TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepasiklydęs kryžkelėse

2015 04 17 6:00
Lazdijų apskrityje veikęs Dainavos partizanų būrys. Antroje eilėje trečias iš kairės B. Labėnas-Kariūnas.
Nuotrauka iš B. Labėno kūrybos rinktinės „Žygiuojanti tauta“

Prieš tris savaites pasakojome apie poetą Kostą Kubilinską - MGB agentą Varną, 1949 metų kovo mėnesį nušovusį žeminėje miegojusį partizanų vadą Benediktą Labenską-Kariūną. Šiandien, prisimindami išdaviko auka tapusį kovotoją, pamėginkime pažvelgti į beveik nežinomus jo gyvenimo puslapius.

"Kryžkelė... Lyriškas žodis romantikoje, klaikus apsisprendime, idėjose. Ir toje kryžkelėje išsiskyrė jauni poetai. Vieni nuėjo į Rytus, kiti - į Vakarus, dar kiti tiesiog nužygiavo, kaip tie trys pasakos broliai", - taip 1943 metų vasarą dienraštyje "Naujoji Lietuva" rašė J. Strakšys. Nors straipsnyje kalbama apie lietuvišką karo metų poeziją, tarp jo eilučių galime įžvelgti platesnį kontekstą. 1940-aisiais prasidėję išbandymai į sunkaus apsisprendimo kryžkelę atvedė ne vien poetus. Kiekvienam menininkui ir mokytojui, kiekvienam politikui ir kariui, kiekvienam valdininkui, diplomatui, darbininkui, kiekvienam artojui tais baisiais laikais teko priimti labai asmenišką sprendimą - kaip atėjūnų prievartos akivaizdoje pasielgsiu aš: susitaikysiu ir kentėsiu, gyvensiu su špyga kišenėje, pabėgsiu iš ašarų pakalne paverstos tėvynės ar prisiversiu patikėti priešo žadamu rojumi, o tada jau - prisitaikysiu, išduosiu, parduosiu?

Lengviausia apsispręsti tuomet buvo daug filosofuoti nelinkusiems paprastiems kaimo vyrams. Jiems tėvynė buvo ne romantiška abstrakcija, o nuosavu prakaitu aplaistyti laukai, sodinti ir genėti sodybų medžiai, žalsva miško juosta galulaukėje ir vyturių nučirentas dangus, po kuriuo gimė ir augo, vargo ir šventė, meldėsi ir dainavo nesuskaičiuojamos prosenių kartos.

"Kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir mušė - vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai", - tokius žodžius savo dienoraštyje 1948 metų lapkričio 10-ąją įrašė partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Šios tamsioje žeminėje prie prigesintos žibalinės lempos rašytos eilutės atsirado iš ilgų Dainavos partizanų apygardos štabo propagandos ir spaudos viršininko bei trijų poetų pokalbių - apie kūrybą ir kovą, būtinybę priešintis blogiui, troškimą išlikti, pareigą savo šaliai ir ištikimybę pašaukimui. L. Baliukevičius-Dzūkas tuomet dar nenujautė, kad du jo kovos draugai dėl galimybės kurti nutarė prisiimti Judo nuodėmę. Ir kas trečias, pasirinkęs kovą, taps šių dviejų išdavikų auka.

Apie MGB agentus Varną ir Rytą, normalių žmonių pasaulyje vadintus Kostu Kubilinsku ir Algiu Skinkiu, jau rašėme. Šį kartą pakalbėkime apie jų išdavystės auką - Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadą Benediktą Labenską-Kariūną, kitaip - poetą Benį Labėną, kurio talentui taip ir nebuvo lemta atsiskleisti iki galo.

Plunksna ar šautuvas?

B. Labenskas gimė 1918 metų vasario 20 dieną Leipalingio valsčiaus Papečių kaimo siuvėjo šeimoje. Tėvas Jonas tuo metu jau buvo spėjęs pamatyti pasaulio. Su savo išrinktąja Katre jis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko uždarbiauti į Angliją. Ten, susilaukusi pirmagimio Antano, šeima nutarė persikelti į Ameriką. Jonas dirbo siuvykloje, o žmona skalbė kitų lietuvių emigrantų skalbinius. Regis, niekas netrukdė Labenskams įleisti šaknis naujoje vietoje - čia jau spėjo persikelti ir Jono brolis su seserimi, ir trys Katrės broliai. O ir K. Labenskienei Amerika patiko kur kas labiau nei Anglija, kur, pasak jos, vis "druokia, druokia, apsiniaukę, saulės nematyti..."

Benediktas Labenskas - gimnazistas. / Nuotrauka iš B. Labėno kūrybos rinktinės „Žygiuojanti tauta“

Labenskai galėjo likti Amerikoje, bet pasirinko kitaip. Jono širdis vis labiau veržėsi į paliktą sodžių, tad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, pačiame Nepriklausomybės priešaušryje, šeima susikrovė mantą ir grįžo namo, o Jonas siuvamąją mašiną iškeitė į Nepriklausomybės kovų savanorio šautuvą. Lopšyje jau krykštavo mažasis Benediktas.

Kai savanoriams pradėta dalyti žemę, 10 hektarų atseikėta ir J. Labenskui. Tačiau šis, regis, labiau buvo linkęs prie adatos nei prie žagrės. Ūkininkauti siuvėjas nei norėjo, nei mokėjo, bet atėjus laikui leisti Benediktą į mokslus rado, kaip padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Ištekinęs vyriausiąją dukrą jis savo sklypą perleido žentui ir gavo beturčio pažymėjimą, tad už sūnaus mokymąsi Lazdijų gimnazijoje mokėti nebereikėjo. Drabužių siuvėjo vaikui nestigo, o maistui gimnazistas prisidurdavo pats, ruošdamas į gimnaziją pradžios mokyklą baigiančius vaikus.

Rašyti Benediktas pradėjo sulaukęs gal 15 metų. Kaip prisimena jo jaunesnioji sesuo Eugenija Sušinskienė, kurti brolį paskatino Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. "Pasiėmė jis sąsiuvinį, pieštuką, dar lanką tokį, kaip tie Amerikos indėnai, ir išėjo. Ėjo jis per laukus, kalnelius, atsisėsdavo kur nors - ant akmens, ant nuvirtusio medžio ar kelmo - ir vis rašė. Visą sąsiuvinį apie Darių ir Girėną sueiliavo. Padavė mokyklos direktoriui. Matyt, tas pasiuntė į kažkurią redakciją. Dovanų gavo romano "Akmeninė širdis" tris tomus ir dar pinigų. Paskui jis į visas redakcijas rašė. Sugebėjo..." - tokį E. Sušinskienės liudijimą B. Labėno kūrybos rinkinio "Žygiuojanti tauta" įžangoje pateikia žurnalistas Juozas Kuckailis.

Nuo 1936 metų jo eilėraščius, o vėliau ir noveles nuolat skelbė tautinės pakraipos jaunimo žurnalas "Jaunoji Lietuva". 1938-aisiais, minėdama 15-ąjį leidinio gimtadienį, "Jaunoji Lietuva" išspausdino Benedikto nuotrauką ir pristatė jį kaip vieną aktyviausių žurnalo bendradarbių.

Galbūt ramesniais laikais B. Labenskas būtų nutaręs visiškai atsidėti poetiniam pašaukimui ir imtis literatūros studijų. Tačiau priešpaskutinėje gimnazijos klasėje prasidėjo įvykiai, nulėmę kitokį jaunuolio sprendimą.

Svetimiems tarnauti nepanoro

1938-ųjų pavasarį dangus virš Lietuvos pradėjo niauktis. Įtampa prie Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusios demarkacijos linijos ėmė virsti kruvinais incidentais. Jie sukėlė daugiatūkstantines antilietuviškas demonstracijas Varšuvoje ir Vilniuje. Viskas baigėsi kovo 17-ąją paskelbtu ultimatumu. Grasindama karu Lenkija pareikalavo iš Lietuvos per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Padėtį komplikavo tai, kad kilus ginkluotam Lietuvos ir Lenkijos konfliktui Adolfas Hitleris ketino nedelsiant įvesti savo dalinius į Klaipėdos kraštą.

3-iojo statybos bataliono, kuriame tarnavo B. Labėnas, išlydėtuvės Vilniaus Katedros aikštėje. Priekyje - bataliono vadas majoras Simas Narušis. 1943 m. birželis. / „Savaitė“, 1943 06 07

Tamsėjantys horizontai Lietuvoje sukėlė didžiulę patriotizmo bangą. Tą pavasarį vien Lazdijų gimnazistai Ginklų fondui paaukojo daugiau kaip 200 litų. O ir patys moksleiviai buvo pasiryžę bet kurią akimirką kaip savanoriai stoti į kovą.

1938-ųjų kovą paskelbtas Lenkijos ultimatumas buvo ne paskutinis Lietuvos pažeminimas. Lygiai po metų Vokietija grasinimais atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Nusivylimui ribų nebuvo - tapo aišku, kad nedraugiškų kaimynių apsuptyje atsidūrusios tėvynės laukia rimti išbandymai.

1939-ųjų pavasarį gimnaziją baigęs B. Labenskas nepamiršo prieš metus žurnale "Jaunoji Lietuva" išspausdintos ir greičiausiai jo paties ranka rašytos priesaikos: "Tau, Jaunoji Lietuva, aukosime šį žygį. Tau, pasakų karalaite, tarp smakų patekusi. Mes pasiruošę, tik, Tėvyne, pašauk mus!" Padėjęs į šalį plunksną, vaikinas tais pačiais metais kaip aspirantas įstojo į Kauno karo mokyklą.

1940 metų vasaros pradžioje B. Labenskas (susilietuvinęs pavardę ir tapęs Labėnu) su savo mokslo draugais iškilmingai prisiekė valstybei. Tačiau kaip jai tarnauti, jei Lietuvos kariuomenę jau pradėjo naikinti raudonieji okupantai? Prisisiūti prie lietuviškos uniformos raudonų žvaigždžių Karo mokyklos absolventai neketino - iš 284 aspirantų tik vienas atvirai komunistavęs Vaclovas Bernotėnas bolševikus sutiko su džiaugsmu: iš pradžių įsitaisė dirbti tardytoju Marijampolėje, o vėliau, sprukęs į Rusiją, stojo tarnauti į 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Tuo metu B. Labėnas atsidūrė kryžkelėje - nebėra savos valstybės, nebėra savos kariuomenės, nebėra ko ginti ir dėl ko kovoti... Jaunas atsargos karininkas nutarė trauktis. Slapta perėjo žaliąja vadintą sieną ir atsidūrė Suvalkuose, vokiečių okupuotoje Lenkijos dalyje.

Ką tais metais B. Labėnas veikė Lenkijoje, patikimų žinių nėra. J. Kuckailio rašinyje galima aptikti nebent nuorodą į būsimo partizano sesers Eugenijos užuominą, esą prieš pat karą brolis, rinkdamas žinias apie Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę, ne kartą sugrįždavęs ir pasiekdavęs net Kauną. Dar kalbėta, kad po kelių tokių žygių karo mokyklos absolventas gavo darbą kažkurio Lenkijos miesto butų skyriuje.

Šiaip ar taip, į tėviškę B. Labėnas sugrįžo prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Pasak sesers, atsisakęs darbo Lazdijų kultūros ir švietimo skyriuje, brolis mėgino dirbti saugumo policijoje Vilniuje, tačiau šis darbas jam nepatiko... Galiausiai 1943 metų pavasarį B. Labėnas įstojo į steigiamą trečiąjį lietuvių statybos batalioną.

Karo keliais

Čia, matyt, reikėtų prisiminti, kas buvo ir kaip nacių okupuotoje Lietuvoje atsirado šie lietuviški sukarinti junginiai. Kaip žinoma, visose trijose Baltijos valstybėse okupantai 1943-iųjų pradžioje sumanė steigti vietinius SS batalionus. Lietuvoje šis bandymas nepavyko - žūti Rytų fronte už fiurerio interesus panoro tik vienetai. Įsiutusi okupacinė valdžia dėl nesėkmės apkaltino mobilizacijai pasipriešinusius Lietuvos intelektualus ir ėmėsi represijų: uždarė universitetus, o 46 inteligentus išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tų pačių metų pavasarį įsižeidę okupantai pareiškė, kad garbė tarnauti koviniuose vokiečių kariuomenės daliniuose lietuviams nebebus suteikta ir kad "registracija nuo šiol vyks tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui". Jau kovo mėnesį lietuvių "savivaldai" buvo primygtinai pasiūlyta pradėti registruoti šauktinius, o birželį suformuotas ir išlydėtas pirmasis lietuviškas statybos, kitaip - inžinerijos - batalionas.

Kas skatino tarnybos SS daliniuose vengusius lietuvius eiti į šiuos pagalbinius dalinius? Pasak istoriko Rimanto Zizo, nemažai vyrų ten pateko prievarta ar apgaule, kiti taip tikėjosi išvengti bausmės už smulkius nusižengimus (tarkime, spekuliaciją ar konfliktus su policija), dar kitus sugundė kad ir nedidelis, bet stabilus atlyginimas ir įvairios lengvatos. Tačiau būta ir patriotinio motyvo, kurį atkakliai piršo tiek vokiečių propaganda, tiek lietuviškos "savivaldos" atsišaukimai. Svarbiausias šios agitacijos motyvas toks: bolševizmas sunaikins Lietuvą, jei pats nebus sunaikintas. Turint galvoje B. Labėno pažiūras ir nuostatas, ko gero, būtent tai ir lėmė jo sprendimą įsitraukti į vokiečių kuriamą batalioną.

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas B. Labėnas-Kariūnas. / GAM nuotrauka

Trečiasis batalionas, kuriame tarnavo S. Labėnas, pradėtas formuoti 1943 metų balandžio 15-ąją. Birželio 2 dieną Katedros aikštėje kariai iškilmingai išlydėti į dislokacijos vietą.

Žinių apie S. Labėno tarnybą likę nedaug, nes saugant karines paslaptis nei batalionų numeriai, nei tikslios jų dislokacijos vietos viešuose šaltiniuose nebuvo skelbiamos. Žinoma tik tiek, kad visi penki batalionai buvo išsiųsti į vokiečių Šiaurės fronto armijų užnugarį ir statė įtvirtinimus Lugos, Narvos, Pskovo, Breslaujos bei Daugpilio apylinkėse. Tiesa, dienraščio "Ateitis" spalio 12 dienos numeryje galima rasti 3-iojo bataliono vado majoro Simo Narušio padėką rėmėjams už atsiųstą radijo imtuvą - "brangią dovaną kariams, nuvargusiems nuo darbo, išsikankinusiems nakties metu nuo banditų partizanų siautimo".

Apie tai, kaip B. Labėnas jautėsi fronto užnugaryje, galima spręsti iš poros labai nuoširdžių jo laiškų, išspausdintų 1943-iųjų rugpjūtį laikraštyje "Naujoji Lietuva". Viename jų karys ir poetas rašo: "Mus supa nauja aplinka, nauji, svetimi laukai, kur niekuo akis nepasidžiaugia, kiti, nesvetingi, žmonės ir nuolatiniai mūsų palydovai - pavojai. Mes einam per pelkes ir miškus, keliais ir be kelių lietui lyjant ir kaitrai deginant, nes sėdim bunkeriuose ir palapinėse, bet joks žygis ir darbas nėra mums sunkus." Rašydamas šias eilutes būsimas partizanas nė nenujautė, kad bunkeriai bus jo namai dar daug metų, tik jau - savo žemėje...

Frontas B. Labėną užklupo 1944-aisiais Latvijoje, netoli Tukumo. Ten būsimas partizanų vadas pateko į sovietų nelaisvę. Tačiau neaišku, ar į ją Benediktas pakliuvo būtent kaip 3-iojo lietuvių statybos bataliono karys. Istorikas Petras Stankeras teigia, jog šis batalionas buvo išformuotas dar 1944-ųjų gegužę, o R. Zizas aiškina, kad lietuviškų statybos batalionų kariai kovos veiksmuose nedalyvavo, tad į nelaisvę negalėjo patekti. Vis dėlto, pasak istoriko, nemažai buvusių šių formuočių karių atsidūrė vokiškuose inžinerijos daliniuose, ir čia jų laukė arba karo belaisvių, arba NKVD filtracijos stovyklos.

B. Labėnas atsidūrė Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Komsomolsko prie Amūro statybose. Po pusantrų metų buvo paleistas. Sesers žodžiais, "atvažiavo kažkokie "pareigūnai", klausinėjo, kas jie tokie, iš kur (...). Kai pasisakė, kad lietuviai, paleido ir liepė važiuoti į Lietuvą: "Su jumis ten susitvarkys."

Ši iš pirmo žvilgsnio sunkiai įtikima istorija labai panaši į tiesą. Pasak R. Zizo, nacių okupuotų kraštų gyventojai, tarnavę vokiečių daliniuose, turėjo būti priskirti vadinamųjų vlasovininkų kategorijai, o tai reiškė 6 metų tremtį. Tačiau Baltijos šalių vyrams, ypač tarnavusiems statybos ir kituose pagalbiniuose batalionuose, ši nuostata netaikyta, tad visi jie buvo paleisti. Istorikas taip pat nurodo, kad šie žmonės pirmais pokario metais nekėlė ir didelio čekistų susidomėjimo - jų laikas atėjo vėliau, šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai B. Labėno jau nebebuvo tarp gyvųjų.

Akistata su Varnu

Kada B. Labėnas sugrįžo į gimtinę, nėra tiksliai žinoma, bet, sprendžiant iš anksčiau minėtų faktų, tai turėjo būti 1946-ųjų pradžia. E. Sušinskienė prisimena, kad tris savaites pabuvęs namie brolis nuėjo registruotis į Lazdijus ir negrįžo visą parą. Parsiradęs prasitarė, jog Lazdijuose jį mėgino užverbuoti čekistai - arba bendradarbiauji, arba 25 metams keliauji į lagerį. Sesuo vėliau sakė nežinanti, kaip broliui pavyko iš ten pasprukti.

Prieš devynerius metus laikraštyje "Savanoris" paskelbtame straipsnyje Vytautas Voveris tvirtina, kad ištrūkti būsimam partizanui pavyko pergudravus čekistus - jis sutiko bendradarbiauti ir net gavo agentūrinį slapyvardį Puškinas (greičiausiai todėl, kad Lazdijuose visi Benediktą pažinojo kaip poetą). Tačiau tarnauti priešui buvęs karininkas nė neketino. Tą pačią dieną per vieną bendramokslę jis susirado du partizanavusius kaimynus. Taip prasidėjo partizano Kariūno (tokį slapyvardį pasirinko B. Labėnas) kovos kelias.

B. Labėno žudikai Kostas Kubilinskas - MGB agentas Varnas (kairėje) ir Algis Skinkys – MGB agentas Rytas Leningrade 1949 metais. / Nuotrauka iš Kosto Kubilinsko poezijos rinkinio „Žalios pušys“

Lygiai tuo pat metu, 1946-ųjų sausį, į MGB akiratį pateko ir K. Kubilinskas. Poetas, čekistų priremtas prie sienos dėl kelių vokietmečiu paskelbtų antisovietinių eilėraščių, iškart sutiko bendradarbiauti su priešu. Tiesa, Varno slapyvardį gavęs agentas kurį laiką savo šeimininkus dar mėgino vedžioti už nosies, teikė menkavertę informaciją. Už tai K. Kubilinskas tuoj pat išlėkė ir iš darbo "Komjaunimo tiesoje", ir iš universiteto, ir iš jaunųjų rašytojų sekcijos. Jam buvo užtrenktos ir visų leidyklų durys.

To poetas ilgai ištverti nepajėgė. Tų pačių metų rugpjūtį K. Kubilinskas parašė LKP CK Literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjui Kaziui Pivoriūnui laišką, kuriame maldavo leisti jam reabilituotis. Nepaklusnų agentą išsikvietęs MGB 2-ojo skyriaus viršininkas Ilja Počkajus pareiškė, kad šis į literatūrinį darbą galėsiąs sugrįžti tik įrodęs savo ištikimybę čekistams. Tokiu įrodymu turėjo tapti Varno pagalba likviduojant Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabą. Poetas į pasiūlytą sandorį reagavo su didžiausiu entuziazmu ir net pasisiūlė asmeniškai likviduoti "banditų" vadus. Taip 1947-ųjų rugpjūtį K. Kubilinskas atvyko mokytojauti į Dzūkijos Lynežerio kaimą ir 1948-ųjų pavasarį įsitrynė į Dainavos apygardos štabą.

Tuo metu B. Labėnas jau buvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas, per trumpą laiką sugebėjęs įvesti joje tikrą karišką tvarką. Štai kaip apie Kariūną 1948 metų spalio 10 dieną dienoraštyje atsiliepia apygardos štabo propagandos ir spaudos skyriaus viršininkas L. Baliukevičius- Dzūkas: "Grįžo Vanagas iš Šarūno rinktinės. Vaizdas joje Kariūno dėka visiškai pasikeitė. Jau nebėra to įsisenėjusio girtavimo "tradicijų". (...) Tokia pažanga, žinoma, verta džiaugtis. Mūsų jėga slypi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose." Ta pačia diena pažymėtame dienoraščio lape yra ir dar vienas labai svarbus įrašas: "Vanagas vėl išvyksta. Šį kartą turbūt net į Žemaitiją. Liksiu vienas su visu "kromu". Galimas daiktas, kad atvyks Kariūnas padėti..."

B. Labėnas-Kariūnas (antroje eilėje pirmas iš kairės) su Šarūno rinktinės partizanais per vizitaciją. Pirmoje eilėje pirmas iš kairės - Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. / GAM nuotrauka

Laikinai vadovauti apygardai B. Labėnas buvo paskirtas nuolatiniam vadui Alfonsui Ramanauskui-Vanagui išvykus į Žemaitijoje rengiamą partizanų vadų suvažiavimą. Į štabo bunkerį jis atvyko 1949 metų sausio 12-ąją. Tądien ir susikirto poeto kovotojo B. Labėno ir poeto išdaviko K. Kubilinsko keliai. Po mėnesio ataskaitoje savo šeimininkams agentas Varnas apibūdins Kariūną kaip "atkaklų ir fanatišką banditą".

Tai buvo paskutinis agento Varno pranešimas prieš lemtingą B. Labėnui kovo 7-ąją. Po mėnesio K. Kubilinskas pateiks išsamią ataskaitą apie savo kruviną niekšybę... K. Kubilinskas ir A. Skinkys, keliais šūviais nužudę bunkeryje miegojusį Kariūną, nubėgo į Alytų ir atvedė į Kalesninkų mišką būrį kareivių bei čekistų. Jiems likviduojant kitas šių agentų išduotas žemines žuvo dar 14 partizanų.

Rankraščiai nedega

Greičiausiai niekas niekada nesužinos, kur ilsisi poeto ir partizano B. Labensko-Kariūno palaikai. Jo eilės nepateko ir niekada nepateks į mokyklų programas. Prieš 15 metų 200 egzempliorių tiražu išleista kukli knygelė su keliomis dešimtimis prieškario ir karo metų eilių, keliomis novelėmis ir pora laiškų - tai viskas, kas liko iš didelių vilčių teikusios partizano kūrybos. Bet kas šiandien pasakys, kur dingo laisvės kovų metais parašytos poeto eilės? B. Labensko sesuo sakė girdėjusi apie kažkur paupyje po egle užkastus sąsiuvinius. Gal ne viską, ką popieriuje išguldė lietuviško miško karys, priglaudė Seiros pakrantės medžiai? Bet apie tai, kas liko ar galėjo likti partizano krauju aplaistytoje ir vėliau čekistų išsprogdintoje žeminėje, gali žinoti nebent juoda kaip varnas K. Kubilinsko sąžinė.

Kažin kodėl nutiko taip, kad geriausios K. Kubilinsko eilės pradėjo lietis būtent po B. Labensko žūties. Taip, žmogžudys už savo juodą darbą gavo viską, ko norėjo. Taip, jis tapo garsiu poetu, kurį kai kas garbina ir šiandien. Bet nužudyto Kariūno šešėlis persekiojo buvusį agentą Varną iki pat mirties. "Tu man primeni Benį Labėną", - paskutinėmis gyvenimo dienomis vis kartodavo jis jaunam poetui Jonui Juškaičiui, o kolegų pašieptas imdavo springti ašaromis ir traukdavosi "atsišaudydamas" kūkčiojimu.

Kostas Kubilinskas – MGB agentas Varnas (antroje eilėje pirmas iš kairės) su grupe sovietinės Lietuvos rašytojų Estijoje 1956 m. Pirmoje eilėje pirma iš kairės - poetė Valerija Valsiūnienė (MGB agentė Oras). / Nuotrauka iš Kosto Kubilinsko poezijos rinkinio „Žalios pušys“

"Tragiško likimo poetas", - taip apie K. Kubilinską ir šiandien atsiliepia kai kurie jam simpatizuojantys kraštiečiai ar menininkai. "Tokie buvo laikai", - su užuojauta atitaria kiti, lyg norėdami pasakyti, kad tuomet nebūta didelio pasirinkimo.

Bet ar tikrai nebūta? Paklauskime to partizanų spaudai rašiusio ir už tai Mordovijos lageriuose kalinto poeto Antano Miškinio. Paklauskime okupantams nenusilenkusio ir už tai kagėbistų mirtinai nukankinto Kazio Jakubėno. Paklauskime miškuose kritusių poetų Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Dianos Glemžaitės, Petro Bartkaus, kurių eiles šiandien mena tik lietuviškų miškų pušys ir amžinas, aukštas tėvynės dangus. Paklauskime. Jie atsakys...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"