TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Nuvertė Kapsuko paminklą ir ilgai tai laikė paslaptyje

2015 08 11 9:00
Sovietų karinė technika - šarvuočiai ties Vilniaus rotušė, kur stovėjo paminklas V. Mickevičiui-Kapsukui. Vilnius, 1990 metų rugpjūtis. Jono Juknevičiaus (LCVA) nuotrauka

1990-ųjų pavasaris. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Tačiau grėsmę kėlė krašte dislokuoti sovietų armijos daliniai ir specialiosios pajėgos. Prie Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklo sostinės centre budėjo omonininkai su šarvuota technika. Vienas jų automatu prie šarvuočio prispaudė lietuvį ir jam pagrasino. Kodėl? Todėl, kad šis su kolegomis vidury baltos dienos sumanė nugriauti sovietinį paminklą.

Tai buvo jau antras nesėkmingas bandymas. Pavyko trečią kartą. Tuo metu, kai okupacinės pajėgos lapkričio 7 dieną šventė sovietų revoliucijos metines. Po nakties ir sovietinių pareigūnų, ir vilniečių laukė netikėtumas. Okupantams ir kolaborantams šis įvykis sukėlė sąmyšį, patriotams – malonią nuostabą ir džiaugsmą.

Omonininkai neišsaugojo

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sostinėje stūksojo daug sovietinių paminklų – okupacijos ženklų. Priešais Vilniaus rotušę buvo „įsitaisęs“ V. Mickevičius-Kapsukas. Šalia jo budėdavo specialus sovietų milicijos padalinys OMON. Tačiau vieną 1990-ųjų vėlyvo rudens rytą tas reliktas iš aikštės dingo. Kas sugebėjo pergudrauti omonininkus ir atvarę reikiamą techniką demontuoti bei išvežti Kapsuko paminklą iš sostinės Rotušės aikštės, daugelį metų buvo paslaptis.

LŽ žurnalistė susitiko su tais drąsiais vyrais, ir jie papasakojo, kaip rizikuodami sveikata ir gyvybe senamiesčio erdves išlaisvino nuo sovietinio relikto. Tuo metu jie dirbo valstybinėje Vilniaus mechanizacijos valdyboje Nr. 2. Jurgis Mikaila buvo transporto ir kranų padalinio viršininkas, o Stanislovas Žilinskas – tiekimo skyriaus vadovas.

Stanislovas Žilinskas ir Jurgis Mikaila. Augustės Smailytės (LŽ) nuotrauka

Dukart nepavyko

J. Mikaila prisiminė pirmą bandymą atsikratyti Kapsuko paminklo 1990 metų balandžio mėnesį. Tokiam darbui reikėjo atitinkamos technikos – bent jau krano ir sunkvežimio. Tai jiedu gavo įmonėje, kurioje patys dirbo. „Atvykome su technika ir ruošėmės nukelti paminklą. Prišoko būrys omonininkų ir mus sustabdė. „Dėl kokio tikslo čia esate?“ – paklausė. Paaiškinau, kad paminklas trukdo pravažiuoti sunkiai technikai. Todėl perkelsime jį į kitą vietą“, – kaip bandė gudrauti, pasakojo J. Mikaila. Tačiau omonininkai vyrus įspėjo – jei nepasišalins, panaudos jėgą. Nieko kito neliko daryti.

Tada J. Mikaila ir S. Žilinskas pradėjo stebėti, kada ir kaip omonininkai saugo Kapsuko paminklą. Vyrai pasivaikščiodavo aplinkui dieną, pravažiuodavo vakare ir net naktį. Maždaug po mėnesio pastebėjo, kad omonininkai ten nebebudi. Nusprendė dar kartą bandyti dieną demontuoti sovietinį reliktą. „Pasistatėme kraną. Ir iškart atsirado omonininkai“, – toliau pasakojo J. Mikaila. Sutikimas buvo nemalonus ir nieko gero nežadantis. Kolega S. Žilinskas susistumdė su vienu omonininku. Kitas į J. Mikailos krūtinę įrėmęs kalašnikovo automatą, lietuvį prispaudė prie šarvuočio. Dar vienas bandė jį įtempti į karinės technikos vidų. Vis dėlto viskas susiklostė gerai – omonininkai, per raciją gavę nurodymą, patriotus paleido. O šie paliepė vairuotojams technikos, kurią norėjo panaudoti nukeliant Kapsuko paminklą, išvažiuoti. J. Mikailą ir S. Žilinską omonininkai įspėjo, kad dar vienas toks bandymas jiems baigsis prastai.

Sovietmetis. Paminklas V. Mickevičiui-Kapsukui Vilniaus senamiestyje. / miestai.net archyvo nuotrauka

Sovietinė šventė – į naudą

Vis dėlto patriotai rankų nesudėjo. Pradėjo tykoti kito palankaus meto. 25 tonų galios kranas ir sunkvežimis „Kamaz“ su vairuotojais buvo pavaldūs J. Mikailai. Šie vyrai geranoriškai sutiko prisidėti prie sovietinio paminklo vertimo akcijos.

Tai buvo artėjant tuometėms Spalio revoliucijos šventėms. Vyrai svarstė, kad sovietų kariai ir omonininkai ta proga turbūt ilgai linksminsis ir nemažai išgers.

Veiksmas vyko naktį. Iš pradžių S. Žilinskas su technika nuvažiavo prie netoliese esančios Filharmonijos ir ten laukė. Tuo metu J. Mikaila kaip žvalgas lengvuoju automobiliu apvažiavo Kapsuko paminklą, tada nuvairavo į Naująją Vilnią, kurioje bazavosi OMON padalinys. Išgirdo skambant muziką, dainas. Omonininkai smagiai linksminosi Spalio revoliucijos šventės proga.

J. Mikaila grįžo į centrą ir vyrai ėmėsi versti Kapsuko paminklą. „Aš užlipau ant paminklo, o S. Žilinskas liko vadovauti kranui, – pasakojo. – Apjuosiau plieno lyną ir užkabinau už krano nuleisto kriuko. Pradėjus tempti, galingo krano priekiniai ratai atsiplėšė nuo gatvės dangos. Pamatėme, kad nieko neišeina padaryti.“

Reikėjo ieškoti išeities. Vyrai paėmė kūjus ir pradėjo daužyti paminklo apačią. Tai padėjo. Kapsukas atitrūko nuo postamento. Kranu buvo pakeltas į viršų, paguldytas į sunkvežimį ir greitai išvežtas. „Dingome staigiai“, – prisiminė J. Mikaila.

Vilniaus rotušės aikštė šiais laikais. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Niekas neprasitarė

Sovietinį reliktą nuvežė ir iškrovė sostinės Žirnių gatvėje. Kaip sakė J. Mikaila, ten buvo Vilniaus savivaldybės sandėlis. O techniką grąžino į savo įmonės bazę.

Vyrams buvo smalsu, kokia situacija rotušės aikštėje. Todėl persirengė ir sugrįžo. Ten jau buvo omonininkų būrys, girdėjosi triukšmas, šūviai. „Pažiūrėjome ir dingome namo“, – sakė J. Mikaila.

Po to keletą dienų vyrai apsimetė sergantys ir nėjo į darbą. Tuo metu sovietiniai pareigūnai tikrino įmones, turėjusias kranus ir kitą panašią techniką. Buvo atliekamas tyrimas. Ne kartą buvo nuvykę ir ten, kur dirbo J. Mikaila ir S. Žilinskas. Tačiau asmenų, padariusių tokį akibrokštą, jiems nepavyko nustatyti. Niekas, kas žinojo ar numanė, kieno tai darbas, neprasitarė.

„Galėtume nemokamai“

Pasak Kapsuko paminklą nuvertusių vyrų, tokiu veiksmu jie norėjo padrąsinti tautą, parodyti, kad galima tai padaryti, jog nereikia nieko bijoti. Kaip teigė J. Mikaila, tai buvo pirmasis nugriautas toks masyvus sovietinis reliktas. Tarkime, pagrindinis okupantų simbolis – Lenino paminklas – Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo nukeltas po žlugusio pučo Maskvoje 1991 metų rugpjūčio 23 dieną.

Dabar vyrai šaiposi, kalbėdami, kiek kainavo sostinės Žaliojo tilto skulptūrų demontavimas. Juos stebina kaina – apie 38 tūkst. eurų. Jie mano, kad skulptūras galima buvo nukelti gerokai pigiau. J. Mikaila ir S. Žilinskas juokėsi, jog patys tai galėjo padaryti nemokamai – taip, kaip kadaise nuėmė ir išgabeno Kapsuko paminklą iš Vilniaus rotušės aikštės. Abu pritaria, kad nepriklausomoje Lietuvoje sovietiniams reliktams ant sostinės Žaliojo tilto – ne vieta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"