TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepanorę sovietinio rojaus

2008 11 20 0:00
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lapkričio 23 dieną sukaks 26 metai nuo įvykio, tapusio tarptautiniu skandalu, sudavusiu smarkų smūgį tiek Sovietų Sąjungos tarptautiniam prestižui, tiek tuometinei JAV administracijai. Vienas lietuvio jūrininko šuolis iš sovietų laivo, viena amerikiečių kapitono klaida - ir Amerikos prezidentas Richardas Nixonas bus priverstas sudaryti specialią šio įvykio tyrimo komisiją, o vėliau atsiprašinėti dėl savo piliečių veiksmų, galėjusių pakirsti sovietų okupuotų tautų pasitikėjimą Amerikos demokratija ir jos ištikimybe laisvės idealams.

Dramatiškai pasibaigęs jūreivio Simo Kudirkos šuolis į laisvę sukėlė rezonansą, užtemdžiusį netgi tą patį rudenį garsiai nuskambėjusią tėvo ir sūnaus Brazinskų istoriją - vienintelį atvejį, kai lietuviams pavyko ištrūkti iš už geležinės uždangos užgrobus keleivinį lėktuvą. Brazinskų sėkmė tų pačių metų lapkritį paskatino mėginimą užgrobti dar vieną lėktuvą, šį kartą jau danguje virš Lietuvos, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas. Tad kalbant apie tai, kas nutiko 1970-ųjų rudenį, verta prisiminti, kokiais legaliais ir nelegaliais būdais per visą okupacijos laikotarpį Lietuvos gyventojai mėgindavo ištrūkti į laisvąjį pasaulį, kuris anaiptol ne visuomet juos sutikdavo svetingai.

To meto sovietinėje žiniasklaidoje platesnį atgarsį turėjo tik S.Kudirkos ir Brazinskų istorijos. Jos sukėlė bangas visame laisvame pasaulyje, tad nuslėpti šių įvykių buvo neįmanoma. Apie daugelį kitų nesėkmingų, o juo labiau pavykusių mėginimų nelegaliai ištrūkti iš už geležinės uždangos tuomet gerai informuoti buvo nebent bėglių artimieji, KGB ir partiniai pareigūnai ar psichiatrijos ligoninių, kuriose neretai atsidurdavo bėgliai, personalas.

Pažadėtosios žemės trauka

Genocidą ir rezistenciją tyrinėjantys istorikai teigia, kad pirmuosius lietuvių mėginimus bėgti iš Sovietų Sąjungos KGB dokumentai užfiksavo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Mat kaip tik tuomet ginkluotas pasipriešinimas okupantams jau ėmė prarasti jėgas, o lauktoji Vakarų demokratinė parama pasirodė esanti tik iliuzija. Nenuostabu, kad nemaža lietuvių dalis, nenorėdama susitaikyti su gyvenimu po okupanto padu, ėmė puoselėti planus ištrūkti į Vakarus. Tačiau mažai kas prisimena, jog iš tikrųjų mūsų piliečiai iš sovietų okupuotos Lietuvos mėgino bėgti vos tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir nemažai jų daliai tai pasisekė.

Čia nekalbėsime apie tuos lietuvius, kurie 1944-1945 metais, artėjant frontui, pasitraukė į Vokietiją ir atsidūrė perkeltųjų asmenų stovyklose britų, prancūzų ar amerikiečių zonose, o prisiminsime mėginusiuosius sprukti iš ką tik vėl SSRS dalimi tapusios Lietuvos. Pirmieji tokie bėgliai, pasirodo, buvo nacių genocidą išgyvenę ar į Rusiją nuo jo pasitraukę ir net sovietų armijos 16-ojoje lietuviškoje divizijoje tarnavę žydai. Dar 1944 metų rugpjūtį Kaune, kai sovietų kariuomenė iš miesto jau buvo išvijusi vokiečius, slaptai susirinko grupė sionistinės jaunimo organizacijos "Hašomer Hocoir" narių. Šiame susirinkime buvo siūloma visiems norintiems nedelsiant rinktis Vilniuje ir organizuoti pabėgimą iš SSRS. Gruodį viena iš šio susirinkimo dalyvių Ružka Korčiak ties Černovicais perėjo Rumunijos sieną ir pasiekė Bukareštą, kuriame jau veikė Palestinos žydų organizacijų atstovai. Čia buvo nutarta paraginti holokaustą išgyvenusius Rytų Europos žydus persikelti į savo istorinę tėvynę. Laivai su keliaujančiaisiais į Pažadėtąją žemę turėjo išplaukti būtent iš Rumunijos (taip pat ir iš Italijos) uostų, kelias į kuriuos driekėsi per Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją, Austriją, Vokietiją.

Per porą metų iš visos Sovietų Sąjungos pavyko ištrūkti keliems tūkstančiams žydų. Lietuvoje šį darbą padėjo organizuoti buvę 16-osios lietuviškos divizijos kariai, kurių nemaža dalis už tai vėliau atsidūrė sovietų lageriuose.

Jau 1946 metais mėginti išsiveržti iš sovietų imperijos buvo labai pavojinga. Tai liudija kad ir toks nutikimas: tų metų sausio 6 dieną NKVD sulaikė keturis sunkvežimius, kuriais į Lenkijos teritoriją mėgino ištrūkti 98 žydai. Lengvai pasiduoti jie neketino - saugumiečiai sulaukė netikėto pasipriešinimo. Per susišaudymą du žmonės žuvo, vienas buvo sužeistas, 76 žydai suimti.

Per visą okupacijos laikotarpį sovietų saugumas negailestingai traiškė Lietuvoje veikusias sionistų organizacijas ir sekė iš lagerių sugrįžusius jų narius. Tačiau tuomet, nuo 1946 metų vasario iki liepos per Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją iš Sovietų Sąjungos į Palestiną pavyko ištrūkti mažiausiai šimtui žydų.

Vėliau, jau N.Chruščiovo atlydžio ir L.Brežnevo sąstingio laikais, Lietuvos žydai taip pat atkakliai veršis iš Sovietų Sąjungos, tačiau šiam tikslui pasiekti naudosis, kitais, daug saugesniais būdais: rašydami peticijas, skundus, atsisakydami balsuoti rinkimuose, derėdamiesi su LKP CK funkcionieriais.

Tuo tarpu lietuviai, nuo 1951 metų bėgdami į laisvę, rinkosi pavojingus kelius, kėlusius grėsmę ne tik patiems bėgliams, bet ir Lietuvoje likusiems jų artimiesiems. Nelegaliai pasprukti per akylai saugomas SSRS sienas iš esmės tebuvo trys būdai: pabėgant iš užsienio uostuose prisišvartavusio sovietų laivo, atsiskiriant nuo turistų grupės ir pasiprašant politinio prieglobsčio arba nuvarant lėktuvus.

"Raudonasis spalis" - legenda ir tikrovė

Šeštojo dešimtmečio pradžioje bene populiariausias (o dažnai ir vienintelis) būdas patekti anapus geležinės uždangos buvo jūros kelias. Tad nieko nuostabaus, kad pirmieji trys pabėgėliai, minimi sovietinio saugumo dokumentuose, buvo jūrininkai. Visiems jiems pavyko pabėgti iš vieno nedidelio žvejybos tralerio.

Labiausiai neįtikėtina, kad pabėgimą organizavo ne kas kitas, o pats tralerio kapitonas Lionginas Kublickas. Viskas įvyko gana paprastai: 1951 metų birželio mėnesį laivui įplaukus į Švedijos teritorinius vandenis, kapitonas drauge su tralerio meistru Juozu Grišmanausku ir jūreiviu Edmundu Paulausku užrakino kajutėje tris kitus laivelio komandos narius, nuleido į vandenį gelbėjimosi valtį ir nusiyrė iki Švedijai priklausančios Elando salos.

Vėliau L.Kublickas apsigyveno JAV ir aktyviai skelbė antisovietinius pareiškimus radijo laidose. Visi trys vyrai karo tribunolo už akių buvo nuteisti mirties bausme.

Stalininės epochos pabaigoje bėglių jūros keliai dažniausiai vesdavo į Skandinavijos šalis - Švediją ir Daniją. Vėliau, kai vis daugiau lietuvių jūreivių ėmė tarnauti tolimojo plaukiojimo laivuose, pabėgimų geografija išsiplėtė: jūreiviai nebesugrįždavo į savo laivus, sustojusius Prancūzijos, Belgijos, Kanados uostuose. Beje, pasprukti laivais kartais pavykdavo ne vien jūreiviams: KGB dokumentuose užfiksuotas atvejis, kai 1962 metų spalio 29 dieną dvidešimtmečiui Juozui Algirdui Bružui Klaipėdoje pavyko susitarti su laivo jūrininkais, patekti į jų laivą ir pabėgti į Olandiją.

Taigi, nepaisant griežtos atrankos ir kruopštaus laivų kratymo prieš jiems paliekant sovietų uostus, jūreivių pabėgimai buvo ganėtinai dažnas reiškinys.

Tačiau du iš jų tapo tikrai išskirtiniais: vienas jų po dvidešimties metų tapo bestselerio šlovę pelniusiu romanu, o vėliau ir įtempto siužeto Holivudo veiksmo filmu, o kitas sukėlė milžinišką tarptautinį rezonansą.

Tikriausiai daugelis matė pagal garsaus amerikiečių rašytojo Tomo Clancy romaną sukurtą aštraus siužeto filmą "Raudonojo spalio medžioklė", kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė žymus aktorius Seanas Conery. Pagrindinis šio filmo herojus - sovietų povandeninio laivo "Raudonasis spalis" kapitonas, ignoruodamas bet kokius savo vadovybės įsakymus, plukdo laivą Amerikos krantų link. Nuogąstaudami, kad neprognozuojami kapitono veiksmai gali sukelti branduolinę katastrofą, tiek sovietai, tiek amerikiečiai nutaria povandeninį laivą sunaikinti. Tačiau įžvalgūs CŽV analitikai supranta, kad vienintelis maištingojo kapitono motyvas - pabėgti į Vakarus. Holivudo žvaigždės S.Conery vaidinamo kapitono prototipu buvo ne kas kitas, kaip lietuvis, sovietų karo laivyno leitenantas Jonas Pleškys, žinomos teatro ir kino aktorės Eugenijos Pleškytės brolis. Tikroji jo istorija buvo kur kas proziškesnė ir vargu ar tiko holivudinio filmo scenarijui. Tačiau tai nereiškia, kad J.Pleškio pabėgimas nesukėlė didelio galvos skausmo sovietų slaptosioms tarnyboms.

Iš tikrųjų Jonas Pleškys buvo ne mėtytas ir vėtytas barzdotas povandeninio laivyno vilkas, o jaunas, 26 metų pagalbinio karo laivo vadas. 1961 metų balandžio 6-osios naktį jis su visa įgula išplaukė į jūrą, pasiekė Švedijai priklausančią Gotlando salą ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Šis įvykis iš karto sukėlė Vakarų žvalgybų susidomėjimą: pačiame šaltojo karo įkarštyje į Švediją pateko sovietų laivyno karininkas, kurio vadovaujamas laivas aptarnaudavo sovietinius atominius povandeninius laivus: jų darbas buvo surinkti panaudotą šių laivų branduolinį kurą ir nugabenti į radioaktyvių atliekų sąvartynus. Visiškai suprantama, kad toks laivo vado poelgis Maskvoje buvo įvertintas kaip išdavystė ir už akių jis buvo nuteistas mirties bausme. Tačiau įvykdyti šį nuosprendį KGB rankos buvo per trumpos - J.Pleškiu ėmė rūpintis Amerikos žvalgyba. Gana ilgą laiką buvusį karinio jūrų laivyno karininką akylai saugojo, o jo buvimo vieta buvo kruopščiai slepiama.

Tačiau ramaus gyvenimo J.Pleškys taip ir neturėjo. Nuogąstaudama, kad jį gali aptikti sovietų žvalgybos agentai, CŽV jam patarė gyventi ne JAV, o Centrinės Amerikos valstybėse, tačiau nė vienoje iš jų neapsistoti pernelyg ilgam laikui. 1993 metais J.Pleškys staiga susirgo vėžiu ir netrukus mirė nuo smegenų auglio. Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje buvo pasirodę versijų, kad prie buvusio karininko mirties galėjo prisidėti Rusijos slaptosios tarnybos, tačiau jokie faktai iki šiol to nei patvirtino, nei paneigė.

Beje, apie J.Pleškio pabėgimą tuometinė Lietuvos visuomenė žinojo tik iš gandų, nuogirdų ir užsienio radijo stočių. 1961 metų sovietinės Lietuvos laikraščiuose apie šį faktą nerasime nė menkiausios užuominos. Apskritai to meto spauda informuodavo tik apie nepavykusius bandymus pasprukti arba kai nutylėti dėl milžiniško tarptautinio rezonanso būdavo tiesiog neįmanoma, kaip nutiko su jau minėta jūreivio S.Kudirkos istorija.

Šuolis iš "Tarybų Lietuvos"

Į paskutinį savo reisą Šiaurės Atlante Klaipėdos refrižeratorių laivyno plaukiojančia baze, labai jau simbolišku pavadinimu "Tarybų Lietuva", šio laivo radistas išplaukė 1970 metų lapkritį. Po kelių dienų jis sužinojo, kad lapkričio 23 dieną JAV teritoriniuose vandenyse planuojamas amerikiečių ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimas.

Numatytos dienos rytą prie "Tarybų Lietuvos" prisišvartavo JAV pakrančių apsaugos laivas "Vigilant", iš kurio į sovietinę plaukiojančią bazę specialiu tinklu persikėlė amerikiečių delegacija. Tuo tarpu abiejų laivų jūreiviai draugiškai tiesė vieni kitiems rankas, keitėsi cigaretėmis, žurnalais ir įvairiausiomis smulkmenomis. O visiškai čia pat, maždaug už penkių kilometrų, buvo matoma Masačusetso valstijos Vynuogyno sala. Prie borto stovinčiam S.Kudirkai laisvės krantas atrodė pasiekiamas ranka.

"Dabar arba niekada", - nusprendė jūreivis. Jis nusileido į savo kajutę, paėmė skiautelę popieriaus ir anglų kalba parašė: "Brangus drauge, prašau Jūsų politinio prieglobsčio. Jeigu galima, prašau duoti man signalą. Simas. Aš pereisiu ant Jūsų borto, kai Jūsų delegacija bus Jūsų laive." Sulankstęs popierėlį, S.Kudirka užkišo jį už cigarečių "Jūratė" pakelio celofaninio apdangalo, grįžo prie borto ir numetė "suvenyrą" pirmam pasitaikiusiam amerikiečių jūreiviui. Dabar beliko tik laukti.

Maždaug po pusvalandžio pasirodė cigaretes pagavęs amerikietis ir ženklu leido S.Kudirkai suprasti: viskas bus gerai, prašymas patenkintas. Vakarop, įsitikinęs, kad amerikiečių delegacija jau sugrįžo į savo laivą, lietuvis ryžosi šuoliui į "Vigilant" denį. Štai ji - išsvajotoji laisvė! Amerikiečiai jau vedėsi S.Kudirką į vidines laivo patalpas, tačiau kažkodėl bruko jam dvi gelbėjimosi liemenes ir aiškino, jog šiame laive pasilikti jis negalės. Kodėl - lietuvis nelabai suprato, nes prastokai mokėjo anglų kalbą.

Tačiau jis suvokė, jog amerikiečiai siūlo jam su šiomis liemenėmis šokti per "Vigilant" bortą, plaukti tolyn, o maždaug po 15 minučių jį iš vandens paimsiąs kitas amerikiečių laivas. Štai šioje vietoje aiški istorija baigiasi, užleisdama vietą begalei versijų ir interpretacijų.

Viena iš jų - kad S.Kudirka, sulaukęs tokios amerikiečių reakcijos, pareiškė atsisakąs savo pasiūlymo ir norįs grįžti į sovietų laivą, nes vien šiuo šuoliu jau įrodę lojalumą Lietuvai. Suprantama, kad tokio "ruso" elgesio motyvų amerikiečiai galėjo nesuprasti. Juo labiau kad po pokalbio su "Tarybų Lietuvoje" buvusios sovietų delegacijos nariais lietuvis neva pats mėgino grįžti į savo laivą, tačiau šio bortas buvęs gerokai aukštesnis nei amerikiečių katerio, todėl jam paprasčiausiai nepavyko ten užsiropšti.

Kodėl amerikiečiai nenorėjo pasilikti lietuvio savo laive ir atkakliai siūlė jam šokti per bortą, galima suprasti: incidentas įvyko per oficialų dviejų šalių delegacijų susitikimą. Be to, laivo "Tarybų Lietuva" kapitonas amerikiečių laivo vadui pareiškė, kad prieš peršokdamas į "Vigilant" S.Kudirka apsivogė, ir ne tik paprašė jį apieškoti, bet ir pareiškė jūrinį protestą.

Matyt, nenorėdamas aštrinti situacijos, amerikiečių kapitonas leido grupei "Tarybų Lietuvos" jūreivių parsigabenti S.Kudirką į savo denį. Viena iš versijų sako, kad amerikiečių kapitonas taip pasielgė nesulaukęs instrukcijų iš Valstybės departamento. Tuo tarpu Valstybės departamentas vėliau ginsis negavęs apie incidentą jokios informacijos. Amerikietis kapitonas net nenujautė, kad mėgindamas apsidrausti nuo nemalonumų ir atsikratyti perbėgėlio, jis pridarys problemų ne tik sau, bet ir savo šalies vadovui.

Jau po savaitės Baltųjų rūmų spaudos sekretorius išplatino pranešimą, kad šis įvykis sukėlė prezidento R. Nixono susirūpinimą, nes JAV nusižengė savo tradicijai suteikti politinę globą visiems, kas jos siekia. Įvykiui tirti buvo sudaryta speciali komisija. Visa ši istorija sukėlė platų atgarsį žiniasklaidoje, per visą Ameriką nusirito protestų banga, į skandalą įsikišo ir Jungtinių Tautų įgaliotinis pabėgėlių reikalams. JAV valstybės departamentui beliko tik apgailestauti dėl įvykio ir užtikrinti, kad tokios istorijos daugiau nepasikartos.

Išleisdavo kas penktą

Tuo tarpu S.Kudirka buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir nuteistas 10 metų kalėti griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. Tačiau Pskove ir Mordovijos lageriuose pabėgėlis teišbuvo mažiau nei 4 metus: buvusį jūreivį išgelbėjo vienoje Niujorko katalikų bažnyčioje rastas dokumentas, liudijantis, kad S.Kudirkos motina yra gimusi JAV teritorijoje, vadinasi, pagal šios šalies įstatymus, yra JAV pilietė. Tad 1974 metais S.Kudirka iš lagerio buvo paleistas ir 1974 metais gavo leidimą legaliai išvykti į JAV.

Tačiau bėglių istorijų su tokia laiminga pabaiga būta labai nedaug. Gauti individualų leidimą oficialiai išvykti gyventi į užsienį - tiek nuolat gyventi, tiek ir laikinai - buvo sunku ir niekuo sovietiniam režimui nenusikaltusiems žmonėms, ir net labai įžymiems veikėjams.

Tarkime, garsiojo operos solisto Kipro Petrausko prašymas leisti aplankyti Australijoje gyvenančius vaikus ir niekuomet nematytus anūkus taip ir liko neišgirstas. Tad menininkai dažniau rinkdavosi kitą kelią - tiesiog nesugrįždavo iš gastrolių. Taip, tarkime, 1976 metais pasielgė Kauno muzikinio teatro solistas Ričardas Daunoras, su Vilniaus universiteto ansambliu gastroliavęs Prancūzijoje ir pasiprašęs ten politinio prieglobsčio.

Tačiau toks kelias pabėgti anapus geležinės uždangos buvo tinkamesnis jau vėliau, atsiradus didesnėms galimybėms išvykti kad ir į turistinę kelionę. Tačiau ir tokia kelionė tuomet buvo labai didelis įvykis ir rodė išskirtinį sovietinės valdžios pasitikėjimą. Štai 1978 metais buvo išnagrinėta beveik 30 tūkstančių prašymų, tačiau tik kas dešimtam norinčiajam buvo leista vykti į kapitalistines šalis su turistinėmis grupėmis.

Tuo tarpu mūsų minimais 1970-aisiais kas penktas besikreipiantysis apskritai nebūdavo išleidžiamas iš šalies - net ir į vadinamąsias socialistines šalis. Mat net ir iš ten, tarkime, iš Lenkijos, būta sėkmingų mėginimų ištrūkti į laisvąjį pasaulį. Todėl norintieji pabėgti iš sovietų okupuotos Lietuvos tuo metu rinkosi ir dar rizikingesnį kelią: užgrobdami ir nuvarydami lėktuvus.

Tačiau tai padaryti pavyko tik Pranui ir Algirdui Brazinskams, 1970 metų rugsėjo 15 dieną užgrobusiems iš Batumio į Suchumį skridusį lėktuvą AN-24 su 45 keleiviais ir privertusį jo įgulą nusileisti Turkijos Trabzono miesto oro uoste. Maždaug po mėnesio, įkvėpti Brazinskų sėkmės, kauniečiai sutuoktiniai Jonas Simonaitis ir Gražina Mickutė nesėkmingai bandė užgrobti iš Vilniaus per Kauną į Palangą skridusį lėktuvą IL-14 ir nuvaryti jį į Švediją.

Šiandien lėktuvų užgrobimas bet kokiu tikslu vienareikšmiškai traktuojamas kaip terorizmas, o to meto bandymai, nors ir paženklinti krauju, ir tada ir dabar tebėra apaugę įvairiausiomis versijomis ir vertinami toli gražu nevienareikšmiškai. Tačiau tai jau atskiro pasakojamo reikalaujanti tema. Lygiai taip pat atskiros istorijos verti ir jaunų žmonių mėginimai pereiti akylai saugomą sovietų sausumos sieną, dažnai pasibaigdavę ne kalėjimuose, o psichiatrijos ligoninėse. Tiek prie vienų, tiek prie kitų mes dar sugrįšime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"