TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nežinomas Ch.Sugihara: tarp legendos ir tikrovės

Sausio 1 dieną sukako 112 metų, kai gimė Chiune Sugihara - legendinis Japonijos konsulas Kaune, 1940-ųjų vasarą padėjęs išvykti iš Lietuvos tūkstančiams žydų. Kalbama, kad išduodamas vizas pabėgėliams diplomatas smarkiai rizikavo. Tačiau už šios legendos slypi kita istorija - konsulas tiesiog pasiaukojamai dirbo savo darbą. 

Chiune Sugihara gimė 1900 metų sausio 1 dieną nedideliame Yaotsu miestelyje, centrinės Japonijos Gifu prefektūroje. Būsimo diplomato šeima nepriklausė tuomečiam šalies elitui. Chiune tėvas dirbo mokesčių rinkėju gimtajame mieste. Tėvas troško, kad sūnus taptų gydytoju, tačiau Ch.Sugihara turėjo visiškai kitokių planų - jis svajojo studijuoti literatūrą ir pamatyti pasaulį. 

Taigi baigęs mokyklą Ch.Sugihara griebėsi gudrybės. Nenorėdamas skaudinti tėvo, jis padavė prašymą į medicinos fakultetą, bet jame nurodė vien savo vardą ir pavardę. Suprantama, kad laikyti stojamųjų egzaminų tokio prašymo pateikėjui nebuvo leista. Tuomet 1919 metų balandžio 1 dieną Chiune įstojo į prestižinį Tokijo Wasedos universitetą, pasirinko anglų kalbos studijas. Tėvo nusivylimui nebuvo ribų. Po daugelio metų vyriausiasis Ch.Sugiharos sūnus Hiroki diplomato biografui Hileliui Levinui pasakos, kad išgirdęs šią naujieną J.Sugihara išsižadėjo sūnaus. Tiesa tai, ar ne - sunku pasakyti, nes apie tuo metu Japonijos aneksuotoje Korėjoje valdininku dirbusio J.Sugiharos ir jo sūnaus santykius beveik nieko nežinoma. Tačiau aišku viena - jokios materialinės paramos iš šeimos studentas negavo. Kad susimokėtų už mokslą ir išgyventų sostinėje, jis turėjo dirbti kroviku ir korepetitoriumi. 

Nežinia, kuo būtų pasibaigusi jaunuolio kova už vietą po saule, jei viename laikraštyje jis nebūtų aptikęs skelbimo, pranešančio, kad Japonijos užsienio reikalų ministerija konkurso tvarka skirs keturiolika stipendijų studijoms už šalies ribų. Tai buvo šansas, kuriuo Ch.Sugihara tiesiog negalėjo nepasinaudoti. Ir štai, sėkmingai išlaikęs egzaminus bei įveikęs gausybę pretendentų, būsimas diplomatas 1919 metų rugsėjo 2 dieną su 1600 jenų metine stipendija atvyko studijuoti rusų kalbos į Kinijos miestą Charbiną. 

Kariškis ar diplomatas?

Charbinas buvo be galo įdomi vieta, ypač jaunuoliui, atvykusiam iš etniniu požiūriu vienalytės Japonijos. Trečiajame dešimtmetyje šiame daugiataučiame Mandžiūrijos didmiestyje greta 339 tūkst. kinų gyveno maždaug 120 tūkst. rusų, 13 tūkst. japonų, tiek pat žydų bei daugybė kitų tautų bendruomenių. Puikiai išmokęs rusų kalbą ir bendraudamas su gausia nuo bolševikų pabėgusių rusų diaspora, Ch.Sugihara netruko tapti geru Rusijos reikalų ekspertu. Maža to, bendravimas su rusų diaspora turėjo įtakos ir jo asmeniniam gyvenimui - būsimas diplomatas netrukus vedė rusę ir net priėmė stačiatikių tikėjimą. Nesileidžiant į šios meilės istorijos peripetijas, reikėtų pabrėžti tik du dalykus. Pirma - vedybos su kitataute niekaip neatsiliepė Japonijos valdininko karjerai. Antra, 1935 metais pora oficialiai išsiskyrė "šalių susitarimu", nors daugelis amžininkų vėliau tvirtins, kad jiedu mylėjo vienas kitą visą gyvenimą. Turėdami galvoje šiuos du faktus galime spėti, kad vedybų būta iš meilės, o skyrybų - iš reikalo. 

O dabar sugrįžkime į 1923-iuosius, kai Mandžiūrijoje, o drauge ir Ch.Sugiharos karjeroje įvyko didelių permainų. Tais metais Japonija, inscenizavusi vadinamąjį Mandžiūrijos konfliktą, okupavo visą regioną ir įkūrė jame marionetinę Mandžuko valstybę. Ch.Sugihara buvo paskirtas šio formaliai nepriklausomo valstybinio darinio valdininku.

Nuo šio momento Ch.Sugiharos biografijoje aptinkama daugybė nutylėjimų ir prieštaravimų. Internete galima rasti nemažai užuominų apie tai, kad šis pareigūnas buvo numatytas į Mandžiūrijos užsienio reikalų ministro postą, kad jis derėjosi su Sovietų Sąjunga dėl jos valdomo geležinkelio pirkimo, galiausiai - kad negalėdamas susitaikyti su tuo, kaip japonai elgiasi su kinais, 1934 metais atsistatydino iš savo pareigų. 

Kiek šiuose žodžiuose tiesos, ypač - apie atsistatydinimą ir jo motyvus? Juo labiau kad minėtas H.Levinas apie jokį atsistatydinimą apskritai neužsimena. Tačiau šio autoriaus knygoje "Ieškant Sugiharos" minimas kitas, labai daug kur nutylimas diplomato gyvenimo etapas - jo karinė tarnyba, į kurią jis 1920-ųjų lapkritį buvo pašauktas iš antro universiteto kurso. Tų pačių metų gruodžio 1 dieną Ch.Sugihara buvo paskirtas į netoli Seulo dislokuotą pėstininkų pulką. Dar po devynių mėnesių jam suteiktas kapralo, o 1921 metų gruodžio 1 dieną, pasibaigus tarnybos laikui, - atsargos seržanto laipsnis. Tačiau ir tuomet Ch.Sugiharos ryšiai su kariuomene nenutrūko. Nuo 1922 metų kovo 21 dienos jis laikomas rezervo karininku, 1924-aisiais jam suteikiamas leitenanto laipsnis. Taigi, net ir būdamas diplomatu, Ch.Sugihara tuo pačiu metu formaliai liko karinėje tarnyboje. 

Tai, kad Ch.Sugihara vienu metu buvo ir karininkas, ir diplomatas, - labai įdomus faktas. Ypač turint galvoje vis aštrėjančią konfrontaciją tarp Japonijos karinės ir užsienio reikalų žinybų, kuri apogėjų pasiekė ketvirtajame dešimtmetyje. Bet ir Mandžiūrijos laikotarpiu toks dvigubas pavaldumas turėjo rimtai komplikuoti diplomato gyvenimą, nes Japonijos visuomenėje ištikimybė vienai grupei buvo vertinama kur kas labiau, nei platūs ryšiai įvairiuose sluoksniuose. Vis dėlto faktas, kad Ch.Sugihara po diplomato fraku nešiojo ir karininko mundurą, visiškai nepakenkė jo karjerai. Tačiau sudėtingi jos vingiai 1931-1939 metais kelia vis naujų klausimų. 

Diplomato biografiją tyrinėjęs H.Levinas savo knygoje teigia, kad 1932-ųjų kovo 18 dieną kaip valstybės tarnautojas jis atsidūrė nebe Užsienio, o Vidaus reikalų ministerijos (VRM) žinioje. Būtent ši žinyba tuo metu užsiėmė kontržvalgybos veikla. Būtent kaip VRM pareigūnas Ch.Sugihara su kažkokia misija buvo siunčiamas į Sovietų Sąjungą, tačiau netikėtai atsisakė savo pareigų "dėl asmeninių priežasčių". Prašymas nedelsiant buvo patenkintas ir Ch.Sugiharai buvo paskirta laikina 930 jenų pensija. 

Šį keistą epizodą iki šiol gaubia paslaptis. Gal "asmenine priežastimi" galėjo būti Chiune žmona, susijusi su baltaisiais rusų emigrantais? O gal tai buvo tik formalus pasitraukimas iš vienos žinybos į kitą? H.Levino spėjimu, antroji priežastis įtikimesnė. Juo labiau kad knygos autorius teigia aptikęs tam tikrų ženklų, liudijančių, kad Ch.Sugihara tuo metu vis dėlto buvo nuvykęs į Sovietų Sąjungą, ir ne su diplomatine, o su žvalgybine misija. Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną trumpą įrašą Ch.Sugiharos biografijoje, kuri pateikiama jo gimtojo Yaotsu miesto interneto svetainėje: 1937 metais Ch.Sugihara skiriamas į diplomatinį darbą Sovietų Sąjungoje, tačiau ši atsisako jį priimti. Šią versiją daug kartų patvirtino ir antroji Ch.Sugiharos žmona Yukiko, nors H.Levinas ir tvirtino aptikęs japonų diplomato pavardę 1937 metų oficialiuose sovietų diplomatinio korpuso sąrašuose. Vėliau, jau dirbdamas Lietuvoje, interviu savaitraščiui "Sekmadienis" Ch.Sugihara kategoriškai neigs kada nors buvęs Rusijoje. Tačiau palikime šias paslaptingas peripetijas nuošalyje, juolab kad mus labiau domina, kaip ir kodėl su žvalgyba siejamas diplomatas atsidūrė Kaune. 

Ranka rankon su lenkų žvalgyba

Į Lietuvos laikinąją sostinę Ch.Sugihara atvyko po kelis mėnesius trukusios diplomatinės misijos Helsinkyje. Įdomu tai, kad steigti konsulatą Kaune buvo nutarta beveik iš karto po to, kai 1939-ųjų rugpjūtį Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą, kurio slaptaisiais protokolais abi totalitarinės valstybės pasidalijo Europą įtakos sferomis. Tokia įvykių eiga Vokietijos sąjungininkei Japonijai, matyt, buvo netikėta. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Lietuva atsidūrė kone pačioje būsimų didelių įvykių pašonėje, tad nenuostabu, kad Kaunas tapo puikia vieta stebėti, kaip klostosi įvykiai. 

Tiesa, oficiali konsulato steigimo priežastis buvo ekonominių ryšių su Lietuva plėtra. Tai pabrėžė ir pats naujasis konsulas. Spalio 12 dieną savaitraštyje "Sekmadienis" išspausdintame interviu jis tvirtino: "Mano uždavinys tirti sąlygas, ką dabar galėtume įvežti į Lietuvą ir ką čia pirkti, žinoma, mainų pagrindais, nes dabar pasaulyje tik taip ir vyksta prekyba." Įdomu tai, kad tame pačiame interviu diplomatas pabrėžė nepriklausąs nuo Rygoje įsikūrusio Japonijos konsulato visoms trims Baltijos šalims ir esąs pavaldus tiesiogiai Tokijui. Ši maža detalė leidžia daryti prielaidą, kad Latvijos sostinėje reziduojantis Japonijos pasiuntinys neprivalėjo žinoti visko, kuo Kaune užsiima jo šalies konsulas. 

O tuo metu Ch.Sugihara rinkosi sau konsulato personalą, jį sudarė

labai įdomūs žmonės. Dauguma jų - lenkai. Pagrindiniu konsulo pagalbininku tapo Boleslawas Rozyckis - Lenkijos kariuomenės štabo II skyriaus (karinės žvalgybos) karininkas. Pastarasis per savo tiesioginį viršininką Lenkijos žvalgybos agentūros Lietuvoje koordinatorių Liudviką Hryncewiczių netrukus supažindino Ch.Sugiharą su dar dviem savo kolegomis: Alfonsu Jakubianecu ir Janu Stanislawu Daszkiewicziumi. Šiedu vyrai, įdarbinti konsulato vairuotoju ir kamerdineriu, gavo Mandžuko pasus, su kuriais galėjo netrukdomi keliauti po Europą, įskaitant ir Vokietiją. 

Akivaizdu, kad šie techniniai konsulato darbuotojai vykdė specifines užduotis. Kai kurių šaltinių teigimu, svarbiausias jų uždavinys buvo užtikrinti maršrutą, kuriuo iš vokiečių, o netrukus ir sovietų okupuotos Lenkijos galėtų pasitraukti tam tikri asmenys. Galimas dalykas, kad šiuo tiltu turėjo pasinaudoti ir 1939 metų rudenį į Lietuvą pasitraukę ir čia internuoti lenkų karininkai. Šiandien japonų diplomato veiklos tyrinėtojai visiškai neabejoja, kad Japonijos konsulas sąmoningai ieškojo ryšių su lenkų žvalgais ir darė tai su savo vyresnybės žinia.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių momentų. Pirma, Lenkijos ir Japonijos žvalgybos palaikė ryšius dar nuo trečiojo dešimtmečio. Antra, Japonija, nors ir būdama Vokietijos sąjungininke, toli gražu nepritarė nacių rasinei politikai (tą liudija ir japonų elgesys su nuo hitlerininkų pabėgusiais ir Japonijos kontroliuojamose teritorijose atsidūrusiais žydais). Trečia, pačios Japonijos valdantysis elitas turėjo nevienodą požiūrį į šalies vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą (tai visų pirma pasakytina apie karinę ir užsienio reikalų žinybas). Kad ir kaip būtų, lenkų žvalgybininkų zonduotas kanalas Ch.Sugiharos dėka netrukus tapo gyvybės keliu tūkstančiams Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žydų. 

Vadovybės nurodymų nepažeidė

Tuo metu, kai Kaune pradėjo oficialiai veikti Japonijos konsulatas, į Lietuvą jau plūdo tūkstančiai pabėgėlių. Didelę jų dalį sudarė Lenkijos žydai, traukęsi kuo toliau nuo šalį užgriuvusios hitlerininkų kariuomenės. Kai kurių šios tautybės žmonių pasitraukimą iš Lenkijos šiek tiek pristabdė rugsėjo 1939 metais prasidėjusi sovietų invazija. Tačiau sovietinio gyvenimo perspektyva viliojo toli gražu ne visus. Nemaža dalis žydų pasitraukė į Vilnių, vos pasklidus kalboms, kad netrukus senoji sostinė bus perduota Lietuvai. Tarp šių žmonių buvo nemažai religinių mokyklų - ješivų - studentų ir sionistų, svajojančių išvykti į Palestiną, ir drauge puikiai suprantančių, kad gyvenimas po sovietų padu nežada jiems nieko gero. Pabėgėlių srautas nesiliovė iki pat 1940-ųjų birželio, kol išvykti iš Lietuvos nebuvo jokių rimtų kliūčių.

Tačiau birželio 15-ąją į Lietuvą įžengus sovietinei kariuomenei padėtis ėmė drastiškai keistis, o po liepos 21 dienos, marionetiniam Liaudies Seimui priėmus nutarimą įstoti į SSRS, durys visai užsitrenkė. Tūkstančiai pabėgėlių atsidūrė spąstuose ir ėmė karštligiškai ieškoti bent menkiausio plyšelio iš jų ištrūkti. Padėtį dar labiau komplikavo ir tai, kad po rugpjūčio 3-iosios, kai Lietuva buvo galutinai inkorporuota į SSRS sudėtį, sovietai pradėjo skubiai uždarinėti užsienio valstybių diplomatines atstovybes. Tačiau Japonijos ir Olandijos konsulatai Kaune vis dar veikė. Būtent šių dviejų aplinkybių sutapimas ir suteikė tūkstančiams nevilties apimtų žmonių gauti bilietus į gyvenimą. 

Visi, kam teko bent prabėgomis susidurti su Ch.Sugiharos istorija, tikriausiai girdėjo, kad japonų diplomatas nuo liepos 31 iki rugpjūčio 29 dienos išdavė mažiausiai 6 tūkst. tranzitinių Japonijos vizų, su kuriomis iš Lietuvos galėjo išvykti mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Pasakojama, kad miniai prie konsulato vis augant, konsulas per dieną ranka išrašydavo po 300 vizų - normaliomis sąlygomis tokiam darbui prireiktų gero mėnesio. Kad dienos pabaigoje dėl įtempto rašymo Ch.Sugiharai tekdavo masažuoti nuo nepakeliamo darbo geliančias rankas. Kad sovietams iškrausčius konsulatą iš namo Vaižganto gatvėje, vizos dar kelias dienas buvo išduodamos "Metropolio" viešbutyje, o konsulo išvykimo dieną - Kauno geležinkelio stotyje, tiesiog pro vagono langą. Pasakojama, kad traukiniui pajudėjus, Ch.Sugihara perdavė vienam pabėgėliui savo antspaudą ir mėtė į peroną tuščias, tik jo parašu paženklintas vizas.

Visas šias aplinkybes plačioji visuomenė žino daugiausia iš Ch.Sugiharos žmonos ir jo vyresniojo sūnaus pasakojimų, vėliau įaugusių į daugybę istorinės publicistikos tekstų ar dokumentinių filmų. Beveik visuose juose kartojama, kad išduodamas vizas japonų diplomatas nepakluso tai daryti uždraudusiai savo vyresnybei, taip rizikuodamas ne tik savo karjera, šeimos saugumu ar net gyvybe. Savaime suprantama, kad žmogus, be jokio asmeninio išskaičiavimo atlikęs tokį titanišką darbą, nusipelnė amžino išgelbėtųjų ir jų palikuonių dėkingumo, tad daugybė pasakojimų apie tą lemtingą 1940-ųjų vasarą greitai buvo apgaubti romantišku legendos šydu. Tačiau kiek šioje legendoje tiesos? Kuo iš tikrųjų rizikavo Ch.Sugihara? Ir ar japonų diplomatas iš tiesų veikė visiškai savarankiškai, ignoruodamas bet kokius savo vadovybės nurodymus? 

Pažvelkime į faktus. Kaip minėjome, karo pradžioje į Lietuvą pasitraukę žydai po sovietinės okupacijos atsidūrė tikrų tikriausiuose spąstuose. Bėgti nebuvo nei kur, nei per kur: visi sausumos keliai į laisvę vedė arba per nacių okupuotą Europą, arba per tą pačią Sovietų Sąjungą. Išvykti į Palestiną arba į JAV buvo įmanoma tik Rytų kryptimi. Tačiau tam visų pirma reikėjo priimančios šalies vizos. 1940-ųjų vasaros pabaigoje tokį dokumentą galėjo išduoti tik dvi valstybės, turinčios dar veikiančius konsulatus - Vokietijos sąjungininkė Japonija ir hitlerininkų jau okupuota Olandija, dar valdanti Pietryčių Azijoje esančias savo kolonijas Surinamą ir Kurakao. Būtent šios teritorijos dėl Olandijos pasiuntinio Jano Zwartendijko išduotų vizų ir tapo galutiniu pabėgėlių maršruto tašku. 

Tačiau norint pasiekti Olandijos teritorijas Pietryčių Azijoje, reikėjo tranzitinės vizos, kurios negalėjo išduoti niekas kitas, tik Japonijos konsulatas. Taip dviejų diplomatų dėka pabėgėliams buvo nutiestas tiltas į laisvę. Štai čia tenka dar kartą grįžti prie klausimo, ar Japonijos valdžia tikrai uždraudė suteikti pabėgėliams tranzito galimybę. Dažniausiai sakoma, kad Ch.Sugihara bent tris kartus prašė savo vyresnybės leidimo išduoti vizas, tačiau atsakymas buvęs neigiamas. Pacituokime tiesioginio konsulo viršininko Japonijos užsienio reikalų ministerijoje K.Tanakos į Kauną atsiųstą telegramą. Joje sakoma: "Kategoriškai nurodau, kad neišdavinėtumėte vizų žmonėms, neturintiems oficialios vizos su nurodytu galutiniu vykimo punktu, kuris garantuotų, kad šie žmonės neliks Japonijoje. Jokių išimčių negali būti." Taigi jokių apribojimų išduoti tranzitines (o ne paprastas) vizas Ch.Sugihara neturėjo. Vadinasi, išduodamas dokumentus Olandijos vizą turintiems pabėgėliams jis veikė tiksliai pagal savo vyresnybės instrukcijas. 

Samurajų principas

Tačiau kaip tuomet paaiškinti dažnai cituojamus paties diplomato žodžius: "Aš negaliu leisti mirti žmonėms, kurie atėjo pas mane su mirties šešėliu veide. Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, aš klausysiu tik sąžinės balso."? Ir kuo paaiškinti faktą, kad dalis pabėgėlių vis dėlto atvyko į Japoniją tik su tranzitinėmis vizomis, be galutinio kelionės punkto? Kad ir kaip keista, bet šie žodžiai ir minėtas faktas turi tiesioginį ryšį. 

Viename H.Levino straipsnių sakoma, kad Bostono universiteto Judaikos centre saugomame konsulato vizų sąraše nurodoma, jog pats Ch.Sugihara išdavė tik 2139 vizas, o su jomis per Japoniją išvyko bent triskart daugiau žmonių. Kaip jų pasuose atsirado Japonijos vizos, kurių nemaža dalis - jau ne ranka padarytas įrašas, bet atspaudas su konsulo parašu? Atsakymą į šį klausimą galima rasti bent keliuose lenkų istorikų darbuose, kuriuose teigiama, jog antspaudą pagal japonų diplomato parengtą maketą pagamino Lenkijos žvalgybos agentai. Kitų šaltinių teigimu, vėliau antspaudus pagal turimų vizų pavyzdį galėjo pagaminti ir nagingi Kauno žydų juvelyrai. Taigi kiek Kaune buvo tokių antspaudų ir kiek vizų išdavė ne pats Ch.Sugihara, šiandien niekas nebepasakys. Kita vertus, Japonijos konsulas, išvykdamas iš Kauno, paskutinę akimirką iš tiesų perdavė turėtą antspaudą vienam iš savo bendradarbių. Taigi kalbėdamas apie galimai laukiančią bausmę diplomatas greičiausiai turėjo galvoje nuobaudą ne už patį vizų išdavimą, o visai už kitus dalykus. 

Reikia manyti, kad kur kas didesnių problemų Ch.Sugiharos išgelbėtiems žmonėms turėjo kelti ne Japonijos, o sovietų valdžia. Kelias į Japoniją vedė per Vladivostoką, iki kuriuo jiems reikėjo nusigauti Transsibiro geležinkeliu, prieš tai, be abejo, perėjus NKVD filtrą. Vis dėlto su sovietais Ch.Sugihara susitarė nesunkiai. Kuo paaiškinti tokį stalininės valdžios gerumą iš sovietinio rojaus bėgantiems "sionistams"? Taip, bilietai į Transsibiro traukinį pabėgėliams buvo parduodami už penkiagubą kainą, bet nejau sovietinė valstybė tiesiog norėjo pasipelnyti iš kelių tūkstančių nelaimingų žydų? Greičiausiai atsakymas slypi kitur - sunku atmesti versiją, kad sovietų žvalgyba tiesiog nepraleido progos pasinaudoti tokiu kanalu, kad drauge su pabėgėliais permestų į Japoniją savo agentūrą. 

Tuo tarpu Japonijos valdžia žmonių su akivaizdžiai padirbtomis vizomis (šimtai jų buvo tiesiog išduotos viena ir ta pačia pavarde) ne tik negrąžino sovietams, bet ir skyrė jų reikmėms 350 tūkst. dolerių, o vėliau kategoriškai atsisakė vykdyti vokiečių reikalavimus juos išduoti arba sunaikinti. Iki pat karo pabaigos ši valstybė vykdė politiką, kurią 1940 metų gruodžio 31 dieną įgarsino Japonijos užsienio reikalų ministras Yosuke Matsuoka: "Aš esu atsakingas už aljansą su Hitleriu, bet tuo pačiu metu atsisakau palaikyti Vokietijos vykdomą antisemitizmo politiką Japonijoje. Tai nėra mano asmeninė nuomonė, bet oficiali Japonijos pozicija, ir aš nejaučiu jokio sąžinės graužimo skelbdamas tai pasauliui." 

Kaip matome, ir Ch.Sugihara, ir Japonijos valdžia veikė pagal tą patį samurajų principą, teigiantį, kad "net medžiotojas negali šauti į paukštį, ieškantį pas jį prieglobsčio". Tad nieko keista, kad vizų istorija niekaip neatsiliepė vėlesnei diplomato karjerai: nuo 1941 iki 1944 metų jis dirbo konsulatuose Prahoje, Karaliaučiuje ir pasiuntinybėje Bukarešte. 1944-aisiais Rumuniją užėmę sovietai jį suėmė ir pusantrų metų laikė karo belaisvių stovykloje. 1946 metais jis buvo paleistas ir tuo pačiu Transsibiro geležinkeliu sugrįžo į Japoniją. 1947 metais Ch.Sugihara buvo paprašytas atsistatydinti dėl etatų mažinimo. Nors C.Sugiharos šeima šį atleidimą siejo su Kauno istorija, Japonijos užsienio reikalų ministerija oficialiai pareiškė, jog nėra jokių įrodymų, kad buvusiam konsului buvo taikomos kokios nors tarnybinės nuobaudos. Pasak pareiškimo, jis buvo vienas iš daugelio savo noru atsistatydinusių diplomatų, tačiau konkrečių jo atsistatydinimo aplinkybių nekomentavo. Pasiaukojamas diplomato darbas Kaune pranešime buvo įvertintas kaip "drąsus ir humaniškas apsisprendimas". 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"