TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepavykęs kairiųjų pučas

2012 03 16 6:34

Prieš 85 metus, naktį į 1927 metų kovo 15-ąją, žlugo kairiųjų rengtas valstybės perversmas, kuriuo socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai mėgino atkurti konstitucinę tvarką, naudodami tokius pačius metodus, kaip ir 1926 metų gruodžio 17-ąją Respublikos prezidentą nuvertę pučistai.

1934 metų balandžio 4 dieną opozicinis valstiečių liaudininkų dienraštis "Lietuvos žinios" paskelbė tokio turinio žinutę (kalba netaisyta - aut.): "Šiandie ryto 5 val., atėjus traukiniui iš Šiaulių, Kauno stoty politinė policija suėmė L. Valstiečių Liaudininkų frakcijos Seimo narį D-rą J.Pajaujį. Politinėj policijoj padaryta asmeninė jo krata; nieko nerasta. 8 val. 30 min. įvykusiame posėdy Seimo užsienių komisijos, kurios nariu yra D-ras J.Pajaujis, Valst. Liaudininkų frakcijos atst. Z.Toliušis, paėmęs nepaprastam pareiškimui žodį, pareikalavo iš ten buvusio Ministerio pirmininko ir užs. reik. min. p. Voldemaro Seimo narį D-rą Pajaujį tuojau paliuosuoti ir pareiškė, kad tokiu būdu ne tik laužoma Konstitucija, bet ir daromas negalimas darbas Seime. Valst. Liaudininkų ir Socialdemokratų atstovai reikšdami protestą iš posėdžio išėjo."

Sensacija! Miesto geležinkelio stotyje buvo suimtas Seimo narys ir dar valstietis liaudininkas, kitaip sakant - po 1926 metų gruodžio 17-osios naktį tautininkų įvykdyto perversmo formaliai dar tebeveikiančio Trečiojo Seimo daugumos atstovas. Maža to, tautos išrinktasis už grotų atsidūrė be Seimo sutikimo ir net jo neinformavus. Už ką? Kas tai - šiurkštus susidorojimas su politiniais oponentais ar kur kas rimtesnė istorija? Atrodytų, kad po šio incidento bent jau opozicinė spauda turėtų nenutildama šaukti, aiškintis, komentuoti.

Tačiau po šios trumpos žinutės ne tik "Lietuvos žiniose", bet ir valdžiai palankiuose leidiniuose stojo visiška tyla, kurią nutraukė oficioze "Lietuva" balandžio 19 dienos numeryje paskelbtas Respublikos prezidento atsišaukimas į visuomenę. Jame, be kita ko, sakoma: "Valdžia patyrė, kad kairieji pakurstos, pradėjus nuo bolševikų ir baigiant liaudininkais, ginkluotu sukilimu, kuriuo norėta įtraukti ir kariuomenės dalis, ruošėsi nuversti esamąją Vyriausybę ir vėl pastatyti buvusią iki gruodžio 17 dienos. Drauge su jais sąmokslas buvo visiškai susektas ir drauge su jo kaltininkais buvo suimtas Seimo atstovas, liaudininkų frakcijos narys Pajaujis, kuris prisipažino dalyvavęs sąmokslo organizavime."

Tiesą sakant, svarbiausias šio Antano Smetonos atsišaukimo tikslas buvo ne demaskuoti sąmokslą rengusius kairiųjų sukilimo organizatorius: J.Pajaujį bei jo bendraminčius karininkus Eriką Tornau ir Juozą Žemaitį, o paaiškinti visuomenei, kodėl jis prieš savaitę paleido vis dar posėdžiaujantį, bet realiai jokios įtakos politiniam šalies gyvenimui nebeturintį Trečiąjį Seimą. Taigi šaukštai jau buvo po pietų, nors ligi tol atmosfera Seime buvo įkaitusi tiek, kad buvo pakvipę interpeliacija visai Tautininkų Vyriausybei. Ypač aktyviai šia kryptimi veikė kitas liaudininkų atstovas advokatas Zigmas Toliušis, kurio kalbą, pasakytą paskutiniajame Seimo posėdyje, balandžio 21-osios numeryje dar spės paskelbti "Lietuvos žinios".

Kita vertus, negalima nepastebėti ir dar vienos detalės - minėtame atsišaukime A.Smetona vienareikšmiškai įvardijo J.Pajaujį kaip valstybės perversmo organizatorių, nors oficialus bylos tyrimas dar tebevyko. Pučistais Karo teismas juos pripažins tik balandžio 27 ir 28 dienomis vyksiančiuose posėdžiuose. Vėliau įsitikinsime, kad nei tuomet, nei ateityje "Tautos vadas" ir jo aplinka nebus linkusi kreipti dėmesio į tokias "smulkmenas".

Istorinės plunksnos saugotojas

Bet dabar grįžkime į 1927-ųjų kovą ir ankstesnius įvykius. Ar po sėkmingo Tautininkų perversmo kairieji iš tiesų organizavo kontrpučą, mėgindami jėga nušalinti nuo valdžios A.Smetoną ir jo bendraminčius? Kam buvo naudingas šis perversmas? Ar už jo tikrai stovėjo Kremlius ir negausūs Lietuvos komunistai? Pagaliau kodėl ir kaip J.Pajaujui 1940 metais pavyko ištrūkti iš kibių NKVD nagų ir ramiai sulaukti gyvenimo saulėlydžio Amerikoje?

Prieš mėgindami ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, turėtume grįžti prie ištakų ir pasiaiškinti, kas buvo tas J.Pajaujis, istorijoje dar žinomas Javio ir Papečkio pavardėmis.

Tiesą sakant, žinių apie šio žinomo valstiečių liaudininkų veikėjo biografiją rastume ne tiek jau daug. Pats J.Pajaujis memuarų nepaliko. Visas jo rašytinis palikimas - tai 1947 metais Amerikoje išleistas analitinis straipsnis "Politinė kryžkelė", knyga "Lietuvoje po 1926 metų", kuri skirta ne jo paties asmeniui, o Lietuvos politinei raidai, ir dar keletas panašių veikalų. Šykštoki enciklopediniai šaltiniai teigia, kad šis visuomenės veikėjas, publicistas, ekonomistas, istorikas, žurnalistas ir redaktorius gimė 1894 metų kovo 14 dieną dabartinėje Lenkijos teritorijoje - Suvalkų apskrities Punsko valsčiaus Cyrailių kaime, ne itin pasiturinčio ūkininko šeimoje, kurioje be jo augo dar keturi vaikai.

Į visuomeninę veiklą būsimas valstiečių liaudininkų veikėjas įsitraukė dar mokydamasis Seinų gimnazijoje. Čia jis prisišliejo prie moksleivių aušrininkų kuopelės, netrukus ėmė reikštis ir kaip publicistas - nuo 1912 metų jo rašinius ėmė spausdinti laikraštis "Aušrinė". Baigti mokslus A.Pajaujui sutrukdė prisidėjęs Pirmasis pasaulinis karas - su gimnazija, o vėliau ir su Suvalkų komercine mokykla teko atsisveikinti. Brandos atestatą jis gavo tik 1917 metais Vilniuje, eksternu išlaikęs gimnazijos kurso egzaminus.

Kita vertus, 1917-ieji - artėjančio Vokietijos pralaimėjimo ir revoliucinių įvykių Rusijoje metai - kaip daugeliui to meto prasilavinusių lietuvių A.Pajaujui buvo lemtingi. Aktyviai bendradarbiaujantis lietuviškoje spaudoje būsimas visuomenės veikėjas tuomet suartėjo su Lietuvos Tarybos nariais, kuriuos išrinko 1917 metų rugsėjo 18 dieną Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija - Petru Klimu, Kaziu Bizausku ir Jokūbu Šernu.

Tą patį rudenį jis buvo vienas iš trijų vyrų, ant kurių pečių gulė rugsėjį pradėto leisti dienraščio "Lietuvos aidas" leidyba. Kaip knygoje "Iš mano prisiminimų" vėliau pasakos P.Klimas, "visą redakcijos personalą sudarė trys žmonės: P.Bugailiškis, J.Pajaujis ir aš. J.Pajaujis tvarkė "Wolfo" telegramų agentūros žinias, kurias mums suteikdavo "Pressestelle" (spaudos tarnyba - aut.)". Kaip aktyvus spaudos darbininkas jis dažnai lankydavosi ir būsimos "Lietuvos žinių" leidėjos Felicijos Bortkevičienės namuose, kur susipažino su daugeliu valstiečių liaudininkų veikėjų. Galiausiai jam teko garbė dalyvauti ir pasirašant Vasario 16-osios aktą: kaip 1993 metais rašė Čikagos lietuvių laikraštis "Draugas", būtent jis, būdamas Lietuvos Tarybos sekretoriumi, padavė signatarams istorine tapusią (tiesa, vėliau nežinia kur pradingusią) plunksną.

Nuo agitatoriaus iki Seimo atstovo

1919 metų gruodžio 26 dieną, atsistatydinus nesėkmingai dirbusiai Pirmajai Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos Taryba tą pačią dieną patvirtino antrąjį ministrų kabinetą. Kaip tik tuomet likimas suvedė J.Pajaujį su karininku Kaziu Škirpa, vėliau tapusiu Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininku ir aktyviu Gruodžio 16-osios perversmo priešininku. Abu vyrai dirbo Vilniaus kariuomenės komendantūroje, telkė pirmuosius nepriklausomybės kovų savanorius. Netrukus Vyriausybė paskyrė J.Pajaujį Spaudos ir propagandos biuro vedėju. Eidamas šias pareigose patyręs ir gabus publicistas pats rašė liepsningus atsišaukimų tekstus. Kairiųjų organizuotam kontrpučui skirtos knygos "Mirties dekretas demokratijos gynėjams" sudarytojai neabejoja, kad garsusis 1919 metų "Lietuvos aide" paskelbtas atsišaukimas parašytas būtent J.Pajaujo ranka: "Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai į kovą. Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokime priešams kelią, pakelkime žygį už Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!"

Atrodo, kad 1919 metais J.Pajaujui buvo patikėta ir tarptautinė misija - jis buvo paskirtas į Lietuvos delegacijos Versalio taikos derybų Spaudos skyrių. Tiesa, Lietuva šiame Pirmojo pasaulinio karo baigtį lėmusiame forume dar nebuvo pripažinta kaip nepriklausoma valstybė ir oficialaus statuso neturėjo. Vis dėlto 1919 metais būsimas Seimo atstovas darė viską, kad Europos visuomenė per Prancūzijos spaudą kuo daugiau sužinotų apie pripažinimo siekiančią savo šalį. Drauge jam buvo patikėtos ir diplomatinio kurjerio funkcijos. J.Pajaujis dažniai kursuodavo tarp Paryžiaus ir Kauno, gabendamas diplomatinį paštą.

Vėliau būsimas perversmininkas dvejus metus (nuo 1919 iki 1921) dirbo valstybės oficiozo "Lietuva" redaktoriumi, tuo pačiu metu mėgindamas ir politiko duonos. Matyt, senos pažintys - su F.Bortkevičiene ir kitais jos bute viešėdavusiais kairiųjų pažiūrų visuomenės veikėjais - suartino J.Pajaujį su valstiečiais liaudininkais. 1920-aisiais, per rinkimus į Steigiamąjį Seimą, jis jau reiškėsi kaip aktyvus šios partijos vadovybės narys ir net vadovavo jos rinkimų kampanijai. Tiesa, pats kandidatuoti į pirmąjį demokratiškai renkamą krašto parlamentą J.Pajaujis atsisakė - užuot posėdžiavęs Seime, jis nutarė investuoti laiką į savo išsilavinimą ir išvyko studijuoti teisės ir valstybės valdymo mokslų į Berlyno universitetą.

Tačiau netrukus studijas teko mesti. 1920 metų spalį, kai Varšuvai sulaužius Suvalkų sutartį "sukilusio" Lenkijos generolo Liucijano Želigovskio daliniai puolė Vilnių, J.Pajaujis metė universitetą, grįžo į Lietuva, savanoriu įstojo į kariuomenę ir netrukus buvo išsiųstas į karo mokyklą. Tačiau pauostyti parako jam taip neteko. Nutrūkus karo veiksmams, jaunuolis, taip ir nebaigęs karo mokslų, sugrįžo į Vokietiją, kur 1926 metais baigė Kilio universitetą - jam buvo suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis.

Tuo metu Lietuvoje kaip tik buvo prasidėję įdomūs laikai, tad J.Pajaujis visa galva nėrė į politinės veiklos sūkurį.

1926 metų pavasarį buvo surengti rinkimai į Trečiąjį Seimą - daugumą vietų gavo kairieji: socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai. Mūsų istorijos herojus, kaip valstiečių liaudininkų kandidatas, taip pat tapo Seimo atstovu. Kaip žinome, kairiųjų valdžia Lietuvoje išsilaikė vos pusmetį, iki 1926 metų gruodžio 17-osios, kai karininkų remiami tautininkai privertė atsistatydinti prezidentą Kazį Grinių, į jo vietą pasodino tautininką A.Smetoną, suformavo naują tautininkų ir krikdemų Vyriausybę, kuriai vadovauti A.Smetona paskyrė savo seną bičiulį, taip pat tautininką Augustiną Voldemarą.

Tačiau Trečiasis Seimas vis dar nenustojo egzistavęs. Nors, formaliai žiūrint, valdžios perdavimas naujajam prezidentui ir premjerui įvyko teisėtai, kairieji jo atstovai visomis išgalėmis priešinosi tam, ką jie laikė 1922 metų Konstitucijos pamynimu po kojomis. Pirmąją po perversmo kalbą, smerkiančią perversmininkų veiksmus, iš parlamento tribūnos rėžė būtent J.Pajaujis. Štai ištrauka iš jo pasisakymo svarstant Vidaus reikalų ministerijos biudžetą, užfiksuota gruodžio 30 dienos posėdžio stenogramoje:

"Mes, valstiečiai liaudininkai, atėję į Seimo posėdį šiandien pirmą kartą po to, kai buvo sulaužyta Konstitucija (skambutis), po to, kai buvo neteisėtai įvestas karo stovis, pareiškiame, kad nešaukėme krašto ginti Konstitucijos su ginklu rankose tik dėl to, kad matėme pavojų Lietuvos valstybei iš užsienio, matėme, kad tai gali privesti Lietuvos valstybę prie žlugimo. (Skambutis.) Dešiniųjų bloko pavyzdžiu mes nenorėjome sekti, nenorėjome statyti Lietuvos valstybės buvimo ant kortos. Ir dabar pareiškiame, kad į pirmą vietą ir šiandien statome Lietuvos valstybės išlikimą. (Valstiečiai liaudininkai ploja.) Tuo mes vadovavomės kritišku perversmo metu, tuo vadovausimės ir toliau. Bet kartu turime pareikšti, kad, jeigu mes vedėme ir vedame pacifikacijos politiką, tai turime teisę reikalauti, kad ir dabartinės Vyriausybės politika iš tikrųjų vestų kraštą prie nusiraminimo. Šiandien mes nematome, kad Vyriausybė to siektų. Priešingai, matome, kad dabartinės Vyriausybės vidaus politika veda prie tolesnio sąmyšio krašte, ir dėl to prieš tą politiką turime griežtai pasisakyti. (Valstiečiai liaudininkai ploja.)."

"Juokiasi puodas..."

Kaip matome, J.Pajaujis piktinosi nekonstituciniu tautininkų ir krikdemų atėjimu į valdžią, bet leido aiškiai suprasti, kad bent jau valstiečiai liaudininkai tokiais metodai neveiks ir mėgins sugrąžinti konstitucinę tvarką teisėtomis priemonėmis. Tačiau kodėl nepraėjus nė mėnesiui po minėtos Seimo atstovo kalbos visame Kaune jau buvo šnabždamasi apie kairiųjų rengiamą kontrperversmą? Tokios kalbos sklandė toli gražu ne vien aludėse, virtuvėse ar turguose. Jos netruko virsti ir slaptais Kriminalinės policijos, tuomet įvykdžiusios ir Politinės policijos funkcijas, dokumentais.

Štai ką 1927 metų kovo pradžioje slaptoje pažymoje "Žinios apie perversmą" rašo politinės policijos viršininko pareigas einantis Jonas Budrys-Polovinskas (kalba netaisyta - aut.): "1926 m. gruodžio mėn. pabaigoje ar 1927 m. sausio mėn. pradžioje iš kai kurių Seimo narių susitvėrė "Konstitucijos gynimo Komitetas" (...). Posėdžiai vykdavo po frakcijų posėdžių priedanga, o vėliau jau atskiri Seimo nariai turėjo ryšių su ruošiamojo perversmo vykdomuoju komitetu. Tiek ryšiai tarp Seimo narių ir vykdomojo komiteto, tiek ir posėdžiai buvo gerai užslėpti nuo bet kokio sekimo, nes Politinės policijos žinioje esančios lėšos neleidžia jai turėti daugiau apmokamų agentų, kurie galėtų įeiti ir į Seimo narių tarpą. Tad ir agentūros žinios pasirodydavo dažniausiai tik tada, kai jau darbas prasidėdavo vykdomuosiuose komitetuose. Vykdomųjų komitetų buvo du: socialdemokratų ir valst. liaudininkų." Pažymoje taip pat pabrėžiama, kad (kalba netaityta - aut.)"ypatingo dėmesio perversmą ruošiančioji organizacija kreipė į gusarų pulką, manydama, kad šis pulkas yra ištikimiausias valdžiai, o tuo pačiu ir pavojingiausias jiems, tad jį ir labiausiai reikia suagituoti. Atsitiktinai tame pulke tarnavo vyr. leitenantas Tornau, žinomo valst. liaudininkų veikėjo brolis. Todėl gusarų pulką pasiėmė liaudininkai. Seimo narys Pajaujis susipažino su vyr. leit. Tornau ir kreipėsi į jį, prašydamas organizuoti gusarų pulką. Pastarasis sutiko, bet kadangi jam pačiam buvo pavojinga kalbėtis netarpiškai su kareiviais, tad jis tai atlikdavo per virštarnybinį raštininką Žemaitį".

Kaip matome, apie rengiamą kontrperversmą politinė policija žinojo labai daug - minėtame pranešime įvardijami ir visi trys pagrindiniai jo organizatoriai. Tačiau, nepaisant to, pučistams buvo netrukdoma ir toliau veikti bei ruoštis - greičiausiai todėl, kad būtų kuo greičiau nustatyti visi su šia avantiūra susiję asmenys ir visi jų ketinimai.

Iš tiesų, sąmokslininkai mėgino veikti tokiu pačiu būdu, kaip ir Gruodžio 16-osios pučistai, nors pats A.Pajaujis ir kiti jo bendraminčiai viešai tokius metodus ir smerkė. Suprantama, kad tam reikėjo iš anksto užsitikrinti kariuomenės paramą. Tačiau kaip?

Juk aukštesnieji karininkai Gruodžio perversmą rėmė bei rengė ir todėl, kad kairiųjų valdžia buvo užsimojusi kone perpus sumažinti krašto ginkluotąsias pajėgas! Taigi kairiesiems perversmininkams beliko pamėginti įtraukti į savo organizaciją puskarininkius, viršilas, raštininkus ir net eilinius karius. Į sąmokslo vykdytojų gretas buvo įtraukti ir kai kurie civiliai, kurie turėjo sudaryti dešimties ginkluotų vyrų būrį Raudondvario apylinkėse. Atrodo, pačiame Kaune pučistai aktyviai palaikė ryšius ne tik su savo koalicijos partneriais socialdemokratais, bet ir pogrindyje veikusiais komunistais - jau gerokai vėliau, 1940-aisiais, suimtas ir tardomas NKVD, A.Pajaujis nurodys sukilimo klausimu taręsis su komunistu Broniumi Pušiniu ir kitais jam nepažįstamais LKP CK nariais. Žinoma, visiškai pasikliauti tokiais parodymais sunku - galimas dalykas, kad į sovietinio saugumo spąstus įkliuvęs J.Pajaujis tokiu būdu tiesiog siekė palengvinti savo padėtį.

Bet grįžkime į 1927-ųjų sausį ir vasarį, kada buvo pradėtas rengti perversmo planas. Reikėtų pabrėžti, kad visas šis darbas buvo daromas labai nemokšiškai ir diletantiškai, iš esmės nesilaikant jokios konspiracijos: sukilimo planai buvo aptariami didelėse žmonių grupėse, prisidėti prie sukilimo buvo raginami visiškai nepažįstami žmonės, apie rengiamą pučą kareivinėse visiškai atvirai kalbėjo net kareiviai. Tad nieko keista, kad apie perversmo scenarijų viską žinojo ir Politinė policija.

Iš didelio debesies - mažas lietus

Perversmas turėjo prasidėti naktį į kovo 15-ąją keliais raketos signalais. Tuomet perversmininkai, ginkluoti iš privačių ginklų krautuvių bei kai kurių kariuomenės alinių gautais ginklais, nedidelėmis grupelėmis planavo įsiveržti į Vyriausybės narių butus ir suimti, o kai kuriuos įtakingus Tautininkų veikėjus - sušaudyti vietoje. Vėliau pučistai ketino sudaryti naują šalies vadovybę, į prezidentus buvo numatytas tautininkų nušalintas K.Grinius, o į užsienio reikalų ministro postą - buvęs jo kabineto vadovas Mykolas Sleževičius.

Tačiau perversmas žlugo nė neprasidėjęs: kai kurie žemesnio rango jo vykdytojai buvo pradėti suiminėti jau išvakarėse. Apie tai liudija kad ir tokie teiginiai iš pranešimo, kurį prieš pat sukilimą A.Smetonai ir A.Voldemarui perdavė Jonas Budrys-Polovinskas: "Organizatoriai veikia mažais būreliais, susitinkant "vartoja parolį "populus", kitur "Nemunas" (Šančiuose). Kadangi jau iš jų tarpo yra areštuotų, organizatoriai stengiasi, kad organizacija neiškriktų ir pas josios dalyvius nepultų ūpas, nurodinėja, kad areštuoti asmenys jokios reikšmės organizacijai nesudaro, arba visai organizacijai nepriklauso. Priklausantieji organizacijai civiliai asmenys šiuo laiku aiškina aukštesnių valdininkų ir karininkų antrašus. Taip pat stengiasi pritraukti pažįstamus karininkus."

Kovo 14 dienos vakare pulke budintis vyresnysis leitenantas E.Tornau pranešė dviem pulko husarams, kad trečią valandą bus duotas signalas veikti. Tuomet pučistų grupei priklausantis puskarininkis turėsiąs suimti pulko karininkus. Tačiau nepraėjus nė kelioms valandoms E.Tornau buvo netikėtai nušalintas nuo budėjimo ir suimtas. Ryte už grotų atsidūrė ir nemažai kitų puskarininkių ir jaunesniųjų karininkų.

Balandžio 3 dieną Šiaulių geležinkelio stotyje (nors spaudoje tvirtinta, kad tai įvyko Kaune) buvo suimtas ir pagrindinis perversmo organizatorius J.Pajaujis. Dėl to, kad buvo pažeista Seimo atstovo teisinė neliečiamybė, kairieji sukėlė baisų triukšmą, kuris balandžio 12 dieną baigėsi interpeliacija ministrų kabinetui. Valstiečių ir socialdemokratų balsų užteko pareikšti nepasitikėjimą A.Voldemaro Vyriausybe, bet po keliolikos minučių apstulbusiems tautos išrinktiesiems premjeras perskaitė A.Smetonos aktą, kuriuo paleidžiamas pats Seimas. 

Po dviejų savaičių Karo lauko teismas tris svarbiausius kontrpučo organizatorius - J.Pajaujį, E.Tornau ir J.Žemaitį - nuteisė sušaudyti. Tačiau tą pačią dieną gavęs nuteistųjų malonės prašymus A.Smetona pakeitė nuomonę. Netrukus, tenkindamas nuteistųjų malonės prašymus, prezidentas A.Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.

Kalėti jiems teko neilgai, o po dviejų mėnesių visi trys buvo paleisti į laisvę. J.Pajaujis buvo amnestuotas su sąlyga, kad tuojau pat išvyks iš Lietuvos. Taigi trejus metus jis dirbo vertėju Prancūzijoje. 1934 metais jam buvo leista grįžti į tėvynę ir apsigyventi Klaipėdos krašte. Po ketverių metų jis buvo net išrinktas Klaipėdos krašto Seimelio nariu, tačiau tai truko neilgai - Klaipėdą netrukus užgrobė hitlerininkai.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 metų liepos 18 dieną J.Pajaujis, kaip ir daugelis tarpukario Lietuvos politikos veikėjų, vėl pateko į kalėjimą. Šį kartą po kratos namuose Vilniuje jį suėmė enkavėdistai, standartiškai apkaltinę jį antisovietine veikla. Tačiau NKVD naguose buvęs A.Smetonos oponentas išbuvo neilgai. 1941 metų vasario 22 dieną bylos tyrėjai priėmė nutarimą, kad "tardymo metu J.Pajaujo antivalstybinė veikla nenustatyta. (...) Tardymas baigtas, o kaltinamasis iš suėmimo paleistas". Maža to, pateikęs okupacinei valdžiai prašymą, buvęs NKVD kalinys nuo gegužės 1 dienos net gavo docento vietą Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete!

Kas lėmė tokį gailesčio nežinančios sovietinės represinės struktūros sprendimą - sunku pasakyti. Neatmestina versija, kad savo seną pažįstamą galėjo užtarti iš 1927 metais rengto sąmokslo laikų pažinotas pogrindžio komunistas B.Pušinis ar kiti sovietų kolaborantai. Kita vertus, net ir pačių aukščiausių sovietinės Lietuvos nomenklatūros veikėjų prašymai tokiais atvejais likdavo neišgirsti, tad šis epizodas greičiausiai taip ir liks paslaptimi.

Šiaip ar taip, 1944-aisiais, prie Lietuvos vėl artėjant Raudonajai armijai, J.Pajaujis nutarė daugiau nebebandyti likimo ir pasitraukė į Vokietiją, o iš ten - į JAV, kur mirė 1973 metais, sulaukęs 79-erių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"