TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Okupacija ir politinės iliuzijos: prieš 75 metus ir dabar

2015 07 16 6:00
Sovietų surežisuotų rinkimų į vadinamąjį Liaudies seimą diena. Kaunas, 1940 metų liepos 14–15 d. LCVA nuotrauka

Kai prieš 30 metų paskutinį kartą komunistinė nomenklatūra Vilniuje itin iškilmingai minėjo liepos 21-ąją, retas kuris galėjo pagalvoti, kad vos po kelių metų šio minėjimo dalyviai atsistos į skirtingas barikados puses ir pradės broliuotis su tais, su kuriais įnirtingai kovojo beveik pusę amžiaus.

Dabar ši data jaunesniajai kartai – tik istorijos ekskursų dalis, prisimenama ruošiantis istorijos valstybiniam egzaminui. Retas jaunuolis linkęs susimąstyti, kad ši data kažkada buvo vienas iš kodų, turėjusių padėti perrašyti Lietuvos istoriją ir šiuo dezinformaciniu kodu užšifruoti visiems laikams. Okupacija turėjo virsti išvadavimu iš buržuazijos jungo, aneksija – naujo „valstybingumo“ pradžia, o už Kremliaus pinigus išlaikomi ir už dokumentų klastojimus, politines žmogžudystes teisti komunistai – tikraisiais Lietuvos patriotais.

Dabar visa tai – tik praeitis, kuri neturi teisės į senatį. Ir praėjus 75 metams nuo okupacijos ir aneksijos galima dar kartą įvardyti ir įvertinti jos etapus bei lietuvių tautos patyrimą.

"Režisieriai" ir "aktoriai"

1940 metais į sunkiausią nepriklausomai valstybei laikotarpį Lietuvos visuomenė įžengė sutrikusi ir neinformuota, susiskaldžiusi ir supriešinta su valdžia. Praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės karo šalyje nebuvo politinių jėgų, galinčių vesti tautą į kovą nepriklausomybei ginti. Rūpintasi tik tuo, kad bet kokia kaina būtų atsikratyta Antano Smetonos valdymo, negalvojant apie pasekmes tautai ir valstybei. Net Maskvos reikalavimas sudaryti naują, Kremliui palankią vyriausybę kai kuriems politikams atrodė kaip vilties šiaudas. Jiems buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad šalis, su kuria itin draugiški santykiai buvo palaikomi beveik du dešimtmečius, gali suduoti mirtiną smūgį nepriklausomybei. Tokios Lietuvos politikų iliuzijos palengvino Josifo Stalino uždavinį. Net surašytas minimalus protestas liko tik surašytas, tačiau Kremliuje užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio neįgarsintas. Pirmasis etapas – pasiekti, kad Lietuvos kariuomenė net simboliškai nesipriešintų agresijai, buvo įgyvendintas. Iš karto prasidėjo antrasis etapas.

Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas įgyvendino planą aneksuoti Lietuvą formaliai remdamasis Lietuvos įstatymais, tariamu „teisėtumu“. „Socialistinės revoliucijos“ ruporai buvo staigiai užkimšti, net 7-9 dienoms (iki birželio 24 d.) komunistinis Internacionalas buvo uždraudęs kompartijoms okupuotose Baltijos šalyse rengti mitingus bei demonstracijas.

Pirmaisiais talkininkais trumpam laikui buvo šiek tiek Lietuvoje žinomi politikai ar visuomenės veikėjai. Iliuzijų spektaklyje vienai savaitei jiems buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Juk niekas nežinojo apie Justo Paleckio glaudžius ryšius su sovietine pasiuntinybe ir jos darbuotojais, tačiau visiems buvo tiražuojama žinia apie jo „priesaiką“ Konstitucijai ir vainiko prie Nežinomojo kareivio kapo padėjimą. Buvęs redaktorius, buvęs žurnalistas, buvęs liaudininkas J. Paleckis, buvęs tautininkas ir rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, buvęs karys savanoris ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, buvęs ministras ir Klaipėdos krašto prijungimo vienas iniciatorių Ernestas Galvanauskas ir panašūs seni bei naujai iškepti politikai buvo trokštamiausi šio spektaklio režisierių "aktoriai".

Valstybės saugumo departamentas iki okupacijos buvo užfiksavęs įvairių ryšių su sovietine pasiuntinybe ir jos darbuotojais, tačiau dėl tuometinių valdžios atstovų draugiškų ryšių su Maskva nebuvo lengva identifikuoti, kas iš tiesų Sovietų Sąjungos pasiuntinybei teikė vertingą politinę ir karinę informaciją už pinigus. Pagaliau jei kai ką ir identifikavo, tačiau nebuvo praktikos demaskuoti ir kelti bylų, jeigu tai nebuvo prieš nepriklausomą Lietuvą kovoję ir Kremliaus finansuojami komunistai (pavyzdžiui, nuo 1934 metų 21 tūkst. litų kas mėnesį plaukė per Antano Sniečkaus partinę kasą) ar Lenkijos ir Vokietijos žvalgybų agentai.

Neapykanta A. Smetonos valdymui ir jam asmeniškai buvo tokia stipri, kad Kremliaus emisarams užtvindžius Lietuvą savo kareiviais ir agentais labai trumpam buvo pavykę sukurti iliuziją, kad žlugo tik režimas, o ne valstybė. Iki liepos vidurio atleista apie 350 aukščiausiosios ir vidurinės grandies valdininkų, iš pareigų buvo atleisti arba į naujas pareigas paskirti beveik visų kariuomenės dalinių vadai. Tik birželio 25 dieną legalizuota Lietuvos komunistų partija ir dar po savaitės uždraustos visos nekomunistinės organizacijos. Tik nuo liepos 7 dienos buvo uždrausti visi nekomunistiniai laikraščiai ir žurnalai (tiesa, trims savaitėms išimtis padaryta dviem populiariems šalies dienraščiams – „Lietuvos žinioms“ ir „XX amžiui“), išskyrus oficiozą „Lietuvos aidas“.

Antrasis iliuzijų spektaklio etapas baigėsi su Šaulių sąjungos veikimo sustabdymu ir nuginklavimu nuo liepos 13 dienos bei rinkimų spektaklio pradžia.

Aktyvi dezinformacija

Rinkimų spektakliui reikėjo dalyvių. Ir kuo daugiau. Organizavimas vyko maksimaliai trumpai (beveik kaip dabar, kai Rusija surengė Krymo „referendumą“ ar „rinkimus“ Donecke) – vos savaitę. Net sukurta neegzistuojanti Lietuvos darbo liaudies sąjunga, kurios vardu buvo parenkami pagrindiniai trečiojo etapo dalyviai. Toje margoje kompanijoje buvo ir penki rašytojai, ir du aktoriai, ir operos solistė. Kadangi uždraustos visos nekomunistinės organizacijos, „laisvas“ pasirinkimas iš komunistinių organizacijų „meniu“. Čia jau neužteko tik pasyvių personažų – reikėjo aktyvios dezinformacijos. Buvo neleidžiama kalbėti apie jokį Lietuvos stojimą į SSRS – tik draugiški ryšiai. Naujam masinių iliuzijų spektakliui kurti reikėjo pažadų: visus atleisti nuo skolų, sumažinti butų nuomos kainą, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, užtikrinti visas laisves ir plėtoti tautinę kultūrą. To turėjo užtekti bet kuriems lūkesčiams patenkinti. Pavienius disidentus (ypač skleidusius „gandus“ apie okupaciją, lito pakeitimą rubliais...) turėjo sumedžioti sovietinio agento A. Sniečkaus vadovaujamas saugumas, kuris jau pradėjo vykdyti pirmą suėmimų bangą.

Pavienius disidentus turėjo sumedžioti sovietinio agento Antano Sniečkaus vadovaujamas saugumas, 1940-ųjų liepą pradėjęs vykdyti pirmą suėmimų bangą. / www.viv.lt nuotrauka

Antspaudėlis pase „Liaudies Seimas 1940 m.“ dar neišsklaidė visų iliuzijų, tačiau liepos viduryje prasidėjo naujas iliuzijų spektaklio etapas. Jam reikėjo liudininkų, tačiau visai nereikėjo dokumentų. Daugelis rinkėjų balsavimo korteles naikindavo arba išsinešdavo ir paduodavo komisijai anspauduoti tuščius vokus. Vokai, matyt, buvo suskaičiuoti, tačiau jų turinys jau niekam nerūpėjo (teko matyti tik vienos apylinkės Šiauliuose dokumentus, kuriuose vos 50 proc. dalyvių balsavimo kortelių surinko vienas profsąjungų aktyvistas, kitiems jų teko gerokai mažiau). Ir okupantams, ir aktyviems iliuzijų puoselėtojams magiški 99 procentai (į rinkimų sąrašus įtraukus 47 proc. gyventojų) buvo svarbiausias skaičius.

Jau dabar retas prisimena ir žino tik iš istorijos knygų, kad liepos 21 dieną Kauno Valstybės teatre J. Paleckis sakydamas kalbą pabrėžė, jog „brolišką pagalbą atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji armija“. Tada per vieną valandą buvo atlikti formalumai atsisakant Lietuvos nepriklausomybės.

Nesileisiu į svarstymus, kad iš neteisės negimsta teisė, nes manau, kad tai visiems ir taip akivaizdu. Salėje, vadinamojo Liaudies seimo posėdyje, šalia 78 „išrinktųjų“ sėdėjo ir 500 Komunistų partijos atrinktų spektaklio dalyvių, kurie irgi kilnojo rankas, nors jų pagrindinė užduotis buvo „audringi aplodismentai“ ir šūkiai „Da zdravstvujet velikij Sovietskij Sojuz!“, „Da zdravstvujet Socialističeskaja Sovietskaja Respublika!“ Darbelį atlikus, į Maskvą „saulės parvežti“ išvažiuoja dvidešimtukas, lydimas „vertėjo“ A. Sniečkaus (VSD direktoriaus poste jį pakeitė NKVD darbuotojas). Nelaukiant Stalino saulės, iš karto po liepos 21 dienos Kauno ir Vilniaus radiofonų programose neliko Lietuvos himno, o Gedimino kalne Vilniuje ir Karo muziejaus bokšte bei prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo Kaune – lietuviškos Trispalvės.

Sutraiškytos iliuzijos

O kaipgi su lūkesčiais ir iliuzijomis? Jų neliko kartu su atvežta Stalino saule. Lietuvos Respublikos piliečių pasus pradėta keisti į sovietinius, nusavintos kredito įstaigos ir jų turtas, „padovanotas“ užsienyje laikytas Lietuvos auksas (dėl JAV, Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių pasipriešinimo pasiglemžė tik penktadalį šio turto), konfiskuota privati nuosavybė – 1000 įmonių ir užsienio investicijos, 1600 parduotuvių, sandėlių, restoranų, valgyklų, knygynų (beje, daugiau kaip 80 proc. nacionalizuotų prekybos įmonių priklausė žydams), taip pat autobusai, sunkvežimiai, laivai, 14 tūkst. namų, visi kino teatrai, ligoninės, vaistinės, viešbučiai ir t. t.

Nusavintos gyventojų santaupos, o išimant iš apyvartos lietuviškąją valiutą ji buvo keičiama į rublius 1 lito už 90 kapeikų santykiu, nors reali lito vertė buvo daug kartų didesnė. Tai leido apiplėšti visus Lietuvos gyventojus - 3-4 kartus suploninti jų pinigines. Įvedus sovietines prekių kainas maisto produktai pabrango du kartus, o pramonės gaminiai – net tris kartus. Atsirado „deficito“ sąvoka. Net ir tie, kurie gviešėsi svetimos žemės, jau po pusmečio sužinojo apie naujus mokesčius, kurie buvo gerokai didesni negu nepriklausomoje Lietuvoje. Visiems nepatenkintiems arba išdrįsusiems kalbėti apie nepriklausomybės atkūrimą buvo parengti vagonai į Kolymą ir Vorkutą bei kalėjimai Lietuvoje: 1940–1941 metais, dar iki 1941 metų birželio 14 dienos didžiojo trėmimo, buvo suimti ir politiniais nusikaltimais apkaltinti 6606 žmonės, tarp jų 3835 lietuviai, 1664 lenkai, 334 žydai, 262 rusai ir kt.

Mažos dalies gyventojų džiaugsmas dėl vienintelio įvykdyto pažado – šiek tiek atpigintos butų nuomos ir padidintų algų naujai išspausdintais rubliais – išblėso labai greitai. Net tie, kurie niekino Lietuvos valstybę ir buvo nepatenkinti jos valdžia, per labai trumpą laiką suprato, ką iš tiesų prarado (beveik viskas tiksliai pasikartojo 2014-2015 metais iš Ukrainos atimtose teritorijose - Kryme ir Donbase).

Praėjus 75 metams galima kalbėti apie tai, ko nebuvo padaryta siekiant, kad valstybė nepakliūtų į tokią situaciją. Tačiau dabar akivaizdu – iliuzijos, darbu nepagrįsti lūkesčiai, asmeninių interesų „suvalstybinimas“ baigiasi tik dar didesniais praradimais. Jau žinome, kad iliuzijas galima sukurti. Ir, manau, daug išmokome iš Kremliaus "režisierių" ir jų "aktorių" 1940 metais Lietuvoje kurtos istorijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"