TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nesunešiojami mokasinai

Reuters/Scanpix nuotr.

Dažnas pritars, kad patogiausia avalynė yra mokasinai, juos avėjo net patys indėnai. 

Indėnai savo dvasios ir būties varžyti nesistengė, nesiekė spraustis į tai, kas ribotų jų laisvę. Jie stengėsi prisitaikyti prie juos supančios aplinkos, būti visatos dalimi, gyventi harmonijoje ir dermėje su gamta.

Populiarioje pasaulio kultūros institucijoje, Kanados civilizacijos muziejuje, sutrumpintai CMC (Otavoje), šalia majų, juodaodžių praeities istorinių eksponatų lankytojui rodomi ir mokasinai. Priminsiu, kad muziejuje rado vietą net 1000 metų senumo pasaulio kultūros istorijos elementai.

Šalia praeityje dėvėtų, o šiuo metu Kanados muziejuje eksponuojamų mokasinų, aptinkamos šios mintys: “…vietinių gyventojų avalynė pasižymėjo patogumu ir stilingumu. Svarbią vietą užėmė dekoracijos, kurios teikė dvasinę apsaugą ir turėjo magišką reikšmę. Simboliuose  atsispindėjo dėvinčiojo dvasia, bet ne aplinka..”

Mokasinų pavadinimas kilo iš Algonkian indėnų kalbos žodžio “makasin” ir iš Proto-Algonquian žodžio “maxkeseni”, kurio reikšmė -   “batas”. Mokasinai - batai, pagaminti iš elnio arba kitos minkštos odos. Batą sudaro trys dalys: padas, padarytas iš storos gyvulio odos ir šonai, t.y. dvi atskiros dalys, kurios sujungiamos jas suvarstant viršuje. Neretai be raištelių nevarstomi vyriski batai priskiriami mokasinams. Tačiau tai du skirtingi dalykai. Mokasinai turi raištelius ir yra varstomi.

Mokasinus dėvėjo Šiaurės Amerikos indėnai, išskyrus Ramiojo vandenyno pakrantę (Kaliforniją). Vyravo dviejų tipų mokasinai: ilgaaulių tipas, kuriuos dėvėjo ir moterys, bei sandalų tipo, kartais gaminami iš daržovių žaliavos, pavyzdžiui iš džiovintų kukurūzų lapų. Pastaruosius dėvėjo pietryčių stepių indėnai. Mokasinų, kaip avalynės, tipas buvo kuriamas atsižvelgiant į indėnų gyvenamą aplinką. Storapadžiai mokasinai buvo dėvimi vakarų lygumose ir dykumose.

Tokio tipo batų paskirtis - apsaugoti kojas nuo prerijų žolės ir aštrių akmenų. Jie buvo siuvami dygliakiaulės adatomis, puošiami karoliais, kutais, siuvinėjami, dekoruojami triušio kailiais. Minkštaodžiai buvo skirti keliauti per pelkes, pušų spygliais padengtus miškus. Atėjus žiemai, indėnai dėvėjo ilgaaulius mokasinus, kurie buvo siuvami iš kailio. Šilumai palaikyti į vidų dėjo džiovintą žolę. Kovingieji ir valdingi irokėzų indėnai mokasinus gamino nulupdami odą nuo užpakalinių briedžio kojų. Jie buvo ilgaauliai, t. y. kelnių tipo.

Pagal dėvimus mokasinus buvo galima atspėti, kurios genties indėnas esąs. Gentis “Juodoji koja” įgavo pavadinimą pagal tai, kokios spalvos avalynę ji dėvėjo.

Legenda apie pirmąją mokasinų porą

Iki šiol yra menama legenda apie tai, kaip atsirado  mokasinai. Ji yra populiari ne tik indėnų, bet ir visų, mėgstančių dėvėti mokasinus.

Kadaise gyveno vienas nuožmus indėnų vadas, kurio vardo niekas nebepamena. Ne tiek jis pats buvo svarbus, kiek jo kojos. Jos buvo “jautrios”, vyras šlubavo. Visi genties indėnai vikriai lakstė basomis, tik jis vienas turėjo nemalonumų, kuriuos stengėsi suversti gydytojui, jį nuolat klausdamas: “kaip ir kada ruošiesi išspręsti mano problemas”? Baimės jausmo užvaldytas gydytojas visaip suko savo galvą, nes vado bijojo ir norėjo likti gyvas.

Vadui genties moterys buvo nupynusios ilgą ir siaurą nendrinį kilimą. Kuomet vadas žengdavo, indėnų kariai išskleisdavo šį patiesalą priešais jį tam, kad jis galėtų patogiai judėti. Vieną dieną kilimas buvo išvyniotas ir patiestas akmenuotoje ir strėlių nuolaužomis padengtoje vietoje. Vadas susižalojo kojas. Apimtas skausmo jis suriko. Tai privertė aplinkinius drebėti iš baimės ir kalenti dantimis. Kęsdamas sužalotų kojų skausmą vadas gydytojui pateikė ultimatumą: “visą žemę padenk tokiu storu kilimu, kad mano kojos daugiau nebekraujuotų. Jei to nepadarysi, mirsi mėnulio pilnačiai nepatekėjus”.

Persigandęs gydytojas dingo iš akių ir užsidarė savo palapinėje. Degdamas geismu gyventi, žūtbūt stengėsi ką nors sugalvoti. Kartą jis pamatė kritusį briedį, nuo kurio moterys skubiai nėrė kailį. Į jo galvą atėjo pirmoji mintis, kurią jis suskubo įgyvendinti. Gydytojas liepė medžiokliams nudobti daug miško žvėrių, siekdamas jų kailiais padengti visus takus, kuriais vadas žengs.  Dieną prieš pasirodant mėnuliui, gydytojas nuvyko pas vadą tvirtindamas, kad visas žemės paviršius ilsisi po kailine danga. Tuo kartu vadas nurimo ir rankos prieš gydytoją nepakėlė.

Takai buvo minkšti, tačiau jo kojos netapo vikresnėmis. Jis su pavydu regėjo aplink lakstančius indėnus ir indėnes. Tad neilgai trukus, pasikvietęs gydytoją vėl jam pareiškė, kad vis dar yra nelaimingas. Vadas atskleidė kraupų ketinimą saulei patekėjus išsiųsti gydytoją į šešėlių karalystę. Po šio pokalbio gydytojas užsikorė ant aukšto kalno, norėdamas pasikalbėti su jo atžvilgiu draugiškai nusiteikusiomis dvasiomis. Tačiau pavargęs užsnūdo ir savo laimei susapnavo lemtingą sapną. Prabudęs dar tamsoje, pasišviesdamas balana grįžo namo ir užsidarė savo palapinėje, kurioje visą naktį įtemptai dirbo.

Ryte kariai, kuriems buvo įsakyta išsiųsti jį į šešėlių karalystę, pasibedė į palapinę. Gydytojas oriai išėjo laukan, be lašo išgąsčio širdyje. Jis šypsodamasis rankoje laikė į elnio odą suvyniotą dovaną. Išvydęs jo šypseną, vadas nustebęs pasišaipė: “drąsuolis atsirado…” Gydytojui buvo suteikta  galimybė tarti paskutinį žodį, o tik po to pasitikti mirtį. Priešingai vado lūkesčiams, neištaręs nė žodžio gydytojas priklaupė ir  išvyniojo du daiktus. Jais apavė vado kojas. Jos nebebuvo basos. Kojas jaukiai gaubė odinis apavas. Nuo tos dienos indėnai pradėjo dėvėti mokasinus.

Šią apavo idėją pasisavino ir europiečiai: prancūzų, anglų, olandų pirkliai. Jie iš irokėzų genties indėnų pirkdami kailius, ypatingai meškos, parsivežė ir mokasinus. Tokiu būdu indėnų apavas paplito ir mūsuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"