiavome. Vėl kreipiausi į komendantą. "Dar ko, juk rankos nuo sutinimo nesprogs", - toks buvo komendanto atsakymas. Išėjau į darbą - nėra jėgų."

1941 metų žiemą Rešotų lageryje išgyveno tik 400 iš 2500 lietuvių. Tačiau blogiausia dar laukė ateityje. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, lageriuose įvedama karo padėtis. Čekistai savo ypatingoje įskaitoje esančius kalinius kemša į izoliatorius. Kita vertus, prasidėjęs karas įkvėpė kaliniams ir vilties, ir valios bent jau moraliai pasipriešinti savo kankintojams. Nuo lagerio barakų sienų ir tvorų čekistai nespėdavo trinti užrašų: "Mirtis Stalinui!", "Šalin sovietų valdžią!", "Tegyvuoja laisvė!"

Rugsėjo 22 dieną A.Stulginskis naujame dienoraštyje įrašys: "Didelė nelaimė - dingo mano dienoraštis. Rasti nėra galimybių." Jis nežinojo, kad čekistai dienoraštį jau skaito ir verčia į rusų kalbą, kad šis dokumentas taps svarbiu "įrodymu" jam kurpiamoje byloje. Iš tiesų jis jau buvo čekistų rankose su užvesta baudžiamąja byla. 1942 metais A.Stulginskį ir dar kelis lietuvius suima NKVD. Jis kaltinamas pagalba reichui, antisovietine propaganda ir antisovietinio judėjimo organizavimu lageryje. Iš lagerių jis pradedamas mėtyti ir po kalėjimus. Nuo to laiko prasideda 11 metų truksiantis A.Stulginskio kelias po lagerius ir kalėjimus. Kaltinimus jis atkakliai neigia, rašo peticijas į įvairias instancijas, reikalaudamas peržiūrėti bylą. Vieną laišką jis adresuoja pačiam Stalinui: "Aš senukas, man per 60 metų, mano sveikata suirusi, gyventi liko nedaug, bet kadangi mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis be pėdsakų negali išnykti, man nesinorėtų, kad mano mirtis lageryje kartu su vagimis ir banditais kristų juoda dėme Sovietų Sąjungai jos priešų akyse."

Atsakymo nėra. Viename laiške žmonai A.Stulginskis rašo: "Bendrai imant, aš norėčiau išeiti į laisvę, nors nemanau, kad laisvėje būtų lengviau gyventi, ypač pirmais metais. Ar bus man leista pas Tave vykti, tai dar klausimas. Na, ką spėlioti, kai ateis laikas - pamatysime. Gal kad ir senatvėje būdamas nežūsiu, gal Dievulis neapleis."

Deja, viltys dužta. 1952 metų vasario 27 dieną A.Stulginskis nuteisiamas 25 metus kalėti "už aktyvų dalyvavimą kovoje prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą, priklausymą kontrrevoliucinei grupei ir antisovietinę agitaciją". Sulaukęs 67-erių jis perkeliamas į Vladimiro kalėjimą, iš kurio gyvas išeiti greičiausiai nebesitiki.

Tačiau netrukus po Stalino mirties ateina netikėta žinia. 1954 metų birželio 21 dieną VRM pranešime Vladimiro srities kalėjimo Nr. 2 viršininkui nurodoma išlaisvinti A.Stulginskį ir kitus du su juo nuteistus šioje byloje lietuvius. Nurodoma aprūpinti juos bilietais, maisto produktais, išduoti pasus. A.Stulginskis tuoj pat skuba į Komiją pas žmoną. Pagaliau po 13 išsiskyrimo metų du seni ir ligoti žmonės vėl gali apkabinti vienas kitą.

Į Kauną Stulginskių pora grįžta 1956 gruodžio 19 dieną. Tačiau pora ir tėvynėje patiria atstumtųjų dalią - sunku susirasti tiek būstą, tiek darbą. Vargais negalais A.Stulginskis įsitaiso dirbti šiltnamyje, augina pomidorus ir agurkus, pinigų prisidurdamas vertimais iš kelių kalbų, kurias puikiai mokėjo.

Tik atėjus į valdžią Nikitai Chruščiovui, A.Stulginskiui buvo paskirta nedidelė pensija. Jis jau galėjo susirašinėti su dukra Aldona, kuri 1965 metais pirmą kartą apsilankė Kaune. Deja, mamos ji neberado, ji mirė 1962-aisiais. Pats A.Stulginskis nuo širdies priepuolio mirė 1969 rugsėjo 22 dieną sulaukęs 84 metų. Jo kapą iki šiol puošia tik kuklus antkapis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"