TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

OMON: neįgyvendintas Ukrainos scenarijus

2015 07 08 6:00
Boleslavas Makutynovičius (centre) laikė save rusakalbių gelbėtoju. 1991 metų gegužės 9 dienos minėjimas prie Černiachovskio paminklo Vilniuje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vilniaus apygardos teismas neseniai išteisino Vilniaus omonininkų vadus Boleslavą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą, davusius įsakymus 1991 metais puldinėti Lietuvos pasieniečius, muitininkus. OMON veiklą tyrę istorikai specialiai "Lietuvos žinioms" atskleidė, kaip susikūrė šis Lietuvos valstybei priešiškas būrys, ką jis veikė Vilniuje ir kokių tikslų turėjo.

Išgirdus išteisinamąjį nuosprendį daug kam kilo klausimas, kokiose įstatymų džiunglėse pasiklydo tokį sprendimą priėmę teisėjai. Juk dar prisimename omonininkų siautėjimą nuo pat neramiojo 1991 metų sausio iki rugpjūčio pučo Maskvoje. Archyvuose netrūksta sudegintų atkurtos Lietuvos muitinių ir pasienio postų nuotraukų. Sostinės centre apšaudytas Krašto apsaugos departamento darbuotojų autobusas, užgrobtas Vidaus reikalų ministerijai priklausęs ginklų sandėlis - tai vis tos grupuotės "nuopelnai".

Teisėjų nuomone, tai nebuvo karo nusikaltimai, kaip buvo įvardyta Generalinės prokuratūros kaltinime. Kol šis prokuratūros apskųstas ir rezonansinę diskusiją visuomenėje sukėlęs nuosprendis bus dar kartą išnagrinėtas, žvilgtelėkime į istoriją.

Perestroikai sutramdyti?

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto Andriaus Tumavičiaus ir skyriaus vadovo Ryto Narvydo, žmonės dažnai net nežino, iš kur Lietuvoje atsirado OMON, ar jo nariai buvo vietiniai, ar atvežti iš Maskvos arba Rygos ir ką jie veikė Vilniuje.

"Prasidėjus perestroikai, iškilus įvairių masinių neramumų pavojui, jiems slopinti 1988 metų spalio 3 dienos Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo pradėti formuoti specialieji milicijos būriai - OMON (otriad miliciji osobovo naznačenija - ypatingosios paskirties milicijos būrys)", - pasakojo A. Tumavičius. Minėtame įsakyme išvardyta, kur tokius būrius reikia įsteigti: Baškirijoje, Krasnodaro, Voronežo, Irkutsko, Kuibyševo, Novosibirsko, Permės, Rostovo, Sverdlovsko, Čeliabinsko, Donecko, Lvovo, Odesos, Maskvos, Leningrado, Alma Atos, Kijevo, Minsko srityse, taip pat Latvijoje, Lietuvoje bei Kirgizijoje. Lietuvos OMON turėjo būti pavaldus tuometinei sovietinės Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijai. Sukomplektuoti būrius reikalauta per tris mėnesius.

Būrių suformavimo tikslas, buvo "kova su masiniais chuliganiškais veiksmais, masinėmis riaušėmis, tvarkos palaikymas sporto varžybų, ypač futbolo metu, pagalba katastrofų, epidemijų, stichinių nelaimių, pramoninių avarijų metu". Visuomenėje sklandė kalbos, kad būriai buvo pradėti formuoti specialiai prasidėjusiam laisvėjimui sutramdyti.

Pradžioje visi omonininkai vilkėjo lietuviškomis uniformomis, sagos buvo puoštos Vyčiais. Tik vėliau atskilėliai buvo perrengti sovietinėmis uniformomis, gavo juodas beretes. /Rianovosti/scanpix nuotrauka

Nervingas kapitonas

"Lietuvoje į tokį sovietinės milicijos būrį planuota surinkti 150 žmonių (su vadovybe ir pagalbiniais darbuotojais), tačiau juos rinko sunkiai, strigo finansavimas ir kadrų atranka, - pasakojo A. Tumavičius. - Pirmaisiais viršininkais buvo paskirti Vytautas Rakickas (štabo viršininkas), B. Makutynovičius (propagandos grupės viršininkas) ir Erikas Kaliačius (jis vėliau perėjo į Lietuvos policijos pusę). 1990 metų kovo 11 dieną paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, visos buvusios sovietinės struktūros legaliai perėjo Lietuvos valstybės žinion. Vidaus reikalų ministerija su jau suformuotu OMON - taip pat. Dabar sunku pasakyti, kas dėjosi pačiame būryje. Matyt, vieni iškart buvo už Lietuvą, kiti svyravo."

Pasak A. Tumavičiaus, B. Makutynovičius ir būrelis jį palaikančių apie 30 asmenų 1991 metų sausio 12-osios naktį užgrobė ginklus, kelis sunkvežimius, šarvuočius ir nusprendė palaikyti Maskvos pusę. Iš pradžių jie įsikūrė Vilniaus milicijos akademijos patalpose Ateities gatvėje, paskui persikėlė į Valakampius. "Visi jie tuo metu jau turėjo lietuviškas uniformas, sagos buvo puoštos Vyčiais. Tik vėliau jie buvo perrengti sovietinėmis uniformomis, gavo juodas beretes", - pridūrė R. Narvydas.

Beje, jis prisimena, kaip atskilę omonininkai jį su bičiuliu buvo sulaikę ir uždarę užgrobtose patalpose Valakampiuose. "Kartą po budėjimo prie Seimo sugalvojome ten pasižvalgyti ir nufotografuoti šarvuotį, tačiau greitai buvome pastebėti. Automatais ginkluoti vyrai suvarė mus į vidų, prirėmė prie sienos, išplėšė fotojuostelę. Į akis krito nervingas kapitonas, lietuviškai kalbantis su vietiniu akcentu. Kai mus apieškojo, liepė kuo greičiau nešdintis. Vėliau, kai mieste pasirodė nuotraukos su užrašu "Makutynovičius - išdavikas, judas", atpažinau aną kapitoną", - pasakojo R. Narvydas.

Šiuo metu internete galima rasti buvusių omonininkų atsiliepimų apie viršininką B. Makutynovičių, saviškių vadintą Boleku (mažybinis Boleslavo vardas - aut.). Rusijoje išplatintame atvirame laiške rašoma: "1989 metais B. Makutynovičius tapo OMON vadu ir gavo milicijos kapitono laipsnį, nors tebuvo paprasčiausias gitaros instruktorius iš Vilniaus Spalio rajkomo, t. y. paskirtas ne dėl darbo milicijoje, o tik kaip LKP atstovas. Toks būdamas vykdė visus Lietuvos nacionalfašistų valdžios nurodymus. Netgi prasidėjus sausio įvykiams, dar 1991 metų sausio 8 dieną, stojo į bendras gretas kartu su landsbergininkais (...) Jau paskui, kai Michailas Gorbačiovas liepė, B. Makutynovičius nutarė kovot prieš landsbergininkus, ir užėmė bazę Valakampiuose, bet paskui paniškai reikalavo desantininkų paramos, todėl jam kartu su desantininkais ir trimis šarvuočiais buvo atsiųstas asmeninis psichologas (...) Dabar B. Makutynovičius parazituoja buvusių OMON darbuotojų nelaimėmis ir viską meluoja, sau priskirdamas visus OMON žygdarbius ir šitaip užsidirbdamas pinigų iš Rusijos valdžios..."

1991 metų sausio 30 dieną Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą sovietinę miliciją pervadinti Lietuvos policija. "Kartu buvo priimtas ir nutarimas dėl OMON išformavimo bei naujo greitojo reagavimo policijos dalinio suformavimo. Kūrimas užtruko iki balandžio 1 dienos. Padaliniui suteiktas "Aro" vardas, jis suformuotas iš buvusių Lietuvos pusėje pasilikusių omonininkų", - istoriją pasakojo A. Tumavičius. "Tai, kad tuo metu milicija - reali ginkluota jėga - perėjo į Lietuvos pusę, didelis tuometinių vadovų nuopelnas. Jie verti pagarbos", - pridūrė R. Narvydas. Tad B. Makutynovičiaus vadovaujami atskilėliai tebuvo mažuma.

1991-ųjų vasarą, dar iki Medininkų žudynių, omonininkai nusiaubė arba net sunaikino ne vieną pasienio postą.

Maskva tik pasinaudojo

"Į Maskvos pusę stojusių omonininkų tikslas buvo destabilizuoti padėtį ir išprovokuoti kitą pusę. Jei Lietuva į smurtą būtų atsakiusi smurtu, tikėtina, įvykiai būtų pasisukę kitaip, taip, kaip atsitiko Ukrainoje. Vilniaus omonininkai pasiskelbė ginantys rusakalbių teises", - pasakojo A. Tumavičius.

"Mano, kaip piliečio, tokia pozicija - omonininkų veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos valstybę. Ir man neįdomu, kad kažkokie tarptautiniai standartai ko nors neatitinka", - sakė Rytas Narvydas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tais pačiais metais Rygoje ir Vilniuje apsilankė žurnalistas Aleksandras Nevzorovas iš Maskvos ir sukurpė savo propogandinių filmukų seriją "Naši" ("Mūsiškiai") apie tuos "kovotojus", kurie nuo fašistų stojo ginti rusakalbius gyventojus, neva neturinčius Lietuvoje jokių teisių. Būtent jam gimė "geniali" įvykių versija, kad prie televizijos bokšto patys lietuviai savus pakišo po tankais, o į ligonines ir morgus aukos buvo vežamos ne nuo televizijos bokšto, o po avarijų. Tai jis "rado" Vilniaus rusą, neva girdėjusį, jog prie Seimo sąjūdininkai viešai pareiškė, kad žudys visus rusus. Po tokios įžangos A. Nevzorovas aplankė sąjūdininkų snaiperių apsuptus Boleslavo (filmukas taip ir vadinasi "Boleslav") būrio vyrus, kurie tvirtino, neva jiems nieko kito neliko, tik "stovėti iki galo".

"Tad buvo susiklosčiusi situacija, analogiška sukurptai Ukrainoje. Omonininkams į pagalbą atskubėję įvairūs "draugovininkai" - ar ne Ukrainos "žalieji" žmogeliukai? - pabrėžė R. Narvydas. - Jie turėjo atlikti juodą parengiamąjį darbą, tačiau kai nepasisekė išprovokuoti riaušių, jie ir Maskvai tapo nebereikalingi. Tokiais netoliaregiškais žmonėmis buvo pasinaudota. Iš pradžių leista savavaliauti ir žiūrėti, kas bus. O kai viskas pasisuko kitaip nei planuota, jie buvo palikti likimo valiai."

Kaip pasakojo A. Tumavičius, apie Vilniaus omonininkus Maskva prabilo tik gegužę - neva šie nepavaldūs jai, todėl ir neprisiima už juos atsakomybės. "Apie rusų kariškius Ukrainoje irgi buvo sakoma: mes jų nesiuntėme, gal jie ten atostogauja", - situaciją lygino R. Narvydas.

Iškviestas pasiaiškinti

"Vilniaus omonininkų būrys puldinėjo pasienio postus, sumušdavo budinčius pareigūnus, grasindavo jiems, naikino dokumentus. Yra daugybė muitinių pareigūnų ataskaitų apie šituos įvykius. Vienur užpuolikai apibūdinami kaip pusiau sportiškai, pusiau kariškai apsirengę vyrai, kitur aiškiai įvardyta - omonininkai (pagal juodas beretes, antsiuvus). Siautėjimų proveržis, pasak A. Tumavičiaus, buvo gegužės mėnesį, kai gautas nurodymas iš Maskvos sunaikinti Lietuvos muitinių postus.

"Tačiau viešoji nuomonė apie tokius plėšikavimus ir išpuolius net pačioje Sovietų Sąjungoje susidarė neigiama, - pažymėjo A. Tumavičius. - Lietuvos Vyriausybė tuomet laikėsi vienintelės galimos pozicijos - intensyviai informuoti Vakarus ir pačią Maskvą apie tai, kas vyksta Lietuvoje: mes paskelbėme nepriklausomybę ir patys kontroliuojame savo sienas, tačiau mus nuolat puldinėja omonininkai. Maskvai buvo primenama, kad taip elgiasi jai pavaldi struktūra. Galiausiai B. Makutynovičius buvo iškviestas į Maskvą, į prokuratūrą, pasiaiškinti. Tuometinė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos vadovybė pareiškė, kad "pasienio postų deblokacijos operacija buvo žemo lygio, neparengta, neprofesionali, nesuderinta". Maskvoje teigta, kad Vilniaus omonininkai elgėsi be jokių instrukcijų, savo nuožiūra. Lyg ir pagrasinta taip ateityje nesielgti, visus veiksmus derinti."

Išsprendė likimą

Pasak Vilniaus OMON "žygius" tyrusio A. Tumavičiaus, 1991 metų birželio mėnesį Lietuvos Vyriausybė omonininkams pasiūlė patiems nutraukti savo veiklą. Jiems buvo garantuota neliečiamybė ir tarnyba toje pačioje struktūroje, jei nebus prisidėję prie kokių nors kriminalinių nusikaltimų. Priešingu atveju, kaip informuota, jie bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes tai buvo visiškai neteisėtas būrys. "Tačiau omonininkų sąrašų su pavardėmis niekur neaptikau. Išskyrus tai, kad B. Makutynovičius Lietuvos komunistų partijos (TSKP platformos) 1991 metais buvo įtrauktas į apdovanojamųjų asmenų sąrašus. Siūlytas apdovanoti kaip nusipelnęs veikėjas", - sakė A. Tumavičius.

"Aras" suformuotas iš buvusių Lietuvos pusėje pasilikusių omonininkų", - istoriją pasakojo A. Tumavičius/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Paskui liepos 31 dieną išgirdome apie Medininkų tragediją. "Sunku pasakyti, ar Vilniaus omonininkai ten dalyvavo. Manyčiau, kad tokių nepatikimų, neprofesionalų ten nesiuntė. Rygos OMON buvo aršesnis ir tokioms operacijoms labiau tiko", - pridūrė R. Narvydas.

Pasak A. Tumavičiaus, Vilniaus omonininkų veikla baigėsi kartu su nesėkmingu puču Maskvoje 1991 metų rugpjūčio 22 dieną. B. Makutynovičiaus grupuotė tapo nebereikalinga. Rugpjūčio pabaigoje šiuos atskilėlius po savo sparnu priglaudė Vilniuje, Šiaurės miestelyje, dislokuota motorizuota šaulių divizija. Tos divizijos vadas Valerijus Frolovas (dabar jau miręs) internete turėjo savo puslapį, kuriame yra paskelbęs ne vieną su tais laikais susijusį dokumentą. Jis priskyręs sau savotišką nuopelną, esą išsprendė omonininkų problemą Vilniuje, kai jos niekas nenorėjo spręsti. "Turiu tai liudijančių dokumentų, - sakė A. Tumavičius. - Karininkas pasakojo, kaip jis nuvyko pas B. Makutynovičiaus omonininkus į Valakampius, pažadėjo "išspręsti jų klausimą". Buvo susitikęs su ministru pirmininku Gediminu Vagnoriumi, pasirašė dokumentus dėl omonininkų likimo. Kai kurie jų išskrido į Maskvą, kiti išėjo savais keliais, o dalis liko tarnauti Sovietų armijoje. B. Makutynovičius taip pat dingo iš Lietuvos."

Veikė prieš Lietuvą

R. Narvydo nuomone, nors šio būrio pėdsakų neaptinkama Sausio 13-osios įvykiuose, Medininkuose, tačiau B. Makutynovičius, kaip vadas, atsakingas už daugelį neteisėtų veiksmų. "Į tai negalima žvelgti paviršutiniškai, neva jie tik kažkokią pasieniečių būdelę sudaužė. Juk to būrio veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos valstybę. Nesuprantu, kodėl teismas akcentuoja ne tai, o krypsta į visai šalutinius dalykus - buvo ar nebuvo karo padėtis? Jei veiksmai nukreipti prieš Lietuvos valstybę, jie yra neteisėti. Ar reikia, kad būtų karo padėtis?" - klausė istorikas. Jis siūlė prisiminti 1919 metų Konstituciją, kurioje labai aiškiai apibūdinta tokių grupių veikla. "Konstitucija skelbė: garantuojama draugijų susirinkimų laisvė, jeigu jų tikslas ir vykdomieji įrankiai nėra priešingi valstybės įstatymams, o ginkluotų asmenų susirinkimai yra draudžiami. Pakaktų laikytis tokių nuostatų ir nereikėtų galvoti, kaip ateityje apsisaugoti nuo "žaliųjų" žmogeliukų", - sakė R. Narvydas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"