TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepaskelbtas 1945-ųjų karas

2009 01 23 0:00
Grupė Lietuvos partizanų vadų vyksta į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas (priekyje antras iš kairės), Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (priekyje trečias iš kairės) ir kiti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Baigiantis 1945 metų žiemai visa Europa jau gyveno pergalės viltimis. Vasarį Jaltoje sąjungininkų vadovai tarėsi dėl išlaisvintų iš nacizmo tautų likimo. Ir nors sąjungininkų medaus mėnuo baigsis jau liepą vykusioje Potsdamo konferencijoje, nors JAV prezidentas Harry S.Trumanas rudeniop primins, jog Amerika niekada nepripažins svetimos jėgos ir svetimų valstybių įvestų vyriausybių, nedaug kam iš tikrųjų rūpėjo, jog Lietuvoje tuo pat metu tebevyksta nepaskelbtas kruvinas karas. Šiandien prisiminkime keletą ryškesnių šio karo epizodų.

Ankstyvą 1945-ųjų vasario 27-osios rytą, kai iki aušros dar buvo likusios kelios valandos, ant plento, vedančio nuo Leipalingio Merkinės link, iš atodrėkio miglos išniro keturios figūros. Rusiškomis karinėmis uniformomis vilkintys du vyrai ir dvi moterys neliko nepastebėti priešaušrio tamsoje. Mat kaip tik tuo metu maždaug už kilometro nuo kelio esančio Kibyčių kaimo pakraštyje buvo apsistojęs maždaug 120 vyrų Lietuvos partizanų Šarūno būrys. Būtent šio būrio ryšininkai apie 5 valandą ryto ir pastebėjo priešo uniformomis vilkinčius žmones. Apie pasirodžiusius rusų kariškius nedelsiant buvo pranešta būrio sargybai. Sargybiniai ketvertą sulaikė ir nuvedė į būrio štabą.

Po sulaikytųjų apklausos paaiškėjo, kad visas ketvertas priklauso kažkokiam karinės aviacijos daliniui: moterys tarnauja priešlėktuvinės gynybos poste, o vyrai esantys sugedusio lėktuvo pilotai, keliavę į Merkinę, kurioje tikėjosi rasti mechanikų, padėsiančių sutaisyti orlaivį. Tuomet būrio vadas Mykolas Lukošiūnas priėmė sprendimą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas: visi keturi sovietų kariškiai buvo paleisti. Maža to, iš jų net nebuvo atimti ginklai.

Iš tiesų toks partizanų būrio vado sprendimas buvo visiškai suprantamas, nors kai kas gali manyti, kad rezistentai žiauriai ir negailestingai kovojo su bet kuo, kas tik vilkėjo sovietinės kariuomenės uniformą.

O dabar trumpam pamirškime mūsų pradėtą istoriją. Tam, kad įsitikintume, jog tai ne vienintelis atvejis, kai Lietuvos partizanai kovojo ne su reguliariąja sovietų kariuomene, kurios ji bent jau tuo metu nelaikė priešu, o su mūsų tautą naikinusiais NKVD daliniais ir okupantams tarnavusiais kolaborantais. Tai patvirtina visai kitoje vietoje ir visai kitu metu įvykęs nutikimas, nors jo taip pat būta tuomet, kai pirmasis, pats kruviniausias ir aršiausias pasipriešinimo kovų etapas buvo dar nepasibaigęs. Pasak įvykių liudytojų, kurie visa tai pasakojo šio straipsnio autoriui, tai nutiko 1946-aisiais kažkur ties Suvalkijoje esančia Ąžuolų Būdos gyvenviete. Vieną vėsią ankstyvo pavasario pavakarę pakeleivingame sunkvežimyje, važiavusiame iš Kauno į Marijampolę, susirinko marga atsitiktinių pakeleivių kompanija, tarp kurių buvo ir jaunas reguliariosios sovietų kariuomenės karininkas. Ši kelionė nebūtų verta nė vienos eilutės, jei senas automobilis pusiaukelėje nebūtų sugedęs. Kol vairuotojas krapštėsi po variklio dangčiu, sužvarbę pakeleiviai nutarė pasiprašyti šilumos pas vienos pakelės sodybos šeimininką. Niekas iš sušalusių pakeleivių nė nenujautė, kad tą vakarą sodyboje apsilankys netikėti svečiai. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu čia pasirodė keliolika Lietuvos partizanų. Be abejo, nepažįstami svečiai sukėlė daug klausimų, tad ginkluoti miško vyrai ėmė tikrinti, kas ir iš kur čia apsilankė. Kiekvienas buvo paprašytas parodyti dokumentus. Atėjo eilė ir uniformuotam rusų kariškiui. Per tas kelias akimirkas vaikinas greičiausiai jau buvo spėjęs atsisveikinti su gyvenimu. Drebančia ranka jis ištiesė savo karinį bilietą. Būtent tuomet įvyko tai, ko nebuvo galima tikėtis. Įsitikinęs, kad uniformuotas rusų kareivis nėra nei NKVD, nei kitos represinės struktūros atstovas, būrio vadas grąžino jam dokumentus ir drauge su kitais pakeleiviais paleido į visas keturias puses.

Netikėtas puolimas

Greičiausiai tai buvo ne vienintelis toks atvejis. Juo labiau prisimenant pasakojimus apie tai, kaip partizanai Žaliamiškyje paleido ginkluotus aviacijos karininkus. Būtent už ši humanišką poelgį daugeliui miško brolių tą pačią dieną teks sumokėti savo gyvybėmis. Būtent todėl sausio 27-oji įeis į istoriją kaip pirmosios didžiausios Pietų Lietuvoje nepaskelbto karo kautynės.

Paleistieji rusų kareivai netruko atsidėkoti jų gyvybes išsaugojusiems žmonėms. Vos pasiekę Merkinę, jie prisistatė į vietos NKVD dalinį ir pranešė, jog juos buvo sulaikęs didelis partizanų būrys. Merkinėje tuo metu buvo dislokuotos nedidelės NKVD pajėgos, tad jų vadai nedelsdami kreipėsi į Varėną, Druskininkus ir Alytų, prašydami papildomų pajėgų.

Šarūno būrio vadovybė taip pat suprato, kad paleisdami rusų kariškius smarkiai rizikuoja, todėl būrys buvo nedelsiant perdislokuotas į kitus Panaros kaimo vienkiemius, esančius maždaug už keturių kilometrų. Tuo metu jau buvo visiškai prašvitę, tad judėti kur nors toliau buvo tiesiog pavojinga. Tačiau tikrojo pavojaus būrio vadai neįvertino. Tiksliai žinodami NKVD Merkinės įgulos pajėgas, jie tikėjosi atremti smūgį ir po to pasitraukti į artimiausius miškus. Deja, dėl priešo pajėgų jie smarkiai apsiriko.

Niekas nelaukė, kad NKVD pajėgos į paleistųjų belaisvių pranešimą sureaguos taip greitai, tad būrys dar iki 9 val. ryto laikėsi ne miškuose, o tiesiog plyname lauke. Tačiau vos po devynių žvalgai pranešė apie tai, jog nuo Merkinės pusės partizanų pozicijų link juda didelės priešo pajėgos. Trauktis nebebuvo nei kur, nei kada. Tapo visiškai aišku, kad į mūšį teks stoti lygumoje.

Partizanų vadovybei beliko duoti įsakymą užimti pozicijas, saugančias priėjimą prie kelių vienkiemių, kuriuose buvo apsistoję pagrindinės būrio pajėgos. Į kelis tokius vienkiemius vedė siaura ir negili įduba. Du skyriai turėjo ginti šios įdubos priešakinę dalį ir pridengti kairįjį būrio sparną.

Iš pradžių buvo manoma, kad atremti priešo ataką nebus itin sunku, mat dauboje įsitaisę partizanai turėjo mažiausiai 17 kulkosvaidžių ir šautuvų. Tačiau viltis, kad rusai greitai atsitrauks, išblėso jau po daugiau nei valandą trukusio susišaudymo. Priešo pajėgų tik daugėjo, tad po geros valandos partizanams atėjo įsakymas trumpais perbėgimais trauktis Žaliamiškio link. Tačiau tai padaryti buvo ne taip paprasta. Kelis besitraukiančius kovotojus nukovė nežinia kur įsitaisę priešo snaiperiai. Be to, judėjimą miško link apsunkino uraganinė sovietų kulkosvaidžių ir automatų ugnis, nesiliovusi visą dieną. O ir pavasarėjanti žemė jau buvo pasidengusi tirpstančio sniego bei purvo koše, tai dar labiau apsunkino galimybes judėti.

Slidinėjantys ir griuvinėjantys purve vyrai turėjo itin saugoti savo ginklus, nes pargriuvus į visą šią klampynę, jie tiesiog nustodavo veikti. Padėtį apsunkino dar ir tai, kad vadų įsakymu niekas neturėjo teisės palikti priešui nei žuvusiųjų, nei juo labiau sužeistųjų, tad besiginantiesiems šiuos dar teko nešti ant rankų. Tuo tarpu įkalnėje tokių vis daugėjo, nes šioje vietoje besitraukiantys kovotojai tapo labai lengvu taikiniu. Viena laimė, kad tuose purvinuose pavasario laukuose būta nemažų akmenų krūvų - būtent jie išgelbėjo gyvybę ne vienam kovotojui.

NKVD prieš stribus

Kairysis būrio sparnas jau buvo visai netoli Žaliamiškio. Dabar svarbiausias priešo uždavinys - atkirsti partizanus nuo miško. Tačiau tai nepavyko, nes priešą netikėtai pasitiko uraganinė kulkosvaidžių ugnis. Iš kur? Kas netikėtai atskubėjo beveik pasmerktiems kovotojams į pagalbą?

Tik vėliau paaiškės, kad netikėtas ir nelauktas pastiprinimas atėjo nuo Trako miško, kuriame buvo įsikūręs visai kitas skrajojantis Šventežerio partizanų būrys. Nežinia kas iš Šarūno būrio ryšininkų sugebėjo pasiekti šio būrio vadovybę ir pranešti apie vykstančias įnirtingas kautynes. 36-i Šventežerio vyrai nedelsdami rogėmis patraukė Žaliamiškio link. Kiekvienose iš šešių dvikinkių rogių buvo po vieną kulkosvaidį. Jau popiet Šventežerio būrio kovotojai užsiėmė pozicijas ir atidengė ugnį į besiartinantį priešą. Tačiau dar gerą valandą Šarūno būrio kovotojai net nesuprato, kas ir iš kur šaudo iš priešingos pusės ir manė, jog atsidūrė priešo apsuptyje. Tik vėliau paaiškės, kad šaudė savi. Maža to, jei ne ši netikėta paspirtis, NKVD daliniams greičiausiai būtų pavykę Šarūno būrio kovotojus atkirsti nuo Žaliamiškio ir juos sunaikinti.

Trumpa besibaigiančios žiemos diena slinko link vakaro. Šaudymas aprimo. Tačiau likimo ironija - būtent šiuo sąlyginės ramybės metu Šarūno būrys neteko savo vado. Ir tai greičiausiai įvyko visiškai atsitiktinai. Būrių vadai nutarė temstant Liškiavos ežero pakrantėje esančiame Vilkiautinio kaime surengti pasitarimą. Tuo metu perbėgantį per slėnį M.Lukošiūną ir pakirto pasiklydusi kulka. Pasak įvykių liudytojų, tai buvo tikras atsitiktinumas, nes tirštėjančioje sutemoje slėniu bėgantis žmogus negalėjo tapti taikiniu.

Trumpos atokvėpio valandos leido vyrams susirinkti žuvusiuosius, kurių buvo septyni. Visi jie savo laikiną kapą surado Žaliamiškyje. Ir jau visai sutemus būrys gavo įsakymą trauktis į Snaigupės kaimą, už kurio plytėjo didžiuliai Puščios miškai. Mūšio nuvarginti vyrai šį kelią įveikė per naktį, o paryčiais, išsistatę sargybą, sugriuvo miegoti į eglišakius.

Jau beveik įdienojus, apie 11 val. sargyba pranešė apie tai, kad Ricielių kaime vėl pasigirdo šūviai. Maža to, susišaudymas vyko iš dviejų pusių. Nejau į buvusio mūšio vietą užklydo dar vienas partizanų būrys? Tačiau netrukus paaiškėjo, jog šį kartą nutiko visiškai kurioziška istorija: NKVD dalinys susikovė su stribais. Pasirodo, ieškodamas vakarykščio mūšio dalyvių NKVD dalinys išaušus ėmė šukuoti Žaliamiškį ir Ricielių kaime aptiko ginkluotų žmonių būrį. Niekas nesiėmė aiškintis, kas jie tokie. Enkavėdistai buvo tiek įbauginti, kad dėl viso pikto tiesiog ėmė į juos šaudyti. Niekam nerūpėjo, jog tie, kuriuos jie palaikė priešais, buvo tiesiog ginkluotas stribų būrys, atvykęs į kaimą susirinkti duoklių. Tuo tarpu stribai buvo šventai įsitikinę, kad juos puola partizanai, tad užsiėmė pozicijas ir mėgino gintis. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad savi šaudė į savus, tačiau aiškintis jau beveik nebebuvo kam. NKVD išnaikino ne tik beveik visą stribų būrį, bet ir nušovė drauge su juo buvusį sovietų paskirtą prokurorą.

Taip baigėsi Panaros kautynės - pirmasis ir vienas didžiausių partizanų ir okupantų susirėmimų Dzūkijoje. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek jis pareikalavo aukų. Liudytojai mini septynis žuvusius partizanus, o apie nukautų priešų skaičių vietos gyventojai kalba labai įvairiai. Vis dėlto vietos kaimiečiai buvo verčiami nukautuosius enkavėdistus rogėmis vežti į mašinas. Jų vertinimu, į tas mašinas buvo pakrauta nuo 70 iki 100 priešo kareivių lavonų. Galima sakyti, kad Panaros mūšis simbolizavo aršiausią, kruviniausią, bet drauge ir romantiškiausią partizaninės kovos etapą. Tuomet laisvės gynėjai dar buvo kupini vilčių atsilaikyti prieš vis stiprėjančią okupantų karo mašiną ir nevengdavo stoti į atvirą mūšį su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis. Praeis dar maždaug metai ir partizanams teks keisti taktiką. Tačiau tuomet, 1945-aisiais, atrodė, jog prasiritus sovietų ir nacių kovų frontui, Lietuvoje dar tebevyksta tikrų tikriausias karas.

Mušis po mūšio

Tais metais kautynės keitė kautynes. Kovos veiksmai ypač suintensyvėjo pavasarėjant, kuomet gegužės 16-ąją už kelių kilometrų nuo Krosnos miestelio esančiame Kalniškės miške įvyko ne mažiau pagarsėjęs ir kur kas daugiau partizanų gyvybių pareikalavęs mūšis.

Tą giedrą, saulėtą ir kaitrią dieną NKVD kariuomenės 220-asis pulkas susirėmė su maždaug šimto partizanų būriu. Gerokai gausesnės priešo pajėgos, matyt, nesitikėjo tokio atkaklaus pasipriešinimo. Tai matyti iš jau vėliau NKVD pulko vado vadovybei pateikto raporto, kuriame, be kita ko, rašoma:

"Gauja be kulkosvaidžių ir šautuvų intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių aukštų šlaitų numesdavo 60-70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos vietose, sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus - rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriuose buvo įtaisytos "gegutės". Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančiųjų moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo."

Taigi, sprendžiant iš užuominos apie vadinamąsias gegutes, partizanai kovėsi ne tik žemėje - jų ugnies taškai buvo įtaisyti ir medžiuose. Kita vertus, iš raporto atrodo, kad priešas puolė aklai, todėl negalėjo nepatirti didelių nuostolių.

Be abejo, partizanų pasipriešinimas silpo, nes kritusiųjų pakeisti nebuvo kam, tuo tarpu NKVD pajėgos galėjo kartoti atakas, papildydamos savo gretas naujais kareiviais. Be abejo, partizanai tokiomis sąlygomis neturėjo jokių galimybių laimėti mūšio, tačiau verta pažymėti, kad prieš maždaug šimtą miške įsitaisiusių vyrų ištisą dieną teko kautis visam gerai parengtos kariuomenės pulkui. Kalniškės mūšyje krito 44 partizanai, tuo tarpu, pasak įvykių liudytojų ir pačių partizanų prisiminimų, priešo nuostoliai buvo maždaug dešimt kartų didesni.

Žlugusios viltys

Šie keli ginkluotos kovos epizodai tik iš dalies atspindi procesus, vykusius iki 1945 metų pavasario, kuomet dar tebevyko ar buvo ką tik pasibaigęs Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karas. Kalniškė, Paliepiai, Seda, Virtukai - tai tik dalis vietovių, įėjusių į istoriją kaip didžiausių kautynių liudytojos. Visi šie pozicinio karo požymių turintys atkaklūs mūšiai pareikalavo maždaug 10 tūkst. aukų. Kitaip sakant, tuo metu žuvo apie pusę visos ginkluotos pokario rezistencijos dalyvių. Paaiškinti tokį kovų aktyvumą nesunku: rezistentams pirmiausia reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria buvo siejamos naivios viltys, kad drauge su karu baigsis ir sovietų okupacija. Tada susidarė itin stambūs partizanų junginiai, o Lietuvos Laisvės armija ir kitos rezistentų organizacijos buvo numačiusios visuotinio sukilimo galimybę.

Tuo metu dideli partizanų būriai ne tik sėkmingai kovėsi su gausiomis priešo pajėgomis. Jie iš esmės kontroliavo tam tikrą šalies teritorijos dalį - ypač kaimo vietoves, kuriose nedrįsdavo pasirodyti nei stribai, nei milicija. Tiesą sakant, šios represinės struktūros tuomet nebuvo iki galo susiformavusios. Partizanai be ypatingo vargo užimdavo ir didesnius miestelius, kuriuose sugebėdavo išsilaikyti ilgiau nei parą, o vėliau be mūšių ir nuostolių pasitraukdavo.

Priskaičiuojama, kad iki karo pabaigos miškuose buvo apie 30 tūst. vyrų, o milžiniškuose jų bunkeriuose būta ne tik lengvosios ginkluotės, bet ir nuo karo likusių artilerijos pabūklų. Tačiau jau metų pabaigoje partizanams teko keisti taktiką. Iš būrių pasitraukė daug atsitiktinių žmonių, kurių vienintelis tikslas buvo tiesiog išvengti tarnybos sovietų kariuomenėje. Kita vertus, smulkinti būrius reikalavo ir būtinybė išgyventi.

1946-aisiais, atšaukus Lietuvoje karo padėtį, sovietai atsisakė beatodairiškų karinių akcijų ir ėmėsi kur kas subtilesnių kovos būdų, tarkime, plečiant ir infiltruojant į partizanų aplinką ar net vadovybę savo agentų tinklą ar kuriant agentų smogikų būrius. Partizanai taip pat buvo priversti atsisakyti tiesioginių susidūrimų su kariuomene, nes tokių veiksmų kaina jau tapo per didelė. Dabar miškuose liko tik tie vyrai, kurie buvo apsisprendę kovoti iki galo ir kiek įmanoma ilgiau išlaikyti visuomenėje pasipriešinimo okupantams dvasią. Suprantama, svarbiausias strateginis partizanų ir jų politinės vadovybės tikslas tebebuvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau dauguma jau tuomet suvokė, kad vien ginklo jėga to padaryti nepavyks: paskutine galimybe pasiekti šį tikslą buvo laikomas tarptautinės bendruomenės įsikišimas.

Ko buvo vertos šios viltys, geriausiai iliustruoja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko Vanago parašyti žodžiai: "Mes tikėjome, kad kovoje išsilaikysime keletą metų ir savo ginkluotąsias pajėgas bei tvirtai ir nepalaužiamai nuteiktą lietuvių tautos valią sujungsime su laisvojo pasaulio tvirtu nusistatymu ir jėga tam, kad dvidešimtojo amžiaus civilizacijos gėda būtų visiems laikams nušluota nuo viso Žemės rutulio paviršiaus. Bet išėjo kitaip."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"