TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nuo iliuzijų iki išdavystės

2010 01 22 0:00
Lietuvos prezidento pareigas einantis J.Paleckis kalba mitinge Liaudies seimo posėdžių dienomis. Kaunas, 1940 m. liepos mėn. 21-23 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiandien sukanka 111 metų, kai gimė Justas Paleckis - žinomas visuomenės veikėjas, kurio vardas tapo kolaboravimo su sovietiniais okupantais simboliu. Kitą savaitę sukanka ir 30 metų nuo jo mirties. Ta proga prisiminkime, kas privertė tarpukario Lietuvos inteligentą pasirinkti nepriklausomybės duobkasio ir okupantų marionetės vaidmenį.

Jei paklaustume bet kurios kartos Lietuvos piliečio, kokias asociacijas jam kelia Justo Paleckio pavardė, labiausiai tikėtinas atsakymas būtų toks: 1940-ieji, sovietų okupacija, iš Maskvos parvežta Stalino saulė. Vyresnieji galbūt prisimintų J.Paleckį ir kaip draugišką, liberalų, tačiau bejėgį sovietinės Lietuvos aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininką ar tarpukario žurnalistą, mėginusį bičiuliautis su tuomete Kauno bohema. Kaip atsitiko, kad nusigyvenusio bajoro sūnus, laisvoje šalyje nuėjęs kelią nuo pameistrio ir spaustuvės darbininko iki žinomo publicisto, leidėjo ir naujienų agentūros ELTA direktoriaus, išmušus lemtingai valandai sąmoningai nuėjo drauge su fanatiškais komunistais ir atvirais savo valstybės priešais? Kodėl Maskvos emisarai būtent šį žmogų pasirinko oficialaus mūsų valstybės likvidatoriaus vaidmeniui ir kodėl toks pasirinkimas jų nenuvylė?

Greičiausiai tokį sprendimą lėmė ne tiek J.Paleckio pažiūros, kiek jo asmenybės bruožai - komunikabilumas, puiki iškalba, noras būti dėmesio centre. Tokios savybės drauge su politiniu trumparegiškumu, didelėmis ambicijomis, silpnu moraliniu stuburu bei paprasčiausia valios stoka greičiausiai ir lėmė tai, kad nepavydėtinai istorinei valstybės duobkasio misijai buvo pasirinktas būtent šis atlikėjas.

Sovietų akiratyje

Be abejo, tokiam pasirinkimui didelės įtakos turėjo ir atvirai deklaruojamos kairiosios J.Paleckio pažiūros, tačiau jų vaidmuo tikrai nebuvo lemiamas. Kairumas tarp nemažos to meto inteligentų dalies buvo gana populiarus, galima sakyti - madingas. Įpusėjus trečiajam dešimtmečiui jis tapo tarsi atsvara autoritarizmo tendencijoms, savotiška liberalumo išraiška. Kita vertus, kylant naujai ekonominio sunkmečio bangai, socialinio teisingumo idėja taip pat darėsi vis aktualesnė. Tad visai nenuostabu, kad 1926 metų pavasarį Trečiojo Seimo rinkimuose daugumą iškovojo socialdemokratai ir liaudininkai, prie jų tuo metu buvo prisišliejęs ir J.Paleckis.

Jau žinomam žurnalistui ir leidėjui tai buvo puikus šansas. Rinkimus laimėję kairieji atšaukė karo padėtį, panaikino cenzūrą ir, žinoma, paskubėjo atsikratyti svarbiuose postuose įsitaisiusių krikdemų šalininkų. Atleidus valstybinės naujienų agentūros ELTA direktorę Magdaleną Avietėnaitę, J.Paleckio paskyrimas į jos vietą atrodo visiškai suprantamas.

Atrodo, kad nuo šiol žinomo žurnalisto gyvenime prasidės naujų galimybių era. Tačiau džiaugtis tenka neilgai: po pusmečio valdžią paėmę tautininkai išmeta liaudininkų paskirtą direktorių lauk. Sunku pasakyti, ką tuo metu jautė J.Paleckis. Tačiau iš tolesnių jo veiksmų galima spėti, kad pagieža jį nuskriaudusiems politiniams oponentams ir vis stiprėjanti antipatija jų režimui pamažu ėmė virsti priešiškumu visai valstybei. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad netrukus J.Paleckis patenka į vieną orbitą su atvirais Lietuvos nepriklausomybės priešais?

1931 metais J.Paleckis savo iniciatyva užmezga ryžius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, aktyviai veikia politinius kalinius remiančioje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje, prokomunistinėje Butų nuomininkų draugijoje. Sovietams pradėjus formuoti savo penktąją koloną tarp inteligentų, būsimas Lietuvos valstybės likvidatorius stačia galva pasineria į jos branduoliu tapusios Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veiklą. Suprantama, kad minėtą draugiją globojo ir dosniai rėmė SSRS ambasada Kaune.

Atrodo, kad po diplomatine priedanga veikę sovietų žvalgybininkai padėdavo spręsti ir paties J.Paleckio finansines problemas. Vienas Laisvės alėjoje gyvenęs pulkininko Kazio Škirpos bičiulis prisimena, kad J.Paleckis nuolat skolindavosi pinigų iš daugybės pažįstamų, tačiau dažnai nepajėgdavo skolų grąžinti. Šiaip ar taip, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kairysis žurnalistas jau nuolat mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį.

Matyt, būtent šis slenkstis ir tapo riba, skiriančia kairiojo inteligento bravūrą nuo išdavystės. Dabar jau žinoma, kad dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje J.Paleckis tapo apmokamu SSRS pasiuntinybės informatoriumi: mainais už finansinę paramą leidybai, jis teikė sovietų diplomatams žinias apie Lietuvos politikų veiklą ir kontaktus. Maža to, pasak to meto LKP CK sekretoriaus Vlado Niunkos, J.Paleckis vykdė ir kai kuriuos svarbius šios nelegalios antivalstybinės partijos pavedimus.

Kokie tai galėjo būti pavedimai, galima spėti iš tam tikrų J.Paleckio darbų. 1933 metais sovietų pasiuntinybė organizuoja jo kelionę į Maskvą, kur žinomo Lietuvos žurnalisto laukė ne tik turininga kultūrinė programa, bet ir ekskursijos į pramonės gigantus, o svarbiausia - galimybė dalyvauti Centro vykdomojo komiteto posėdyje ir savo akimis pamatyti patį Josifą Staliną.

Už šią kelionę J.Paleckis atsilygina knyga "SSRS mūsų akimis", greitai tapusia bestseleriu. Toks visuomenės susidomėjimas visiškai suprantamas - žmonėms smalsu iš pirmų lūpų sužinoti apie gyvenimą uždaroje totalitarinėje valstybėje. Suprantama ir tai, kad nefasadinės sovietinio rojaus tikrovės šiame kūrinyje buvo nedaug - J.Paleckis labai jau uoliai kartojo jam pateiktus propagandinius štampus. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad lietuvių žurnalistas vis dėlto nesugebėjo visiškai įtikti kūrinio užsakovams, mat leido sau pastebėti ir kai kurios stalininio režimo trūkumus.

Tačiau ši nuodėmė buvo per menka, kad į J.Paleckį, kaip galimą sovietų įtakos agentą, būtų numota ranka. Jo labai prireiks ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai dėl valdžios nesugebėjimo efektyviai veikti susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai Lietuvoje kils rimta politinė ir moralinė krizė. Dabar J.Paleckiui skiriamas naujas - gatvės politikieriaus ir mitingų provokatoriaus vaidmuo.

Pirmasis šios politinės klounados veiksmas prasidėjo 1938 metų kovą. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, taip ir neišsprendus Vilniaus klausimo, atmosfera visuomenėje vis labiau kaito. Ne tik užgniaužta ir suvaržyta opozicija, bet ir kai kurie jaunesnės kartos tautininkai jau visiškai atvirai kalbėjo apie Antano Smetonos režimo bankrotą. Tuo metu galėjo atrodyti, kad iki rimto sprogimo trūksta tik menkiausios kibirkšties.

Spektaklis prasideda

Kaip tik tuomet žiūrovams pasirodė J.Paleckis. Tiesa, jo benefisas vyko ne scenoje, o Valstybės teatro fojė. Pasibaigus antrajam spektaklio "Samsonas ir Dalila" veiksmui, jis rėžė publikai liepsningą kalbą, kurioje ne tik kritikavo A.Smetonos politiką, bet ir reikalavo kuo skubiau nuversti "fašistinį režimą". Kruvinojo režimo atsakas buvo neadekvatus - nutraukti šių oratorinio meno pratybų niekas neskubėjo. Tik J.Paleckiui išsikvėpus pasirodė du policininkai ir išvedė oratorių iš salės. Po poros valandų žurnalistas buvo paleistas, nepateikus jam jokių kaltinimų. Įsitikinęs, kad "fašistinis" režimas pakankamai tolerantiškas viešiems jo kritikams, J.Paleckis pradėjo ieškoti naujų progų viešam skandalui. Ilgai to laukti nereikėjo. Pasirašius nelemtąją sutartį, kuria mainais už Vilniaus sugrąžinimą į Lietuvą buvo įsileistos sovietų karinės įgulos, Kauno karo muziejaus sodelyje valdžia surengė didžiulį mitingą. Demonstrantai patraukė link prezidentūros padėkoti Tautos vadui už sugrąžintą sostinę. Prezidentūros balkone mitinguotojus pasitikęs A.Smetona jau pradėjo sakyti kalbą, kai sodelyje pasirodė garsiai šūkaujanti kompanija, kurios priešakyje ėjo J.Paleckis. Jis ėmė šaukti, kad lietuvių tauta už Vilnių turi būti dėkinga ne Lietuvos prezidentui, o Sovietų Sąjungai ir paragino visus žygiuoti prie sovietų ambasados. Tautos vadas lyg vėjo nupūstas dingo iš balkono, bet incidentas tuo ir baigėsi. Šį kartą J.Paleckis netgi nebuvo sulaikytas.

Pamačiusi, kad gali siautėti nebaudžiama, visa šutvė patraukė prie sovietų ambasados durų, kurias jai svetingai atvėrė pasiuntinybės sekretorius Fiodoras Moločkovas. Tokiu improvizuotu priėmimu sovietų diplomatai, matyt, norėjo užglaistyti nesusipratimą, kurį prieš kelias dienas sukėlė su jais nesuderinta J.Paleckio saviveikla.

Tuomet niekas dar nežinojo, kad prieš pat pasirašant Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį, J.Paleckis kreipėsi į SSRS pasiuntinybę prašydamas patarti, kaip perimti valdžią ir sukurti vadinamąją "Lietuvos liaudies Vyriausybę". Didelei Maskvos draugo nuostabai, toks entuziazmas buvo sutiktas labai šaltai. J.Paleckis tuomet nė nenumanė, kad Kremlius rengia "teisėtą" Lietuvos sovietizavimo scenarijų, kuriame jo tipo triukšmadariams vaidmenys kol kas nenumatyti. J.Paleckio ir jo kompanijos Maskvos emisarams prireiks šiek tiek vėliau.

O kol kas, pasišildžiusi sovietų pasiuntinybėje, Kremliaus bičiulių šutvė triukšmingai išvirsta laukan ir patraukia į Mickevičiaus gatvę mitinguoti prie sunkiųjų darbų kalėjimo: nežinia, ar patikėję galutine savo pergale, ar tiesiog bandydami valdžios kantrybę. Šiaip ar taip, kantrybė, atrodo, buvo pasibaigusi: tos pačios dienos vakarą J.Paleckis suimamas ir po trijų parų arešto išsiunčiamas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tačiau nekenčiamas režimas savo priešo ten nelaiko nė trijų savaičių: gruodžio pradžioje J.Paleckiui pasiūloma per tris paras išvykti į pasirinktą užsienio valstybę. Maištininkas pasirenka Latviją, tačiau jau po mėnesio jam leidžiama sugrįžti ir apsigyventi Kėdainių apskrityje.

"Tapęs esamo režimo belaisviu, aš dar labiau įsitikinau savo teisumu", - laiške vidaus reikalų ministrui Kaziui Skučui netrukus pareikš J.Paleckis, nė nesusimąstydamas apie tai, kuo tokia opozicionieriaus veikla būtų pasibaigusi jo garbinamoje Sovietų Sąjungoje. Taigi 1940 metų gegužės mėnesį grįžęs į Kauną komunistuojantis opozicionierius jau buvo visiškai pribrendęs prisiimti Kremliaus pastumdėlio vaidmenį.

Ar apie tokį "režimo kankinio" vaidmenį jau tuomet svarstė Maskvos režisieriai - kitas klausimas. Šiaip ar taip Lietuvai priėmus nelemtąjį sovietų ultimatumą ir A.Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, prezidento pareigas perėmusiam premjerui, ketinusiam naujuoju ministru pirmininku skirti generolą Stasį Raštikį, buvo įsakmiai nurodyta to nedaryti. Lietuvos atstovams buvo leista suprasti, kad artimiausiomis dienomis bus pasiūlytas kitas, priimtinesnis Maskvai kandidatas, lyg tarp kitko pasiteiravus ir vieno mūsų delegacijos nario nuomonės apie J.Paleckį. Tai rodo, kad opozicionieriaus entuziazmas nebuvo užmirštas - tam tiesiog reikėjo sukurti teisėtumo regimybę. Stumdami savąją marionetę į aukščiausią postą, Kremliaus strategai sumanė tokią kombinaciją: pasitraukus A.Smetonai, prezidento pereigas laikinai perėmęs premjeras Antanas Merkys paveda J.Paleckiui sudaryti naują ministrų kabinetą. Tuomet A.Merkys atsistatydina pats, taip atverdamas vienadieniam premjerui kelią į aukščiausią valstybės postą. Statistai savo vaidmenis atliko nepriekaištingai, ko nepasakysi apie patį scenarijų. Ar iš nežinojimo, ar tiesiog skubėdami Maskvos emisarai išleido iš akių tai, kad pagal Konstituciją A.Merkiui pavaduojant išvykusį prezidentą, premjero pareigas turėjo perimti ne J.Paleckis, o vicepremjeras Kazys Bizauskas. Taigi nuo pirmųjų šios išradingos rokiruotės minučių Kremliaus statytinis nebuvo nei teisėta kabineto galva, nei teisėtas prezidentas.

Nuo šios akimirkos kiekvienas J.Paleckio parašas po okupantų pakištais dokumentais tampa nusikaltimu savo valstybei.

Nėra abejonių, kad tai puikiai suprato ir pats Kremliaus statytinis. Tačiau kartą peržengus lemtingą ribą, kelio atgal jau nebebuvo. Puikiai suprasdamas savo apgailėtiną vaidmenį J.Paleckis uoliai ruošia dirvą du dešimtmečius kurtos ir puoselėtos Lietuvos valstybės likvidavimui. Klusniai pasirašinėdamas specialiojo SSRS įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo pakištus dokumentus jis per kelias pirmąsias "prezidentavimo" dienas pakeitė Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovus, paskirdamas į šiuos postus užkietėjusius komunistus Antaną Sniečkų ir Mečislovą Gedvilą, kuriuos pats ką tik paleido iš kalėjimo, o iš kitų valstybės įstaigų nedelsdamas ėmėsi šalinti visus, kurie tik galėjo pasipriešinti artėjančiai aneksijai.

Sudeginti tiltai

Ar į aukščiausio pasmerktosios valstybės pareigūno vaidmenį įsijautęs J.Paleckis žinojo apie tikruosius Kremliaus kėslus? Greičiausia - taip. Ir kur kas anksčiau, nei apie juos iš SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo lūpų išgirdo Kremliuje apsilankęs vadinamosios Liaudies Vyriausybės vadovas Vincas Krėvė-Mickevičius. Apie tai galima spręsti iš paties J.Paleckio atsakymo į tiesų iš Maskvos sugrįžusio premjero klausimą: taip, žinojęs ir nuo to žinojimo neva buvo "išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavo" - tokį marionetinio prezidento atsakymą vėliau prisimins V.Krėvė.

Iš tiesų, nuo birželio 22 dienos J.Paleckis nežinia kur paslaptingai dingo: jis ne tik nebesirodė viešumoje, nebekalbėjo per radiją, bet ir neatvyko nė į vieną Vyriausybės posėdį. Vieninteliai valstybės vadovo egzistavimo pėdsakai buvo jo parašai ant įsakų, kuriais atleidžiami kariuomenės vadai, įvedamos komisarų pareigybės ir galiausiai - paleidžiamas teisėtai veikiantis Seimas. Atrodo, kad supratęs, prie ko privedė jo paties minkštakūniškumas ir garbėtroška, nominalus valstybės vadovas iš tiesų puolė į paniką. Išprotėjęs prezidentas galėjo sugriauti visus V.Dekanozovo planus, tad NKVD vyrukai pasistengė kuriam laikui izoliuoti J.Paleckį Palemone, kur juo rūpinosi žinomas to meto psichiatras Lazaris Gutmanas. "Gydymas" davė reikiamą rezultatą: pastatytas ant kojų, bet moraliai palūžęs "prezidentas" skuba skelbti vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus.

Tai, kad šis "Seimas" paskelbs Lietuvoje sovietų valdžią ir paprašys priimti ją į SSRS sudėtį, jau niekam nebebuvo paslaptis. Tačiau sustabdyti ar bent sulėtinti savo šalies žengimo į pražūtį J.Paleckis nė nesiruošia. Priešingai - pajutęs, kad V.Krėvė neketina toliau dalyvauti valstybės likvidavime, J.Paleckis pats imasi vadovauti Vyriausybės posėdžiui. Jame ministrai nė nemirktelėję pritaria nežinia kieno perengtam Rinkimų įstatymui ir nutaria juos surengti po devynių dienų.

Suprantama, pasiruošti parlamento rinkimams per tokį laiką neįmanoma jokioje normalioje valstybėje. Tačiau okupantų užsukta mašina veikia sklandžiai: po "balsavimo" Vyriausioji rinkimų komisija praneša, kad net 99,2 proc. balsų surinko nežinia iš kur atsiradusios (o vėliau taip pat staigiai išnykusios) Darbo sąjungos kandidatai.

Ir štai liepos 21-osios vidurdienį į posėdį Valstybės teatre susirinkę Liaudies Seimo atstovai per dvi su puse valandos galutinai palaidoja nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau J.Paleckis, regis, nusiteikęs pakiliai. "Kovos ir aukos, sudėtos mūsų liaudies troškimams pasiekti, ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios be vaisių, jeigu ne ta broliškoji pagalba, kurią atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji armija", - iš Liaudies Seimo tribūnos rėžia pasmerktos šalies "prezidentas". Tą pačią dieną jis pasirašo aktą, galutinai patvirtinantį, kad Lietuvos Respublika daugiau neegzistuoja.

Iš tikrųjų bent jau J.Paleckiui Lietuvos valstybė buvo nustojusi egzistuoti kiek anksčiau - antraip jis tikrai nebūtų tapęs dar vienu sovietų nusikaltimo bendrininku ir vykdytoju.

Puikiai suprasdamas, kad pamina po kojomis visus savo dar egzistuojančios valstybės įstatymus, "prezidentas" J.Paleckis nė nedvejodamas sankcionuoja buvusio ministro pirmininko A.Merkio ir užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio bei jų šeimų ištrėmimą į Sovietų Sąjungą. Netrukus gavus jo sankciją į Maskvos Lubiankos kalėjimą išvežamas ir buvęs vidaus reikalų ministras K.Skučas, ir buvęs VSD direktorius Augustinas Povilaitis. Po metų į Rytus jau dundės ištisi ešelonai, gabenantys į tremtį ir pražūtį tūkstančius niekuo dėtų lietuvių šeimų.

Kalbama, kad tuomet J.Paleckis lyg ir mėgino prieštarauti masiniams trėmimams, tačiau jo balsas nieko nereiškė. Pasirinkus okupantų įrankio vaidmenį, jo atsisakyti buvo jau nebeįmanoma. Prasidėjus karui, J.Paleckis pasitraukia į SSRS gilumą, o jam pasibaigus vėl pasodinamas į patogų LSSR Aukščiausiosios tarybos (AT) prezidiumo pirmininko kabinetą. "Vykdysime partijos nurodymus, tai pagrindinė mūsų darbo linija", - taip svarbiausias savo funkcijas jis paaiškins AT sekretoriui Juozui Naujaliui. Šis vėliau prisimins, kad J.Paleckis net nebeskaitydamas pasirašinės visus jam pakištus dokumentus, tarp jų - ir garsųjį 1957 metų nutarimą, uždraudusį iš tremties paleistiems lietuviams sugrįžti į tėvynę.

Formaliai aukščiausiame, bet jokios realios valdžios nesuteikiančiame sovietinės Lietuvos poste J.Paleckis išbuvo iki 1967 metų, paskui trejus metus ėjo dar aukštesnes, bet jau visiškai nieko nereiškiančias SSRS Tautybių tarybos pirmininko pareigas Maskvoje. Kitaip nei daugelis žinomų tarpukario Lietuvos inteligentų, jis padarė viską, kad užsitikrintų sau patogią ir ramią senatvę, tačiau taptų vienu ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"