TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Okupantų karas su savo aukomis (I)

2013 11 15 6:00
Žuvęs ir stribų išniekintas neatpažintas partizanas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotraukos

Žuvusiųjų „šarvojimo ir eksponavimo” misiją okupantai buvo pavedę savo samdiniams – stribams. Matyt, tuo siekta pademonstruoti, kad NKVD kariauna yra “švari”, o stribams, susitepusiems patyčiomis iš žuvusių partizanų palaikų, neliktų jokių galimybių mesti šią gėdingą tarnystę.

Ši tema išsamiau mažai tyrinėta ir vis labiau pamirštama. Taip galbūt nutiko dėl jos traumuojančio kraupumo. Tuo naudojasi kai kurie Lietuvos prosovietiniai istorikai, siekiantys iš tautos atminties visiškai ištrinti represinių struktūrų, ypač stribų, siautėjimą prie žuvusių ir nukankintų partizanų bei nekaltų gyventojų palaikų. Tokiomis užuolankomis bandoma nuslėpti sunkų okupacinio režimo nusikaltimą ir šį režimą humanizuoti.

Šioje publikacijoje užfiksuoti anų kraupių laikų liudijimai ir tyrinėtojų surinkti faktai. Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: jas išdarkydami miestelių aikštėse ir paskui slapta užkasdami. Tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas. Apgailėtina, kad literatūroje šiam barbarizmui apibūdinti parinktas neadekvatus žodis „niekinimas“.

Makabriškas elgesys

Viešai niekinti partizanų palaikus pradėta 1945-ųjų pavasarį - kovo 12 dieną NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininkas Snetkovas rašte vadovybei pranešė, kad devyni Gudelių miške nužudyti partizanai numesti šio miestelio aikštėje atpažinti.

Laimingi likdavo tie, kurie žūdavo kautynių lauke. Į nelaisvę paimtieji, net sunkiai sužeisti, būdavo siaubingai kankinami, pavyzdžiui, jiems leisgyviams į žaizdas įsmeigdavo durtuvus, įkaitintus gelžgalius ir sukiodavo. Kitus uždaužydavo ginklų buožėmis, pribaigdavo durtuvų ar peilių dūriais. Treti mirdavo, kai būdavo kelis kilometrus velkami už kojų pririšti prie sunkvežimių, vežimų, rogių. Pasiekusiųjų miestelius laukdavo makabriški kankinimai ir patyčios.

Kazlų Rūdoje sužeistas Ainis dejavo, prašė jį nušauti. Vienas stribų pasakė, kad neranda gražesnės muzikos už „bandito“ dejones. Utenos apskrityje pasitaikė „gailestingesnis“ kareivis, šis išgirdo sužeisto ir vilkšunio draskomo partizano F.Vijeikio maldavimą kuo greičiau nušauti. Igliaukos stribas, peršovęs Kamičaičiui ranką, paklausė, ar neskauda. Neišgirdęs atsakymo, egzekuciją tęsė: peršovė kitą ranką ir kojas, o penktu šūviu pribaigė žmogų.

Žuvusiuosius numesdavo patvoriuose.

Miesteliuose ant grindinių dar gyvos nudrėbtos aukos kamuodavosi paromis, kentėdamos skausmus ir troškulį. Stribai mėgdavo kankinių norą gerti malšinti ant jų šlapindamiesi. Taip Kriūkuose, Šakių rajone, buvo „pagirdytas“ partizanas D.Valuckas, Raseiniuose – sunkiai sužeista medicinos seselė Janina Čepaitė. M.Alūzaitei, kuri nuo kankinimų ir marinimo svėrė vos 28 kg, stribas padarė „sriubos“ – prišlapino į indą. 1948 metais sužeistą partizaną Antaną Prošką prilėkęs kareivis „pagirdė“ automato serija. Anot Jurgio Trečioko, į Svėdasus atvežtam Indraškevičiui stribas perpjovė vidurius. Žmogus šaukė: „Užsiūkit! Dar noriu gyventi!“ Tada ant jo užleido kiaulę, ši kankinį sudraskė.

Kaip gerai žinoma, žuvusieji nebuvo atiduodami tėvams, artimiesiems palaidoti pagal senas tradicijas kapinėse, o „eksponuojami“ prie NKVD būstinių, mokyklų, bažnyčių. Partizanų kūnai guldyti prie Veiverių gimnazijos, Kieliškių ir Pašilių pradinių mokyklų, Kelmės progimnazijos pašonėje ir kitur. Prie Kieliškių mokyklos gulėjo Pravieniškių miške 1945-ųjų pavasarį žuvusių, susisprogdinusių partizanų kruvini, sumaitoti kūnai. Jie buvo basi, nurengti, palikti marškiniai užraitoti ant galvų. Priešais Kelmės mokyklą niekinti ir trys mokytojai, tapę partizanais. Priekulėje net pradinukai buvo vedami pažiūrėti „banditų“. Kaip nurodė mokytoja G.Andrašiūnienė (Kavarskas), tėvai skųsdavosi, kad vaikai nuo šiurpių reginių neužmiega, šoka iš lovų. Anuomet Alsėdžių mokyklą lankiusi Danutė Starkienė rašė, kad išniekintieji „antrą dieną jau likdavo be batų, be megztinių. Trečią ar ketvirtą dieną (...) apnikdavo musės. Vakarais bijodavau eiti gulti, trūkdavo oro, nebevalgiau, nebeišsimiegodavau. Iš pirmūnės nusiritau į atsiliekančias“. Okupantų tarnams rūpėjo įbauginti, traumuoti jaunąją kartą, pratinti jaunimą prie nežmogiško elgesio, paskleisti neapykantos ir keršto bacilas.

Valpurgijos nakties šokiai

Tyčiotasi ir iš šventovių. 1949-aisiais prie Siesikų bažnyčios šventoriaus stribai partizano kūną numetė skersai tako, kad einantys į pamaldas tikintieji neišvengiamai jį peržengtų. 1947-ųjų balandžio 4 dieną aikštėje prie bažnyčios buvo suguldyta 11 Lydžio rinktinės kovotojų. Prie Traupio bažnyčios paguldytam partizanui Vladui Žemaičiui stribai į rankas įdėjo žabą, ant jo užkabino rožinį. Partizanai niekinti prie Andrioniškio, Panevėžio, Vidiškių šventovių. Liudvinave po mišių žmonėms einant iš bažnyčios stribai šaudė į žuvusiuosius.

Kartais nusviesdavo juos ant mėšlynų, šiukšlynų, įmesdavo į nuotekų griovius. Paskui prasidėdavo pamišėliškas tyčiojimasis iš negyvųjų, Valpurgijos nakties šokiai. Patyčių „repertuaras“ buvo labai platus. Kazlų Rūdoje stribas atsivedė arklį ir vedžiojo per kūnus stebint suvarytiems mokiniams. Gyvulio būta žmoniškesnio už žmogų - jis žirgliojo tarp lavonų, bet ant jų nelipo. Aukštaitijoje mušamas arklys trypė gyvą partizaną Anicetą Kecorių. Jankų stribai į turgų atvykusius valstiečius vertė važiuoti per partizanų kūnus. Butrimonyse ant žuvusiųjų užleido išalkusias kiaules, o paskui gėrėjosi: „Va, kaip graužia! Net kruta!“ Kitur per lavonus važinėdavo mašinomis, kol sutrupindavo visus kaulus. Kavarsko turgavietėje numesto Broniaus Kacevičiaus palaikus stribai traiškė sunkvežimiu. Taip smaginosi tol, kol visiškai sudarkė. Marijampolėje važinėjo per partizano Smetonos kūną. Prieš Šv. Kalėdas per žuvusiuosius, kurie dvi savaites gulėjo po Lekėčių stribyno langais, stribas lakstė rogėmis.

Prie sienos "pastatytiems" žuvusiesiems būdavo rengiamos „fotosesijos“.

Sunku ir nesinori tikėti pasakojimais, kad ant lavonų buvo užleidžiami čekistų šunys, šerti sukapotais kūnais ir taip įpratinti prie žmogienos. Esą 1950 metų lapkričio 28 dieną Ceikiškėje (Tauragės r.) nušautam Vincui Eičiui-Laumučiui tokie keturkojai nugraužė veidą, pirštus. Lavonų neaplenkdavo ir valkataujantys šunys, ir benamės katės. Sasnavos stribai turėjo stambų, riebų katiną, kuris grauždavo žaizdotus žuvusiųjų kūnus. Juos kapodavo ir varnai, o akis išlesdavo zylės. Taip pat užrašyta istorijų apie tai, kad ant lavonų buvo užmetami nugaišę šunys, gyvuliai.

Kai kurie stribai mėgo deginti aukas. Klevinėje sužeistas partizanas buvo apkrautas šiaudais ir padegtas. Vandžiogalos stribai pasielgė „humaniškiau“: sudegino negyvo, kulkų suvarpyto partizano Vlado Jasiukevičiaus-Vilko kūną. Užrišo jam ant kojos vielą, nutempė iki griovio, apkrovė šiaudais ir uždegė. Suvalkijoje kareiviai įmetė partizano Žaibo kūną į padegtą trobą, o apgruzdusį paliko saugoti stribams. 1945 metais į Mickeliškių kaimą (Taujėnų vlsč.) stribai atvežė nukautus partizanus, padegė Broniaus Kacevičiaus namą ir ant degėsių nutėškė lavonus. Ten juos laikė ilgiau kaip dvi savaites. Prienuose ant grindinio numestam dar gyvam partizanui Jonui Senavaičiui „stribas (...), ciniškai nusijuokęs, uždegtu degtuku degino gyvas akis“. Į jas mėtė degančio laikraščio skiautes.

Anelė Marcinkevičienė, 1946-ųjų lapkričio 22 dieną enkavėdistų suimta ir atvesta atpažinti žuvusio brolio bei vyro Juozo, Simno stribyno kieme pamatė širdį veriantį vaizdą: „Vyras buvo smarkiai apdegęs. Nebuvo nei rankų, nei kojų, o ir galva (...) atitrūkusi gulėjo toliau.“ Prie jos tupėjo trys katės ir graužė.

Užrašyta daugybė liudijimų apie lavonų išdarkymą nepadoriomis pozomis. 1946-aisiais Zypliuose paguldytiems vyrams ant viršaus buvo ištraukti lyties organai, šalia numestai Matūnaitei – nusmauktos kelnaitės, užkeltas megztinis, krūtys nuogos, dešinė ranka įkišta į... Kavarske gulėjo išplėtota partizanė Marytė Semėnaitė. Jos suknelė buvo užversta aukštyn, apatinė kūno dalis subadyta durtuvais. 1946 metų žiemą Rokiškio aikštėje greta trijų žuvusių apnuogintų partizanų gulėjo jų kovos draugė aukštai virš kelių pakeltu kruvinu sijonu. „Moterys užklodavo, o atėję stribai vėl nudengdavo“, – prisiminė Povilas Vaičekauskas. 1947 metų liepos 30-ąją Raišupyje per kautynes žuvę šeši partizanai numesti nuogi Sasnavoje, tik merginai buvo paliktos kelnaitės. Stribai juos kilnojo vieną ant kito, ypač ant partizanės kūno. Tariamai atpažinti kritusiųjų buvo suvaryti mokiniai. G.Ilgūnas rašė: „Ir šiandien tai prisiminę jie nesulaiko ašarų.“

Žuvęs 16-metis A.Marmokas.

Antazavėje drauge su vyrais išniekinta mergaitė suplotu veidu: jos kojos buvo išskėstos, rankos užmestos ant vyrų. Šimonių valsčiuje dviem žuvusiems studentams partizanams stribai nupjovė varpas, į gerkles prikišo automato šovinių, sulaužė kaulus. Rašytoja Vanda Juknaitė liudijo Obeliuose mačiusi suverstus vyrų kūnus nupjautais lyties organais. Greta mokytojo, partizano Juozo Stravinsko sudraskytais drabužiais buvo paguldyta jauna mėlynakė, ilgakasė partizanė ir abu „sužieduoti“ - spygliuota viela surištos jų rankos. Apnuoginta mergina užkelta ant mokytojo kūno. Kiekvieną dieną lavonai buvo darkomi vis kitomis pozomis.

Ant lyties organų mėgta dėti rožinius, maldaknyges. Rožiniais aukos būdavo ir pažabojamos. Stribų žmonos, seserys smagindavosi pagaliais vartydamos vyrų lyties organus ir nešvankiai komentuodamos. Taip su žuvusiaisiais 1951-ųjų kovo 19 dieną elgėsi Saldutiškio miestelio stribienės. Šeši partizanai gulėjo visiškai išrengti. 1952 metais nukautus Bronių Krivicką ir jo draugus stribai suguldė taip, kad vienų galvos būtų prie kitų kojų, vienus - aukštielninkus, kitus ant jų užkėlė kniūbsčius. 1953 ar 1954 metais Žalpių miške žuvusius Vincą Milkintą, jo nėščią žmoną ir šios brolį išniekino Nemakščiuose - kvatodami šaudė į moters pilvą. Šilavote paguldyti devynių partizanų kūnai buvo gėdingai apnuoginti, vyrų kelnės atsegtos, o L.Dičpinigaitės, medicinos seselės, partizanės krūtinė irgi apnuoginta ir persmeigta durtuvu. Kai po šv. mišių kažkas iš minios ant kiekvieno kankinio padėjo po raudoną bijūną, stribai (iki tol slėpęsi) pasiuto, tardė žmones. Trys ryšininkės, žuvusios per mūšį Labūnavos dvare 1946 metų Kūčių vakarą, gulėjo nuogos prie Kėdainių MVD būstinės, joms į krūtis buvo įsegti medalikėliai. Aldonai Smailytei-Juškevičienei visam laikui įsiminė Veiveriuose matytas vaizdas: „Niekada nepamiršiu žuvusios partizanės Nastutės Kleizaitės – iškėtota, išdraikyta aikštėje ji tebestovi mano akyse. Tuomet atrodė, kad miršta visa Lietuva.“

Vasaromis stribai guldydavo lavonus priešais saulę, „džiovindavo“. Populiari pramoga buvo ir šėtoniški džiaugsmo šokiai ant žuvusiųjų kūnų. 1947-ųjų balandžio pradžioje ant 11 žuvusių Lydžio rinktinės partizanų, nusviestų aikštėje prie bažnyčios, su aukštakulniais šėlo seserys Matuševos. Iš dar nesustingusių kūnų tryško kraujo fontanai. Sceną stebėjo NKVD karininkai. Panašių „šokėjų“ buvo daugiau. Aidėjo šūksniai: „Štai, visiems banditams taip bus!“

Iškrypėliškos patyčios – be ribų

Žiemomis iš lavonų buvo daromos „skulptūros“. Ant pasodintų pilamas vanduo, rečiau (pvz., Utenoje) – srutos. Kazio Paleckio kūnas buvo pasodintas prie Subačiaus miestelio parduotuvės sandėliuko. Per atlydį lavoną apsėmė vanduo, per šalčius jis įšalo ir taip „sėdėjo“ lede visą žiemą. 1950-ųjų sausio 12 dieną žuvusio Sudeikio sušalusį kūną stribai „mokė“ stovėti ant galvos. Už tai, kad nestovėjo, "nubaudė“ – nutraukė batus. Igliškėlių stribai irgi nuavė aukas, o kad „nesušaltų“, užmovė vaikiškus batus. Vėliau sukapojo kūnus gabalais ir įmetė į tualetą. 1950 metais Ažvinčio girioje nušautam partizanui Petrui Cicėnui-Žalgiriui kareivis nupjovė pirštą su žiedu ir, koja pražiodęs jį, ieškojo auksinių dantų. Kad nesuplyštų nuo kojų traukiami prišalę batai, stribai atšildydavo juos karštu vandeniu. Avalynė buvo paklausi, dėl jos okupantų samdiniai net susimušdavo. Todėl į beviltišką padėtį patekę partizanai kartais supjaustydavo batus. Stribai taip pat vertino žiedus, laikrodžius. Negalėdami numauti žiedo, nukirsdavo pirštą. 1946 metų gruodį sužeistą partizaną Vladą Žalkauską persmeigė durtuvu ir nupjovė pirštą su vestuviniu žiedu. 1947-aisiais per šv. Kalėdas nukautam partizanų būrio vadui Vincui Banevičiui-Barzdai Jiezno stribai nukirto pirštą su merginos dovanotu žiedu. Egzekutoriai papuošalą pasiėmė, o pirštą numetė ant žuvusiojo krūtinės.

Kankinys.

Aukas, „nenorinčias“ stovėti prie sienų, paremdavo kuolais, basliais. Plungėje Lauryną Navardauską nukirptomis kelnėmis stribai dviem kuolais parėmė ir pastatė prie stulpo. 1948-aisiais Kavarske prie sienos pastatytiems žuvusiesiems buvo surengta „fotosesija“ su paspardymais. 1946 metais žuvusį Viesulo kuopos vadą Žvangutį egzekutoriai Garliavos aikštėje pastatė prie sienos, parėmė kuolais, o į išžiodytą burną įgrūdo vandentiekio vamzdį. Žuvusius šešis kovos draugus suguldė aplink pusračiu. 1946-ųjų vasarį Kruonyje tris nukautus partizanus vielomis surišo kartu su jų nušautu čekistų šunimi.

Merkinėje Briedžio lavono rankas ir kojas vinimis prikalę prie grindų stribai džiūgavo: „Che, che, nukryžiavojom!“ Jiezno pabaisos žuvusį ryšininką Juozą Ginkų-Aitvarą ne tik nukryžiavo prie svirno sienos, bet ir padegė. Merkinės stribai 1946 metais pasaloje nušauto Zigmo Povilaičio kūną nusviedė nuo tilto į Nemuną. Sunkiai sužeistam Alsėdžių valsčiaus partizanui Ignui Lupeikai pririšo prie kaklo akmenį ir įmetė į Platelių ežerą. 1950-ųjų birželio 17 dieną Rietavo tvenkinyje atsidūrė peršautas, kankintas partizanų rėmėjas Vladislovas Žlibinas. Kaip buvo įprasta, čekistai mirties akte nurodė, kad jis nusiskandino. Šakiniuose auką prikalė prie tvarto sienos, kad būtų lengviau nufotografuoti.

Į iškrypėliškos patyčių išmonės viršūnę gali pretenduoti dar viena istorija. 1945-ųjų vasarą Puniškių kaime, bunkeryje, per pasipriešinimą žuvę du Tauro apygardos partizanai metaliniais kabliais buvo ištraukti į paviršių ir numesti ant žemės. Žiūrėti aukų prievarta suvaryti kaimo žmonės neapsikentė mirusiųjų niekinimo ir jų kruvinus kūnus uždengė baltomis drobulėmis. Tačiau tada stribai partizano Prano kūną įkėlė į gandralizdį.

Lavonų žalojimas buvo nesuvokiamas, kraupus. 1945 metais prie Pavandenės nušautą partizaną Tekorių stribai supjaustė pjūklu. Buvęs partizanas Jonas Staškevičius-Aušra liudija, kad vienas Tauro apygardos Varno kuopos partizanas buvo skerspjūkliu supjaustytas į tris gabalus, antram į burną ir akis prigrūsta arklio mėšlo, o trečiam išpjautas liežuvis, išdraskyta burna. Rudaminos stribas peiliu nupjovė partizanui Čėplai nosį. Žuvusiesiems Tauragnuose buvo badomos akys, buožėmis daužomos galvos. Durtuvais subadytos ir kabliais už pasmakrių užkabintos aukos buvo tampomos po miestelį. Juozo Kuckailio surinktomis žiniomis, apie Leipalingį stribai kapodavo lavonus kardais, išdurdavo jiems akis, išplėšdavo liežuvius. Į Lazdijus atvežtam dar gyvam partizanui sugrūdo į burną lazdą. Jo akys užsimerkė amžinai.

1945 metų vasarą per kautynes prie Padubysio tilto žuvę šeši partizanai buvo išniekinti Rozalime, prie jų atitemptas septintas sužeistas kovotojas. Vienas stribų dejuojančiajam sutrupino galvą, smegenys ištiško ant atlapoto švarko...

Atnašos viršininkams

Kankiniai.

Atkasant palaikus, kad jie būtų perlaidoti, daugėja įrodymų apie subjaurotus, ketvirčiuotus partizanus. Dauguose iš šulinio prie stribyno iškėlus dviejų žmonių likučius, nerasta jų galvų. Kitiems suskaldytos galvos, sukapoti kūnai. Ylakiuose ant vienų žuvusiųjų krūtinių buvo sumestos pėdos. Rasti palaikai su sudaužyta kaukole ir išnarintu žastikauliu. Toks pat vaizdas atsivėrė atkasus palaikus Leipalingyje ir kitur. Ne visuomet aišku, kada – mūšio lauke, ant grindinio, stribynuose ar „laidojant“ - lavonai subjauroti. Nukirstos galvos buvo nešamos parodyti viršininkams.

Paliose nušautam (pagal kitus – nukankintam) partizanui Antanui Durneikai kareiviai nukrito galvą, o kūną paliko pelkėje. Į krantą išneštą galvą padėjo ant kelmo. Padarė „skulptūrą“. Per antrą Palių „valymą“ stribas (pavardė žinoma) nušautam partizanui Žvirgždui nupjovė galvą ir nunešė į stribyną. Išdavikas partizanas nušovė kitą partizaną, nupjovė jam galvą, įdėjo į maišą ir pristatė savo „šeimininkams“, Žaslių stribams. Norėjo įrodyti savo ištikimybę ar gauti premiją? Dėl pinigų stribai net susimušdavo nesutardami, kuris pirmas nušovė partizaną. 1949-ųjų gruodžio 7 dieną Gudaičio kaimo, Joniškio rajone, miškelyje žuvusiam ar suimtam vienam iš partizanų vadų Vladui Guščiui buvo nupjauta galva. Ant medžių ir žemės draikėsi jo šviesių plaukų kuokštai. Čekistai vado galvą buvo įkainoję 10 tūkst. rublių.

Norėdami gauti daugiau premijų, stribai lavonus vežiodavo iš vieno miestelio į kitą. Šitaip padidindavo ir savo kovinius „nuopelnus“, ir nužudytų partizanų statistiką. Kaip tai primena indėnų skalpų medžiojimo laikus! Literatūroje minimas ir 1951-ųjų balandį žuvusios Utenos krašto partizanės Natalijos Deveikytės-Pakštienės (slapyvardžiu Vaidilutė) nuskalpavimas. Ji drauge su 11 kovos draugų buvo įmesta į duobę Rašėje, netoli Utenos. Lavonų krūvoje brolio ieškojusi sesuo „pajudino Vaidilutės kasą, o kasa jau buvo atšutusi. Rankoje liko (...) ir skalpo dalis“.

Stribai prasimanydavo ir kitokių „pramogų“: šaukštus, šakutes, papirosus, trispalves kišdavo lavonams į burnas, į vieną ranką įdėdavo maldaknygę, į kitą – kortas.

Provokatoriaus Inkaro nužudytas partizanas Juozas Valonis-Merkys.

1989 metais Lietuvos rašytojų sąjungos susirinkime Jonas Mikelinskas kalbėjo: „(...) pats mačiau, kad žmonėms ant kaktos buvo išpjauti Gedimino stulpai – tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.“ Vinco Kryževičiaus draugui Kostui (pavardė nenurodyta) į veidą buvo įsmeigtas Gedimino stulpų ženkliukas. Šlubas Svėdasų stribas partizanui, buvusiam mokytojui R.Bagdonui į dantis įkišo kandiklį, paskui bato kulnu sugrūdo jį į gerklę. Partizano Antano Limbos-Bunkerio yrantį kūną iškasė iš kapinaičių, atvežė į Leliūnus ir nusviedė. Miestelio stribai iš džiaugsmo šaudė į lavoną. Tikriausiai keršijo, nes šį kovotoją žmonės vadino Utenos ir Aleliūnų stribų siaubu. 1950-ųjų vasario 2 dieną kautynėse žuvusią Bronę Sadauskienę, jos motiną ir tėvą išniekino prie Jankų stribyno. Nakčiai nutempdavo juos į malkinę, o dieną vėl išvilkdavo ir tyčiodavosi. Mokytojai atsivesdavo mokinius ir ragindavo pasižiūrėti, kaip atrodo „banditai“. Žalvario kūnas buvo nuvežtas į Jankų mišką ir pakartas virš apkaso.

Kai kurių miestelių stribai rengdavo „procesijas“. Daugėliškyje lavonai buvo atrišti nuo stulpo, užkelti ant mašinos kėbulo ir vežiojami po miestelį. Saldutiškyje ilgai ant grindinio „eksponuotą“ Kazimiero Balčiūno kūną stribai nešiojo po miestelį, o nusibodus merginoms užrėmė juo duris. Prie arklio pririštą žuvusį partizaną Šarvą valkiojo po Liudvinavą, žuvusią partizanę Zofiją Lupeikaitę – po Nevarėnų miestelį. Sangrūdoje tėvą privertė tampyti sūnaus kūną. Žodžiu, tyčiojosi ir niekino entuziastingai.

Rezistentai Janina ir Povilas Januševičiai prisimena: „(...) šiems budeliams buvo malonu gėrėtis išniekintais kūnais. Būdavo, subėga skrebų vaikai, giminės, žmonos – dantis iššiepę, tyčiojasi. Ir matai, kad jie tikrai jaučia didelį malonumą. Šias scenas mačiusius žmones ypač žeisdavo jų perkreiptos šypsenos mirties akivaizdoje. Nuo jų milinių ir rankų sklido kraujo kvapas."

Negana to, stribai mėgo girtis savo „žygdarbiais“. Vienas jų susitikęs partizano Vytauto Motiekaičio-Paparčio seserį Vandą su pasigardžiavimu pasakojo, kaip į šio kovotojo pilvą šaudė tol, kol "žarnos išlindo“.

Sukrečia ir poeto Roberto Keturakio vaikystėje matytas vaizdas: „(...) pamatau juos – boluoja marškiniai, sniego juosta prie gyvatvorės (...). Prieinu, pasilenkiu – visi keturi be veidų, virš pečių gūdi tamsa (...). Rankos nustumtos žemyn, tarytum laiko tarpkojuos įkaltus kuolus.“

Tyčiojosi ir iš gyventojų

Kartais rusai karininkai sudrausdavo siautėjančius stribus, sugėdindavo už patyčias. Jiems kėlė pasibjaurėjimą parsidavėliai, todėl atvirai tokius niekino. Nušautus stribus įsviesdavo į sunkvežimio kėbulą, o užmuštą šunį, paguldytą ant apsiausto, įkeldavo. Replikuodavo, esą gaila šuns, geriau būtų žuvę penki stribai. 1947 metais į MGB Kalvarijos skyriaus kiemą buvo atvežtas nukautas stribas. Iš paskos klykdamos atšnopavo motina ir sesuo. Ieškodama paguodos motina užėjo į suimtąjį tardžiusio čekisto kabinetą. Tas užriko: „Netrukdyk! Banditai nušovė mūsų arklius, paėmė automatą, o čia – stribo verkti?!“ Rokiškyje tardytojas išvadino žuvusį partizaną Grigorijų Rybakovą „svoločiumi“ už tai, kad „tokį gerą šunį nušovė, geriau būtų nušovęs kokį stribą“. Antazavėje pašiurpusios nuo patyčių iš trijų partizanų, tarp jų - Valės Pupeikytės, dvi rusės pabėgėlės prijuoste ir skarele uždengė jų veidus, išgėdino stribus. Moterys pasakė, kad Dievas nedovanos jiems ir jų vaikams. Viena pridūrė: „Jeigu jūs rusai, pagalvokit apie Rusiją ir jos žmones: mus visus prakeiks ir per amžių amžius to prakeiksmo nenuplausim.“

Enkavedistų nužudytas ir išniekintas nežinomas partizanas.

Smogikų nužudyti partizanai išvengė viešo „eksponavimo“. Mat 1946 metų liepą buvo nurodyta, kad „vietos gyventojai partizanų lavonų su durtinėmis peiliu padarytomis žaizdomis neturi matyti, lavonai turi būti užkasti neprieinamose vietose“.

Taip pat tyčiotasi ir iš nužudytų nekaltų gyventojų. Stribai nusviesdavo juos ant grindinio kartu su partizanais ir skleisdavo melą, kad tai – „banditai“ arba jų pagalbininkai. Literatūroje gausu liudijimų apie tai, tačiau apsiribosime keliomis istorijomis. Truskavoje sužeistą Kiškienę stribai numetė ant grindinio ir šūkavo, esą ji – „banditų“ motina. 1945 metais Sudeikiuose nušovė močiutę - apkaltino ją tuo, kad bėgo pranešti partizanams apie pasirodžiusius naikintojus. Iš karčių padarytais neštuvais nunešė auką už kilometro ir įmetė į balų viksvyną. 1945-ųjų sausio 1-ąją Svėdasų apylinkėse neleido palaidoti nušauto beginklio Juozo Baliūno, kuris slapstėsi nuo tarnybos sovietų kariuomenėje. Apipylė jį žibalu ir padegė. 1945 metų rugpjūtį iš Kavarsko atėję kareiviai nušovė senelę Marijoną Simaškienę, nutempė į pelkyną, neleido laidoti kapinėse nei tada, nei po 13 metų. 1958-aisiais vietinis čekistas Čikiliovas rėkė kaip pasiutęs: „Kas jums leido perlaidoti?! Negalima į kapines!“ Pasieniečių nušautiems niekuo nenusikaltusiems Igliaukos gyventojams Petrui Akelaičiui ir jo broliui į burnas prigrūdo lašinių. 1948-ųjų rugsėjo 16 dieną Pažaizlio valsčiuje smogikų nužudytus Juozo Griškelio šeimos narius susodino ratu, surišo rankas, fotografavo. Ūkininko Bielskio lavonas rastas pakabintas už kojų ant medžio šakos ir įkištas galva į skruzdėlyną.

Tai tikrai ne visos baisybės - joms suregistruoti reikėtų ne vieno jaučio odos. Tačiau to pakanka, kad suvoktume, jog Lietuvos sūnūs ir dukros savo krauju nuplovė miestelių grindinius.

Nuotaikai praskaidrinti prisiminkime kelias istorijas apie tai, kaip aukos „atkeršydavo“ už patyčias. Vienąsyk žuvusiuosius saugojusį Merkinės stribą apniko haliucinacija: „Staiga negyvi partizanai sujudo, keliasi... Stribas šaudo, o negyvėliai vis tiek keliasi, stojasi, eina... Tada jis atsinešęs plaktuką, vinių ir kalęs, kalęs į galvas...“ Anykščių stribai ilgai tyčiojosi iš partizanų vado, buvusio mokytojo J.Urbos kūno. Galiausiai pririšo jį prie šieno kupetos. Atėjo stribas Markijanas Latatajevas pasipešti arkliams šieno. Bepešant virvės išsilaisvino ir kūnas užkrito ant palinkusio stribo. Iš išgąsčio jis prarado balsą, vėliau visai išprotėjo. Tapo netinkamas „darbo žmonių gynimo“ tarnybai.

Apie tai, kaip okupantai "laidojo" žuvusius partizanus, skaitykite kitą savaitę, lapkričio 22 dienos "Lietuvos žinių" numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"