TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepavykęs perversmas: pirmasis žvalgybos krikštas

2008 09 25 0:00
POW sąmokslininkų teismas 1920 m. gruodžio 14-24 d. Kaune. Liudas Gira - vienas iš Lietuvos žvalgybos kūrėjų,
vadovavęs POW sąmokslo demaskavimui.
Archyvo nuotraukos

1919 metų rugsėjo 23 dieną po dviejų nepavykusių mėginimų įvykdyti valstybės perversmą buvo galutinai likviduota Lietuvoje veikusi antivalstybinė organizacija POW. Prisimenant šiuos kiek primirštus tų metų vasaros ir rudens įvykius galima teigti, kad jei ne profesionalus ką tik susikūrusios Lietuvos žvalgybos darbas ir ne ryžtingi tuometinio premjero Mykolo Sleževičiaus veiksmai, 1920- aisiais nepriklausomos Lietuvos galėjo ir nebelikti.

Vieną 1919 metų rudens pavakarę Kaune esančios Kalno (dabar - V. Putvinskio) gatvės gyventojai galėjo stebėti neįprastą sceną: nedideliame sodelyje prie vieno šios gatvės namų grupė kariškių durtuvais purena žemę.

Be abejo, jie kažko atkakliai ieško, tačiau ko? Paslėptų pinigų? Nusikaltimo aukos kūno? Užkastų į žemę ginklų?

Ne, šio sodo radiniai nebuvo tokie įspūdingi - jo žemė slėpė tik popieriaus lapus su paslaptingais užšifruotais sąrašais ir kitus dokumentus. Tačiau šie lapeliai dar po metų taps neginčijamais įrodymais teismo procese prieš antivalstybinės organizacijos narius, 1919 metų vasarą ir rudenį du kartus mėginusius įvykdyti valstybės perversmą, po kurio Lietuva būtų neabejotinai praradusi taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę.

Gerai organizuota pogrindyje veikusi grupė į istoriją įėjo POW vardu. Šios trys raidės - pavadinimo Polska Organizacja Wojskowa trumpinys, o tai išvertus iš lenkų kalbos reiškia "Lenkų karinė organizacija". Būtent 1919 metų rugsėjo 23 dieną, suėmus daugiau nei mėnesį besislapsčiusį POW apygardos vadą Raimundą Kovalecą, minėta organizacija buvo galutinai likviduota. Tokia šios istorijos pabaiga pareikalavo nemažų jaunos Lietuvos žvalgybos pastangų, ryžtingų tuometinio Vyriausybės vadovo veiksmų ir paprasčiausios sėkmės.

Priešų apsuptyje

Kad geriau įsivaizduotume, kokiomis sąlygomis teko veikti besikuriančiai Lietuvos žvalgybai ir koks gudrus bei gerai organizuotas priešininkas buvo POW, verta šiek tiek atidžiau pažvelgti į minimų įvykių priešistorę. Padėtis Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais buvo labai komplikuota: už savo dar nesustiprėjusią laisvę teko kovoti keliais frontais. Dalį Lietuvos vis dar buvo užėmę bolševikai. Iš šalies dar nebuvo galutinai išsikraustę vokiečiai. Kovoti su ginklu rankose teko ir prieš lenkus, ir prieš bermontininkus. Kariuomenė dar tik kūrėsi, tad daugelyje vietų veikė karininkų vadovaujami partizanai - neapmokyti vietos gyventojai.

Lietuvos sostinė tais metais ėjo iš rankų į rankas, tad vėliavos Gedimino pilies bokšte vos spėdavo keistis.

Trapi jėgų pusiausvyra buvo ir tarp Vilniuje veikusių organizacijų bei ginkluotų grupuočių - pradedant bolševikais ir baigiant jau minėtąja lenkų POW. Šią organizaciją dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Austrijoje įkūrė žymus kovotojas už Lenkijos nepriklausomybę ir būsimas šios valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis. Pagrindinis šios organizacijos siekis ir šūkis buvo "Polska ot morza do morza" ("Lenkija nuo jūros iki jūros"). Iš pradžių atvirai veikti POW negalėjo, tad jos skyriai dangstėsi įvairių sporto, kultūros, šalpos ir kitokių organizacijų iškabomis.

Lietuvoje POW nariai pradėjo reikštis dar gerokai iki nepriklausomybės paskelbimo, 1915 metais. Tada šios organizacijos Trakų apskrities komendantui buvo pavesta įkurti jos skyrius visoje šalyje. Tačiau, susidūrus su lietuvių pasipriešinimu, šios užduoties tuomet įvykdyti nepavyko. Tai bus padaryta daugiau nei po trejų metų, jau nepriklausomoje Lietuvoje. O tada POW veikė tik Vilniuje, kuris netrukus tapo šios organizacijos vykdomo antivalstybinio sąmokslo centru.

Taigi 1919 metų sausio 1 dieną ginkluoti POW aktyvistai, pasinaudodami tuo, kad iš Vilniaus jau traukėsi okupacinė vokiečių kariuomenė, išvaikė Vilnių kontroliavusius bolševikus ir paėmė valdžią į savo rankas. Šis įvykis vėliau bus pavadintas pirmuoju lenkų agresijos aktu prieš Lietuvą.

Kaip POW tai pavyko padaryti, šiandien niekas tiksliai nebežino, mat skirtingi istorijos šaltiniai pateikia dvi įvykių versijas. Viena jų sako, kad vadinamoji Vilniaus darbininkų taryba savo noru ir be jokios kovos perdavė valdžią lenkams. Antroji versija skelbia, kad POW perėmė miesto valdžią iš besitraukiančių vokiečių, o Vilniaus tarybą užėmė tik po 12 valandų trukusių kautynių.

Kad ir kaip būtų, Lietuvos Vyriausybei iš Vilniaus teko trauktis. Sausio 2 dieną ministrų kabineto nariai įsiprašė į paskutinį besitraukiančių vokiečių traukinį ir išvyko į Kauną. Tiesa, trauktis iš Vilniaus sutiko ne visi valstybės vyrai. Vilniuje liko daktaras Jonas Basanavičius ir Mykolas Biržiška. Pastarasis paskirtas Lietuvos Vyriausybės generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. Sostinėje taip pat liko penkiasdešimties kareivių būrys, turėjęs simbolizuoti lietuvių teisę į savo sostinę.

Tačiau POW sėkmė truko neilgai - vos iki Trijų Karalių. Jau sausio 5 dieną į Vilniaus priemiesčius įsiverš bolševikų Pskovo divizijos pulkai ir 5-asis Vilniaus pulkas, o sausio 6-osios rytą virš Gedimino pilies vėl suplevėsavo raudona vėliava. Valdžią mieste perėmė Raudonosios armijos sudarytas karo revoliucijos komitetas, o kitą dieną į Vilnių atvykęs Vincas Mickevičius-Kapsukas sudarė sovietinę vyriausybę.

Dabar jau ir lenkai, ir lietuviai puoselėjo planus išmušti bolševikus iš Vilniaus. Pirmoji tai pamėgino padaryti Lietuvos kariuomenė, balandžio 3-8 dienomis puldama Vilniaus kryptimi. Žvalgyba mūšiu nepavyko - bolševikai puolimą sustabdė. Lenkams pasisekė labiau - balandžio 21 dieną jiems pavyko užimti Vilnių.

Tai dar labiau pablogino ir taip jau įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius, o vasarop jie visiškai pašlijo. Mat liepos 31 dieną atvykęs į Vilnių J.Pilsudskis sakė, kad būsimieji Lietuvos Seimo rinkimai turėtų vykti tiek Kaune, tiek lenkų okupuotame Vilniuje, o jau tuomet Seimo nariai turėtų nuspręsti, kokie bus Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Jis aiškiai leido suprasti, kad didelė dalis rinkėjų tuomet pasisakytų už dviejų valstybių unijos atkūrimą. Tokie ketinimai ne juokais įsiutino Lietuvos Vyriausybę. Ši pareiškė, kad tiek Kaunas, tiek Gardinas, tiek Suvalkai priklauso Lietuvai ir tik Lietuva turi teisę spręsti, ką daryti.

Perversmininkų planai

Štai tada J.Pilsudskio ir jo bendražygių galvose tikriausiai galutinai subrendo idėja įvykdyti Lietuvoje valstybės perversmą ir sudaryti Lenkijai palankią jos vyriausybę. Tada tai atrodė nesunkiai įvykdomas uždavinys. Kai kurie Vilniaus lenkų veikėjai įtikinėjo, jog "pakanka dviejų savaičių okupacijos, kad Lietuvos liaudžiai būtų įkvėptas palankumas Lenkijai".

Tapti pagrindine būsimo perversmo veikėja buvo patikėta tai pačiai POW. Tačiau tam pirmiausia reikėjo įkurti organizacijos skyrius Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.

Ir štai 1918 metų pabaigoje į Kauną atvyksta leitenantas R.Kovalecas, dar žinomas Adamo Juzwiko slapyvardžiu. Pasinaudodamas lenkų gimnazijos mokytojo priedanga, jis Kaune įkuria maždaug šimtą narių vienijusį POW skyrių, kuris savo ruožtu kuria organizacijos padalinius kitose Lietuvos vietovėse. Taip pamažu rezgamas POW tinklas visoje šalyje.

Reikia pabrėžti, kad POW, kurios branduolį sudarė Lietuvos kariuomenėje tarnavę lenkų tautybės karininkai, veikė labai profesionaliai. Įvairiose Lietuvos vietovėse ji verbavo žvalgybos agentų tinklą, buvo įkūrusi 55 ryšio punktus, slaptam susisiekimui su Vilniumi turėjo slaptus smulkiai aprašytus kelius, daugybę konspiracinių butų.

Maža to, POW faktiškai kontroliavo Lietuvos automobilių ir aviacijos kuopas, vieną artilerijos bateriją. Artimiausio R.Kovaleco pagalbininko Jono Niekrašo brolis vadovavo kariuomenės sandėliui, tad nemaža dalis ginkluotės plaukė į būsimų POW maištininkų rankas. POW surinktos žinios bematant pasiekdavo Lenkijos karinę vadovybę, tad lenkai apie Lietuvos kariuomenę žinojo, galima sakyti, viską.

O ar žinojo apie POW kėslus besikurianti Lietuvos kontržvalgyba? Atrodo, kad šiokios tokios informacijos apie šios organizacijos telkimąsi ji turėjo jau 1919 pavasarį, mat gegužės mėnesį jau buvo sekami J.Niekrašo namai. Dar anksčiau, kovo 18 dieną, Kaune buvo suimtas POW generalinio štabo darbuotojas Ostrovskis, tačiau netrukus jis pabėgo. Balandžio pabaigoje Lietuvos žvalgyba jau mynė ant kulnų POW skyriui, tačiau R.Kovalecui pavyko išsaugoti organizacijos branduolį. Visa tai rodo, kad tikslios informacijos apie POW, kurios Kauno skyrius gegužę perėjo Vilniaus lenkų žvalgybos žinion, Lietuvos kontržvalgybininkams dar trūko.

Įsitikinusi, kad pasirengimas perversmui vyksta sklandžiai, Kauno POW apygardos vadovybė liepos pradžioje įsako savo skyriams rengtis artėjančiai "mobilizacijai". Netrukus prasideda ir informacinio karo veiksmai. Liepos 18 dieną virš Kauno pasirodęs lenkų lėktuvas išmėto mieste daugybę Vilniuje leidžiamo laikraščio "Nasz kraj" egzempliorių. Jame Lietuvos gyventojai kurstomi prieš šalies Vyriausybę. Iki planuojamo perversmo lieka 40 dienų...

Dar po mėnesio, rugpjūčio 18-ąją, Lenkijos užsienio reikalų ministerija informuoja J.Pilsudskį, kad Lietuvos Vyriausybės padėtį galima laikyti beviltiška. "Trūksta pinigų, pusę krašto laiko užėmę vokiečiai ir bermontininkai, kariuomenė nepatikima, Vyriausybė neturi pagarbos ir pasitikėjimo netgi tarp lietuvių. Visa tai pranašauja jai greitą galą", - sakoma pranešime. Regis, niekas negalės sutrukdyti po dešimties dienų numatytam puolimui. Belieka aptarti paskutines jo detales ir suplanuoti, kokių veiksmų bus imtasi iš karto po jo.

Lemiamas smūgis

Likus 6 dienoms iki numatytosios datos, rugpjūčio 22-ąją dieną, lenkų žvalgybininkai bei POW vadovai Vilniuje susitinka su dviem lietuviais - Krašto apsaugos ministerijoje dirbusiu karininku Jurgiu Aukštuolaičiu ir Lietuvos Tarybos nariu bei Nepriklausomybės Akto signataru Stanislovu Narutavičiumi. Abu šie veikėjai turi savų motyvų paremti planuojamą valstybės perversmą. Abu jie unijos su Lenkija šalininkai, abu įsitikinę, kad tik toks žingsnis susilpnins Vokietijos įtaką Lietuvoje. Be to, POW veikėjai abiem jau yra pažadėję rimtą finansinę paramą ir postus būsimojoje šalies vyriausybėje.

Perversmui pavykus, Lietuvos diktatoriumi turėjo tapti kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, o J.Aukštuolaičiui buvo siūlomas diktatoriaus pavaduotojo postas. Formuoti naująją šalies vyriausybę turėjo būti patikėta S.Narutavičiui. Vienas iš POW vadovų - L.Wasilewskis pažadėjo perversmininkų vyriausybei tuoj pat perduoti 800 tūkst., o po kelių dienų - dar 3 tūkst. markių. Sudarius ministrų kabinetą, buvo žadama suteikti dar 6 mln. markių finansinę paramą. Vėliau įsitikinsime, kad šie žadėti pinigai kaip tik ir pakiš koją pirmajam sąmokslininkų mėginimui nuversti Lietuvos valdžią.

O kol kas perversmininkams įteikiamas būsimosios vyriausybės kreipimasis į Antantės šalis ir Vatikaną bei pažadama, jog per 20 valandų nuo sukilimo pradžios į Kauną įžengs lenkų kariuomenė. Tą pačią dieną Vilniuje organizuojamas mitingas, kurio dalyviai reikalauja prijungti prie Lenkijos Kauną ir kitas jos sritis iki pat Dubysos upės.

Rugpjūčio 25-ąją, likus 3 dienoms iki numatomos perversmo dienos, S.Narutavičius ir J.Aukštuolaitis vėl pasirodo Vilniuje. Šį kartą - jau turėdami J.Pilsudskio patvirtintą sukilimo planą.

Susitikime su POW veikėjais dar kartą aptariama būsimosios Vyriausybės sudėtis. Į kabineto narių sąrašą įtraukiami ir lenkų veiksmams anaiptol nepritariantys žymūs visuomenės veikėjai: Lietuvos tarybos nariai M.Biržiška, Steponas Kairys, tuo metu M.Sleževičiaus vyriausybėje ėjęs tiekimo ir maitinimo ministro pareigas, ir šio kabineto švietimo ministras Juozas Tūbelis. Suprantama, šios kandidatūros į perversmininkų vyriausybės narių sąrašą buvo įtrauktos patiems kandidatams nei su tuo sutinkant, nei apskritai ką nors apie tai žinant.

Belieka sulaukti žadėtųjų pinigų. Ir štai čia likimas iškrečia perversmininkams piktą pokštą: J.Pilsudskio adjutantas Stanislovas Radvila vietoj žadėtų 300 tūkst. markių atveža 3 mln. rublių. Tačiau Lietuvoje tai jau buvo beverčiai popierėliai - iki tol juos spėta išimti iš apyvartos. Tad adjutantui nebelieka nieko kita, kaip čiupti savo lagaminą ir vėl lėkti į Varšuvą, kad iškeistų rublius į Lietuvoje kursuojančias ostmarkes. Tai privers perversmininkus trims dienoms atidėti sukilimo pradžią. Tačiau tai buvo tik pirmoji nesėkmė apmaudžių nesusipratimų grandinėje, galiausiai visiškai sužlugdžiusioje perversmininkų planus.

Iš Vilniaus į Kauną siųsto įsakymo atidėti sukilimą perversmininkai, atrodo, negavo arba jį gavo pavėluotai. Užtai jį sugebėjo perimti ir iššifruoti Lietuvos žvalgyba. Nieko neįtardami POW aktyvistai pradėjo veikti. Likus 24 valandoms iki sukilimo pradžios jie ėmėsi pjauti aplink Kauną esančius telefono ir telegrafo stulpus bei traukyti ryšių linijas, jungiančias Kauną su likusia Lietuvos teritorija ir kariuomenės daliniais, kai kur imti ardyti geležinkelio pylimai. Pagal sukilimo planą POW turėjo pulti Kauno-Kaišiadorių ir Kauno-Jonavos geležinkelio ruožus, kuriais vėliau į Kauną turėjo būti permetami lenkų legionieriai.

Taigi Kauno apylinkėse POW jau naktį į rugpjūčio 28-ąją atvirai pastato savo sargybas, o miškuose tarp Kaišiadorių ir Pravieniškių ginkluoti šios organizacijos nariai laukia įsakymo pulti, tačiau įsakymo nėra...

Lietuvos vadovybė POW kėslus ir planus jau žino. Belieka gauti atitinkamą sankciją ir suduoti perversmininkams triuškinamą smūgį. Taigi dar tik auštant, 5 valandą, premjeras M.Sleževičius skuba pas prezidentą Antaną Smetoną ir informuoja jį apie įvykdytas diversijas bei POW planus pradėti sukilimą. Tačiau prezidentas tiesiog nenori tuo patikėti! Jis uždraudžia pradėti maištininkų suėmimus, motyvuodamas tuo, kad esą nėra pakankamai įrodymų apie POW kėslus.

Nieko nenutaria ir 10 valandą susirinkęs ministrų kabinetas. Tada M.Sleževičius, pasitaręs su grupe vyriausiojo štabo karininkų, nutaria pradėti veikti savo rizika.

Veikti savo nuožiūra mėgina ir kai kurie POW aktyvistai. Vakarop mieste girdėti šūviai, maištininkai puola kai kurias sargybas, tačiau tuo jų veiksmai ir išsikvepia. Tuo metu L.Giros vadovaujamas Žvalgybos skyrius pradeda suiminėti su POW susijusius ar tuo įtariamus asmenis. Per dvi dienas suimama apie 200 žmonių, iš jų - 15 karininkų. Kitais duomenimis, suimtųjų būta kone du kartus daugiau. Įkliūva ir nenusisekęs "vicediktatorius" J.Aukštuolaitis. Jo namuose atliekama krata, tačiau nei pinigų, nei atsišaukimų, nei kitų perversmininkų dokumentų žvalgybininkams aptikti nepavyksta. Pagrindinis nenusisekusio perversmo veikėjas R.Kovalecas ir jo artimiausias pagalbininkas - POW apygardos žvalgybos viršininkas J.Niekrašas dingsta kaip į vandenį.

Sėkminga Lietuvos slaptosios tarnybos operacija visiškai nesužlugdė POW veiklos, tačiau ją gerokai sutrikdė. Atrodo, kad maištininkai bent jau kurį laiką ne itin rūpėjo nei Vilniuje esantiems jų vadams, nei Varšuvai. Tai liudija R.Kovaleco rašomi beviltiški raportai. Viename jų sakoma: "Susidariusi padėtis sukelia ne tik apatiją, bet ir pasipiktinimą lenkų Vyriausybe, kuri savo pavaldiniais nesirūpina. Dabar negaliu nieko dirbti, geriausi mano žmonės nuleidžia rankas, mano padaliniai bematant tirpsta."

Tačiau jau ankstyvą rudenį POW atsigaus nuo to, kas patirta, ir dar kartą pamėgins įvykdyti planuotą perversmą. Rugsėjo 17 dieną Vilniaus saugumo vadas Z.Koscialkowskis įsakė pradėti rengtis dar vienam sukilimui. Šį kartą perversmininkams buvo keliami kiek kuklesni reikalavimai - išlaikyti valdžią savo rankose jau nebe 20, o nors 5 valandas. Tokiu atveju jiems buvo pažadėta Lenkijos kariuomenės parama. Tačiau ir šiam planui nebus lemta išsipildyti: dar viena Lietuvos žvalgybos operacija suduos dabar jau mirtiną smūgį antivalstybiniam lenkų pogrindžiui.

Z.Koscialkowskis nė neįtarė, kad jo štabo slaptųjų dokumentų skyriaus viršininkas Piotras Wrubliewskis yra ne kas kitas, kaip Lietuvos žvalgybininkų užverbuotas agentas slapyvardžiu Daukantas. Jis išvogė iš POW Vilniaus archyvo 66 kitos POW pavaldžios organizacijos - į Rytus nuo Kaišiadorių veikusios OSN - narių sąrašą ir jį drauge su POW šifro raktais rugsėjo 20 dieną perdavė Lietuvos žvalgybos agentei - Elzės slapyvardžiu veikusiai Z.Kubiliūtei. Ši vertinga informacija netrukus pateko į Vilniuje besilankančio Lietuvos vidaus reikalų ministro Augustino Voldemaro rankas ir tuoj pat pasiekė Kauną.

Prasideda nauji sąmokslininkų areštai. Pagaliau rugsėjo 23-iosios vakare suimamas Šaulių sąjungos namuose gyvenantis apygardos vadas R.Kovalecas, o jo dešinioji ranka J.Niekrašas aptinkamas viename Neries gatvėje esančiame namelyje. Dabar beliko surasti tik svarbius įkalčius - perversmininkų dokumentus. Nors J.Niekrašas teigė jokių dokumentų akyse nematęs ir apskritai esąs beraštis, jo name ir sode Kalnų gatvėje atlikta krata. Radiniai buvo įspūdingi: žvalgybininkai aptiko šifruotus POW narių sąrašus, kuriuose buvo 396 lenkų ir 122 jiems simpatizavusių lietuvių pavardės, perversmininkų vyriausybės narių sąrašą bei kitų svarbių dokumentų. Jie vėliau tapo neginčijamais įrodymais POW narių teismo procese.

Sąmokslininkų procesas prasidėjo 1920 metų kovo 14-ąją ir baigėsi prieš pat Kalėdas. Procese kaltinimai buvo pateikti 117 asmenų. Šešis iš jų Kariuomenės teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos, kiti už grotų turėjo praleisti nuo pusantrų iki 15 metų. Tiesa, reikia pažymėti, kad nė vienas nuteistasis kalėjime neišbuvo ilgiau nei 8 metus - daugelis jų vėliau buvo iškeisti į Lenkijoje kalintus lietuvių žvalgybininkus ir lietuviškų organizacijų aktyvistus.

Taip baigėsi viena pirmųjų sėkmingų Lietuvos žvalgybos operacijų. Turint galvoje, kad tuo metu Lietuvos slaptajai tarnybai nebuvo nė metų, jos pareigūnų profesionalumas negali nestebinti. Netrukus Lietuvos žvalgybai teks nauji išbandymai - perversmą rengusios karinės komunistų organizacijos likvidavimas bei nuolatinė kova su Lenkijos "demokratijos ant durtuvų" ir sovietinės Rusijos revoliucijos eksportu. Tačiau tai - jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"