TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nevykę „vilkų“ žaidimai

2013 08 16 6:00
Politinis senų draugų – Prezidento Antano Smetonos (kairėje) ir Ministro pirmininko Augustino Voldemaro tandemas išgyveno tik kiek daugiau nei dvejus metus.  Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotraukos

Prieš 83 metus, 1930-ųjų rugpjūčio 15 dieną, žlugo antrasis Augustino Voldemaro šalininkų mėginimas jėga grąžinti nušalintąjį vyriausybės vadovą į valdžią.

"Tuo tarpu, kai Kaune vakar beveik visą dieną lietus lijo, Palangos dangus buvo žydras, visą dieną buvo giedra, saulėta. Žmonių į Birutės dieną buvo surinkę ne tiktai iš artimųjų apylinkių, bet ir iš toliau. Iš to, kiek žmonių dalyvavo iškilmėse, galima spėti, kad buvo suvažiavę apie 4-5000 žmonių", - 1930 metų rugpjūčio 16-ąją rašė "Lietuvos žinios".

Iš dienraštyje skelbiamo reportažo sužinome, kad tarp susirinkusiųjų į tradicinę kunigaikštienės Birutės šventę buvo nemažai valdžios vyrų. Tarp jų - švietimo ministras Konstantinas Šakenis, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, vidaus reikalų ministras Petras Aravičius, Kauno burmistras Jonas Vileišis. Buvo ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Jadvyga Smetonienė, kuri po vidurnakčio surengė pokylį šventės svečiams.

A.Smetonos pasirašytas potvarkis, kuriuo A.Voldemaras atleidžiamas iš Ministrų Kabineto vadovo pareigų.

Įdomu, ar eitynėmis, vaidinimais ir fejerverkais besidžiaugiantys žmonės klausė savęs: o kur pats Respublikos prezidentas, paprastai nepraleidžiantis tokių renginių? Ar kas numanė, kad A.Smetonai tą dieną buvo iškilusi rimta grėsmė?

Pasirodo, ne tik numanė, bet ir žinojo. Kriminalinės policijos direktorius Stepas Rusteika asmeniškai įspėjo Respublikos prezidentą rugpjūčio 15-ąją nevykti į Palangą, mat ištremtojo ekspremjero A.Voldemaro šalininkai tądien planuoja dar vieną pučą.

Jam voldemarininkai rengėsi kruopščiai ir apgalvotai. Pirmiausia jie išsiaiškino, kad Plateliuose ne savo noru gyvenantį A.Voldemarą saugo trys kriminalinės, du viešosios ir trys pasienio policijos valdininkai. Jie turėjo žinių ir apie į Palangą vyksiančio prezidento apsaugą bei palydą.

Toliau viskas turėjo klostytis pagal tokį scenarijų: voldemarininkų organizacijai "Geležinis Vilkas" priklausantys Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo pėstininkų pulko karininkai suima į kurortą vykstantį A.Smetoną, tuo metu jų bendražygiai iš Šiaulių vyksta į Platelius, išvaduoja A.Voldemarą ir atveža jį į Palangą. Izoliuotam prezidentui nebelieka nieko kita, kaip tik įvykdyti perversmininkų reikalavimą ir pavesti A.Voldemarui sudaryti naują vyriausybę.

Tačiau nieko panašaus neįvyko. 7-ojo pėstininkų pulko vadas dar Klaipėdoje išlaipino perversmininkus iš automobilių, o A.Smetona pasiliko Kaune. Taip žlugo dar vienas voldemarininkų mėginimas pasodinti savo lyderį į Vyriausybės vadovo kėdę.

Nesutaikomi draugai

Kad atsakytume į klausimą, kokia katė perbėgo tarp dviejų buvusių bičiulių, bendraminčių ir bendražygių - A.Smetonos ir A.Voldemaro, turėtume sugrįžti prie 1926-ųjų gruodžio perversmo, atvedusio į valdžią abejų politikų kurtą Tautininkų sąjungą. Beveik iš karto po jo ėmė aiškėti, kad dviem ambicingiems veikėjams - prezidentui A.Smetonai ir premjerui A.Voldemarui politikos olimpe darosi ankšta.

Lietuvos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministras A. Voldemaras.

Jei du tautininkų šulus būtų skyrę tik požiūriai į valstybės valdymo taktiką, būtų buvę dar pusė bėdos. Tačiau į rankas patekusi valdžia išryškino kur kas svarbesnį dalyką - jaunystės draugų charakteriai bei asmenybės pasirodė esą visiškai nesuderinami. Paskutinis Tautininkų sąjungos pirmininkas Domas Cesevičius prisiminimuose rašo: „...Savo kalbose ir raštuose A.Smetona buvo ramus, lygus aiškintojas bei įtikinėtojas, kalbantis ir rašantis santūriai, stilistiškai išdailinta kalba, o A.Voldemaro kalbose ir raštuose buvo justi kovingumas, intencija triuškinti oponentą. Jis labai įmantriai, suktokai, dažnai demagogiškai naudojo kandų, netikėtą sąmojį, mokėjo greit ir žvitriai išversti į kitą pusę ir apversti aukštyn kojomis oponentų tezes ar tvirtinimus. Abu jie, atrodo, turėjo ambicijų būti aukštoje valdžioje. Bet Smetona niekad neparodė didžiavimosi valdžia, nemėgo jos „rodyti". A.Voldemaras nevengė parodyti savo valdingumo arba staigių valdiškų sprendimų."

Tai, kad fašistinės Italijos Benito Mussolini gerbėjas A.Voldemaras mielai susigrobtų sau daugiau valdžios, nei gali panešti, buvo matyti jau 1927-ųjų žiemą. Tuomet premjeras metė frazę, kad valdžią jis gavęs iš gruodžio 16-osios perversmą įvykdžiusių karininkų Povilo Plechavičiaus, Vlado Skorupskio ir Antano Mačiuikos, tad turimus įgaliojimus jis grąžintų tik jiems, o ne Seimui ar „kam kitam" (suprask - A.Smetonai).

Tačiau prezidentas dėl tokių kabineto vadovo pareiškimų bent jau iš pradžių nesuko sau galvos. Priešingai, jis nuolat viešai gyrė savo bičiulį, pirmiausia - už tikrai nemenkus pasiekimus užsienio politikoje.

Tuo metu Gedimino Kryžiaus I laipsnio ordinu prezidento pamalonintas A.Voldemaras savo vyresniojo draugo, mokytojo ir patrono girti nebuvo linkęs. Maža to, aiškėjant, kad naujų seimo rinkimų greitai nebus, ministrų kabineto vadovo galvoje ėmė bręsti sumanymas stumtelėti A.Smetoną į šalikelę.

1929-ųjų pradžioje premjeras ėmė drąsiau priiminėti vienasmenius sprendimus, visiškai nebesitardamas su A.Smetona. Yra net tokia legenda, pasakojanti, jog kartą, prezidentui leidus suprasti, kad pagal 1928 metų Konstituciją ministras pirmininkas turi laikytis subordinacijos valstybės vadovo atžvilgiu, A.Voldemaras atkirtęs: „Esi prezidentas, tai ir prezidentauk, o aš - Vyriausybės galva, ir man priklauso valdžia.“

A.Voldemaras su žmona Matilda Berlyno stotyje vizito į Vokietiją metu 1928 m. sausio 1 d. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Neklystantis ir nebaudžiamas A.Voldemaras jautėsi todėl, kad nuoširdžiai tikėjo savo neribota įtaka tautininkų įkurtai sukarintai organizacijai "Geležinis Vilkas".

Mintis įkurti šią organizaciją 1927 metų pabaigoje kilo karininkui Algirdui Sliesoraičiui, kuris vėliau tapo „Geležinio Vilko“ štabo viršininku. Pradinis organizacijos tikslas buvo padėti stabilizuoti padėtį po gruodžio 16-osios perversmo, ginti esamą Vyriausybę ir saugoti ją nuo bet kokios partinės įtakos. Tokiai idėjai karštai pritarė vienas tautininkų šulų kunigas Vladas Mironas. „Geležinis Vilkas“ buvo įregistruotas kaip sporto sąjunga, tačiau 1929 metais parengtame organizacijos statute jos funkcijos buvo gerokai praplėstos. O dar po kurio laiko čia atsirado ir tokia nuostata: „Geležinis Vilkas" nėra partija ar sąjunga su tam tikra išdirbta ir vykdoma programa, bet yra aktyvi sargyba, vidaus kariuomenė (...) kovai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu." Organizacija ėmė po truputį augti ir ginkluotis. Kaip teigiama sovietmečiu išleistoje Osvaldo Aleksos knygoje „Kortų nameliai“, dalį ginklų „vilkai“ įsigydavo už savo pinigus, o dalį gaudavo iš karinių žinybų.

Formaliai organizacijos vadu buvo laikomas valstybės prezidentas, tačiau faktiškai „Geležinis Vilkas“ darėsi vis pavaldesnis ministrui pirmininkui. Ir kuo labiau keitėsi jėgų santykis šioje organizacijoje, tuo labiau ryškėjo tiek A.Voldemaro ambicijos tapti vienvaldžiu šalies lyderiu, tiek ir jo nesutarimai su A.Smetona. Vėliau prisiminimuose žinomas to meto visuomenės veikėjas advokatas Rapolas Skipitis rašo: „... Neteko girdėti, kad tie nesutarimai būtų buvę dėl jų politinių, principų skirtumo. Man, o gal ir kitiems, atrodė, jog tų nesutarimų pagrindu buvo tik A.Voldemaro noras atsisėsti į Smetonos užimtą tautos vado postą. O tą norą kurstė jo nedidelės grupelės nenumaldomi vadai. Tautos vado sostas buvo karininkų pastatytas ir jų palaikomas. Kam buvo karininkų dauguma paklusni, tas ir tegalėjo tame soste sėdėti."

Prezidento spąstuose

Vis dėlto pasikliaudamas savo „asmenine gvardija“ kabineto vadovas nesuprato, kad užsimojo prieš gerokai protingesnį priešininką, sugebantį sulaukti reikiamo momento. Toks laikas netruko ateiti.

"1929 metų vasarą pasiūliau Smetonai atsistatydinti. Net nenorėjau vykti į Tautų Sąjungą, kur negalėsiu laisvai ginti Lietuvos interesų (...). Man grįžus visi kabineto nariai padavė pareiškimus, kad išeina iš kabineto, nes negali su manimi dirbti. (...) (A.Smetona) mane atleido, nelaukdamas mano pareiškimo", - prisiminimuose rašo pats A.Voldemaras.

1929-ųjų rugsėjį pašalinęs savo buvusį draugą ir mokinį iš visų einamų pareigų, A.Smetona represijų prieš jį imtis neketino. Priešingai, naujoje Vyriausybėje jam pasiūlytos užsienio reikalų ministro pareigos. Tačiau A.Voldemaras jų atsisakė ir atkakliai ieškojo naujų problemų.

Vienas iš voldemarininkų akcijų organizatorių kapitonas Antanas Mačiuika.

"Apie įvykusią Min. Kabineto krizę sužinojau restorane Metropolyje ir paskambinau, prašydamas p.r. prezidento audiencijos. - (...) Manydamas, kad krizę paruošė p. Musteikis, ir bijodamas iš jo pusės kokių nors agresyvių žygių prieš r. prezidentą ir prof. Voldemarą, aš telefonu įsakiau, rodos, p. J.Vaitkevičiui, kuris tada vadovavo Kauno skyriui, paruošti man šimtą žmonių", - vėliau tardytojui pasakoja A.Sliesoraitis.

Apie "vilkų" mobilizaciją tuoj pat sužinojo politinė policija, tad prezidento kabinete A.Sliesoraitis rado ir vidaus reikalų ministrą Kazį Musteikį. A.Smetona griežtai pareikalavo, kad "Geležinio vilko" štabas nedelsiant pereitų Vidaus reikalų ministerijos žinion. A.Sliesoraičiui atsisakius įvykdyti šį reikalavimą, prezidentas ištraukė neatmušamą kortą - paaiškinęs, kad žino apie A.Sliesoraičio įsakymą mobilizuoti šimtą vyrų, jis pagrasino apkaltinsiąs "vilkų" lyderį organizavus ginkluotą sukilimą. Persigandęs A.Sliesoraitis išsiderėjo tris dienas apmąstymams. Dar nepraėjus sutartam terminui A.Sliesoraitis pareiškė atsistatydinąs, ir "Geležinis Vilkas" perėjo Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Bruno Štencelio žinion.

Su tokiu posūkiu "vilkai" susitaikyti negalėjo. Nors kelios dešimtys organizacijos aktyvistų, įskaitant patį A.Sliesoraitį, spalio viduryje buvo ištremti iš Kauno, jie ir toliau agitavo kovoti už A.Voldemarą, o likusieji Laikinojoje sostinėje kategoriškai atsisakydavo paklusti Vidaus reikalų ministerijos kontroliuojamam štabui. "Į naujo štabo diriguojamą veikimą neisiu, nes tada, sulaužydamas priesaiką, nukentėsiu moraliai ir galėsiu būti, remiantis priesaikos tekstu, teisėtųjų savo viršininkų parėdymu nužudytas", - paaiškinime rašė "Geležinio Vilko" štabo sekretorius Julius Vaitkevičius. Panašiai savo nenorą paklusti štabui aiškino ir kiti "vilkai".

Nepaklusnumo akcijos įspūdžio nei valdžiai, nei visuomenei nedaro, tad "vilkams" reikia veiksmo. Ir štai lapkričio 30-osios vakarą naujajame "Geležinio Vilko" štabe nugriaudėja sprogimas. Ir nors voldemarininkai atkakliai neigė prisidėję prie teroro akto, septynetas jų ištremiami į provinciją.

Tačiau ir tai nepadeda. Voldemarininkai pasirengę viskam, kad tik sugrąžintų savo idėjinį vadą į Vyriausybės vadovo pareigas. Taigi 1929-ųjų pabaigoje jie ėmė brandinti ginkluoto perversmo planą.

"Lapinas" prieš "vilkus"

Pučas turėjo įvykti tarp 1930-ųjų liepos 22 ir 24 dienos. Įvykdyti perversmą rengėsi A.Voldemarui prijaučiantys karininkai, tarnaujantys Kaune ir provincijoje dislokuotuose daliniuose. Tiesa, iš pradžių perversmininkai nesutarė, kaip elgtis su A.Smetona - priversti jį atsistatydinti ar tik pareikalauti, kad jis pavestų A.Voldemarui sudaryti Vyriausybę. Galiausiai apsistota prie antrojo varianto.

„Kontinent“ viešbučio kambarys su S.Rusteikos kraujo dėmėmis ant grindų.

Vienas perversmininkų lyderių aviacijos kapitonas Jonas Mačiuika numatė, kad perversmo dieną Kaune bus sutelkta 300-400 "vilkų". Tačiau nei jis, nei kiti nė nenujautė, kad buvęs "Geležinio Vilko" štabo viršininkas jau senokai bendradarbiauja su saugumo policija ir kad jų planai nėra jokia paslaptis.

Taigi liepos 23-iąją buvo sustiprinta karinių dalinių bei kitų objektų apsauga ir "Neolituanijos" korporacijos rūmuose susirinkę ginkluoti perversmininkai veikti nesiryžo. Apie tolesnius įvykius galime sužinoti iš tokio saugumo policijos pranešimo: "Liepos mėn 24 d., apie 10 valandą, Kaune prie stovinčio Daukanto gatvėje taksi šoferio Vinco Lomaičio priėjo nepažįstamas asmuo, ir, sulygęs mokėti už važiavimą 30 litų, liepė važiuoti prie Aušros ir Žemaičių gatvių kampo; tas asmuo užleido automobilio langus uždangomis ir išlipęs liepė laukti; už kokių 10-15 minučių atėjo prof. Voldemaras su savo adjutantu Butkevičium, abu sėdo į mašiną ir liepė važiuoti Petrašiūnų link; už Petrašiūnų netoli Palemono stoties, prie kokio tai forto ar baterijos, prof. Voldemaras, pamatęs už kokių 200 metrų kariškį su motociklu, liepė sustoti; Lomatis ir Butkevičius liko automobilyje, o Voldemaras pėsčiomis nuėjo prie to kariškio; kitas kariškis, gulėdamas ant žemės, per binoklį žiūrėjo į visas puses; su prof. Voldemaru apie vieną valandą kalbėjosi tik pirmas kariškis (...); po pasikalbėjimo prof. Voldemaras grįžo į automobilį ir nuvažiavo atgal."

Apie ką kalbėjosi A.Voldemaras su neįvardytu karininku, nesunku nuspėti. Matyt, idėjinis "vilkų" lyderis norėjo sužinoti, kaip rengiamasi perversmui, arba suderinti jo detales. Tačiau visi pučistų planai tąsyk nuėjo perniek: tą pačią dieną Kauno apskrities Karo komendanto sprendimu A.Voldemaras, „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“, buvo skubiai ištremtas į Platelius. Perversmą teko atidėti, tačiau neilgam.

Kaip jau minėta, nepavyko ir antras bandymas, kai perversmininkai ketino suimti A.Smetoną Palangoje. Suprasdami, kad visi jų planai jau iš anksto žinomi saugumui, voldemarininkai nutaria pašalinti pagrindinę kliūtį savo kelyje.

Svarbiausias pasikėsinimo į S.Rusteiką vykdytojas J.Sliesoraitis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J.Vaitkevičius "antrą dieną po prof. Voldemaro išsiuntimo vyksta pas kap. Mačiuiką ir praneša, kad prof. Voldemaras išsiųstas. Kap. Mačiuika pareiškia jam, kad dabar išvažiavus respublikos prezidentui, matyt, visa, kuo diriguoja kriminalinės policijos direktorius Rusteika, kuris, pasinaudodamas ta proga, ir išsiuntė prof. Voldemarą. Drausminga organizacija paprastai už kerštą moka kerštu."

Taigi voldemarininkų galvose ėmė bręsti planas likviduoti jiems trukdantį saugumo vadovą. Tuomet A.Mačiuika nė nenumanė, kad pirmiausia reikėtų aiškintis su J.Vaitkevičiumi, kuris, kaip minėta, reguliariai susitikinėdavo su S.Rusteika ir teikdavo jam informaciją.

Kaip matyti iš S.Rusteikos pranešimų, susitikimai su informatoriumi Plaštakiu vykdavo įvairiuose Kauno viešbučiuose, o už kiekvieną pranešimą J.Vaitkevičius užsiprašydavo nuo 100 iki 200 litų. Kad suprastume, kokie tai pinigai, prisiminkime, kad kilogramas jautienos turguje tuomet kainavo apie pusantro lito.

Vis dėlto išgirdęs iš A.Mačiuikos apie keršto S.Rusteikai planus, S.Vaitkevičius nutarė nebežaisti su ugnimi ir, praėjus trims dienoms po nepavykusio antrojo bandymo suimti A.Smetoną, prisipažino bendražygiams, kad informuodavo kriminalinę policiją apie "vilkų veiklą". Kad išpirktų savo kaltę, informatoriui buvo liepta nužudyti savo kuratorių.

Vėliau visa pasikėsinimo scena išsamiai aprašyta sąmokslininkų byloje: "1930 m. rugsėjo 19 d. apie 12 val. 30 min. Vaitkevičius paskambino Rusteikai, ir šis atsakė: "Šiandien 4 val. "Kontitent" (...). 16 valandą Rusteika atvyko į "Kontinento" viešbutį ir jau rado sėdintį Vaitkevičių; kalbėtasi kokias 15 minučių; (...) atsisukęs prie stalo ir berašydamas gautas žinias, Rusteika staiga pamatė iš dviejų pusių atkištus į jį revolverius; tuo tarpu Vaitkevičius sušuko: "rankas aukštyn už pusės valandos prasidės sukilimas", antras vyras, kaip Rusteika vėliau pažino iš fotografijos, Pupaleigis, įėjo į kambarį Rusteikos nepastebėtas; Vaitkevičiui laikant atkištą į Rusteiką revolverį, Pupaleigis špagatu surišo rankas. (...) Užrišta burna ir surištom rankom pasėdėjus kokias 10 min, Vaitkevičius ką tai parodė akimis užpakaly Rusteikos stovinčiam Pupaleigiui ir pats revolveriu kirto Rusteikai į dešinę pusę galvos, nuo ko Rusteika apsvaigo, bet greit atsipeikėjo ir pamatė, kad Vaitkevičius atplėšė nuo krūtinės marškinius, o Pupaleigis du kartus dūrė į nuogą krūtinę, po to Vaitkevičius ir Pupaleigis iš kambario išbėgo."

Tačiau pasprukti sąmokslininkams nepavyko: J.Vaitkevičiaus bendrą sulaikė apačioje buvę viešbučio savininkai, o į gatvę ištrūkusį buvusį P.Rusteikos agentą policija netrukus sučiupo Šančiuose. Kriminalinės policijos viršininkas atsipirko nesunkiais sužeidimais, o sąmokslininkams buvo iškelta baudžiamoji byla.

Vienas iš „Geležinio vilko“ įkūrimo iniciatorių karininkas Algirdas Sliesoraitis, vėliau tapęs šios sukarintos organizacijos štabo viršininku.

„Vilkai“ nenori pralaimėti

Be tiesioginių pasikėsinimo vykdytojų ir organizatorių, teisiamųjų suole atsidūrė ir pučų organizavimu apkaltinti A.Voldemaras, A.Sliesoraitis bei kiti - iš viso 24 žmonės. Pats idėjinis "vilkų" vadas visais būdais mėgino vilkinti procesą - reikalavo apklausti A.Smetoną, ministrą pirmininką Juozą Tūbelį, iškviesti Lietuvoje nesančius liudytojus. Tuo pat metu jis pabrėžtinai atsiribojo nuo visų savo bendražygių.

Po kelis mėnesius trukusio spyriojimosi pagaliau sutikęs duoti parodymus, A.Voldemaras viename iš šimtų savo pareiškimų rašė: "Aš tegaliu rasti tik vieną tikslą - skandinti mane moraliai: "žiūrėkite, Voldemaras sėdi kaltinamųjų suole kartu su žmogžudžiais. Šis sujungimas skirtingų bylų įžeidžia ne vien mane asmeniškai, bet ir pačią Lietuvą. Juk aš vienas jos kūrėjų, garsinau ją visam pasauliui. (...) Taigi, sugretinimas manęs su Vaitkevičium ir Pupaleigiu, darant iš manęs teroristą, ne mažiau užgaulus ir tiems, kas mane apdovanojo ordinais."

Vis dėlto nei tardymui, nei teismui taip ir nepavyko įrodyti, kad kas nors iš 24 kaltinamųjų būtų rengęs perversmą ir turėjęs tikslą nuversti esamą valdžią. Kaltinimai A.Voldemarui ir "Geležiniam Vilkui" priklausantiems karininkams buvo panaikinti dar proceso metu, tad už grotų atsidūrė tik pasikėsinimo į S.Rusteiką organizatoriai bei vykdytojai. Griežčiausiai buvo nubaustas J.Vaitkevičius - gavo 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Dauguma kitų sąmokslininkų atsipirko simbolinėmis vienų metų bausmėmis.

Tiesa, nė vienas iš nuteistųjų viso bausmės laiko taip ir neišbuvo. Nuteistiesiems nedidelėmis bausmėmis kalėjimas greitai buvo pakeistas lygtiniu laisvės atėmimu, o po šešerių metų, A.Smetonai pasirašius malonės aktą, į laisvę išėjo ir tiesioginis nepavykusio nužudymo vykdytojas J.Vaitkevičius.

Pašalinęs iš kelio savo seną bičiulį A.Voldemarą, A.Smetona daugiau nei dešimtmečiui tapo vienvaldžiu „Tautos vadu“.

Nors po šio pasikėsinimo "Geležinio Vilko" organizacija buvo išvaikyta, jos nariai ir toliau puoselėjo planus grąžinti A.Voldemarą į valdžią. Dar vienas, šįsyk jau kur kas geriau parengtas, pučas prasidėjo 1934-ųjų birželio 7-osios naktį, kai Kariuomenės štabo viršininko Petro Kubiliūno vadovaujami daliniai birželio mėnesį užėmė Vyriausiąjį štabą, tuščius Vyriausybės rūmus, išstatė sankryžose bei ant tiltų šarvuočius ir apsupo prezidentūrą. Tačiau veltis į ginkluotą konfliktą su A.Smetonos rezidenciją saugančiais policininkais maištininkai neišdrįso. Vietoje to, Petras Kubiliūnas su kitais perversmininkų vadais atvyko pas prezidentą, mėgindamas įtikinti jį paskirti A.Voldemarą ministru pirmininku. Tuo pat metu karo lėktuvas jau skraidino tremtinį iš Zarasų į Kauną.

Tačiau ir vėl nesėkmė - A.Smetona kategoriškai pareiškia nenorįs turėti jokių reikalų su „politiniu banditu“, o prezidentūros link ginti valstybės vadovo jau traukia karo mokyklos kursantai ir 2-ojo pėstininkų pulko kariai. Prezidentas pasiūlo grąžinti maištininkų dalinius į kareivines ir pažada jų nebausti.

Tačiau pažado A.Smetona neištesėjo. Apie 70 pučui pritarusių karininkų netrukus buvo išvaryti iš kariuomenės arba pažeminti iki eilinių, penki maišto organizatoriai nuteisti sušaudyti. Tiesa, netrukus mirties bausmė jiems buvo pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu, o dar po poros metų visi išėjo į laisvę.

12 metų kalėti nuteistas ir pats A.Voldemaras. Šį kartą A.Smetona ne juokais įpyko ant savo buvusio globotinio - jis nereagavo į ekspremjero malonės prašymus ir tik 1938-aisiais sutiko išleisti jį į laisvę, bet tik su sąlyga, kad šis nedelsiant išvyks iš Lietuvos. A.Voldemaro mėginimas po pusantrų metų sugrįžti į Lietuvą iš Paryžiaus baigėsi policijos priežiūra Zarasuose, kol pagaliau A.Smetona pasirūpino, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika - maištingasis politikas su kuklia diplomatine misija buvo išsiųstas į Vatikaną.

Na, o voldemarininkai toliau veikė ir be A.Voldemaro. Nuo 1934-ųjų vasaros iki 1939-ųjų jie planavo dar ne vieną akciją, tačiau visos baigėsi nesėkme. Bet tai - jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"