TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Obeliuose pagerbtas partizanų vado atminimas

2015 11 23 6:00
Tylos minute pagerbtas B. Vaičėno atminimas. Daivos Baronienės nuotraukos

Rokiškio rajone, Obeliuose, 100-ųjų gimimo metinių proga prisimintas vienas didžiųjų partizaninio judėjimo vadų Balys Vaičėnas. Gindamas Lietuvos laisvę jis žuvo būdamas vos 35-erių.

Balys Vaičėnas – profesionalus Nepriklausomos Lietuvos kariškis, kuris, Lietuvą užgrobus okupantams, vienas pirmųjų išėjo ginti tautos laisvės. Minint šio žmogaus gimimo metines kalbėta apie pasiaukojimą ir kovos prasmę: kas skatino partizanus rizikuoti? Ar tai nebuvo kova su vėju? Gal tautos vyrai vertėjo tausoti savo jėgas ir gyvybes? Ar partizanai turėjo teisę į pavojų statyti daugelį kitų, taikių žmonių? Ar jų žūtys nebuvo beprasmės?

Balys Vaičėnas.

Jautė pagarbą žmoniškumui

Klausimą apie tai, ar prasminga buvo partizanų kova, B. Vaičėno 100-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje iškėlė istorikas, Vilniaus universiteto doktorantas Dainius Noreika. Jis priminė, jog Vakarų Europa neretai laisvę gynusius partizanus sutapatina su teroristais ir, net apibūdindama vienus ir kitus, vartoja tą patį žodį. Vadovaujantis tokiu požiūriu į B. Vaičėną būtų galima žiūrėti ypač kritiškai, nes jis buvo išrinktas partizanų karo lauko teismo pirmininku. „Kaip žinome, karo lauko teismas – mirties nuosprendžius priimanti institucija“, – teigė D. Noreika. Tai pabrėžęs, istorikas pacitavo B. Vaičėno dienoraštį, rašytą partizanaujant. Jame ypač ryškūs žodžiai, raginantys niekada nekeršyti išdavikams.

D. Noreika akcentavo, kad surinkta istorinė medžiaga byloja, jog ir B. Vaičėnas, ir daugybė kitų jo kovos draugų ypatingai jautė atsakomybę už valstybę, jos žmones, jautė pagarbą žmogiškumo bei moralės idealams. Jų kovotas partizaninis karas anaiptol nebuvo chaotiškas. Tai nebuvo koks nors banditizmas ar klasių kova, kaip sovietmečiu mėginta teigti, o vien savigyna, demokratinės valstybės atkūrimo siekis. „Tėvynei, atgimusiai laisvei, linkiu stiprėti laisvėje“, – tokią šios kovos pabaigą matė ir tokį priesaką dienoraštyje paliko B. Vaičėnas, kuris žuvo išduotas priešams parsidavusio buvusio kovos draugo.

Prie paminklo Rokiškio bei Zarasų krašto partizanams, stovinčio Obelių kapinėse.

Brangiausias turtas – tikėjimas

Prieš konferenciją už B. Vaičėną buvo aukojamos šv. Mišios, po jų – lankomas simbolinis partizano kapas Obelių kapinėse. Tikroji B. Vaičėno palaidojimo vieta nežinoma, tad jo pavardė įrašyta antkapyje, pastatytame ant šeimos kapo. Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pabrėžė, jog išties simboliška, kad nežinoma partizanų vado palaidojimo vieta, kaip nežinomos ir maždaug pusės išžudytų Lietuvos partizanų kapavietės. Vyskupas priminė, kad išniekinti partizanų kūnai būdavo užkasami pamiškėse, pelkėse ir kitose vietose. Tai okupantai darė norėdami įbauginti tautą ir atgrasyti nuo pasipriešinimo kovos.

Vyskupas J. Kauneckas teigė, jog iš tiesų tikroji pagarba didvyriams rodoma ne lankant jų kapus, bet vykdant jų valią. Jis priminė, jog ir partizano B. Vaičėno dienoraštis pabrėžė, kad Lietuva nežlugs, jei išlaikys tikėjimą. Stojęs į pasipriešinimo kovą, gyvendamas žeminėse, šis kovotojas rašė, kad jo tuomet turėtas turtas – ginklas ir drabužiai, kuriuos iš jo galima atimti. Tačiau jis tvirtino turįs ir neatimamą, brangiausią turtą – tikėjimą ir meilę Lietuvai. Tad visiems susirinkusiems vyskupas palinkėjo iš B. Vaičėno mokytis bei semtis idealizmo, patriotiškumo, tikėjimo bei pakvietė kovoti už šias vertybes.

Prie simbolinio B. Vaičėno kapo.

Kaip bus pavadinta Obelių gimnazija?

Obelių laisvės kovų muziejaus vadovas, pats buvęs partizanas Andrius Dručkus priminė, kad išėjęs ginti Lietuvos B. Vaičėnas neteko tėvų namų, kurie buvo sudeginti, neteko brolio, žuvusio partizaninėje kovoje, priešų buvo kankinamos jo mama ir sesuo, tačiau visos šios netektys ir kančios jo nepalaužė. A. Dručkus taip pat sakė, kad Rokiškio kraštas – žemė, į kurią okupantai įžengė pirmiausia, tad būtent čia vyko aršiausios partizaninės kovos, stengiantis atremti priešų puolimą. Žuvusiems šio krašto partizanams Obelių kapinėse pastatytas paminklas.

Istorikas Algis Kazulėnas priminė pastaruoju metu vykstančias diskusijas, kokiu vardu vadintis Obelių gimnazijai: šiame krašte vasarodavusio kompozitoriaus Kipro Petrausko, ar partizanų vado B. Vaičėno vardu? „Man keista, kad tokios diskusijos kyla ir tai rodo, kaip okupacija mus sužalojo“, – teigė istorikas. A. Kazulėnui pritarė žurnalistas Klaudijus Driskius. Jis teigė, jog yra dvejojančių, ar reiktų gimnaziją pavadinti vardu žmogaus, kuris yra prieš kitus kėlęs ginklą. „Galime neabejoti, kad telkdamas žmones, žadindamas jų sąmoningumą, nešdamas laisvės idėją B. Vaičėnas padarė nepalyginamai daugiau, nei kovodamas su ginklu. Reikia tai įvertinti“, – sakė K. Driskius.

Jaunieji šventės dalyviai.
Nuotraukoje centre – partizanas Andrius Dručkus.
Istorikas Dainius Noreika.
Į B. Vaičėno 100-metį atskrido Karinių oro pajėgų sraigtasparnis.
Sraigtasparnis – šventės atrakcija.
Balio Vaičėno 100-mečiui skirtas tortas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"