TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Oksfordo mokslininkė: Jogailaičiai – nepelnytai pamiršta Europos valdovų dinastija

Dr. Giedrė Mickūnaitė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

XVI a. pradžioje Anglijos soste įsitvirtinus Tiudorams, Jogailaičių dinastija valdė bemaž pusę Europos žemyno. Jogailaičiais (1386–1596 m.) vadinta viena sėkmingiausių Europos dinastijų, apie kurią, deja, Vakaruose veik nieko nežinoma. 

Kadaise jų valdytos žemės patenka ne mažiau kaip į keturiolikos šiuolaikinių Vidurio ir Šiaurės Europos valstybių teritorijas. Oksfordo universitete susibūrę mokslininkai pradėjo penkerius metus truksiantį projektą „Jogailaičiai: dinastija, atmintis ir tapatybė Vidurio Europoje“, kuriuo siekiamai naujai pažvelgti į šios dinastijos istoriją, jos indėlį į Europos kultūrą ir politiką, bei atminimą šiandien.

Projekto metu bus parašytos kelios knygos ir surengta konferencija, – tai pirmasis Jogailaičiams skirtas tyrimas Jungtinėje Karalystėje. 1,4 milijono eurų, kuriuos projekto įgyvendinimui skyrė Europos mokslo taryba, yra didžiausia iki šiol gauta parama ikimoderniosios Vidurio Europos istorijos tyrimams.

Mokslinio užmojo mastą atskleidžia dinastijos istorija. Jogailaičiai iškilo 1386 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė dvylikametę Lenkijos karalienę Jadvygą. Jogaila krikštijosi kataliku, jo sūnus ir vaikaičiai tapo Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karaliais. XV ir XVI amžių sandūroje Jogailaičių valdomos žemės driekėsi nuo Baltijos iki Adrijos. Jogailaitės buvo ištekintos už galingiausių Bavarijos, Saksonijos, Austrijos ir Švedijos šeimų atstovų. Jogailaičių istorija nestokoja prieštaravimų: kilme pagonys, katalikybę gynė kryžiaus karuose, buvo dinastijų pradininkais renkamų karalių šalyse, veikdami kaip nacionaliniai valdovai sudarė tarptautinį politinį bloką. Vyriškoji dinastijos linija baigėsi Žygimanto Augusto, triskart vedusio bet taip ir nesusilaukusio palikuonio, mirtimi. Beje, jo antroji santuoka su Barbora Radvilaite, Lietuvos didike, kurią Lenkijos ponai laikė netinkama tapti karaliene, tebėra viena garsiausių Vidurio Europos meilės legendų. Įprasta dinastijos istoriją baigti Žygimanto Augusto mirtimi 1572 metais. Visgi tai perdėm „vyriškas“ požiūris. Įsimintina, kad 1575 m. Žygimanto sesuo Ona Jogailaitė buvo vainikuota būtent Lenkijos karaliumi, o ne karaliene. Istorijos tyrimuose Onos veikla pasilieka jos sutuoktinio Stepono Batoro pergalingų karų šešėlyje, tačiau kultūros lauke 1596 m. mirusi Ona laikytina Jogailaičių dinastijos atminimo architekte.

Oksfordo universitete „Jogailaičių projekte“ dirbantys šeši tyrėjai šią dinastiją laiko tarptautiniu politikos reiškiniu. Jogailaičiai, kurių indėlis į istoriją ir kultūrą nesyk aptartas nacionalinėse istoriografijose, beveik netyrinėti, kaip vieninga dinastija. Ši dinastija – tai ne mažiau kaip dvidešimt keturi jos nariai, didžiulė teritorija, daugybė kalbų, keli istorijos šimtmečiai. ANGLIJA.today apie pakalbino vieną iš projekto dalyvių, Lietuvos (LDK teritorijos) ekspertę dr. Giedrę Mickūnaitę.

- Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje ir įsitraukėte į „Jogailaičių projektą“? Kaip Oksfordo universiteto mokslininkams kilo mintis iš naujo įvertinti Jogailaičių dinastijos istoriją?

- Oksforde atsidūriau dėl Jogailaičių – laimėjau konkursą dirbti šiame projekte, kurio sumanytoja ir vadovė istorikė Natalia Nowakowska. Sumanymo ištakos, manau, glūdi lenkiškoje N. Nowakowskos kilmėje ir universitetinėje Jungtinės Karalystės kultūroje, sakyčiau, jų dviejų takoskyroje: lenkiškoji tarpukario tradicija, kurią tęsė pokario emigrantai, Jogailaičių valdymą laiko Lenkijos „aukso amžiumi“, o anglakalbėje istoriografijoje Jogailaičiai ne tik kad auksu nežvilga, jų ten paprasčiausiai nėra. Tačiau imtis projekto skatino ne tik noras užpildyti istoriografijos tuštumą, bet, tyrinėjant Jogailaičių valdžią bei šeiminę politiką, taip pat išbandyti šiuolaikinio istorijos mokslo prieigas, aiškintis Rytų ir Vidurio Europos vietą ir vaidmenį istorijoje, tyrinėjant istoriją, pažvelgti į šiandienos istorinę savimonę.

- Jogailaičių dinastijos pradininkas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Lietuvos istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Tarpukario Lietuvoje vyravo romantizuotas, Lietuvos kunigaikščių įvaizdis, ypač akcentuojant Jogailos pusbrolio Vytauto Didžiojo nuopelnus Lietuvai. Jogaila buvo nustumtas tarsi į Vytauto Didžiojo šešėlį, dėl vedybinės unijos su Lenkija pavaizduotas vos ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) išdaviku. Ar „Jogailaičių projektas“ tai bandymas iš dalies reabilituoti Jogailą, atskleidžiant Jogailaičių dinastijos reikšmę Vidurio ir Rytų Europos istorijoje? Koks Jogailos paveikslas šiuolaikinės Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje? Ar „lenkiškoji“ (lenkų istorikų) Jogailos versija skiriasi nuo „lietuviškosios“?

- Lietuviškoje istoriografijoje Jogaila, manau, reabilituotas dar praeitam amžiuje. Jo katalikiškas krikštas ir Lenkijos karūna – tai Lietuvos kultūros postūmis Vakarų link. Lenkiškoji tradicija taip pat gana palanki Jogailai bei jo ainiams. Tiesa, kaimynų istoriografijose dažniau girdėti priekaištų dėl nepakankamo Jogailos ir Jogailaičių dėmesio Lenkijos Karalystei, Lenkijos išteklių naudojimo tėvoninės Lietuvos reikmėms.

Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė iš Sankt Peterburgo Ermitažo rinkinių. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kalbant apie Jogailaičių dinastiją, Jogailos vaidmuo simbolinis. Per krikštą ir santuoką su Jadvyga jis sudarė prielaidas savo ainiams pakilti iki karalių ir suteikė jiems savo vardą. Visgi, tam kad Jogailaičiai įsitvirtintų sostuose, ko gero, labiausiai nusipelnė moterys – ketvirtoji Jogailos žmona ir sūnų motina Sofija Alšėniškė bei Kazimiero sutuoktinė Elžbieta Habsburgaitė. Pirmosios pastangos lėmė, kad Jogailaičiai gavo Lenkijos karūną, antrosios dėka buvo gauti Čekijos ir Vengrijos sostai, o Jogailaitės ištekintos už vokiečių kunigaikščių. Vienas iš projekto tikslų – tyrinėti šeimą kaip politinės veiklos ir kultūrinių mainų tinklą ir taip atrasti, kas šiame tinkle bendra visai Europai, o kas būdinga tik jos centrinei bei rytinei daliai ar išskirtinai Jogailaičiams.

- LDK žemių plėtra į Rytus, kryžiuočių puldinėjimas, lietuvių kunigaikščių vedybos su slavų kunigaikštytėmis arba slavų kunigaikštyčių atitekėjimas į LDK nulėmė Lietuvos posūkį į Rytus. Dalis istorikų mano, kad Lietuva gana vėlai pasirinko vakarietišką kryptį (krikštas 1387 m.). Net ir mūsų šalies herbas – Vytis – veja priešą atsigręžęs į Vakarus. Ar Jogailaičiai prisidėjo prie Lietuvos vakarėjimo, o gal atvirkščiai – Jogailaičių valdymo metu Lietuvos siekis įsitvirtinti Rytuose dar labiau sustiprėjo?

- Išties, katalikiškas Jogailos krikštas buvo lemtingas posūkis į Vakarų arba, kaip anuomet sakyta, lotyniškosios kultūros glėbį. Be to, Kazimiero valdymo metais LDK neteko savo ryčiausių žemių ir šios netektys tapo ypač skaudžios1514 m. metais praradus Smolenską. Taigi, ne tik kultūros, bet ir teritorijos prasme šalis pasislinko Vakarų link. Visgi, gausūs LDK stačiatikiai Jogailaičius išmokė pakantumo ir šios pamokos pravertė valdant husitų nepamiršusią Čekiją, nekonfliktuojant su protestantais bei išlaikant totorių lojalumą.

- Kokie didžiausi Jogailaičių dinastijos nuopelnai ir klaidos LDK (Lietuvos) atžvilgiu?

- Didžiausiu nuopelnu, neabejotinai, laikytini minėtas pakantumas ir nuosaikumas, nors politinėje arenoje tai galima įvardinti delsimu ar tinginyste. Turbūt geriausiai šią jogailaitišką laikyseną perteikia Vladislovas, čekų pramintas su visa kuo sutinkančiu „karaliumi gerai“ (ček. král dobře). Toks karaliaus pasyvumas suteikė valdžią didikams, tačiau tuo pat metu pelnė menko valdovo autoritetą. Apie klaidas kalbėti sunku, mat labai jau nelygios šių laikų vertintojo ir praeities vertinamojo galios. Mes žinom praeities įvykių baigtį, o to meto veikėjams tai buvo nežinoma ateitis. Todėl belieka apgailestauti, kad valdant Žygimantui Senajam LDK prarado Smolenską, o Žygimantui Augustui – Palenkę.

- „Jogailaičių projekte“ minima, kad 1500-aisiais metais Anglijos soste įsitvirtinant Tiudorams, Jogailaičių dinastija valdė bemaž pusę Europos. Kaip nutiko, kad apie sėkmingai valdžiusią vos ne pusę Europos dinastiją Vakaruose beveik nieko nežinoma? Kokios šio nežinojimo priežastys? Koks galutinis „Jogailaičių projekto“ tikslas – padaryti šią dinastiją tokia pat garsią kaip Tiudorų?

- Tai, kad Oksfordo universitetas pristatydamas projektą žiniasklaidai Jogailaičius prilygino Tiudorams yra smagus istorijos paradoksas. Minėtais 1500-aisiais Jogailaičiai kilme, galia, valdžia ir reputacija keliskartus pranoko savo amžininkus anglų monarchus. Jogailaičius nežinion įstūmė ne jų valdymas, o jų valdytų kraštų, visų pirma, Lenkijos ir Lietuvos likimas. XVIII a. pabaigoje netekusios valstybingumo šios šalys nebegalėjo visaverčiai dalyvauti istorijos ir istorijos mokslo kūrime. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus valstybingumą, jau teko skubėti į išvykstantį Europos istorijos traukinį. Lenkija į jį dar spėjo, Lietuva nebe. Visai Vidurio ir Rytų Europai pragaištingos nacių ir sovietų okupacijos ne tik perskyrė žemyną, bet praktiškai kadaise Jogailaičių valdytą Europos dalį ištrynė iš Vakarų mokslo akiračio. Laisvame pasaulyje istorijos baruose darbavosi pabėgėliai iš okupuotų kraštų. Daugumai jų istorijos tyrimai nebuvo pagrindinė veikla, be to, šie darbai dažniausiai buvo skirti pačių emigrantų auditorijai, neretai rašyti siekiant apginti okupuotą tėvynę, jie išliko nacionalinės istorijos tradicijos ir tolo nuo vis įvairėjančios, tautų ribas peržengiančios akademinės istoriografijos. Taigi, po penkių šimtmečių Jogailaičiai pristatomi kaip Tiudorai, kad anglakalbis skaitytojas suprastų, jog tai karališka Europos šeima.

Viliuosi, projektui pavyks įveikti Tiudorų aurą. Tyrimu ne tik siekiama Jogailaičių žinomumo, šiam tikslui parankiau būtų surengti Jogailaičių paveldo, saugomo Jungtinės Karalystės rinkiniuose, parodą. Manau, svarbiausias tikslas atsakyti į klausimą, kas buvo Jogailaičiai, kaip jie kūrė savąją tapatybę, kaip juos atsimena kadaise valdytos tautos ir kokią prasmę mes suteikiam šiai giminei.

- Žinia, kad viduramžių Europoje valdovų, dažnai gretinamų su valstybe, nacionalinė tapatybė buvo neesminis veiksnys – kur kas svarbesnės buvo vadinamosios dinastinės unijos (valdovų santuokos), sudaromos atsižvelgiant į tuometinių valstybių (bajorijos, valdovų) interesus. Ar dėl nacionalinės tapatybės nebuvimo, Jogailaičių dinastija tapo bendru Vidurio ir Rytų Europos šalių paveldu? Ar beveik prieš 500 metų nutrūkusi Jogailaičių dinastija vis dar vienija Vidurio ir Rytų Europos valstybes, skatina jų bendradarbiavimą, formuoja tam tikrą bendrą geopolitinę erdvę, juk Lenkijos politinėje mintyje tebegyvuoja vadinamoji Jogailaičių idėja, grindžiama nepriklausomos Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bendradarbiavimu, reikalaujant iš Rusijos išsižadėti imperinių siekių? Žiūrint į dabar vykstantį karą tarp Ukrainos ir Rusijos, Jogailaičių idėja yra reikšminga, turi ateitį, tegu ir vis labiau besiintegruojančioje Europos Sąjungoje?

- XV–XVI a. tautos samprata išties menkai sutampa su dabartine. Nacionalizmas, modernybės kategorijas tiesiogiai taikęs praeičiai, gerokai sužalojo istorijos kūną ir sielą. Kita vertus, visa istorija yra šiuolaikinė, rašoma iš dabarties pozicijų ir interesų. Kiekviena karta savaip pasakoja apie savo praeitį ir šiame pasakojime randa tai, kas aktualu dabarčiai. Jogailaičių paveldas stipriausiai įsitvirtinęs buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Nežinau, ar jogailaitiška yra idėja perauklėti šiandienos Rusiją. Tačiau karas Ukrainoje tai civilizacijų priešprieša, ir jame girdėti jogailaitiškos, į Vakarų kultūrą orientuotos politikos aidai. Galima sakyti, kad ukrainiečiai kovoja už jogailaitišką civilizacijos sampratą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"