TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nuo verdančio ežero iki "švininių blynų"

2012 08 17 11:13
Tauro apygardos štabo pareigūnai Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Juozas Ališauskas-Klaidas žvalgyboje. 1948 m. rugpjūčio 15 d. Genocido aukų muziejaus nuotrauka

1945 metų Žolinė Sūduvos laisvės kovų istorijoje buvo paženklinta daugybe svarbių įvykių. Tarp jų - garsiosios Žuvinto kautynės ir ypatingas užduotis vykdžiusios Tauro apygardos Vytauto rinktinės įkūrimas.

"Mes turime taip organizuotis, kad mūsų organizacija būtų tvirta kaip granitas ir nesugriaunama kaip jūros uola". Šie buvusio Alvito valsčiaus Lankeliškių kaimo klebono Justino Lelešiaus, vėliau tapusio į Tauro apygardą susivienijusių Sūduvos laivės kovotojų kapelionu, dienoraštyje įrašyti žodžiai tapo kūnu per 1945-ųjų Žolinę. Būtent tą dieną pasirašytu įsakymu buvo oficialiai įteisinta jau beveik mėnesį veikusi Lietuvos partizanų Tauro apygarda, apie kurią išsamiai pasakojome lygiai prieš dvejus metus. Tą pačią rugpjūčio 15-ąją buvo įkurta ir apygardos Vytauto rinktinė, kurios vadas, kovotojai ir jų žygiai nusipelno ypatingo dėmesio.

Atkuriamo Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo pareigūnai darbo metu. Iš dešinės: rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, Stasys Ališauskas-Kalinys, Juozas Ališauskas-Klaidas. 1949 m. balandžio 5 d. Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Tačiau prieš kalbėdami apie rinktinės kūrimąsi ir kovą turėtume trumpai prisiminti, kaip ir kodėl būtent tų metų vasarą laisvės kovotojams iškilo būtinybė vienytis į stambesnius, kariuomenės tradicijomis ir karine drausme pagrįstus junginius.

1945 metų žiemą, Europai jau gyvenant pergalės viltimis, o sąjungininkų vadovams Jaltoje jau tariantis dėl išlaisvintų iš nacizmo tautų likimo, Lietuvoje tebevyko nepaskelbtas kruvinas karas, apie kurio pabaigą nebuvo ir negalėjo būti nė kalbos. Partizanai tuomet dar buvo kupini vilčių atsilaikyti prieš vis stiprėjančią okupantų karo mašiną ir nevengdavo stoti į atvirą mūšį su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis. Kalniškė, Paliepiai, Seda, Virtukai - tai tik dalis vietovių, kurios įėjo į istoriją kaip didžiausių kautynių liudytojos. Visi šie pozicinio karo požymių turintys atkaklūs mūšiai pareikalavo maždaug 10 tūkst. aukų. Kitaip sakant, tuo metu žuvo maždaug pusė visos ginkluotos pokario rezistencijos dalyvių. Be to, iš partizanų būrių pasitraukė ir nemažai atsitiktinių žmonių, kurių vienintelis tikslas buvo sulaukti karo pabaigos išvengus mobilizacijos į Raudonąją armiją.

Taigi 1945-ųjų vasarą laisvės kovotojams reikėjo ne tik iš naujo telktis į didesnius junginius, bet ir įvesti juose tikrą karinę drausmę ir tvarką. Prisiminkime, kad pirmasis mėginimas sujungti partizanus į vieningą karinę organizaciją žlugo dar 1944 metų pabaigoje, žuvus svarbiausiam Lietuvos laisvės armijos organizatoriui Kaziui Veverskiui.

Pietų Lietuvoje kai kurie partizanų būriai į didesnius kovinius vienetus ėmė jungtis 1945-ųjų vasarą. Susivienijus Alytaus, Merkinės ir Marcinkonių partizanams atsirado Dzūkų grupė, kuri rudenį tapo A apygarda, o vėliau įėjo į pokario laisvės kovų istoriją Dainavos apygardos vardu.

Tuo tarpu Sūduvos miškuose kovojantys vyrai energingojo Marijampolės apskrities Skardupių parapijos klebono Antano Yliaus iniciatyva ir pastangomis liepos 19 dieną nutarė vienytis į junginį, pavadintą Tauro apygarda. Tądien Skardupių klebonijoje vykusiame pasitarime nutarta įsteigti Tauro apygardos partizanų štabą, o jo viršininku paskirti Leoną Taunį-Kovą. Oficialiai Tauro apygarda pradės veikti nuo tų pačių metų Žolinės, pasirašius ir paskelbus atitinkamą įsakymą. Rugpjūčio 15 dieną bus sudarytos ir penkios apygardos rinktinės, tarp jų - ir Vytauto rinktinė, apie kurią šiandien kalbėsime išsamiau. Bet prieš tai prisiminkime, kad ką tik įsikūrusios ir dar galutiniai neįteisintos apygardos kovotojams teko rimtas kovinis išbandymas, kuris įėjo į istoriją kaip Žuvinto kautynės arba ežero mūšis.

Ežero prieglobstyje

Šiandien net sunku patikėti, kad ramybės ir laukinės gamtos oazė  - Žuvinto ežeras ir greta jo esanti Paliomis vadinama pelkė - prieš pat 1945 metų Žolinę buvo virtusi tikru pragaru. Mėgindami įveikti sunkiai prieinamose vietose įsitvirtinusius laisvės kovotojus, okupantai šiame ties Dzūkijos ir Suvalkijos riba esančiame gamtos kampelyje buvo priversti pasitelkti ne tik sunkiąją artileriją, bet ir aviaciją.

Apie tai, kad Žuvinte sutelktos didelės partizanų pajėgos, priešas žinojo jau seniai, tačiau pulti čia įsitvirtinusių laisvės kovotojų ilgą laiką nesiryžo. Žuvintas ir Palios - tai ne miškas, kurį galima iššukuoti ilgomis kareivių grandinėmis. Kova ežere ir pelkėje reikalavo visai kitokios taktikos, o svarbiausia - itin didelių pajėgų, kurias sukoncentruoti okupantai, matyt, buvo pajėgūs tik pasibaigus karui.

Partizanų stovyklos Žuvinte gerokai skyrėsi nuo miškuose įrengtų kovotojų bazių. Nemažai jų buvo įrengta ežero salose, kurias net sunku pavadinti tikromis salomis. Tvirtos žemės po kojomis čia nebuvo - iš vandens augalų ir nendrių į storą kilimą susipynusios salos greičiau priminė gyvus plaustus, galinčius išlaikyti vos keletą žmonių. Trims ar keturiems kiekvienoje tokioje salelėje įsikūrusiems vyrams pastogę teikdavo tik paprasta brezentinė palapinė, nuo nuolatinės kaulus smelkiančios drėgmės gelbėdavo krosnelė, ant kurios partizanai džiovindavo permirkusius batus ir drabužius. Vienintelis ryšys su pasauliu buvo valtis. Nesunku įsivaizduoti, kiek Žuvinto kovotojų gyvenimas skyrėsi nuo miškų stovyklose ar žeminėse įsitaisiusių jų brolių kasdienybės.

Kita vertus, pati gamta Žuvinto stovyklas pavertė sunkiai įveikiamomis tvirtovėmis. Nuo sausumos jas skyrė ne tik ežero vanduo, bet ir klampūs, sunkiai prieinami jo krantai. Net ir pašalus, ežeras apsitraukdavo plonu ledo sluoksniu, kuriuo nei pereisi, nei perplauksi. Taigi užpulti partizanų stovyklų iš pasalų buvo neįmanoma. Sunaikinti jas buvo galima nebent labai didelėmis pajėgomis, apginkluotomis sunkiąja kovine technika. Ji ežero apylinkėse pasirodė rugpjūčio 5 dieną.

"Sekmadienis. Gražus oras, valstiečiai vežė rugius į kluonus. Partizanai gyveno Kiaulyčkampy ir kitose neprieinamose ežero salose. Ryšys su kaimais dėl nuolatinių rusų pasalų buvo nutrūkęs. Partizanai nežinojo, kokia tikra padėtis, ir nesuprato, kas darosi. Jie manė, kad rusai iš Vokietijos fronto atitraukia savo kariuomenę į Rusiją. Vyko didžiulis karinių dalinių judėjimas. Prie ežero ir Palių buvo sutrauktos milžiniškos pajėgos: šarvuočiai, lengvosios patrankos, net lėktuvai, gausybė sausumos kariuomenės. Vietiniai gyventojai, pamatę pavojų, pakabino baltas paklodes - davė ženklą, kad vyrai pasitrauktų. Partizanai dar nepatikėjo, kad šitokios jėgos sutrauktos dėl jų galvų. Dėl visa ko jie užsimaskavo ir laukė, kas bus", - taip okupantų karinės operacijos prieš Žuvinto partizanus pradžią dokumentinėje apybraižoje "Motinėle, auginai" aprašo tuomet Suvalkijoje gyvenusi rašytoja Antanina Garmutė.

Per "blynų baliumi" pramintą Marijampolės partinės ir sovietinės valdžios veikėjų  sunaikinimo operaciją sužadėtinius vaidinęs partizanas Juozas Pyplys-Mažytis ir ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė

Pragaras prie Palių

Naktį į rugpjūčio 8-ąją kariuomenė jau buvo apsupusi Žuvintą ir Palias glaudžiu žiedu. Maždaug už 3 kilometrų į rytus nuo ežero pakrantės esančiame Liepakojų kaime ant kalvelės įsitaisė artilerijos baterija. Priešas laukė signalo pradėti puolimą.

Ir štai rugpjūčio 8-ąją netrukus po vidudienio iššauta raketa paženklina atakos pradžią. Tą pačią akimirką iš visų pusių į ežerą pasipila uraganinė kulkosvaidžių ugnis. Netrukus prabyla ir minosvaidžiai, taikydami į salas. Tačiau didesnės žalos jie nepadaro - pramušę gyvą salelių kilimą jie neria į ežero vandenį ir tik tuomet sprogsta, išmesdami į paviršių purvino vandens purslus. Tuo tarpu pačios salelės plūduriuoja kaip plūduriavusios. Blogai tik tai, kad vienas minosvaidžio sviedinys sunaikina valtį su maisto atsargomis.

Trauktis iš apsupto ežero beveik nėra kur. Vienai partizanų grupei pavyksta prasiveržti į Palias ties Kiaulyčios upeliu, tačiau netenka dvylikos kovotojų. Dar keli partizanai valtimi nusiiria iki kranto ir pasislepia šieno kupetoje, bet užklupę priešai subado juos durtuvais.

Maždaug po pusvalandžio priešas pradeda lemiamą šturmą. Valtimis ir iš lentų bei durų pasidarytais plaustais jie mėgina pasiekti ežero salas. Beviltiškos pastangos - partizanų ugnis skandina priešus vieną po kito. "Mačiau viską iš tolo. Partizanų pašautos pilnos kareivių valtys nėrė į dugną. Lemties valia įvyko neįtikėtinas dalykas - dauguma Palių vyrų išėjo iš šio apsupimo. Iki šios dienos neaišku, kas juos išgelbėjo: ar malda, ar vado sumanumas, ar kažkas išvedė slaptu takeliu iš Palių. Pagrindinės partizanų jėgos atsitraukė, palikdamos kritusius kovos lauke", - jau minėtai A.Garmutei vėliau pasakos viena šio mūšio liudininkė.

Kitą dieną kareiviai vis dėlto pasiekė salas, tačiau partizanų ten neberado. Nieko neaptiko ir virš ežero skraidantys lėktuvai. Pasitraukę iš nepatogių gynybai vietų, vieni kovotojai ilgai tūnojo pasislėpę vandenyje, o vėliau, išsisklaidę mažomis grupelėmis, pasitraukė į artimiausius kaimus arba pasislėpė Paliose. Viena keliomis valtelėmis besitraukianti kovotojų grupė pateko į pasalą, tačiau, stojusi į mūšį, privertė priešą trauktis. Salas pasiekusiems sovietų kareiviams nebeliko nieko kita, kaip tik sunaikinti ten paliktas partizanų palapines ir sudeginti valtis. Suprasdami, kad jokios pergalės nepasiekė, priešai dar gerą savaitę laikė apsupę Žuvintą, tačiau ir tuomet nieko nepešė. Galiausiai kariuomenei pasitraukus kovotojų gyvenimas vėl grįžo į normalias vėžes.

Švininiai Užgavėnių blynai

Žuvinto mūšį galima laikyti bene didžiausio masto ir, ko gero, paskutinėmis kautynėmis Sūduvos žemėje, į kurias sovietiniai okupantai metė ne tik enkavėdistų, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Netrukus tiek Suvalkijos, tiek visos Lietuvos partizanams teko keisti kovos taktiką. Laisvės kovotojai suprato, kad ilgai trunkantys atviri mūšiai bus pragaištingi, nes jau nuo 1946 metų sovietai Lietuvoje sutelkė maždaug 15 tūkst. kovai su partizanais specialiai parengtų karių. Atsakydami į tai partizanai iš didelių miško stovyklų persikėlė į gerai užmaskuotus bunkerius, ėmė veikti nedidelėmis, 5-20 vyrų, grupėmis, kurios netikėtai užpuldavo priešą ir taip pat staigiai atsitraukdavo.

Nuo kautynių Žuvinte iki 1952 metų sausio Sūduvoje veikusios Tauro apygardos teritorijoje priskaičiuojama mažiausiai 40 didesnių ar mažesnių kautynių ar kitokio pobūdžio kovinių operacijų. Vis dėlto atviri mūšiai laikui bėgant vis labiau tapo gynybiniai ir kildavo per vadinamąsias karines-čekistines operacijas, kai priešai, dažniausiai šnipų ar išdavikų informuoti, užpuldavo laisvės kovotojų stovyklas. Tuo tarpu puolamieji partizanų veiksmai vis dažniau būdavo nukreipti prieš stribus, sovietinius ir partinius aktyvistus, vietos NKVD veikėjus. Tokiomis operacijomis ypač pasižymėjo Tauro apygardos Vytauto rinktinė, veikusi Marijampolės, Kalvarijos, Liulavo, Alvito, Keturvalakių, Bartininkų, Kybartų, Pajavonio, Gražiškių, Vištyčio ir Vilkaviškio valsčių teritorijose.

1945 metų rugpjūčio 15-ąją ką tik sukurtos rinktinės vadu buvo paskirtas vienas Tauro apygardos kūrėjų Vytautas Gavėnas-Vampyras. Nors V.Gavėnui tuomet buvo tik 23 metai, jis jau buvo patyręs pogrindininkas, antisovietinėje veikloje dalyvaujantis nuo pat okupacijos pradžios. Tiesa, ši veikla netrukus galėjo baigtis Sibiro lageriu ar net mirtimi - 1941 metų gegužę, mėgindamas nelegaliai pereiti į Lietuvą iš Rytprūsių, kur buvo nuvykęs organizaciniais reikalais, V.Gavėnas buvo sovietų pasieniečių suimtas ir atsidūrė Marijampolės kalėjime. Nuo tragiškos lemties būsimą partizanų rinktinės vadą tuomet išgelbėjo prasidėjęs Birželio sukilimas.

Nacių okupacijos metais V.Gavėnas buvo aktyvus Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) narys, dirbo šios organizacijos štabe. 1944-aisiais, į Lietuvą sugrįžus sovietams, jis sutelkė nedidelį kovotojų būrį, kurį sudarė aplink Marijampolę esančių Marijampolės apskrities Ožkasvilių, Valavičių, Širvydų ir kitų kaimų vyrai. Kiek vėliau, susiformavus ir kitiems kovotojų būriams, V.Gavėnas-Vampyras suvienijo juos į rinktinę, kuri netrukus įsiliejo į kuriamą Tauro apygardą. Rinktinė, kurią pradžioje sudarė į keturias kuopas suskirstyti 40 vyrų, buvo itin gerai organizuota ir drausminga, tad jos kovotojams buvo patikimos ypač sudėtingos užduotys, neretai - net ir už Lietuvos ribų.

Vieną drąsiausių operacijų Vampyro vadovaujamos rinktinės partizanai surengė per 1947 metų Užgavėnes - vasario 18 dieną. Šis žygis buvo ypatingas jau vien todėl, kad vyko ne kaime ar nedideliame miestelyje, o pačiame apskrities centre Marijampolėje. Operacijos, vėliau pramintos "blynų baliumi", tikslas buvo sunaikinti mieste veikiančius arčiausius sovietinio administracijos aparato bei vietos milicijos ir MGB veikėjus.

Užgavėnės šiai operacijai buvo pasirinktos neatsitiktinai - mat prieš prasidedant gavėniai būdavo rengiama daug triukšmingų pasibuvimų, ypač vestuvių ir sužadėtuvių. V.Gavėno vadovaujami kovotojai nutarė tuo pasinaudoti ir pakviesti sovietinius valdininkus į inscenizuotas rinktinės kovotojo Kazimiero Pyplio-Mažyčio ir partizanų ryšininkės apskrities Socialinio aprūpinimo skyriaus buhalterės Anelės Senkutės-Pušelės sužadėtuves.

Prisikviesti į "sužadėtuves" vietos partinius ir sovietinius šulus Pušelei nebuvo sunku - Socialinio aprūpinimo skyriaus buhalterę jie gerai pažinojo ir ja pasitikėjo. Tačiau kaip pristatyti jiems niekada nematytą "sužadėtinį", kad jis nesukeltų įtarimo? Buvo nutarta, kad dar ruošiantis puotai Pušelė savo draugėms jį pristatys kaip Vilniaus miesto sporto komiteto instruktorių. Tokiam vaidmeniui dvimetrinis partizanas Mažytis labai tiko.

Pažymėsime, kad pradžioje likviduoti Marijampolės valdžios ir saugumo viršūnėlę buvo planuojama tyliai, įpylus jiems į degtinę nuodų. Tačiau šis planas žlugo - nei Marijampolėje, nei Kaune stipriai ir greitai veikiančių nuodų gauti nepavyko. Tuomet imtasi kitokio plano. Štai kaip apie jį raporte Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui vėliau rašė rinktinės vadas V.Gavėnas:

"Pas. kov. Pušelė 1947 m. vasario 18 d. vakarui suruošia balių ir pakviečia Marijampolės apsk. ir miesto kompartijos I sekretorių St. Bakevičių, apsk. vykd. komiteto pirmininką Rutkauską, vyr. MGB tardytoją Greisą, pasų biuro vedėją Gurevičių, valsč. vykd. komiteto pirmininką Krikščiūną ir kitus, pakviestieji gali dalyvauti su savo žmonomis ir savais svečiais. Be šeimininkės Pušelės, baliuje dalyvauja ryšininkė Saulutė, "valdininkas iš Vilniaus" Mažytis ir kitos Pušelės draugės. Balius vyksta antrame namo aukšte, apačioje gyvena vienas milicijos pareigūnas. Aš su Rinkt. štabo pareigūnais Oželiu ir Plunksna, kuopų vadais Diemedžiu ir Viesulu, kovotoju Baritonu priartėjame prie numatytos vietos, atitinkamai išsidėstome, ir aš su žvalgybos sk. virš. turėjome įeiti į vidų sunaikinti bolševikų, o Pušelė, Saulutė ir Mažytis, apsiginklavę pistoletais, muša iš vidaus. Adjutantas Plunksna lieka namo viduje, likusieji išsidėsto prie namo. Visi kovotojai apsirengę rusiškom uniformom."

Ties žlugimo riba

Deja, viskas vyko ne taip sklandžiai, kaip buvo suplanuota. Svarbiausi partizanų taikiniai - Marijampolės MVD viršininkas Kliučionokas, jo pavaduotojas Aronas Greisas, apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Benas Rutkauskas ir partijos sekretorius Riauba į vaišes kažkodėl neatvyko. Operacija atsidūrė ant žlugimo ribos. O kas, jei šie aukšti funkcionieriai žino apie partizanų planą, ir namą Trakiškių gatvėje tuoj apsups ginkluoti enkavėdistai? Tiesa, po kurio laiko į butą įvirto gerokai pavėlavęs Marijampolės pasų stalo viršininkas Borisas Gurevičius, tačiau jo pasirodymas įtampos nesumažino. Greičiau atvirkščiai. Iš milicijos funkcionieriaus elgesio ir įkyrių jo klausimų buvo aiškiai matyti, kad šis labai abejoja "sužadėtinio" legenda.

Žinoma, neatvykus pagrindiniams čekistams, operaciją buvo galima ir atšaukti. Tačiau pasirodžius B.Gurevičiui trauktis taip pat buvo rizikinga - Mažytis jautė, kad tokiu atveju "svečiai" gali jį sulaikyti. Nutaikiusi progą Pušelė nepastebimai palieka įsilinksminusią kompaniją ir skuba prie geležinkelio stoties, pas ženklo pulti laukiančius Vampyro kovotojus. Rinktinės vadas nutaria, kad "akcijos tikslingumo ir vykdymo klausimo sprendimas priklauso Mažyčiui".

Išgirdęs tokią Pušelės parneštą žinią, K.Pyplys nutarė nebedelsti. Nurodęs Pušelei pripildyti taures iš ką tik atneštų pilnų degtinės butelių, jis laukė sutarto tosto "Už Staliną!" Tačiau išgerti už savo patroną "svečiams" nebebuvo lemta - tarpduryje pasirodęs Mažytis iš dviejų pistoletų paleistais šūviais per kelias sekundes paklojo okupantų tarnus, šiems net nespėjus išsitraukti iš dėklų savo ginklų. Taiklūs Mažyčio šūviai pakirto visus į "balių" atvykusius okupantų funkcionierius - Marijampolės apskrities partijos sekretorius Steponas Bakevičius, MVD pasų skyriaus viršininkas B.Gurevičius, Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Jasiūnas krito iš karto, o pastarojo pavaduotojas Eduardas Frankas netrukus mirė ligoninėje.

Mažytis, Pušelė ir dar viena ryšininkė Janina Kazelytė-Saulutė, susirinkę nukautų priešų ginklus, skubiai pasitraukė iš miesto jų laukusiomis partizanų parengtomis rogėmis. Tiesa, abi merginos buvo nesunkiai sužeistos rikošetu atšokusių kulkų, tačiau rimtesnės grėsmės šie sužeidimai nekėlė.

Tuo tarpu "sužadėtuvėse" akordeonu griežęs MVD buhalteris Juozas Taraila, nors jam buvo peršauta gerklė, sugebėjo nusigauti į milicijos būstinę. Negalėdamas kalbėti jis raštu pranešė apie įvykdytą "teroro aktą".

Marijampolės baudėjo galas

Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Marijampolės enkavėdistų viršininko pavaduotojas A.Greisas, kuris nežinia dėl kokių aplinkybių neatvyko į lemtingąsias "sužadėtuves". Dabar atsiteisti su tokį įžūlų išpuolį surengusiais partizanais buvo jo garbės reikalas. Tačiau viskas išėjo kitaip.

A.Greiso vadovaujama operatyvinė grupė drauge su Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko daliniais nedelsdami apsupo geležinkelio stoties rajoną ir namą Trakiškių gatvėje. Visuose iš miesto vedančiuose keliuose milicijos ir enkavėdistų patruliai kruopščiai tikrino automobilius ir vežimus, o stribai su reguliariosios kariuomenės kareiviais krėtė visas apylinkių sodybas, ieškodami aukšto vyro ir dviejų tamsiaplaukių merginų. Tačiau šie dingo kaip į vandenį.

Keršydami už šią akciją enkavėdistai pradėjo suiminėti visus įtartinus asmenis. Vieną jų - legaliai gyvenantį septintos klasės gimnazistą, kovotojams žinomą Šarūno pravarde iš klasės, lydimas ginkluoto kareivio, išsivedė pats A.Greisas. Pakeliui į saugumo būstinę Šarūnas paprašė enkavedisto leisti jam užsukti į namus, kad pasiimtų šiltesnių drabužių. A.Greisas, tikėdamasis tuo pačiu pašniukštinėti įtariamojo namuose, sutiko įvykdyti šį prašymą, nė nenujausdamas, kad tuo pasirašė sau mirties nuosprendį.

Įtarumu ir atsargumu garsėjantis enkavėdistas nė nenujautė, kad jauno vaikino spintoje tarp drabužių gali būti paslėptas pistoletas. Rausdamasis lentynoje Šarūnas nepastebimai išsitraukė ginklą ir, prisidengdamas paltu, įsikišo jį į kelnių kišenę. Beliko atlaužti gaiduką. Negarsus spragtelėjimas neliko Greiso nepastebėtas, bet buvo jau per vėlu. Po neilgų grumtynių Šarūnas šūviu į kaktą paklojo patyrusį enkavėdistą. Prie namo laukiantis kareivis, išgirdęs šūvį ir pamatęs, jog iš namo išeina niekieno nelydimas sulaikytasis, leidosi į kojas, o Šarūnas netrukdomas pasitraukė iš miesto. A.Greiso likvidavimas buvo didelis smūgis Marijampolės saugumiečiams - po šio nutikimo "blynų baliaus" byla taip ir nebuvo atskleista.

Tai tik viena drąsi Vytauto rinktinės kovotojų surengta akcija. Tų pačių metų kovą Vampyro ir Mažyčio vadovaujami vyrai netoli Buktos per dešimt minučių sunaikino beveik visus Liudvinavo saugumiečius, gudrumu išvilioję juos iš miestelio. Be to, kaip jau minėjome, rinktinės vyrams teko ir kitos labai sudėtingos užduotys, tarp jų - veikiant Lenkijos teritorijoje organizuoti visas vieno Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrėjų Juozo Lukšos išvykas už "geležinės uždangos". Tačiau tai - jau visai kita istorija, prie kurios mes dar būtinai sugrįšime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"