TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepavykęs demokratijos eksperimentas

2009 04 03 0:00
Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona su ketvirtojo Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nariais. Centre stovi Respublikos prezidentas A.Smetona (kairėje) ir ministras pirmininkas M.Sleževičius (dešinėje). Priekyje iš kairės: ministras be portfelio J.Šernas, Žemės ūkio ir valstybės turto ministras A.Stulginskis, krašto apsaugos ministras A.Merkys, ministro pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras P.Leonas, susisiekimo ministras V.Čarneckis; nuotraukoje yra darbo ir socialinės apsaugos ministras J.Paknys, švietimo ministras J.Tūbelis ir kiti. Kaunas. 1919 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Rytoj Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai sukanka 90 metų. Pirmuoju šalies vadovu Lietuvos Valstybės Taryba 1919 metais išrinko Antaną Smetoną.

Šis žymus Lietuvos politikos veikėjas niekada nebuvo didelis parlamentinės demokratijos šalininkas. Maža to, Lietuvos nepriklausomybės apyaušryje jis atkakliai gynė konstitucinės monarchijos idėją, kai kurių amžininkų teigimu, net pats kartais pasvajodavo apie karaliaus titulą. Tad nieko nuostabaus, kad po 1926-ųjų, A. Smetonai vėl sugrįžus į valdžią, Prezidento institucija iš esmės pasikeitė, o pati šalis pasuko autoritarinio valdymo keliu. Tačiau ar to meto Lietuvai buvo kitas pasirinkimas?

1919 metų balandžio 4 dieną Kaune, pašto rūmų mažojoje salėje, susirinkusi Lietuvos Valstybės Taryba priėmė du sprendimus, turėjusius didelę reikšmę tolesnei politinei krašto raidai: patvirtino antrą Laikinąją Konstituciją ir išrinko pirmąjį valstybės prezidentą. Konstitucija šalies vadovui suteikė labai didelius įgaliojimus: jis turėjo teisę tvirtinti įstatymus, kartu su ministru pirmininku galėjo sušaukti Valstybės Tarybą, jo galioje buvo tvirtinti ir paleisti ministrų kabinetą, skirti bei atleisti aukštus valstybės valdininkus ir kariuomenės vadus.

Tą pačią dieną Lietuvos prezidentu išrinktas skubiai iš Danijos sugrįžęs Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Po dviejų dienų jis iškilmingai prisieks Konstitucijai. Tada dar niekas nenujautė, kad po septynerių metų A.Smetona ir jo šalininkai pasuks visiškai kitu keliu, nei numatyta Valstybės Tarybos sumanytame pagrindiniame šalies įstatyme. Kita vertus, žinodami būsimo "Tautos vado" pažiūras, Tarybos nariai galėjo numatyti, kad parlamentarizmo Lietuvoje laukia rimti išbandymai.

Respublika ar monarchija?

Tai, kad A.Smetona jau savo politinės karjeros pradžioje nebuvo didelis parlamentinės demokratijos šalininkas, buvo aišku dar prieš porą metų, iki išrenkant jį pirmuoju valstybės vadovu. Per 1917 metų lapkričio 2-10 dienomis Šveicarijoje surengtą lietuvių konferenciją, per kurią buvo svarstoma Lietuvos politinė ateitis, Valstybės Tarybos pirmininkas pasakė žodžius, sukėlusius nuostabą daugeliui liberalių pažiūrų delegatų: "Valstybės forma priklauso nuo politinės konjunktūros; pačios Lietuvos ūpas esąs įvairus tiek miniose, tiek pas inteligentiją. Tuo metu konstitucinė monarchija Lietuvai būtų naudingesnė," - taip savo prisiminimuose A.Smetonos kalbą cituoja Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas.

Netrukus A.Smetona įsitikins, kad monarchijos idėja nėra populiari visuomenėje, prieš ją piestu stos ir JAV gyvenantys lietuvių emigrantai, pagaliau apie tokią valdymo formą neužsimins nė viena Lietuvos politinė partija. Monarchija daugeliui asocijavosi su carine ir kaizerine okupacija, tad tiek partijos, tiek daugelis Tarybos narių buvo linkę ieškoti demokratiškesnės valdymo formos. To nepaisydamas A.Smetona atkakliai gynė savo poziciją ir įsitikinimus. Svarstant būsimą šalies Konstituciją, jis ne kartą įtikinėjo Tarybos narius, kad svarbu ne tiek valstybės valdymo forma, kiek jo turinys. "Jei mes deramės su Vidurio Europa, vadinasi, mums reikalinga monarchija. Struktūra Lietuvos taip pat reikalinga monarchijos", - teigė jis per vieną Tarybos posėdžių. Dar per minėtą lietuvių konferenciją gavęs pritarimą karo pabaigoje išplėšti iš vokiečių Lietuvos interesus atitinkantį jos nepriklausomybės pripažinimą, A.Smetona buvo vienas politikų, ryžtingai pritarusių sumanymui šalies valdovu karūnuoti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą. Trūko visiškai nedaug, kad ši idėja būtų įgyvendinta - W. von Urachas jau buvo davęs sutikimą tapti Lietuvos monarchu. Vis dėlto kairiųjų Tarybos narių Stepono Kairio ir Jurgio Vileišio pastangomis galutinai apsispręsti dėl šalies valdymo formos buvo palikta Steigiamajam Seimui.

Jau 1917 metais aiškėjo ir kita A.Smetonai būdinga tendencija, išliksianti per visus jo prezidentavimo metus: palaikydamas santykius su didelėmis valstybėmis jis visada vengs užimti griežtą poziciją, mėgindamas bet kokiu būdu išlaviruoti tarp skirtingų kaimynų interesų. O kol kas jis atkakliai reikalauja, kad Taryba pasirašytų vokiečių įpirštą dokumentą, kuriame skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas su sostine Vilniuje, tačiau pasisakoma už jos "amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija". Šis dokumentas, įėjęs į istoriją kaip 1917-ųjų gruodžio 11-osios aktas, vėliau sukels ne tik karštus debatus, bet ir faktišką Tarybos skilimą bei nepasitikėjimą pačiu A.Smetona. Juo labiau kad net pasirašiusi vokiečių padiktuotą deklaraciją Lietuva net nepakviečiama į taikos darybas Breste. Tai buvo pirma rimta A.Smetonos politinė nesėkmė, 1918-ųjų pradžioje net privertusi jį trumpam pasitraukti iš Valstybės Tarybos pirmininko pareigų. Vėliau pamatysime, kad šis smūgis būsimam Lietuvos prezidentui netapo rimta pamoka.

Kur kas ryžtingiau A.Smetona veiks kovodamas su savo vidaus oponentais - tiek kairėje, tiek ir dešinėje. Ši jo savybė ryškiausiai atsiskleis po 1926 metų perversmo, ypač - per pačius kritiškiausius paskutinius dvejus nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus. Tuo metu antipatija liberalios demokratijos idėjoms, ypač - politinėms partijoms pasireikš jau pirmosiomis A.Smetonos vadovavimo šaliai dienomis.

1919-aisiais padėtis šalyje nebuvo lengva. Nors kovojant su bolševikais ir bermontininkais buvo pasiekta pergalių bei sėkmingai pasirengta deryboms su Maskva, Lietuvai vis dar teko kovoti dėl tarptautinio pripažinimo. Neramu buvo ir krašto viduje: 1920 metų vasarį, po vadinamojo Kauno įgulos maišto, padėtis tapo itin nestabili. Siekdamas išvengti chaoso, prezidentas turėtų kuo skubiau vykdyti Valstybės Tarybos jam pavestą uždavinį ir sušaukti Steigiamojo Seimo rinkimus. Tačiau A.Smetona delsė ir atsikalbinėjo. Formalus tokio neveiklumo pretekstas - šalyje nebuvo rinkimų įstatymo. Tačiau toks argumentas vargu ar gali atrodyti rimtas - kas trukdė prezidentui inicijuoti tokį įstatymą? Kur kas rimtesnę delsimo priežastį atskleidė A.Smetonos vadovaujamų tautininkų agitacija. Tuo metu jie aktyviai propagavo idėją, nepraradusią savo šalininkų iki pat šių dienų: esą į Seimą reikia rinkti ne partijas, o atskirus asmenis, pasižymėjusius kuriant valstybę, mat politinės partijos Lietuvoje neturinčios tradicijų. Tokios agitacijos priežastis nesunku paaiškinti - tautininkų pajėgos tada buvo negausios, tad jų tikimybė patekti į parlamentą pagal partijų sąrašus buvo gana nedidelė.

Taigi tautininkų spauda siūlo - užuot studijavus partijų programas, pavesti "visą tvarką vienam geram, protingam ir ištikimam žmogui" - "jis vienas atstotų šimtus silpnų šeimininkų ir įvestų tvarką ir pagerintų ūkį". Galiausiai spaudoje atvirai pareiškiama net ir tai, kas galėtų būti tas gerasis šalies šeimininkas: "Duokit mums Smetoną ir atgis Lietuva."

Nuo opozicionieriaus iki "tautos vado"

Vis dėlto Seimo rinkimų įstatyme paliekama nuostata rinkti parlamentarus pagal partijų sąrašus. Balandžio 14-15 dienomis per rinkimus A.Smetona patiria antrą rimtą smūgį - jo vadovaujami tautininkai gauna vos 1,7 proc. balsų ir į Steigiamąjį Seimą nepatenka. Prezidentu išrenkamas krikdemas Aleksandras Stulginskis, o A.Smetonos laukia opozicionieriaus dalia ir bergždžios viltys atsikovoti valdžią, į kurią jam pavyks sugrįžti tik panaudojus jėgą.

1923 metais A.Smetonos laukia dar viena nesėkmė: sausio pabaigoje jis paskiriamas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, tačiau šiame poste jis išbus tik apie keturis mėnesius. Politikas mielai imasi šių pareigų, tačiau nori ir didelių įgaliojimų, leidžiančių jam ne tik vykdyti Vyriausybės nutarimus, bet ir pačiam kurti valstybės politiką šiame regione. Deja, premjero Ernesto Galvanausko Vyriausybei tokie buvusio prezidento užmojai pasirodo pernelyg ambicingi. Viskas baigiasi tuo, kad A.Smetona net nepakviečiamas svarstyti Tautų Sąjungos ambasadoriaus notų Lietuvai dėl Klaipėdos krašto. Įsižeidęs politikas trenkia durimis: balandžio 7 dieną jis įteikia premjerui atsistatydinimo prašymą.

Tapęs privačiu asmeniu A.Smetona dėsto etiką ir senovės filosofiją Lietuvos universitete, dirba Tarptautinio banko vicepirmininku, tačiau nuo politinės veiklos nenusišalina. Jis aktyviai rašo į tautininkų spaudą ir redaguoja jų leidinį "Vairas". Būtent dėl šio leidinio jam tenka paragauti ir kalinio duonos, tiesa, ją valgyti tenka vos kelias dienas. Į kalėjimą A.Smetona patenka atsisakęs sumokėti karo komendanto jam skirtą 2000 litų baudą. Ši bauda "Vairo" redaktoriui skiriama už leidinyje išspausdintą itin aštrų A.Smetonos bendražygio Augustino Voldemaro straipsnį, kuriame premjeras E.Galvanauskas kaltinamas nacionalinių interesų išdavyste ir raginamas atsistatydinti. Iš kalėjimo pirmąjį šalies prezidentą po keturių dienų ištrauks Juozas Tumas-Vaižgantas, surinkęs pinigus ir sumokėjęs paskirtą baudą.

Tuo metu per rinkimus tautininkams ir toliau nesiseka: jie nepatenka nei į Pirmąjį, nei į Antrąjį Seimą. Tris parlamentarų mandatus A.Smetonos vadovaujamai partijai pavyksta iškovoti tik per 1926 metais vykusius Trečiojo Seimo rinkimus, per juos daugumą balsų gavo kairiosios partijos. Birželio 7 dieną, renkant naująjį valstybės vadovą, buvo pasiūlyta ir A.Smetonos kandidatūra, tačiau jis gavo vos du balsus iš 79. Prezidentu Trečiasis Seimas išrenka liaudininką Kazį Grinių.

Paradoksalu, tačiau būtent tokie rinkimų rezultatai, atvedę prie valdžios vairo kairiąsias jėgas, leis A.Smetonai ir jo vadovaujamiems tautininkams po pusmečio griebtis sėkmingo revanšo - mat kairiųjų Vyriausybė ir jų dominuojamas Seimas netrukus padarys keletą lemtingų klaidų.

Pirmiausia kairieji panaikina karo padėtį ir paskelbia amnestiją politiniams kaliniams. Į laisvę išeina ne tik valstybei lojalūs kairieji veikėjai, bet ir Lietuvos nepriklausomybei atvirai priešiški komunistai. Šio žingsnio pasekmių ilgai laukti nereikia: rudeniop tiek Kaune, tiek kituose Lietuvos miestuose jau vyksta atviri komunistiniai mitingai, plaikstosi raudonos vėliavos, puikuojasi Stalino portretai, vis garsiau skamba "Internacionalas", darbininkai atvirai raginami rengti politinius streikus. Lapkričio 21 dieną policija šiurkščiai išvaiko Karo muziejaus sodelyje surengtą studentų mitingą, per jį buvo reiškiamas pasipiktinimas netramdomu komunistų siautėjimu. Atsakydamos į tai, dešiniosios frakcijos įteikia interpeliaciją ministrui pirmininkui, tačiau Vyriausybės atstatydinti nepavyksta: už tai balsuoja 33, prieš - 43 parlamentarai.

Padėtis šalyje darosi vis labiau įtempta. Ir dabar, užuot mėginę raminti aistras, kairieji padaro dar vieną, šį sykį jau lemtingą klaidą: svarstydami 1927 metų biudžetą, jie užsimoja gerokai apkarpyti kariuomenės išlaidas ir sumažinti karininkų skaičių. "Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsit, o kariuomenė jus sumažins" - mestelės vienas aukštas karininkas grupei parlamentarų. Gruodžio 12 dieną prasideda planuotas pasirengimas perversmui. Dar po savaitės jo scenarijus įgyvendinamas: gruodžio 17-osios naktį grupė aviacijos karininkų išvaiko posėdžiaujančius parlamentarus, suima ir uždaro namuose prezidentą Kazį Grinių. Galiausiai gavęs A.Voldemaro ir A.Smetonos patikinimus, kad naujoji valdžia laikysis 1922 metų Konstitucijos, kairiųjų prezidentas sutinka atsisakyti pareigų.

Paskutinysis šios gerai surežisuotos pjesės veiksmas prasideda gruodžio 19-osios vidurdienį. Į posėdžių salę susirinkę 42 dešinieji parlamentarai laukia Seimo pirmininko liaudininko Jono Staugaičio, tačiau šis vis nesirodo. Kairėje posėdžių salės pusėje kėdės tuščios, tačiau perversmo organizatoriams tai tik į naudą. Netrukus į posėdį atlydimas ir nuo perversmininkų pasislėpęs parlamento vadovas. Prezidento rinkimų rezultatai aiškūs - iš anksto 38 balsais "už", dviem Seimo nariams susilaikius valstybės prezidentu išrenkamas Antanas Smetona. Jam prisiekus, nugriaudi galingos ovacijos.

Dar tą pačią dieną naujasis valstybės vadovas aiškiai parodys, kam jis dėkingas už sugrįžimą į valdžią: jis apsilankys generaliniame štabe ir pasakys tokius žodžius: "Kariai, tėvynės gynėjai! Pirmomis mūsų valstybės dienomis aš buvau drauge su jumis. Štai dabar aš vėl su jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo jūsų, bet savo siela buvau drauge su jumis, vienodai su jumis jaučiau, vieną mintį turėjau." Nuo to laiko Lietuvos karininkija taps privilegijuota kasta ir svarbiausia A.Smetonos atrama.

Nekarūnuotas karalius

Paimti valdžią į savo rankas buvo maža - joje reikėjo įsitvirtinti. Norėdamas tai pasiekti A.Smetona turėjo įveikti nemažai kliūčių tiek dešinėje, tiek kairėje. Tačiau svarbiausia kliūtis buvo pats Seimas. Tad jau 1927 metų pradžioje tautininkų spauda ėmė reikalauti suteikti jų vadovui diktatoriaus įgaliojimus. Buvo mėginama parodyti, "jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kad kraštą valdytų tautos vadas". Tačiau A.Smetonos ir jo šalininkų dar laukė ilga kova su oponentais. Pavasarį žvalgyba užkirto kelią brendusiam kairiųjų pučui. Tarp daugybės suimtųjų atsidūrė ir liaudininkų frakcijos narys Juozas Pajaujis. Toks parlamentaro neliečiamumo nepaisymas sukėlė daugelio Seimo narių protestus. Tada naujasis režimas dar aiškiau parodė, kas čia tikrasis šeimininkas: balandžio 12 dieną Seimas buvo paleistas, o naujų jo rinkimų teko laukti net 9 metus.

Nuo to laiko 1922 metų Konstitucija iš esmės liko egzistuoti tik popieriuje. Patys tautininkai, nors ir žadėdami naujus rinkimus, jau nebeslėpė neturintys nieko bendro su parlamentine demokratija. Vėliau, jau artėjant nepriklausomybės sutemoms, per 1940 metais vykusį tautininkų suvažiavimą A.Smetona nedviprasmiškai pasakys, kad ši partija, "tvarkydamasi rinkiminiu dėsniu, galiausiai tvarkosi vado dėsniu ir jos tikslas ne pars (dalis tautos), o tota (visa tauta). Ji vertina reikalus ne iš dalies, o iš visumos, taigi, ji šiuo atveju liberalinėms partijoms ne konkurentė, o antipodas."

Jau 1927 metais A.Smetona ir jo šalininkai aiškiai parodė, kad šalia savęs nepakęs jokių kitų partijų - net dešiniųjų krikdemų. Krikščioniškų partijų atstovai netrukus buvo išstumti iš Vyriausybės, o jų spauda imta traktuoti kaip opozicinė ir smarkiai suvaržyta. Imtasi spausti ir kultūrines krikščionių organizacijas, ypač ateitininkus.

Bet tai dar ne viskas. A.Smetonos laukė skaudi kaktomuša su savo artimu bendražygiu premjeru A.Voldemaru. Šis buvo dar radikalesnis už A.Smetoną ir mėgino remtis stipria karinio pobūdžio organizacija. Tokios tendencijos ypač išryškėjo po premjero vizito į Benito Mussolinio valdomą fašistinę Italiją.

Matyt, B.Mussolinio pavyzdys ministrų kabineto vadovą iš tikrųjų įkvėpė, nes jis po truputį vis labiau ėmė reikšti pretenzijas į valdžią šalyje. Remdamasis karine "Geležinio vilko" organizacija, jis vis drąsiau priiminėjo vienasmenius sprendimus, visiškai nebesitardamas su A.Smetona. Kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis tarnybinio pavaldumo valstybės vadovui, A.Voldemaras atkirto: "Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš Vyriausybės galva ir man priklauso valdžia." Tačiau galutinį nuosprendį arogantiškasis premjeras pasirašė mesdamas savo bendražygiui tokią frazę: "Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu." To jau buvo per daug: netrukus A.Voldemaras buvo atleistas iš pareigų. Paskyrus naujuoju kabineto vadovu kur kas nuosaikesnį ir sukalbamesnį Juozą Tūbelį, A.Smetonos vienvaldystei bent jau kol kas niekas nebegrėsė.

Vis dėlto 1928 metų Konstitucija prezidentui suteikė tik ribotą valdžią, o tuo A.Smetona, atrodo, nebuvo patenkintas. Ar jo idealas ir toliau buvo monarchija? Galbūt, jei patikėtume to paties A.Voldemaro tvirtinimais, jog jau 1928 metais buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų A.Smetoną Lietuvos karaliumi. Voldemaro teigimu, tada jis liepęs atsišaukimus sunaikinti, o patį prezidentą nuo tokios idėjos atkalbėjęs. "Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik nebe "tautininkai" paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti," - vėliau rašys A.Voldemaras viename savo laiškų.

Vis dėlto 1938 metų Konstitucija, suteikdama prezidentui milžiniškus įgaliojimus, padarė valstybės vadovą beveik nekarūnuotu monarchu. Jis turėjo teisę skirti ir atleisti ministrą pirmininką, kabineto narius, kariuomenės vadą, skelbti įstatymo galią turinčius potvarkius, paleisti Seimą. O svarbiausia - valstybės vadovas nebuvo atsakingas už savo galios veiksmus.

Ar vienvaldžiu "tautos vadu" tapęs A.Smetona galėjo pasirinkti kitokį kelią ir ar jo pagrindinis motyvas buvo paprasčiausia žmogiška silpnybė - valdžios troškimas, sunku pasakyti. Vis dėlto labiau tikėtina, kad jo siekius skatino nuoširdus įsitikinimas, jog demokratija nėra geriausias valstybės valdymo būdas. Kita vertus, smetoniško tipo autoritarizmas tuometėje Europoje, ypač rytinėje jos dalyje, buvo greičiau taisyklė nei išimtis. A.Smetona buvo šventai įsitikinęs, kad mažos valstybės svoris palaikant santykius su kaimynais priklauso nuo jos valdžios tvirtumo. Tačiau 1939-1940 metų įvykiai parodė, kad toks įsitikinimas buvo daugiau nei naivus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"