TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Optimizmas, nuspalvintas nerimu

2010 03 19 0:00
Žmonės su plakatais prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų Vilniuje 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Paminėjome mūsų atkurtos valstybės dvidešimtmetį. Ta proga būta įvairių kalbų, vertinimų, komentarų: ar tuo keliu einame, ar galėjome sukurti kitokią visuomenę, pagaliau, ar tokios Lietuvos norėjome.

Tačiau vargu ar kas nors (na, nebent koks užkietėjęs niurzglys) galėtų nesutikti su tuo, kad tuomet, 1990 metų kovo 11-ąją, priėmėme vienintelį teisingą sprendimą. Lygiai taip pat vienintelį teisingą sprendimą priėmė tie keliolika vyrų, 1918 metų vasario 16 dieną savo parašais patvirtinusių: taip, mes norime turėti savo valstybę. Šiandien daug kam kyla pagunda palyginti dabartinius 20 laisvės metų su tais laikais, kai Lietuvą reikėjo kurti iš nieko, statyti ją ant byrančios imperijų griuvėsių likučių. Bet šių skirtingų dvidešimtmečių beveik neįmanoma palyginti. Tad nesileisdami į didelius svarstymus tiesiog pasižiūrėkime, ką pasiekė Lietuva per pirmąjį savo 20-metį, pagaliau, kaip atšventė šį jubiliejų tais 1938-aisiais.

Galbūt tai nuskambės šiek tiek ciniškai, tačiau anuo metu mūsų valstybės gimimas buvo kur kas skausmingesnis nei prieš 20 metų, kai pergalę pranašavo dainuojanti revoliucija. Tiesa, tada dainas irgi mėgino nutildyti tankų riaumojimas ir automatų papliūpos prie Televizijos bokšto. Taip, ir tuomet neapsiėjome be skausmo, be kraujo. Tačiau anos valstybės apyaušriu dainos skambėjo ginkluotų savanorių lūpose. O jas stelbė mūšių kanonados, trimis frontais kaunantis su nepalyginti stipresniais ir labiau įgudusiais priešais. Nepriklausomos valstybės atsiradimas prie Baltijos neįėjo nei į jų, nei į frakais ir cilindrais pasidabinusių taikių Europos diplomatų planus. Ir nors tarptautinį pripažinimą, kad ir sunkiai, pasiekėme, visus tuos 20 metų buvo aišku: draugų aplink save neturime.

Biudžeto skylių nelopė

Taigi per dvidešimt pirmųjų metų Lietuvos politikams teko nepavydėtinas uždavinys - įrodyti, jog turime teisę egzistuoti. Ypač didelių užsienio politikos laimėjimų šioje ryklių puotoje taip ir nepasiekėme. Tai tapo aišku po 1938-ųjų, kai virš Europos jau slinko tamsi totalitarizmo ir tarpusavio neapykantos naktis. Juolab keista, kad Lietuva, apsupta nedraugiškų kaimynų ir stokodama strategiškai mąstančių politikų, per tuos 20 metų sugebėjo sukurti tokį ūkį, o ypač finansų sistemą, kokių šiandien galėtų pavydėti ne vienas Europos gyventojas.

Galbūt kas nors pavadins tai mitu. Tačiau pažvelgime į kai kuriuos skaičius ir faktus. Kaip ir iš kokių pinigų buvo galima kurti valstybę, kai per visus karus ir suirutes krašto gyventojai prarado paskutines santaupas, beveik nebeliko nei pramonės, nei prekybos, kai kaizeriniai okupantai iki visiško skurdo ir bado nustekeno Lietuvos kaimus? Pagaliau, iš ko apginkluoti kariuomenę, be kurios nepriklausomybė būtų užgniaužta per kelias savaites?

Vienintelis kelias buvo skolintis: kiek įmanoma - krašto viduje, kiek ne - užsienyje. Šios paskolos neabejotinai išgelbėjo valstybę. Tačiau jos buvo imamos tik tol, kol to gyvybiškai reikėjo. Vėliau, iki 1927-ųjų, paskolos buvo arba grąžinamos, arba restruktūrizuojamos, o paskui naudojamos grynai investiciniams projektams finansuoti, bet, gink Dieve, ne biudžeto skylėms lopyti. Taip įgyvendinti tokie stambūs investiciniai projektai kaip Klaipėdos uosto statyba, Telšių-Kretingos geležinkelis, nutiesta daugybė kelių, pastatyta tiltų. Kadangi visi šie projektai buvo pelningi, žmonės mielai pirko jų obligacijų, o valdžiai tai leido išvengti bet kokio mokesčių didinimo.

Taigi apdairus ir išmintingas skolinimasis, valdžios gebėjimas atrasti kitų lėšų šaltinių einamiesiems valstybės reikalams tapo viena stipriausių krašto nepriklausomybės rūmų kolonų. Štai 1937 metais vienam Lietuvos gyventojui jau teko tik 47 litai skolos, tuo metu Estijoje ji siekė 180 litų, Lenkijoje - 145 litus. Tokia situacija labai pakėlė tai, ką šiandien vadintume kreditingumo reitingu. Kita vertus, nesėdėdama jokios kitos valstybės kišenėje Lietuva galėjo drąsiau vykdyti nepriklausomą vidaus ir užsienio politiką. Kodėl taip neįvyko - jau kitas klausimas. Jį reikėtų adresuoti ne to meto bankų ir finansų specialistams, o politikams.

Be abejo, kaip dabar, taip ir tuomet, visi šie skaičiai mažai ką gali pasakyti apie kasdienį žmonių gyvenimą, ypač apie tuos, kurių gerovę lemia valstybės finansavimas. Reikia pabrėžti, kad net po 1930 metų, ūkio krizės laikais, kai valstybės biudžeto pajamos susitraukė kone dviem penktadaliais, buvo žmonių, kuriuos ši neganda palietė menkiausiai. Net ir tuomet valstybė pirmiausia rūpinosi žemės ūkiu, švietimu, transportu ir, suprantama, krašto apsauga. Visos šios sritys, vadinasi, ir joje dirbantys žmonės buvo subsidijuojami dosniausiai.

Žemės ūkio subsidijoms valstybė ir pačiais blogiausiais laikais skyrė ne mažiau kaip dešimtadalį visų išlaidų. Krizės metais didelėmis sumomis specialiai buvo remiami javų, sviesto, kiaulininkystės ir kiaušinių gamybos sektoriai. Valstybė ne tik skatino, bet ir savo kapitalu prisidėjo kuriant tokias įmones kaip Lietuvos ir Žemės bankas, "Lietuvos cukrus", "Maistas", Kooperacijos bankas. Vien investicijoms į tokias įmones iki 1937 metų atseikėta 115,9 mln. litų.

Kaip jau minėta, mažiausiai penktadalis valstybės išlaidų buvo skiriama susisiekimo reikalams. Ir tai suprantama: reikėjo plėsti ir išlaikyti transporto infrastruktūrą - tiesti ir rekonstruoti iš carinės valdžios paveldėtus geležinkelius, o svarbiausia - tiesti naujus modernius automobilių kelius, statyti tiltus. Taip per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo suremontuota daugiau kaip 1000 ir nutiesta 213 kilometrų naujų plentų, pastatyta per 250 tiltų. Visa tai reiškė nemažai darbo vietų ir beveik garantavo, kad šiose srityse dirbantys žmonės su žodžiu "krizė" susidurs nebent laikraštyje.

Tačiau svarbiausia to meto transporto sistemos dalis, be abejo, buvo Klaipėdos uostas. Į jį nuo miesto atgavimo iki valstybės 20-mečio investuota per 33 mln. litų. Tai davė neįtikimų rezultatų:

1923 matais, atgavus uostamiestį, į jį įplaukė 625 laivai, o 1937-aisiais - jau 1414. Tuo metu per Klaipėdos uostą į pasaulį keliavo daugiau kaip 80 proc. viso Lietuvos eksporto ir per 70 proc. importo. Tada buvo daug kalbama ir apie tolesnius uosto plėtros planus, o prognozės atrodė labai optimistinės.

Tačiau džiaugtis buvo per anksti: niekas nė nenujautė, kad praėjus vos metams mūsų taip sunkiai atkovotame ir išpuoselėtame mieste suplevėsuos vėliavos su svastikomis. Bet tai vėl nebe uosto statytojų, o politikų problema.

Kaip jau minėjome, valstybė teikė prioritetą ir švietimui bei kultūrai - jiems kasmet tekdavo bent jau 15 proc. biudžeto išlaidų. Tai, kad be švietimo valstybė negali žengti nė žingsnio, buvo savaime suprantama: dar 1923 metais kas trečias lietuvis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o nepriklausomybės saulėlydžiu tokių tebuvo likę mažiau nei 6 procentai. Šiam rezultatui pasiekti reikėjo ir plataus mokyklų tinklo, ir didžiulės armijos mokytojų.

Per 20 valstybės gyvavimo metų Lietuvoje atsirado 2,3 tūkst. pradinių mokyklų, 62 gimnazijos, 27 progimnazijos, 146 specialiosios vidurinės ir profesinės mokyklos. Nenuostabu, jog mokytojas tuomet buvo svarbus žmogus. Ir nieko keista, kad 1939-aisiais vidutinis mokytojo mėnesio atlyginimas siekė 295 litus. Ką reiškė tokios pajamos, nesunku suprasti, turint galvoje, kad litras pieno tada kainavo vidutiniškai 17 centų, kilogramas kiaulienos - 1,5 lito, o neprasti vyriški pusbačiai - 17 litų.

Prisimenant aną dvidešimtmetį į akis krenta ir daugiau dalykų, apie kuriuos bent jau šiandien galima tik pasvajoti: tarkime, kad ir sparčiai auganti knygų leidyba. 1925 metais šalyje tebuvo išleista 450, o baigiantis antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui - jau 1,3 tūkst. knygų. Negana to, 1938-aisiais sėkmingai ėjo 13 dienraščių, 40 savaitraščių, daugiau kaip 100 kitokių laikraščių ir žurnalų, kurių bendras tiražas galiausiai viršijo milijoną egzempliorių.

Biudžetas be deficito

Kodėl tuščioje vietoje sukurta valstybė per 20 metų nenusigręžė nė nuo vienos srities, šiandien neretai atsiduriančios podukros vietoje? Galbūt todėl, kad ir skolinantis, ir imantis kokių nors kitų drastiškų finansinių priemonių per visus dvidešimt anos nepriklausomybės metų Lietuvai ne tik pavyko išvengti biudžeto deficito, bet ir keletą metų iš eilės (1927-1930 m.) sukurti biudžeto perteklių, iš kurio buvo galima sudaryti iždo rezervo fondą.

O lito kursas nuo pat jo įvedimo 1922 metais išliko stabilus. 1926-aisiais Lietuvos bankas oficialiai pranešė, kad lito pozicijos tiek krašte, tiek pasaulinėje valiutų rinkoje yra tvirtos. Tokį nacionalinės valiutos stabilumą galima paaiškinti griežta, net asketiška Lietuvos banko ir vyriausybės pinigų politika. Įstatymas reikalavo, kad aukso rezervais būtų padengta ne mažiau kaip trečdalis visos apyvartoje cirkuliuojančios pinigų masės, o likusią dalį turėjo garantuoti užsienio valiuta ar prekybiniai vekseliai.

Taigi bent jau iki 1926 metų litų valstybė išleisdavo tik tiek, kiek būdavo aukso atsargų. Nors pinigų masė nuolat didėjo, aukso atsargos per pirmuosius ketverius lito gyvavimo metus taip pat pagausėjo nuo 2 iki 8 tonų. Po 1926-ųjų buvo imtasi šiek tiek liberalesnės finansų politikos, tačiau nacionalinės valiutos vertė išliko nepakitusi net prasidėjus didžiausiai to meto istorijoje pasaulinei ekonomikos krizei. Reikia pažymėti, kad 1931 metais litas buvo viena iš keturių tuomet dar nedevalvuotų pasaulio valiutų.

Sveika valiuta skatino galimybę nesunkiai ir palyginti nebrangiai skolintis. Nepriklausomybės pradžioje pas kokį privatų skolintoją pigesnės nei 50 proc. metinių palūkanų paskolos būtum nė su žiburiu neradęs, o po dvidešimties nepriklausomos valstybės metų kredito palūkanos privačiuose bankuose neviršijo 9-12 procentų. Suprantama, tai skatino ir pramonės bei paslaugų plėtrą, ir darbo vietų kūrimą maisto perdirbimo, tekstilės, avalynės, stiklo pramonėje.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad net ir po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuva tebebuvo iš esmės agrarinė šalis. Tad įsitvirtinti pasaulinėje eksporto rinkoje jai pavyko tik kiaulėmis ir medienos gaminiais. Nepraėjus nė metams tokia situacija smogė ganėtinai skaudžiai.

Beje, visas šis gražaus Lietuvos gyvenimo paveikslas daugeliui skaitytojų gali pasirodyti pernelyg rožinis. Tačiau minėti skaičiai paimti iš to meto spaudos ir oficialių ministerijų ataskaitų. Ir vis dėlto net jose tarp optimizmą įkvepiančių lentelių jau galima įžvelgti tam tikrų nerimo ženklų. Bet apie juos šiek tiek vėliau, o kol kas prisiminkime dar kai kuriuos faktus.

Džiugiais jubiliejiniais metais gražiai augusi Lietuvos ekonomika staiga smarkiai smuko. Iš žaliavų eksporto gyvenusiai valstybei rimtą smūgį sudavė keturis kartus pasaulinėse rinkose kritusios kainos. Dar po metų praradome tiek laiko puoselėtą ir 80 proc. Lietuvos eksporto užtikrinusią Klaipėdą. Josifo Stalino rankomis grąžintas Vilnius ir jo kraštas tų pačių metų rudenį užgulė mūsų pečius dar viena sunkiai pakeliama ekonomine našta.

Iliuzijos ir paklydimai

Tačiau tai būtų buvę tik pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mūsų politikai pasirodė neverti nė puspadžio tų profesionalų, kurie nuosekliai du dešimtmečius plyta po plytos statė ekonominę Lietuvos žmonių gerovę, - jie tiesiog nesugebėjo susivokti klaidžiuose tarptautinės politikos labirintuose. To meto finansinėje ataskaitoje teigiama, jog dvidešimt sėkmingų ūkio metų yra "istorinio mūsų tautos brandumo finansų ir ūkio srityse atestatas". Tačiau dauguma tų, kurie formavo vidaus ir užsienio politiką, tokio atestato negavo.

Pirmas rimtas smūgis atėjo iš Lenkijos, pagaliau sulaukusios palankios akimirkos savo naudai išspręsti Vilniaus klausimą. Varšuva, parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir už tai gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, įteikė mūsų vyriausybei ultimatumą - pareikalavo per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Priešingu atveju grasino panaudoti karinę jėgą. Ultimatumas buvo priimtas nedelsiant.

Vėliau ultimatumo priėmimo motyvas aiškintas mėginimais išvengti Klaipėdos krašto praradimo, tačiau tokio tikslo nepasiekta. Tai, kad vokiečiai jau tuomet buvo pasirengę užgrobti Klaipėdą, jei Lietuva atmestų ultimatumą, liudija 1938 metų spalio 21 dieną Vokietijos karinei vadovybei Adolfo Hitlerio paskelbtas nurodymas. Jame sakoma: "Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos, reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką." Tačiau, kaip teigė paskutinis nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos. "Greičiausiai nebūtume gavę ir Joachimo Von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos Reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms", - rašė savo prisiminimuose K.Škirpa, turėdamas galvoje jau 1939 metų pavasario įvykius. Deja, Antano Smetonos ir jo vyriausybės simpatijos bei žvilgsniai seniai krypo ne į Berlyną, o į Maskvą.

Taigi Lietuvos valdžia besąlygiškai priėmė Varšuvos ultimatumą ir krašto viduje ėmėsi tvarkytis taip, kaip reikėjo lenkams: uždarė Vilniaus fondą, kuriam priklausė kone trečdalis tautos, Vilniaus vadavimo sąjungą, žurnalą "Mūsų Vilnius". Lenkija įsteigė konsulatą Klaipėdoje, o Lietuva - Vilniuje, taip netiesiogiai pripažindama savo sostinę Lenkijai.

Toks netikėtas posūkis sukėlė visuomenėje šoką ir didžiulę pasipiktinimo bangą: tauta jautėsi esanti pažeminta savo valdžios. Ir taip menkas tautininkų autoritetas ėmė katastrofiškai smukti. Opozicija A.Smetonos valdžiai vis stiprėjo. Suskato persigrupuoti ilgai neveikusios politinės partijos. Krikščionys demokratai ir liaudininkai pamiršo nesutarimus ir sudarė "Ašies" vardu pavadintą sąjungą, prie kurios vėliau prisidėjo ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Tai buvo nuolatinės vyriausybių kaitos ir rimtos politinės krizės pradžia. Kadangi opozicijos netenkino naujasis kunigo Vlado Mirono sudarytas kabinetas, kuriame vėl posėdžiavo vien tautininkai, rudenį reikalavimai įsileisti tautininkų oponentus į valstybės valdymą jau išsiliejo į mitingus, antivyriausybines rezoliucijas ir studentų bruzdėjimus. Atsakydama į tai valdžia laikinai uždarė Vytauto Didžiojo universitetą, o vietoj neseniai atšauktos karo padėties įvedė jos analogą - paskelbė vadinamąjį sustiprintą krašto apsaugos metą.

Tuo metu Lietuvos jau laukė antras smūgis: po pusmečio Vokietija pareikalavo, kad atiduotume jai Klaipėdos kraštą. 1939-ųjų kovą vieninteliame mūsų uostamiestyje jau plaikstėsi nacių vėliavos, o iš miesto teatro balkono kalbą rėžė pats Hitleris. Tai buvo paskutiniai uvertiūros akordai. Netrukus pakilo uždanga ir prasidėjo tikrasis dramos veiksmas: naciams nuolaidžiavusios Anglija ir Prancūzija nutarė priešintis, o kolektyvinio saugumo sistemą įnirtingai propagavusi Maskva - pasidalyti Europą su naciais. Lietuva tapo tik mažyčiu šio gardaus pyrago kąsneliu.

Bet visa tai - didžioji politika, tad pabaigoje vėl grįžkime prie šventinės finansų ir ūkio ataskaitos, kurioje vienas to meto Finansų ministerijos direktorių Kazys Sruoga greta sausų skaičių ir lentelių nusprendė įterpti tokias mintis: "...tektų dar prisiminti tą klausimą, kuris, artėjant Lietuvos laisvei, daugiui kėlė nemažą rūpestį ar net nerimą. Tada ne vienas galvojo: ar užteks Lietuvos valstybei ūkinių gėrybių nepriklausomai tvarkytis? Ar atsiras mumyse žmonių ir pajėgų, kurios sugebės didesnėse ir mažesnėse srityse sėkmingai vadovauti mūsų ūkiui ir finansams? Ar neteks pasiduoti kieno nors svetimai ūkinei ar finansinei globai ir tuo pačiu siaurinti savo sunkiai iškovotą politinę nepriklausomybę. Juk istorija žino nemaža pavyzdžių, kad mažesnės ir net didesnės valstybės, nesugebėdamos ūkiškai savarankiškai tvarkytis, susilpnina savo laisvę ar net pasidaro kitų valstybių užgaidų tylios vykdytojos, likdamos tik iš vardo nepriklausomos."

Istorija išradinga, ji nemėgsta kartoti dviejų vienodų scenarijų. Tad ar tokia ano nepriklausomybės dvidešimtmečio įžvalga neliks tik popieriuje? Apie tai pakalbėsime po poros metų. Žinoma, jei dar galėsime kalbėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"