TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nepriklausomybės kovų generolas

2016 02 05 6:00
Pranas Liatukas su vaikais Padievaityje apie 1927 m. Nuotrauka iš V. Liatukaitės-Černienės asmeninio archyvo

Prieš 140 metų gimęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Pranas Liatukas buvo patyręs karys: vadovavo brigadai, išstūmusiai iš Lietuvos bolševikus, sėkmingai įveikė bermontininkus, tačiau, susidūręs su savos kariuomenės maištu, turėjo palikti tarnybą, o gyvenimą baigė NKVD kalėjime.

1876 metų spalio 29-ąją gimęs Kretingos valsčiaus Padievaičio kaimo ūkininkų sūnus Pranas nei vaikystėje, nei paauglystėje nesvajojo apie kario kelią. Baigęs garsiąją Palangos progimnaziją ir tęsdamas mokslus gimnazijoje Rygoje, jis įstojo į slaptą tautinę moksleivių kuopelę, skaitė nelegalią lietuvišką spaudą, gilinosi į kalbos dalykus, domėjosi tautos praeitimi, drauge su bendraminčiais kalbėjo prieš gimnazistų rusinimą. Prano mokslo draugai žinojo, kad jau baigdamas gimnaziją jis buvo apsisprendęs studijuoti istoriją.

Tačiau nutiko kitaip: 1902-aisiais P. Liatukas netikėtai įstojo savanoriu į caro imperijos kariuomenę. Tokio sprendimo priežastis galėjo būti labai pragmatiška – senokai dvidešimtmetį perkopęs gimnazistas vis tiek būtų buvęs pašauktas į privalomąją karo tarnybą, tad jaunas vyras, matyt nusprendė nebelaukti ir pats pasirinkti geresnę tarnybos vietą. Tai patvirtina ir Prano bendramokslio Kipro Bielinio pastebėjimas: „Atrodo, kad karo prievolės lengvatos jo amžiaus gimnazijos moksleiviams jau nebuvo taikomos; tas ir vertė nekaringąjį Liatuką pasirinkti karo mokyklą.“

Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas, Krašto apsaugos ministerijos valdytojas Pranas Liatukas.Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“

Taip prasidėjo būsimo Lietuvos kariuomenės vado karjera. 1902-aisiais pradėjęs tarnauti eiliniu Vitebske, o po trejų metų paporučikio laipsniu baigęs Vilniaus pėstininkų mokyklą P. Liatukas sparčiai kilo tarnyboje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis, jau būdamas štabskapitonas, dalyvavo kautynėse prie Krokuvos, buvo sunkiai sužeistas, bet po ligoninės vėl pasiprašė į frontą. Po antro sužeidimo 1917-aisiais jis vėl grįžo į rikiuotę ir buvo pakeltas į pulkininkus. Po trečio sužeidimo P. Liatukas atsidūrė karo ligoninėje Maskvoje, kur jį užklupo bolševikų perversmas. Išsigydęs žaizdas, karininkas su grupe pabėgėlių sugrįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir kuriam laikui apsistojo tėviškėje.

Prieš bolševikus ir bermontininkus

Tačiau gimtajame Padievaičio kaime P. Liatukas neužsibuvo: jaunai Lietuvos Respublikai reikėjo ginklu įtvirtinti paskelbtą nepriklausomybę, tad vos sužinojęs apie pradedamą kurti krašto kariuomenę P. Liatukas 1918 metų gruodžio 5-ąją atvyko į Vilnių, užsirašė savanoriu ir tą pačią dieną buvo paskirtas formuojamo 2-ojo pėstininkų pulko vadu. Patyrusių ir kovose užgrūdintų karininkų Lietuvai labai trūko, tad P. Liatukui buvo patikimos vis atsakingesnės užduotys. Tais pačiais metais jis pradėjo eiti Krašto apsaugos ministerijos štabo viršininko pareigas, kiek vėliau vadovavo jo paties suformuotam 3-iajam pėstininkų pulkui, o galiausiai buvo paskirtas 1-osios pėstininkų brigados vadu Zarasų operacijoje.

Būtent P. Liatuko brigadai buvo lemta galutinai išstumti Raudonąją armiją iš Lietuvos teritorijos. Ryžtingas pulkininko vadovavimas neliko nepastebėtas – 1919 metų spalio 7-ąją jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir patikėtos vyriausiojo kariuomenės vado ir Krašto apsaugos ministerijos valdytojo pareigos.

Svarbiausias ką tik paskirto naujo kariuomenės vado uždavinys buvo susitvarkyti su vis labiau įžūlėjančiais bermontininkais, kurie, išmušus iš Lietuvos bolševikus ir dar neįsiliepsnojus lemiamiems susirėmimams su lenkais, dabar galėjo tapti didžiausia grėsme Lietuvos nepriklausomybei. Gerai ginkluota generolu apsišaukusio pulkininko Pavelo Bermonto armija Šiaurės Lietuvoje siautėjo ir šeimininkavo jau nuo liepos mėnesio. Bermontininkai rekvizuodavo miestelių gyventojų butus, atiminėjo ūkininkų gyvulius, degino jų sodybas. Vien Šiaulių apylinkėse nuo plėšikaujančių kareivių rankos žuvo mažiausiai 33 žmonės. Tramdyti plėšikaujančių kareivių neketino nei besitraukiančių iš Lietuvos vokiečių karinė valdžia, nei svetimos kariuomenės atsitraukimą prižiūrinti Antantės komisija. Buvo aišku, kad tvarkytis su bermontininkais teks patiems lietuviams ir kad kovoti prieš juos greičiausiai bus sunkiau, nei kautis su apdriskusiomis bolševikų ordomis.

Specialiai kovai su bermontininkais fronto vadu P. Liatukas paskyrė pulkininką Kazį Ladygą, iki tol gerai užsirekomendavusį kovose su bolševikais. Prieš P. Bermonto armiją buvo sutelktos beveik visos Lietuvos karinės pajėgos: šeši pėstininkų ir vienas kavalerijos pulkas, penkios baterijos, geležinkelių kuopa ir kiti techniniai daliniai.

Pranas Liatukas – carinės armijos pulkininkas. Apie 1917 m.Nuotrauka iš V. Liatukaitės-Černienės asmeninio archyvo

Pirmasis mūsų kariuomenės susirėmimas su priešu įvyko naktį į spalio 20-ąją, kai į Radviliškį šarvuotu traukiniu atvažiavę bermontininkai užpuolė abipus geležinkelio dislokuotą lietuvių batalioną. Po nemažai aukų pareikalavusio susišaudymo P. Liatukui teko jam visiškai nebūdinga diplomatinė misija. Mat vokiečių ir bermontininkų atsitraukimą koordinuoti paskirtas vokiečių generolas Walteris von Eberhardtas ėmė bombarduoti Lietuvos kariuomenės vadą telegramomis, kuriose dėl kraujo praliejimo kaltino lietuvius ir reikalavo, kad mūsų daliniai būtų atitraukti nuo geležinkelio ir nekeltų pavojaus evakuojamiems vokiečiams. P. Liatuko patikinimai, kad Lietuvos kariuomenė vokiečių pulti neketina, W. von Eberhardto neįtikino, tad galiausiai kantrybės netekęs Letuvos kariuomenės vadas nusiuntė tokią visai nediplomatišką telegramą, nurodydamas, kad šio vokiečių generolo buvimas Lietuvoje ir jo organizavimas „žalingų Lietuvai plk. P. Bermonto tipo armijų, kuriose apie 90 proc. yra vokiečiai, nekontroliuojamas maisto produktų bei kitokio turto išvežimas iš Lietuvos geležinkeliu Šiauliai-Tilžė prieštarauja tarptautinei teisei“.

Tuo P. Liatuko diplomatija ir baigėsi. Toliau su bermontininkais jau buvo kalbama ginklų kalba. Lapkričio 21-ąją 3 valandą ryto K. Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš šiaurės ir pietų, tačiau pirmiausia tam reikėjo užimti Radviliškį. Kautynės dėl miestelio truko ištisą parą. Galiausiai lietuviams pavyko išmušti bermontininkus iš Radviliškio ir priversti juos trauktis Šiaulių link.

Tačiau pergalės džiaugsmą aptemdė Antantės karinė komisija, kuri netikėtai sustabdė sėkmingai pradėtą Šiaulių operaciją. Lapkričio 22-osios vakarą iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvažiavęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsdami sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną nustatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant, paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturėdamas jokių jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, K. Ladyga lapkričio 23 dieną įsakė daliniams atsitraukti. Dėl to pulkininkui teko aiškintis su savo vadovybe Kaune: lapkričio 24 dienos telefonogramoje P. Liatukui jis teigė negalėjęs atmesti santarvininkų misijos reikalavimų. Aiškiai supykęs pulkininkas pareiškė daugiau pats vienas atsakomybės neprisiimsiąs ir antrą kartą pulti Radviliškį sutiksiąs tik tuomet, jei gausiąs raštišką įsakymą, patvirtintą Respublikos prezidento ir ministrų kabineto narių parašais.

Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Liatukas 1919 m.LCVA nuotrauka

Tačiau tokio įsakymo neprireikė – bermontininkai, nors ir labai neskubėdami, ėmė kraustytis lauk. Galiausiai gruodžio 18 dieną K. Ladyga nusiuntė P. Liatukui telefonogramą: „Pranešu, kad nuo šio mėn. 15 d. vokiečių šiapus rubežiaus nebėra.“ Kalėdų išvakarėse pasirašytu P. Liatuko įsakymu, 60 į nelaisvę patekusių, bet Lietuvos valstybei nenusikaltusių šios armijos karininkų ir kareivių buvo paleisti namo. Lietuvoje kuriam laikui liko tik 45 belaisviai, iš jų 21 gydėsi ligoninėse, o 24 belaisviai už įvairius nusikaltimus sėdėjo kalėjime. Taip baigėsi beveik penkis mėnesius trukusi bermontininkų avantiūra Lietuvoje. O kartu ir vienas ryškiausių P. Liatuko gyvenimo epizodų. Po poros mėnesių generolo jau laukė nauji išbandymai.

Saviškių nelaisvėje

Kovose užgrūdintas karys tada nė nenujautė, kad netrukus teks susidurti ne su priešais, o su savaisiais ir kad šis susidūrimas jam kainuos karininko karjerą. 1920-ųjų vasario įvykiai, įėję į istoriją kaip Kauno įgulos maištas, radikaliai pakeitė P. Liatuko gyvenimą.

Kalbos apie bruzdėjimus Kauno įguloje ir net apie galimą jos sukilimą sklandė ne vieną dieną. Kareivių ir karininkų nepasitenkinimui iš tiesų buvo daug priežasčių. Pavargę po mūšių su bolševikais ir bermontininkais vyrai ištisus mėnesius negaudavo algų, maistas buvo prastas, o ir to paties vos užtekdavo. O čia dar pasitaikė kaip reta šalta ir atšiauri žiema, tad prastais drabužiais vilkintiems kareiviams teko šalti tiek lauke, tiek menkai šildomose kareivinėse. Visa tai pripažindamas kariuomenės generalinio štabo viršininkas savo pranešime kariuomenės vadui teigė, kad „kareiviai skundžiasi dėl neužtektino aprūpinimo maistu“. Be to, artėjant rinkimams į Steigiamąjį Seimą, dauguma karių buvo nepatenkinti tuo, kad jiems Laikinoji Konstitucija suteikia tik pasyvią rinkimų teisę. Tai reiškė, kad kareiviai ir karininkai galėjo būti renkami į aukščiausią šalies valdžią, tačiau neturėjo teisės patys pareikšti savo valios rinkimuose. Galiausiai kareivių nepasitenkinimą kurstė ir tarp jų esantys komunistai, agituojantys neklausyti karininkų įsakymų ir patiems išsirinkti sau tinkamus vadus.

Vasario 21-ąją Kauno miesto komendantas Generaliniam štabui pranešė, kad kitą dieną, sekmadienį, ginkluoti kariai savo reikalavimus ketina pateikti dideliame mitinge. Tą pačią dieną P. Liatukas, norėdamas išsiaiškinti padėtį, susikvietė į savo kabinetą visų Kauno įgulos dalinių vadus. Pokalbis nebuvo malonus – karininkai išsakė savo vadui daug priekaištų dėl to, kad kariai prastai aprūpinami maistu, šąla kareivinėse, ir sakė negalį užkirsti kelio galimiems neramumams. Pokalbio dalyviai nežino, kad tuo pat metu viename dalinyje susirinkę maždaug 200 įvairių dalinių kareivių delegatų tariasi rytojaus dieną su ginklais žygiuoti į aikštę prie Įgulos bažnyčios ir ten pateikti valdžiai savo reikalavimus. Vakare jau visas miestas ūžė, kad bus mitingas.

Vasario 22 dieną 10 valandą aikštėje prie bažnyčios susirinko Kauno raitelių pulkas ir dar kelių kuopų pėstininkai. Mitingas buvo taikus, nė vienas kareivis neturėjo ginklo. Per aikštėn atvykusį P. Liatuką kariai įteikė valdžiai peticiją, reikalaudami suteikti kariams balsavimo į Steigiamąjį Seimą teises, paleisti prieš Lietuvos nepriklausomybę nekovojusius politinius kalinius, pašalinti iš kariuomenės lietuviškai nemokančius karininkus, pagerinti kareivių maistą, aprangą, higienos sąlygas kareivinėse bei karo ligoninėse ir laiku mokėti algas. Kariuomenės vadas pažadėjo perduoti reikalavimus vyriausybei ir tvirtino, kad valdžia juos apsvarstys ir įvykdys. Po šio pažado kariai taikiai išsiskirstė ir grįžo į savo kareivines.

Pirmosios pėstininkų brigados, išstūmusius bolševikus iš Lietuvos, vadas Pranas Liatukas (centre) su karininkais. 1919 m.Nuotrauka iš V. Liatukaitės-Černienės asmeninio archyvo

P. Liatukas tikriausiai tikėjosi, kad incidentas tuo ir baigsis. Jis nenumanė, kad tuo metu, kai mitinguotojai aikštėje skaitė savo reikalavimus, iš Panemunės Įgulos bažnyčios link jau traukė 2-ojo atsargos bataliono kuopa. Dalis artilerijos pulko karių į miestą žygiavo ginkluoti. Tiesa, Šančiuose jų laukiantys vyriausybei ištikimo 8 pėstininkų pulko kariai privertė maištininkus grįžti į kareivines, tačiau tuo viskas nesibaigė. Kareivinėse puskarininkiai ir kareiviai tuoj pat ėmė organizuoti „revoliucinį komitetą“ ir dalytis pareigas bei laipsnius.

Sužinojęs apie įvykius Panemunėje, P. Liatukas su adjutantu skubiai sėdo į vežimą ir nuvažiavo į dalinį, kad asmeniškai įtikintų karius, jog kelti riaušių nebėra jokios prasmės. Tačiau pokalbis nepavyko: maištininkai savo vadą kaipmat suėmė. Vakarop maištas iš Aukštosios Panemunės persimetė į Linksmadvarį, kuriame dislokuotas karo aviacijos dalinys. Tuomet P. Liatuko padėjėjas, būsimasis ministras pirmininkas Antanas Merkys ir Generalinio štabo pulkininkas Konstantinas Kleščinskis, paskambinę maišto organizatoriams, griežtai pareikalavo paleisti generolą ir atkurti tvarką, bet sukilėliai atsisakė tai daryti. Tapo aišku, kad problemą teks spręsti jėga. Tą pačią naktį tarp sukilėlių ir vyriausybei ištikimų dalinių įvyko ginkluoti susirėmimai, o auštant vasario 23-iajai kunigaikščio Vaidoto pulko pajėgomis maištas buvo numalšintas. Susišaudymai pareikalavo trijų aukų – žuvo du maištininkai ir vyriausybės pusėje prikomandiruotas amerikiečių karininkas Samuelis Harry.

P. Liatukas gerai suprato, kad po šių įvykių jo, kaip kariuomenės vado, autoritetas nepataisomai pakirstas, todėl jau tą pačią vasario 23-iąją prezidentui Antanui Smetonai jis įteikė atsistatydinimo prašymą, šis buvo nedelsiant patenkintas. O dar po pusmečio, 1920 metų rugpjūčio 5-ąją, 44 metų generolas pasitraukė į atsargą. Taip prasidėjo naujas civilinis P. Liatuko gyvenimas.

Nusivilkęs 18 metų dėvėtą kario uniformą, P. Liatukas neieškojo ramaus gyvenimo ir lengvų pareigų. Tų pačių 1920-ųjų rugsėjį jis buvo paskirtas Valstybinės iždinės vyriausiojo iždininko pavaduotoju, o nuo 1921 metų liepos iki 1922-ųjų kovo faktiškai ėjo vyriausiojo iždininko pareigas. Tų pačių metų spalį Lietuvą turėjo pasiekti Čekoslovakijoje spausdinti litų banknotai. Tuo metu į Lietuvos banką perkeltam P. Liatukui teko rūpintis ir saugyklų parengimu, ir banknotų parvežimu, ir jų apsauga.

Pranas Liatukas su motina, žmona ir vaikais Padievaityje. 1936 m.Nuotrauka iš V. Liatukaitės-Černienės asmeninio archyvo

Tapęs civiliu, atsargos generolas pagaliau rado laiko ir asmeniniam gyvenimui, ir širdies reikalams. Susipažinęs su devyniolikmete Lietuvos banko tarnautoja Vanda Baranauskaite, jis netruko pasipiršti merginai. Kaip viename P. Liatuko minėjime yra pasakojusi generolo duktė V. Liatukaitė-Černienė, piršlybos nebuvusios romantiškos, o greičiau kariškai tiesmukos: pasikvietęs bendradarbę į kabinetą, generolas tiesiai šviesiai pasiūlė jai už jo tekėti, o apmąstyti davė lygiai savaitę. Ir sulaukė teigiamo atsakymo.

1924 metų rudenį vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus paskyrė P. Liatuką Šakių apskrities viršininku. Šias pareigas atsargos generolas ėjo iki 1926-ųjų pavasario, kol galutinai nutarė atsisakyti valdiškos tarnybos. Gerus porą metų ūkininkavo gimtajame Padievaityje, 1928-aisiais jis įsigijo kitą ūkelį Kaišiadorių apskrityje netoli Žaslių, o apie 1934-uosius vėl persikėlė į Kauną. Tuomet atsargos generolas vėl galėjo atsidėti savo senam pomėgiui – istorijai. V. Liatukaitė-Černienė yra sakiusi, kad Kaune tėvo kambaryje buvę daugybė istorinių knygų ir senų žemėlapių, o pats jis nuolat ką nors skaitęs, rašęs, o kartais ir papasakodavęs kokį nutikimą iš nepriklausomybės kovų. Generolas tada dar nenujautė, kad jo iškovotą nepriklausomybę vos po kelerių metų vėl sutryps ta pati Raudonoji armija, kurią jis, Zarasų operacijos 1-osios pėstininkų brigados vadas, 1919-aisiais išstūmė iš Lietuvos, kaip tuomet manė – visiems laikams.

Paminklinį akmenį Prano Liatuko gimtinėje šventina monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 1995 m. rugsėjo 22 d.Nuotrauka iš V. Liatukaitės-Černienės asmeninio archyvo

Sprendimas, kainavęs gyvybę

1940-aisiais Lietuvą okupavę sovietai P. Liatuko nespėjo nei suimti, nei ištremti. Suspėjo tik atimti Lietuvos karininko pensiją, palikdami šeimą verstis tik iš nedidelės Vandos algos. Matyt, buvęs kariuomenės vadas tikėjosi, kad sugrįžę raudonieji okupantai jo taip pat nelies – kariuomenėje jis netarnavo jau daugiau kaip porą dešimtmečių, o darbas Lietuvos banke vargu ar galės būti laikomas didele nuodėme. Tad bičiulių įtikinėjamas, kad pasilikti Lietuvoje jokiu būdu negalima, generolas nepasidavė ir 1944-ųjų birželį nutarė laukti permainų savo ūkyje Padievaičiuose. Galbūt nelaimė ir būtų praėjusi pro šalį, jei V. Liatukienė tų pačių metų spalį nebūtų nusprendusi grįžti į Kauną, kur mediciną studijavo abu poros vaikai. 1945-ųjų sausio 2 dieną ten persikėlė ir P. Liatukas.

Bėdos ilgai laukti nereikėjo – vėlų spalio 30-osios vakarą į Liatukų buto duris pasibeldė trys enkavėdistai. Buvęs generolas nenumanė, kad dar 1944-ųjų pabaigoje Tauragės apskrities čekistai buvo pradėję kurpti antisovietinės organizacijos bylą ir kad vienas suimtas bylos figūrantas įvardijo jį kaip vieną iš šios organizacijos vadovų, neva šis aprūpindavusį jos narius nelegalia literatūra ir atsišaukimais. Suimtasis taip pat nurodė, kad organizacijai priklausė ir P. Liatuko sūnus Vytautas. Taigi čekistams reikėjo žūtbūt rasti tokius parodymus patvirtinančius įkalčius.

„Įkalčiai“, be abejo, buvo rasti – kratos protokole čekistai nurodė, kad vonios kambaryje aptiko neužpildytus organizacijos L. A. A. S. narių pažymėjimus ir tuščius jos narių sąrašų blankus. Ir nors P. Liatukas kategoriškai pareiškė šiuos dokumentus matąs pirmą kartą, tiek jis, tiek sūnus Vytautas buvo suimti ir nuvežti į Kauno NKVD būstinę. Jau kitą dieną NKVD Kauno skyriaus tardymo viršininkas Kiseliovas suėmimą pagrindusiame nutarime įrašė: „Pranas Liatukas, priešiškai nusiteikęs Sovietų valdžios atžvilgiu, stojo į kovos prieš sovietų valdžią Lietuvoje kelią. Jis yra vienas iš aktyvių antisovietinės organizacijos, veikiančios Lietuvos SSR teritorijoje, kurios tikslas – nuversti sovietų valdžią Lietuvoje ir atkurti buržuazinę-fašistinę santvarką, vadovų.“ Kaip matome, susidorojimui pakako niekuo nepagrįstų prigąsdinto suimtojo parodymų ir beverčių „dokumentų“, kuriuos per kratą galėjo pakišti ir patys enkavėdistai.

Čekistinės biurokratijos smagratis jau buvo nesustabdomas – pagal visas NKVD „taisykles“ suimtojo byla negalėjo baigtis kitaip, kaip tik apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nors P. Liatukas ir kategoriškai neigė, kad jis ar jo sūnus kada nors priklausė kokiai nors antisovietinei organizacijai ir savo parodymų nekeitė, po dvi savaites trukusių apklausų tardytojas Kiseliovas suformulavo tokį kaltinimą: „Liatukas Pranas, Domininko sūnus, gyvenantis Lietuvos SSR teritorijoje, priešiško nusiteikimo sovietų valdžiai pagrindu įstojo į nacionalistinę antisovietinę organizaciją „Lietuvos laisvės armija“, kur, be šito, buvo ir šios organizacijos, kuri kėlė sau uždavinį vesti organizuotą kovą su sovietų valdžia Lietuvoje, siekiant atkurti Lietuvoje buržuazinę-fašistinę santvarką, vadovu.“

Nepriklausomybės kovose iš bermontininkų atimti karo trofėjai. Lietuvos kariuomenės Atskiroji geležinkelių kuopa veža juos iš Radviliškio į Kauną. 1919 m. lapkritis.LCVA nuotrauka

Žinant, kad tikrasis dar nacių okupacijos metais įkurtos Lietuvos laisvės armijos vadovas Kazys Veverskis žuvo per 1944-ųjų Kalėdas, kad jo pareigas perėmęs Adolfas Eidimtas buvo suimtas 1945 metų balandžio 4 dieną ir kad pati organizacija veikė net iki 1947-ųjų pabaigos, šis kaltinimas atrodo visiškai absurdiškas. Tačiau tiesos enkavėdistams ir nereikėjo, tad P. Liatukas 1945-ųjų liepą atsidūrė Lukiškių kalėjime ir turėjo ten sulaukti teismo. Tačiau nesulaukė.

Rugsėjo pradžioje kalėjimo apsauga atsisakė priimti iš artimųjų P. Liatukui atneštą siuntinį, tačiau nieko nepaaiškino. Mėgindama sužinoti, kas nutiko tėvui, duktė Vanda prasimušė iki Justo Paleckio, šis liepė ateiti kitą dieną. Atsakymas sudaužė visas viltis: J. Paleckis perdavė Vandai NKVD karinio prokuroro pasirašytą raštelį: „Į Jūsų užklausimą pranešu, kad pilietis Liatukas Pranas, Domininko s., gimęs 1876 m., mirė Vilniaus kalėjimo ligoninėje.“. Vėliau gautame akte nurodyta ir mirties priežastis – „skrandžio vėžys ir dėl senatvės sutrikusi širdies veikla“.

Vis dėlto enkavėdistų versija sunkoka patikėti, nes 69 metų generolas iki tol sveikata nesiskundė. Be to, su juo kalėjime laikyti kiti kaltinamieji dukrai vėliau papasakojo, kad P. Liatukas, atsisakęs atsakinėti į tardytojų kausimus, buvo verčiamas stovėti ištisomis paromis, kol išsekęs nugriūdavo. Greičiausiai išsekimas ir buvo nepalūžusio Lietuvos kario mirties priežastis. O kokiame bevardžiame kape ilsisi jo palaikai, iki šiol tebėra paslaptis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"