TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepavykusių perversmų paslaptis

2008 11 06 0:00
Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje II konferencija. Vilnius. 1929 m. rugsėjo 7-8 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1928 metų Vėlinių rimtį sudrumsčia netikėti įvykiai. Maždaug 500 ginkluotų vyrų, įsiveržusių iš Rytprūsių ir Lenkijos, užima nedidelį Lietuvos pasienio miestelį. Gavusios tokį ženklą pradeda veikti ir kitos sukilėlių grupuotės.

Nerealizuotas scenarijus.

Tuomet į Lietuvos teritoriją įžengia trečiasis Lenkijos kariuomenės korpusas ir patraukia Kauno link. Kaune maištininkai suima premjerą Augustiną Voldemarą, vidaus reikalų ministrą Igną Musteikį ir 1926 metų gruodžio perversmo vadovą pulkininką Povilą Plechavičių. Visi trys valstybės veikėjai nedelsiant sušaudomi. Kartu su prezidentu Antanu Smetona suimami ir kiti vyriausybės nariai. Žvalgyba užsiimančio kriminalinės policijos A skyriaus būstinėje bei komendantūrose taip pat aidi šūviai - tai vietoje likviduojami kai kurie Lietuvos žvalgybininkai ir apskričių komendantai. Valdžia pereina į kairiųjų sukilėlių rankas.

Šių įvykių nerasime nė viename istorijos vadovėlyje, nė vienoje prisiminimų knygoje. Nerasime, nes to, kas čia parašyta, niekada nebuvo.

Visas šio neįvykusio perversmo scenarijus taip ir liko tik jo organizatorių planas.

Ar tai buvo rimtas planas, ar tik nežinia kokių motyvų įkvėpta kvaila avantiūra? Kodėl Lietuvos žvalgybai pavyko taip lengvai ir paprastai užkirsti kelią net trims kruopščiai rengtiems sąmokslams? Ir kodėl Lietuvoje didelė dalis jo organizatorių atsipirko tik simbolinėmis bausmėmis, o Lenkijoje kai kurie iš jų nukentėjo kur kas rimčiau, nors, regis, dirbo šios valstybės naudai? Išsamių atsakymų į šiuos klausimus nėra iki šiol. Tad belieka gretinti faktus ir remtis nuogirdomis, įtarimais bei versijomis.

Planas 1928 metų lapkričio 1 dieną pradėti sukilimą buvo pirmasis kelerius metus veikusios kairiųjų grupuotės mėginimas nuversti tokiu pat perversmo būdu į valdžią atėjusią tautininkų vyriausybę. Vėliau minėta grupuotė apsiribojo tik ardomąja veikla ir rengė teroro aktus. Iš viso bandymų po 1926 metų įvykdyti perversmą buvo mažiausiai trys. Visi jie buvo tokie nevykę ir taip negrabiai suregzti, jog net pagimdė spekuliacijų, esą nevykėlius pučistus inspiravusi pati A.Smetonos valdžia, siekdama išvaikyti trečiąjį Seimą ir pateisinti griežtėjančias represijas prieš režimo priešininkus.

Tikėjosi lengvo revanšo

Visų šių įvykių priešistorė paprasta: 1926 metų gruodžio 17-osios naktį į Seimo posėdžių salę įsiveržė grupė aviacijos karininkų ir karinio diktatoriaus Povilo Plechavičiaus vardu liepė parlamentarams išsiskirstyti.

Po poros dienų liaudininkų prezidentas Kazys Grinius priėmė kairiųjų vyriausybės atsistatydinimą, paskui atsistatydino pats, o galiausiai prezidentu buvo išrinktas A.Smetona ir sudaryta tautininkų vyriausybė.

Šį kartą nesigilinsime į tikras ar tariamas gruodžio perversmo priežastis, juo labiau kad pakalbėti apie tai progų dar bus. Tačiau negalime neužsiminti apie vieną iš jo pasekmių: tuoj po perversmo į kalėjimus buvo sugrąžinti ligi tol socialdemokratų ir liaudininkų Seimo amnestuoti komunistai, už grotų trumpam atsidūrė ir kai kurie socialdemokratų veikėjai. Šiaip ar taip, perversmas sukėlė ne tiek visuomenės, kiek valdžios netekusių kairiųjų politikų pasipiktinimą. Posūkis į dešinę buvo toks netikėtas ir staigus, o perversmas buvo įvykdytas taip paprastai ir lengvai, kad ne vienam iš kairiųjų Seimo narių ir politikų galėjo pasirodyti, jog lygiai taip pat nesunkiai galima griebtis ir revanšo. Tad kai kurių socialdemokratų ir jiems prijaučiančiųjų galvose ėmė bręsti kontrperversmo planas.

Tiesa, vėliau pasirodė, kad kairiųjų perversmas buvo toks nemokšiškas, kad greičiau priminė operetę, o ne dramą. Kita vertus, netikintieji rimto revanšo versija ne be pagrindo svarstė, kad galbūt būtent tokio perversmo reikėjo ne maištininkams, o dar nespėjusiai kaip reikiant įsitvirtinti tautininkų vyriausybei. Kaip pamatysime vėliau, šiame scenarijuje bus veiksmų, leidžiančių teigti, kad teisūs gali būti ir vieni, ir kiti.

Taigi, 1927 metų sausį pradėjo veikti slapta kairiųjų organizacija, pavadinta "Komitetu Lietuvos Respublikai ginti". Kol kas ji platina pogrindyje spausdinamus laikraštukus ir prieš valdžią agituojančius atsišaukimus, tačiau po poros mėnesių perversmininkai ketina pereiti prie konkrečių veiksmų. Kelios ginkluotos šios organizacijos narių grupelės turėjo įsibrauti į vyriausybės narių butus ir juos suimti. Maištininkai tikėjosi, kad juos parems ir kai kurie karininkai ar net kariuomenės daliniai. O jau įvykus perversmui, už 1926 metų gruodį vykdytus suėmimus dešinieji atsiimtų su kaupu, nes visoje šalyje jie taptų plataus masto teroro aukomis.

Kas galėjo puoselėti tokius planus, praėjus vos mėnesiui po dešiniųjų perversmo, žinodamas, kad įsitvirtinti mėginantis tautininkų režimas nesnaudžia ir panaudos visas priemones panašiems mėginimams užgniaužti? Beatodairiški avantiūristai? Savižudžiai, pasiruošę pasiaukoti demokratijos labui? Ar vis dėlto žmonės, puikiai suvokiantys, jog žaidžia ne tokį jau pavojingą žaidimą, kurį bet kuriuo atveju privalo laimėti režimas?

Atsakymų į šiuos klausimus nėra. Tačiau kai kurie faktai kelia daugiau klausimų, negu reikia. Tarkim ir tai, kad politiniu sekimu užsiimantis kriminalinės policijos A skyrius jau nuo pirmųjų Komiteto respublikai ginti veiklos dienų žinojo apie šios itin slaptos organizacijos egzistavimą. Arba tai, kad kurį laiką pažaidę katės ir pelės žaidimą, saugumiečiai dar gerokai iki numatytos perversmo dienos suėmė visus nepavykusio pučo vadovus. Arba tai, kad vienas iš jų - Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis už grotų atsidūrė net nepaprašius parlamentarų leidimo panaikinti jo neliečiamumą. Suprantama, kairieji parlamentarai dėl to sukėlė didžiausią triukšmą ir pareikalavo premjero A.Voldemaro atsistatydinimo. Atsakomasis A.Smetonos ėjimas buvo paprastas: trečiasis Seimas buvo tuojau pat išvaikytas.

Dabar valdžia turėjo laisvas rankas tolesniems veiksmams prieš opozicionierius, juolab kad krašto apsaugos ministras I.Musteikis ėmėsi valymo kariuomenėje ir dar apkaltino prie perversmo rengimo prisidėjusius opozicijos atstovus ryšiais su komunistų ir lenkų agentūra, o tiek su vienais, tiek su kitais po 1926 metų perversmo kalba buvo trumpa. Tiesa, tokie radikalūs socialdemokratai kaip Jeronimas Plečkaitis, Juozas Paplauskas, Juozas Kedys ir Povilas Mikulskis rimtesnių represijų išvengė - jie tiesiog buvo iš Kauno ištremti į provinciją. Būtent ten jie pradeda regzti naujus perversmo planus. Reikia pasakyti, kad 1927 metų rugsėjį bent dalį savo sumanymų jiems pavyks įgyvendinti. Vėliau visa ši istorija bus pavadinta Tauragės ir Alytaus sukilimu, o šio sukilimo dalyviams prigis plečkaitininkų vardas.

Avantiūra provincijoje

Tauragėje vadovavimą būsimam sukilimui į savo rankas paima buvęs parlamentaras Povilas Mikulskis. Taip iki galo ir nelikviduotas Respublikos gelbėjimo komitetas kovai ruošėsi rimtai: anapus Vokietijos sienos, Tilžėje, buvo spausdinami atsišaukimai, kuriuose iš anksto pranešama apie būsimą sukilimą ir sakoma, kad jį parems ne tik trys Lietuvos kariuomenės pulkai, bet ir kai kurie latvių daliniai. Maištininkai kaupė ir ginklus, tiesa, rimtesnės ginkluotės jiems gauti, atrodo, nepavyko - reikėjo tenkintis šautuvais ir revolveriais.

Atrodytų, kad užkampyje, toli nuo valdžios akių, maištininkai turėjo galimybę imtis rimtesnės konspiracijos ir ilgai likti nepastebėti. Tačiau faktai byloja ką kita - politinė policija turėjo pakankamai daug žinių apie tai, kas vyksta tiek Tauragėje, tiek Alytuje.

Iš to galima daryti kelias prielaidas - arba saugumas tiesiog nenuleido akių nuo ištremtųjų opozicionierių, arba kažkas iš maištininkų paslaugiai teikė jo agentams svarbią informaciją. Pagaliau lieka ir trečioji versija, kurią kas nors galbūt pavadintų eretiška: visas šis spektaklis buvo rengiamas su valdžios žinia ir jai palaiminus.

Tačiau kol kas pasirengimas sukilimui Tauragėje vyksta gana sklandžiai. Sukilėliams netrukus pristatomas Lietuvos kariuomenės kapitonas Antanas Majus, ištremtas į Tauragę už dalyvavimą nepavykusiame kovo perversme. Jį sukilimo vadu pasiskelbęs P.Mikulskis netrukus paskirs naujuoju Tauragės apskrities viršininku, tačiau vėliau šio žmogaus elgesys, o ypač jo likimas sukels daug neatsakytų klausimų.

Pagaliau 1927 rugsėjo 8 dienos rytą sukilėliai imasi veiksmų. Maždaug 30 revolveriais ir šautuvais ginkluotų vyrų užima komendantūrą ir policijos nuovadą. Tačiau komendantūros karininkai lengvai nepasiduoda, lygiai kaip ir policininkai maištininkų atakuojamame policijos bendrabutyje. Abiem atvejais įvyksta susišaudymas, kurio metu keli maištininkai sužeidžiami. Bent jau tokią versiją savo knygoje "Didžiausi skandalai Lietuvoje" pateikia jos autorius Pranas Sasnauskas. O, kitų šaltinių teigimu, miestą sukilėliai užėmė beveik be jokio pasipriešinimo. Maištininkai suėmė apie 30 valdžios pareigūnų, o vietos spaustuvei liepė išspausdinti keletą tūkstančių lapelių, kuriuose pranešama apie įvedamą komendanto valandą ir nurodoma sunešti komendantūrai visus turimus ginklus. Įsakymą pasirašė jau minėtas naujasis apskrities komendantas A.Majus. Įdomiausia, kad šio karininko tomis dienomis Tauragėje niekas nematė. Gal tuo metu jis buvo kažkur kaime pas savo gimines. Ir nors vėliau valdžia už A.Majaus sugavimą paskirs 6000 litų premiją, niekas jo kažkodėl nepradės nei gaudyti, nei teisti. Visa tai negali nekelti spėliojimų, kad ištremtasis kapitonas galėjo būti mažų mažiausia politinės policijos informatorius.

Nors tauragiškiams ir pasisekė užimti miestą, konkretaus plano, ką daryti toliau, jie aiškiai neturėjo. Jokie kariuomenės pulkai į pagalbą jiems neskubėjo, o ir skubėti nesiruošė. Tad iš nežinojimo, ko dabar griebtis, maištininkai padarė viską, kad nuteiktų prieš save miesto gyventojus: jie tuštino parduotuvių lentynas, reikalavo nemokamo maisto valgyklose, kavinėse ir šiaip miestelėnų namuose, kol pagaliau įsidrąsino įsiveržti į Lietuvos banko Tauragės skyrių ir išreikalauti iš jo valdytojo nemažą pinigų sumą neva sukilimo reikmėms. Vėliau paaiškės, kad tie pinigai sukilėlių komendantūros taip ir nepasiekė: šiai "operacijai" vadovavęs Ferdinandas Saltonas dingo su jais kaip į vandenį. Jau gerokai vėliau su krūva banknotų jis įkliuvo Latvijoje, tačiau kad dėl to banko plėšikas būtų rimčiau nukentėjęs, girdėti neteko.

Tauragės sukilimas vis dėlto sugebėjo dar kai ką nuveikti, o alytiškiams jis turbūt atrodė tik kaip smagus pasivaikščiojimas. Naktį iš rugsėjo 8-osios į 9-ąją jie planavo užpulti kareivines, tikėdamiesi pačių įgulos karių paramos. Bet kalbos apie būsimą karių pagalbą tebuvo muilo burbulas. Miške prie Balbieriškio susitelkusi J.Plečkaičio vadovaujama 30-40 žmonių grupė tebuvo ginkluota keliais revolveriais ir karišku šautuvu su vienu vieninteliu šoviniu. Pastebėję miške raitus kariuomenės patrulius ir sužinoję apie Alytuje prasidėjusias kratas, J.Plečkaičio vyrai nutarė išsivaikščioti kas sau.

Tuo metu Tauragėje įvykiai plėtojosi kiek įdomiau. Jau gegužės 9-osios rytą į gretimų apskričių komendantūras atskriejo įsakymas atkurti tvarką maištininkų kontroliuojamame mieste. 17 valandą dviejų pėstininkų ir vieno husarų pulko daliniai puolė sukilėlius. Po kelių valandų sukilimas jau buvo numalšintas - prasidėjo sukilėlių vadų paieška ir areštai.

Per porą dienų suimti 133 asmenys. Vėliau devyni iš jų bus nuteisti mirties bausme, ir nuosprendis jiems bus įvykdytas. Aštuoniolikai pasmerktųjų mirties nuosprendis bus pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos. Dar 39 nuteisti įvairų laiką kalėti.

Nuo perversmo - prie terorizmo

Tačiau ne visiems sukilėliams taip nepasisekė. Kažkodėl nebuvo suimtas nei banką apiplėšęs F.Saltonas, nei apsišaukėlis komendantas A.Majus, nors tam buvo visos galimybės. Dėl to kontržvalgybos šefas Jonas Budrys buvo garbingai perkeltas į diplomatinę tarnybą. Sunku paneigti, kad ir šis J.Budrio neveikimas buvo numatytas iš anksto - galimas dalykas, kad taip J.Budrys tiesiog gelbėjo į sukilėlių kompaniją įfiltruotus žvalgybos agentus.

O J.Paplauskas ir J.Kedys rugsėjo 9-osios rytą spruko į Lenkiją. J.Plečkaitis atsidūrė Rytprūsiuose ir kurį laiką kaip politinis emigrantas sėkmingai melžė vietos valdžią ir socialdemokratus. Tačiau netrukus juo susidomėjo lenkų žvalgyba, tad buvęs maištininkų įkvėpėjas taip pat atsidūrė Varšuvoje.

Ten, Lenkijos generalinio štabo žvalgybos karininkų padedamas, J.Plečkaitis ėmėsi kurti vadinamąją Lietuvos Respublikos politinių emigrantų gynimo gvardiją ir brandinti naujo sukilimo planą. Tačiau jau 1927-ųjų lapkritį Lietuvos žvalgyba žinojo, kad lenkų vadovybė svarsto Lietuvos puolimo planus, kuriuose numato panaudoti specialų karinį dalinį - "lietuvių legioną". Pinigų ir ginklų plečkaitininkams negailima. Gruodžio mėnesį Lydoje jau veikė gerai ginkluota lietuvių emigrantų kuopa, kurios taikiklyje atsidūrė ne tik A.Smetonos režimas, bet ir visa nepriklausoma Lietuva. Kadangi visi šie pasirengimai jau buvo vieša paslaptis, tą patį mėnesį premjeras A.Voldemaras Tautų sąjungos sesijoje užsipuolė Lenkijos valdžią už prieš Lietuvą nukreiptų ginkluotų formuočių telkimą. Po to Varšuva buvo priversta nutraukti plečkaitininkams karinę paramą, o kovo mėnesį gvardiją apskritai buvo likviduota. Tačiau plečkaitininkus, dabar jau kaip partizanus, jie ir toliau dosniai finansavo per Raudonąjį Kryžių. Ypač sukilimu domėjosi kai kurie Lenkijos Generalinio štabo žvalgybos karininkai, dar 1919 metais organizavę nepavykusį sukarintos organizacijos POW perversmą Lietuvoje. Pinigų plečkaitininkų veiklai buvo negailima. Gavęs dar 25 tūkst. dolerių J.Plečkaitis ir jo bendraminčiai jau brandino šio straipsnio pradžioje aprašytą scenarijų ir ketino 1928 metų lapkričio 1 dieną pradėti sukilimą.

Tačiau Lietuvos žvalgyba taip pat ėmėsi drąsių ir ryžtingų veiksmų. Dar 1927 metų birželio 18 dieną kriminalinės policijos Pirmojo skyriaus grupė prasiskverbė į lenkų okupuotą Lietuvos dalį ir Jankaučiznos kaime sučiupo vieną iš J.Plečkaičio pagalbininkų J.Kedį. Slapta atgabentas į Lietuvą šis viską papasakojo apie J.Plečkaičio santykius su lenkais ir net atskleidė, kad dar kovo mėnesį buvo svarstomi planai nužudyti A.Voldemarą, A.Smetoną ir P.Plechavičių. Be to, pačioje Lenkijoje aktyviai ir sėkmingai veikė Lietuvos agentai, vadinasi, mūsų žvalgybai apie planuojamus priešininko žingsnius buvo žinoma beveik viskas. Taigi, pradėti perversmo plečkaitininkams nepavyko nei per Vėlines, nei kitą numatytą datą - per 1928 metų Kalėdas. Vėliau plečkaitininkai ir jiems prijaučiantys kairieji perversmų daugiau nebeplanavo - jie perėjo prie teroro veiksmų. Vienas ryškiausių jo pavyzdžių buvo nepavykęs pasikėsinimas į premjerą A.Voldemarą.

1929 metų gegužės 6 dieną A.Voldemaras su žmona Matilda ir mažamečiu sūnėnu atvyko į teatrą pasikausyti iš Maskvos atvykusio I.Glazunovo kvarteto koncerto. Premjerą ir jo šeimą lydėjo apsaugos karininkai: vyresnysis leitenantas Pranas Gudynas ir kapitonas Leonas Virbickas. Apie 20 valandą premjero automobilis sustojo prie įėjimo į teatro sodelį. Visiems buvo žinomas vyriausybės vadovo įprotis, užuot privažiavus prie pat įėjimo į teatrą, palikti automobilį gatvėje ir pėsčiomis pereiti sodelį. Kaip tik tuo metu nuaidėjo šūvis. Kulka kiaurai peršovė M.Voldemarienės apsiausto skverną, o sužeistas į galvą P.Gudynas susmuko. Į krūtinę sužeistas L.Virbickas, norėdamas nukenksminti šaulį, išsitraukė revolverį ir nubėgo ten, iš kur pasigirdo šūvis. Tačiau antrojo šūvio nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad premjerą išgelbėjo užsikirtęs teroristo revolveris.

Paaiškėjo ir tai, kad pasikėsinimą įvykdė du socialistų revoliucionierių organizacijai priklausę studentai, tačiau už jų nugaros stovėjo tie patys plečkaitininkai. Vėliau vienas iš teroristų - A.Vosylius - buvo sušaudytas, o jo bendrininkai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau po trejų metų nutinka keistas dalykas - A.Smetona patenkina šių nuteistųjų malonės prašymus ir jie išleidžiami į laisvę. Keisti dalykai nutiko ir su kitais plečkaitininkais. Antai vieną iš sukilimo vadovų J.Paplauską lenkai 1936 metais įkišo į Lukiškių kalėjimą, apkaltinę šnipinėjimu Lietuvos naudai. O 1939-aisiais, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, J.Paplausko tautininkų valdžia ne tik nepersekiojo, bet netgi skyrė jam 2000 dolerių premiją. O pats J.Plečkaitis sovietams okupavus Lietuvą atsidūrė Sibire, iš kur grįžo 1956 metais. Mirė jis 1963-aisiais, nusinešdamas su savimi ir daugelį šios mįslingos istorijos paslapčių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"