TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nutrūkęs skrydis

2010 10 15 0:00
Lietuvos kariuomenės aviacijos viršininkas, inžinierius konstruktorius, generolas A.Gustaitis prie vieno iš jo paties sukonstruotų lėktuvų ANBO-IV. Kaunas, 1938 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1941 metų spalio 16 dieną Maskvos NKVD kalėjime buvo sušaudytas Antanas Gustaitis - žymus aviacijos konstruktorius, brigados generolas, Lietuvos karo aviacijos viršininkas. Apie kai kuriuos jo gyvenimo ir veiklos epizodus prabėgomis jau esame užsiminę ir anksčiau, tačiau dramatiškas šio neeilinio žmogaus likimas nusipelno atskiros istorijos.

A.Gustaičio sąmoningo gyvenimo pradžia nedaug skiriasi nuo daugelio to meto Lietuvos inteligentų likimo. Netoli Sasnavos esančiame Obelinės kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimęs jaunuolis svajojo apie mokslus, įstojo į Marijampolės gimnaziją, bet Pirmojo pasaulinio karo sūkurys nubloškė jį į Rusiją - gimnazija ir jos mokiniai buvo evakuoti į Jaroslavlį.

Gimnazijoje A.Gustaitis garsėjo kaip gabus šachmatininkas ir puikus matematikas. Tiesa, nesvetimi jam buvo ir kiti dalykai - muzika, literatūra, sportas. Vis dėlto jaunuolio širdis labiausiai linko į tiksliuosius mokslus. Tad baigęs gimnaziją 1916 metų gegužę A.Gustaitis sėkmingai įstojo į Peterburgo kelių inžinerijos institutą. Tai nebuvo sunku, turint galvoje, kad jo brandos atestato visų dalykų vidurkis siekė 4,76 balo, o iš matematikos jis buvo absoliutus penketukininkas. Tačiau baigti inžinerijos mokslų būsimajam lakūnui ir konstruktoriui taip ir neteko. 1917 metais, į kariuomenę pradėjus mobilizuoti studentus, A.Gustaitis buvo išsiųstas į Konstantino artilerijos mokyklą Petrograde. Jau tada jis pasvajodavo apie aviaciją, bet prašytis ten nedrįso, nes abejojo dėl savo galimybių praeiti itin griežtą medicinos komisiją.

Kelias į padanges

Tačiau istorijos įvykiai viską surikiavo savaip. 1917 metų spalį valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai, o 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kaip ir dauguma tuo metu Rusijoje gyvenusių lietuvių, A.Gustaitis veržte veržėsi namo. Tų pačių metų rudenį jis grįžo į Marijampolę, kur ketino mokytojauti savo baigtoje gimnazijoje. Bet likimas pasitvarkė kitaip - netrukus paaiškėjo, kad ką tik atkurtai Lietuvos valstybei niekas ramiai gyventi neleis - laisvę teks apginti ginklu. Taigi 1919 metų kovo 15 dieną A.Gustaitis įstojo į kariuomenę ir buvo paskirtas mokiniu į Karo aviacijos mokyklą. Taip netikėtai išsipildė tai, apie ką būsimasis lėktuvų konstruktorius ir karo aviacijos viršininkas nedrąsiai pasvajodavo dar Petrograde.

Reikėtų pažymėti, kad A.Gustaitis iš karto išsiskyrė iš kitų mokyklos kursantų, nes ne tik pats mokėsi, bet ir kitus mokė. Mat inžinerijos mokslų ragavusiam jaunam vyrui buvo patikėta dėstyti draugams trigonometriją, o už tai net buvo mokamas dėstytojo atlyginimas. Tačiau išmokti valdyti lėktuvą jam buvo ne lengviau nei kitiems: praktikuotis skraidyti teko senais mokomaisiais "Albatrosais", kuriems katastrofiškai trūko degalų. Buvo prieita net iki to, kad norėjusiems skraidyti mokiniams tekdavo patiems pirktis benzino iš tuomet klestėjusių spekuliantų. Tačiau net ir tai neatbaidė būsimų pilotų nuo padangių traukos.

1919 metų gruodžio 16 dieną Karo aviacijos mokykla išleido pirmąją ir vienintelę laidą: 23 inžinerijos leitenantus ir 13 puskarininkių. Po mėnesio leitenantas A.Gustaitis buvo paskirtas mokomojo būrio vado padėjėju, balandį - lakūnu mokiniu, o vasarą jo jau laukė pirmosios kovinės užduotys.

Taigi liepos 18-ąją jam teko pakilti į pirmąjį žvalgybinį skrydį, tiesa, tądien prie "Albatroso" šturvalo sėdėjo dar ir kitas pilotas. O rugsėjo 3 dieną jis jau savarankiškai pilotavo lėktuvą į trumpam Lietuvai sugrįžusį Vilnių. Netrukus jauno piloto lauks ir sudėtingesnės užduotys, kurių viena vos nesibaigs tragiškai.

1920 metų spalio 4 dieną A.Gustaičiui ir dar keliems jo kovos draugams buvo įsakyta subombarduoti Varėnos stotyje lenkų užgrobtą šarvuotą traukinį "Gediminas". Šią užduotį turėjo atlikti penkių lėktuvų grupė - trys greitaeigiai LVG ir du "Albatrosai", kurių vieną pilotavo A.Gustaitis. Deja, būsimas karo aviacijos viršininkas ne tik neįvykdė jam patikėtos užduoties, bet ir per plauką išvengė mirties dar Kaune: ir taip jau nerangus A.Gustaičio "Albatrosas", prikrautas sunkių bombų, tapo sunkiai valdomas. Vos atsiplėšęs nuo žemės, jis staiga prarado greitį ir kaip akmuo krito žemyn. Laimei, nė viena lėktuve buvusi bomba nesprogo. Dar įdomiau, kad nors iš "Albatroso" liko tik laužo krūva, tiek A.Gustaitis, tiek su juo skridęs žvalgas Romas Šidlauskas per šią avariją atsipirko tik keliomis mėlynėmis. Regis, tų metų spalis pilotui buvo tikrai nesėkmingas: nepraėjus nė savaitei jis užsidirbo papeikimą "už neatsargų apsiėjimą ir apvertimą orlaivio".

Tačiau šie nemalonumai, matyt, lydintys kiekvieną pradedantįjį pilotą, neatšaldė A.Gustaičio entuziazmo ir nesutrukdė jo tolesnei karjerai. Priešingai - paaukštinimas sekė paaukštinimą.

1921 metų kovo 1 dieną pilotas buvo paskirtas į Antrąją oro eskadrilę, 1922 metų liepą baigęs aukštojo pilotažo kursus, jis tapo pirmosios oro eskadrilės lakūnu, o 1923 metų kovą A.Gustaitis - jau vyresnysis leitenantas ir Mokomosios eskadrilės vadas. Rudenį jis buvo paskirtas aukštojo pilotažo instruktoriumi ir net trumpai ėjo aviacijos viršininko pareigas.

ANBO triumfas

Vis dėlto vien karjeros ir padangių aukštumų A.Gustaičiui neužteko; jaunas vyras turėjo dar vieną svajonę - sukurti ir pakelti į dangų savo paties konstrukcijos orlaivį. Juo labiau kad tuo metu virš Aleksoto jau skraidė pirmojo lietuvio aviacijos konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus sukurti "Dobi-I" ir "Dobi-II."

"Antanas nori būti ore" - šių keturių žodžių pirmosios raidės ANBO po poros metų taps išsipildžiusios A.Gustaičio svajonės simboliu. Jai paaukotas visas laisvalaikis, visi turimi pinigai. Ir štai 1925 metų liepos 14-osios popietę konstruktoriaus kūrinys išstumiamas iš angaro. Mikliai įsiropštęs į kabiną A.Gustaitis paleidžia lėktuvo variklį ir kopia aukštyn. Po gero pusvalandžio grakščių viražų ANBO sklandžiai nutūpia aerodromo žolėje, jo konstruktorių ir pilotą džiaugsmingai sveikina bičiuliai aviatoriai. Tuomet niekas dar nenujautė, kad netrukus ANBO taps vienu geriausių Europoje karo lėktuvų.

Šio nedidelio, nelabai greito ir ne itin galingo lėktuvo pasirodymas tądien tapo didele švente, prie kurios prisijungė ne tik aviatoriai, bet ir daug tuometės Kauno bohemos atstovų. Karininkų ramovėje už konstruktoriaus sėkmę tostus sakė Kipras Petrauskas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas. Bet šampano purslai ir žvilgantys dūdų orkestro trimitai neapsuko galvos konstruktoriui: jis jau mąstė apie naujus, tobulesnius ANBO modelius.

Ne veltui sakoma: "Stenkis, ir Dievas tau padės."

Iš tikrųjų A.Gustaičiui netrukus atsivėrė puikios galimybės įgyvendinti savo planus: 1925 metų spalį, gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją, jis išvyko studijuoti lėktuvų konstravimo į aukštąją Paryžiaus aeronautikos mokyklą.

Baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą, A.Gustaitis ėmėsi organizuoti serijinę lėktuvų ANBO gamybą. Taip jau sutapo, kad jo triumfo diena vėl tapo liepos 14-oji - būtent tą 1932 metų dieną į orą pirmą kartą pakilo ANBO-IV, netrukus pelnysiantis šlovę visoje Europoje. Netrukus bus pradėta kalbėti, kad ANBO-IV savo charakteristikomis gerokai lenkia daugelį kitų Europos valstybių žvalgybinių lėktuvų. 1934-aisiais, minint Dariaus ir Girėno žūties metines, A.Gustaičio vadovaujamas trijų ANBO-IV skrydis aplink Europą sukels neregėtą furorą Senojo žemyno sostinėse. Birželio 25-osios rytą pakilę Kaune, trys lėktuvai nuskrido 12 tūkst. kilometrų, aplankydami Stokholmą, Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį, Londoną, Paryžių, Marselį, Romą, Udinę, Vieną, Prahą, Budapeštą, Bukareštą, Kijevą ir sukeldami neregėtą aviatorių, visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą bei pagyras.

Paskutinis eskadrilės maršruto taškas, prieš sugrįžtant į Kauną, buvo Maskva. Čia Lietuvos lakūnai buvo sutikti itin pompastiškai. Milžiniškas plakatas, sveikinantis draugiškos Lietuvos lakūnus, SSRS karinių oro pajėgų vado surengti iškilmingi pietūs, grandioziniai mitingai, viešnagės Maskvos įmonėse, naujų sovietinių karo lėktuvų apžiūra, panegirika spaudoje... Ar tuomet kas nors galėjo pamanyti, kad visa tai buvo danajų dovanos? Galimas dalykas, kad Maskva jau tuomet nusižiūrėjo retų gabumų lietuvį konstruktorių, kurį galima panaudoti savo tikslams ir kuriam atsisakymas bendradarbiauti su sovietais kainuos gyvybę. Po septynerių metų tai įvyks ne kur kitur, o toje pačioje Maskvoje, kadaise sutikusioje jį kaip garbingą svečią ir didvyrį!

Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas, liepos 19 dieną 18 valandą, tiksliai numatytu laiku nusileidęs Kaune, A.Gustaitis imasi kurti naujus ANBO modelius. Šį darbą vainikavo 1938 metais pradėtas statyti lengvas dvivietis bombonešis ANBO-VIII, kuris pirmą kartą į orą pakils 1939 metų rugsėjo 5 dieną, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

Reikia pažymėti, kad A.Gustaitis tuo metu jau buvo ne vien lėktuvų konstruktorius ir bandytojas. Dar 1934 metų gegužės 9 dieną jis buvo paskirtas Lietuvos karo aviacijos viršininku, 1937 metais jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis. Būtent šios dvi aplinkybės ir generolo nenoras bendradarbiauti su okupantais nulėmė tragišką jo likimą. Netrukus jis bus priverstas ne tik savo rankomis sunaikinti tai, ką kūrė beveik du dešimtmečius, bet ir priimti sprendimą, galiausiai kainuosiantį jam gyvybę.

Okupantų vilionės

Lietuvos vyriausybei priėmus Maskvos ultimatumą ir sutikus įsileisti papildomas Raudonosios armijos įgulas, ankstų birželio 15-osios rytą atvykęs į Kauno aerodromą, A.Gustaitis jau rado čia šeimininkaujančius sovietų kareivius. Generolu Lebedevu prisistatęs Raudonosios armijos karininkas ne tik nesutiko paaiškinti, kiek laiko ir kokiais tikslais sovietai naudosis aerodromu, bet ir apskritai nesileido su Lietuvos karo aviacijos viršininku į jokias kalbas. O juk birželio 16 dieną buvo numatyti planiniai lietuvių eskadrilės ir aviacijos mokomosios grupės skrydžiai. A.Gustaitis aerodromo komendantui nurodė skubiai susisiekti su sovietų karo aviacijos štabu ir išsiaiškinti, ar raudonarmiečių buvimas tam nesutrukdys. Po ilgų aiškinimųsi sovietų kariškiai sutiko susitikti su A.Gustaičiu kitą dieną dešimtą valandą ryto.

A.Gustaitis aerodrome randa bent 30 sovietų naikintuvų ir gerą pusšimtį bombonešių. Prie angarų stovi sovietų sargybiniai, kurie nieko vidun neįleidžia Tiesa, aerodromą saugo ir mūsų kariai, bet tai jau paskutinė tokia diena - rytoj sovietai pareikš visą aerodromo apsaugą perimantys savo žinion.

O kol kas su A.Gustaičiu susitikę du aukšti sovietų aviacijos karininkai gana mandagiai, bet tvirtai pareiškia pageidaujantys, kad lietuvių kovinės eskadrilės kol kas neskraidytų. Kiek truks tas "kol kas", niekas negali aiškiai atsakyti. Vėliau paaiškės, kad šis laikinumas tęsis iki pat tos akimirkos, kai Lietuva bus formaliai inkorporuota į SSRS sudėtį.

Netrukus A.Gustaičio laukia dar viena nemaloni misija. Sovietams palanki Lietuvos karinė vadovybė siunčia jį į Maskvą - susitarti dėl sovietinių naikintuvų pirkimo naujai formuojamoms Lietuvos karinių oro pajėgų eskadrilėms. Iš pirmo žvilgsnio ir ši generolo viešnagė Maskvoje nedaug skiriasi nuo jau minėtos ANBO-VIII eskadrilės sutikimo: vaišėmis nukloti stalai, tostai, draugiškos kalbos... Dabar niekas negali pasakyti, ar tuomet A.Gustaitis suvokė, kad lėktuvų pirkimas buvo tik pretekstas - regis, sovietų vadovybė jau zondavo realias galimybes įkalbėti gabų konstruktorių dirbti Maskvai.

Šiaip ar taip, sugrįžęs iš Maskvos Lietuvos karo aviacijos viršininkas pareiškė, kad sovietiniai naikintuvai ir pasenę, ir niekam tikę, ir per brangūs, todėl jų pirkti neverta.

Supratę, kad meduolis nepadeda, sovietų emisarai griebėsi botago. Netrukus Lietuvos karo aviacijos vadovybė gavo sovietų pranešimą, esą Palangos aerodrome dislokuota lietuvių eskadrilė rengiasi susikauti su ten pat esančiais sovietų karo lakūnais. A.Gustaitis skubiai nuvyko į Palangą. Apklausus abiejų dalinių vadus paaiškėjo, kad visi šie kaltinimai tiesiog laužti iš piršto. Generolui kilo negeras įtarimas - ar tokie pareiškimai nebus sąmoninga sovietų provokacija ir ar tai galiausiai nebus susiję su ketinimais palaidoti ne tik Lietuvos aviaciją, bet ir visą mūsų valstybę.

Įtarimai netruko pasitvirtinti. Panašios istorijos bent jau Palangoje ėmė kartotis dažnai. Neva iš aerodromo apylinkėse gyvenančių žmonių namų kažkas kažkam šviesomis signalizuoja apie čia esančių sovietų lėktuvų skaičių ir tipus, tad būtų geriausia šiuos gyventojus iškeldinti kur nors toliau. Po ilgų aiškinimųsi ir bendrų naktinių stebėjimų tapo akivaizdu, kad visa tai - irgi prasimanymai. Tiek ši, tiek vėlesnės provokacijos nedavė jokių rezultatų, bet, kaip vėliau prisimins tuometis Kauno aerodromo komendantas Ignas Šešplaukis, A.Gustaičio kantrybė vieną kartą trūko. "Tegu juos velniai! Ko tik tie šunsnukiai nesugalvoja, visokių niekšybių!" - piktinosi generolas.

Viena tokių niekšybių A.Gustaičiui buvo itin skausminga: jam buvo pavesta per penkis mėnesius likviduoti Lietuvos karo aviaciją. Sunku pasakyti, ką jautė generolas, matydamas, kaip jo puoselėtas ANBO-VIII, išmestas iš Fredos dirbtuvių, rūdija lietuje. "Kaip jie viską niekina, kokie idiotai, net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga", - stebėdamas, kaip raudonarmiečiai vos ne į gabalus drasko lėktuvus ir ką galėdami tempia kas kur, kalbėjo generolas.

Pavėluotas sprendimas

Pasibaigus aviacijos perdavimui, A.Gustaitis, nenorėdamas turėti jokių reikalų su okupantų kariuomene, pasiprašė į atsargą. Jo raportas buvo patenkintas, tačiau ramybės nuo to buvo nė kiek ne daugiau. Vis dažniau ir dažniau Gustaičių namo slenkstį mynė įvairaus rango sovietų kariškiai, siūlydami inžinieriaus pareigas Rusijoje, gerą atlyginimą, puikų butą. Tik pasiūlymų tonas kaskart darėsi vis griežtesnis ir griežtesnis, kol galų gale A.Gustaitis suprato, jog galiausiai bus išvežtas jėga.

Vis dėlto kodėl buvęs karo aviacijos viršininkas taip ilgai laukė? Kodėl jis nepasinaudojo proga pasitraukti iš Lietuvos dar tuomet, kai jos sienų apsaugos dar nebuvo perėmus NKVD kariuomenė? Pagaliau kodėl jis nepasinaudojo galimybe legaliai išvykti iš tėvynės, pasinaudojant jo žmonos, pusiau vokietės, teise į repatriaciją, kuri truko iki pat 1941 metų kovo 25 dienos?

"Visi pabėgti negali, jei ir norėtų. Gyvenimas bus sunkus, bet kuo mes geresni už kitus, kodėl inteligentai turi gelbėtis, palikdami liaudį jos likimui? Kuo daugiau šviesių žmonių liks, tuo sunkiau bus rusams užvaldyti kraštą", - svarstė generolas. Jis liksiąs tėvynėje, į politiką nesivelsiąs, okupantams netarnausiąs, dėstysiąs Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultete... Tačiau likti šio šėtoniško žaidimo nuošalyje buvo neįmanoma. 1940 metų pabaigoje jis iš tiesų pradėjo dėstytojauti, tačiau tuo metu jau buvo prasidėję masiniai buvusių Lietuvos karininkų suėmimai. A.Gustaitis nutarė nebelaukti. Tačiau legaliai išvykti buvo per vėlu - 1941 metų kovą su paskutiniu repatriantų ešelonu tai padaryti galėjo tik generolo žmona. A.Gustaitis buvo apsisprendęs tomis pačiomis dienomis mėginti ištrūkti nelegaliai. "Pasimatysim poryt už sienos", - tokie buvo paskutinieji jį išlydinčiai žmonai ištarti A.Gustaičio žodžiai.

Kovo 4-osios rytą susitikęs su pasienio vedlio patikėtiniu, A.Gustaitis 14 valandą 50 minučių sėdo į traukinį, vykstantį į Šeštokus. Išlipęs Šeštokų stotyje perėjo geležinkelį. Už kelių šimtų metrų jį pasivijo vedlio vadeliojamas vežimas. Tačiau kelionė sienos link nutrūko vos už puskilometrio. Buvo gal pusė aštuonių vakaro, kai vežimą sustabdė netikėtai pasirodę du sovietų pasieniečiai ir pareikalavo parodyti dokumentus. Suprasdamas, kad kitos išeities nėra, A.Gustaitis iššoko iš vežimo ir pasileido bėgti. Tačiau jį sustabdė šūviai.

Toliau įvykiai klostėsi žaibo greitumu. Kovo 6 dieną A.Gustaitis atsidūrė Kauno NKVD kalėjimo kameroje, o jau kitą dieną buvo išvežtas į Maskvą. Buvęs karo aviacijos viršininkas buvo kaltinamas kova su sovietų valdžia Lietuvoje, ryšiais su vokiečių žvalgyba ir mėginimu nelegaliai pereiti SSRS ir Vokietijos sieną. Tardymai truko pusmetį, sprendžiant iš apklausos protokolų, visi jie vyko naktimis. Žinant NKVD kalėjimo tvarką, draudžiančią kaliniams miegoti dienos metu, galima įsivaizduoti, kodėl vasaros viduryje A.Gustaitis galiausiai savo parašu patvirtino visus jam mestus kaltinimus. Liepos 7 dieną įvykusiame teismo posėdyje jis prisipažino kaltas, o nuo paskutinio žodžio atsisakė. Tą pačią dieną SSRS Aukščiausiojo Teismo kolegija nuteisė A.Gustaitį sušaudyti.

Tuo buvusios Lietuvos kariuomenės viršininko kančios nesibaigė. Paprastai tokius nuosprendžius sovietiniai budeliai vykdydavo ilgai nedelsdami, tačiau A.Gustaitis Butyrkų kalėjimo mirtininkų kameroje praleido daugiau nei tris mėnesius. Galimas dalykas, kad mainais už gyvybę sovietai dar kartą ketino pasiūlyti konstruktoriui dirbti jiems už spygliuotų vielų. Tačiau A.Gustaičio likimą nulėmė įvykiai už kalėjimo sienų - vokiečių kariuomenei priartėjus prie Maskvos, Butyrkų kalinius imta karštligiškai evakuoti. Tačiau ne visus. Daugelio jų gyvybę nutraukė nagano šūvis į pakaušį čia pat, kalėjimo rūsyje. NKVD budelio kulka čia nutraukė ir Lietuvos sparnų kūrėjo A.Gustaičio skrydį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"