TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Oršos mūšis penkių šalių istorikų akimis

2014 10 03 6:00
Nežinomo dailininko gana tiksliai mūšio scenas vaizduojantis paveikslas - vienas iš Žygimanto Senojo pergalingą mūšį šlovinančios propagandinės kampanijos sumanymų. Parodos organizatorių nuotrauka

Penkių valstybių - Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos - istorikai praėjusią savaitę Vilniuje dvi dienas vykusioje mokslinėje konferencijoje aptarė antruoju Žalgiriu vadinamą Oršos mūšį. Rusijos ekspansiją į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes 1514 metų rugsėjo 8 dieną sustabdžiusio mūšio daugelis aspektų iki šiol buvo mažai tyrinėti.

LDK valdovų rūmuose susirinkę istorikai siekė į šį mūšį, vykusį prieš 500 metų prie Oršos (dabartinė Šiaurės Baltarusija), pažvelgti išsamiau. 26 pranešėjai (tarp jų - 16 svečių iš gretimų šalių) pateikė įdomių faktų apie karo veiksmams vadovavusio etmono Konstantino Ostrogiškio strategiją, belaisvių mainus, aptarė, kokią propagandos kampaniją po laimėto mūšio Europoje vykdė Jogailaičiai ir kaip maskvėnų pralaimėjimą bene tris kartus mažesnei jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei teisino rusų metraščiai.

Konstantino Ostrogiškio parinkti kovos būdai pasitvirtino./LŽ archyvo nuotrauka

Grėsmė suartino Lietuvą ir Lenkiją

Lenkijos istorijos draugijos narys dr. Dominikas Szulcas, nagrinėjęs situaciją dar gerokai prieš Oršą, atkreipė dėmesį, kad tuo metu Lenkijoje trūko patyrusių diplomatų, santykių su Maskva žinovų. "LDK diplomatai dažniau lankėsi Maskvoje, turėjo išsamesnės informacijos, buvo labiau patyrę, tad lenkams daug ką galėjo papasakoti. Lenkai suprato, kad Maskva kelia Lietuvai grėsmę, ir buvo pasiruošę suteikti kaimynei paramą. 1492 metais nutarta nustatyti tvarką, kaip turi būti priimami bendri diplomatiniai sprendimai, - pasakojo D. Szulcas. - Iš Lietuvos į Lenkiją vyko nemažai diplomatinių pasiuntinių, svarstyta abiem valstybėms, ypač Lietuvai, kylanti grėsmė iš Maskvos. Šis pavojus sudarė sąlygas Lenkijai ir Lietuvai suartėti."

Tačiau, kaip teigė istorikas iš Liublino, 1501-1507 metais lenkai, siekdami priversti lietuvius įgyvendinti Petrakovo-Melniko uniją, ėmėsi politinio šantažo - grasino esant reikalui nesuteiksią ginkluotos pagalbos (1501 metais pasirašyta unija skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną politinį vienetą). "Politinis lenkų šantažas rezultatų nedavė. Lietuviai atsisakė patvirtinti uniją aiškindami, kad dalis ponų ir bajorų nuolat užimti, nes kariauja su Maskva, - kalbėjo D. Szulcas. - Po 1514 metų, kai praėjo didžiausia Maskvos grėsmė, unijos klausimas LDK apskritai tapo antraeilis. Kurį laiką lenkai neturėjo galimybės daryti lietuviams spaudimo, todėl tik 1569 metais Liubline buvo sudaryta tikroji Lenkijos ir Lietuvos unija."

Pasak pranešėjo, Lenkijos ir Lietuvos santykius nuolat reguliavo Lietuvos ir Maskvos konfliktai: lietuvių pralaimėjimai artino LDK prie Lenkijos Karūnos, o pergalės ar paliaubos su Maskva jas atitolindavo. Prašydami ginkluotos pagalbos lietuviai žadėdavo sudaryti uniją, bet lenkai spaudė, kad ateis į pagalbą tuo atveju, jei lietuviai pirmi įvykdys savo įsipareigojimus.

Minint Oršos mūšio 500 metų jubiliejų Vilniuje buvo surengtos teatralizuotos triumfo eitynės su Žygimantu Senuoju priešakyje./Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Jogailaičių Europa

Pasak istoriko dr. Olego Suroveco iš Ukrainos Černivcių nacionalinio Jurijaus Fedkovičiaus universiteto, Maskvos valstybės ir LDK ginkluoti susidūrimai, vykę 1500-1503, 1507-1509, 1512-1522 metais, buvo vieni didžiausių Europos karinių konfliktų ir turėjo platų tarptautinį mastą. Į juos buvo įsitraukusios dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Geopolitinę situaciją Vidurio Europoje prieš Oršos mūšį apžvelgusi Šiaulių universiteto profesorė dr. Rita Regina Trimonienė pažymėjo, kad XVI amžiaus pradžioje Jogailaičiai ne visada sudarė vieną bloką prieš bendrą priešą, dažnai nesutardavo politiniais klausimais. "Būdama viena didžiausių regiono valstybių, istorinių aplinkybių įtraukta į politinių Europos įvykių sūkurį, Jogailaičių tėvonija - Lietuva - tapo ir Vidurio Europos valstybių sąjungos nare. Ji turėjo dalyvauti ir dalyvavo dinastijos politinėse akcijose ir prieš Turkiją, ir prieš Habsburgus, siekiančius perimti politinę šio regiono kontrolę", - aiškino pranešėja. Pasak jos, jau XV amžiaus aštuntąjį dešimtmetį pradėjo formuotis vadinamoji Jogailaičių Europa.

1505 metais Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas (Jogailos anūkas) brolio Žygimanto (Senojo) naudai atsisakė savo tėvonystės teisių į LDK. Kaip tik tuo metu, R. R. Trimonienės teigimu, Vengrijoje susidarė stipri opozicija ir prieš Jogailaičius, ir prieš Habsburgus. Vladislovas, nerasdamas stiprios atramos dinastijoje ir patirdamas nuolatinį Habsburgų spaudimą, 1506 metais sutiko sudaryti su jais aljansą. Šios dinastijos atstovui Šventosios Romos imperatoriui Maksimilijonui sutartimi buvo pažadėtos teisės į Vengrijos sostą. Tada Maksimilijonas ėmėsi aktyvios politikos, kad atkurtų imperijos "teises" Prūsijoje, Livonijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Flandrijoje, Burgundijoje, darė įtaką visai geopolitinei situacijai Europoje.

Vėliava iš Žygimanto Senojo rankų perduota šių dienų kariams.

Slaptos pinklės

Mirus Vladislovo ir Žygimanto Senojo broliui Aleksandrui, 1507 metais Žygimantas Senasis buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Naujasis valdovas įvairiais veiksmais siekė pakeisti Jogailaičių dinastinę politiką: derėjosi su Vengrijos nacionalinės partijos lyderiu Transilvanijos vaivada Janu Zapolija, vedė šio dukrą Barborą, stengėsi nutraukti Vladislovo sutartį su Habsburgais ir kokybiškai atnaujinti Jogailaičių sąjungą. Tačiau 1512 metais prasidėjęs karas su Maskva atitraukė jo dėmesį nuo Vengrijos. O Maksimilijonas nesnaudė - slapta (kad nesupykdytų Vladislovo ir neprarastų žadėtų teisių į Vengrijos sostą) pradėjo burti sąjungą prieš Lenkiją ir LDK. Tą sąjungą turėjo sudaryti Danija, Saksonija, Brandenburgas, Prūsija, Livonija, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, Moldova. Maksimilijoną palaikė ir popiežius Leonas X.

1514 metų pradžioje į Maskvą atvykęs Maksimilijonas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi III (beje, Vytauto Didžiojo dukros Sofijos anūku) pasirašė prieš Žygimantą Senąjį nukreiptą sutartį. Vasilijus III, padrąsintas sėkmingai besiklostančios geopolitinės situacijos, 1514 metų birželį atnaujino karo veiksmus su LDK. Pasak R. R. Trimonienės, Žygimantas Senasis apie Maksimilijono ir Vasilijaus III rezgamas pinkles sužinojo tik netekęs Smolensko.

Jubiliejinėse iškilmėse prie Valdovų rūmų vėliavininkų grupė iš Italijos "Gruppo Storico e Sbandieratori Tuscany" pademonstravo įspūdingą reginį.

Propagandinė kampanija

Tačiau pergalė Oršos mūšyje daug ką pakeitė. Prie didėjančio LDK prestižo Europoje prisidėjo po mūšio puikiai surengta propagandinė kampanija. Kaip konferencijoje pasakojo pirmasis šį reiškinį tyrinėjęs Varšuvos universiteto profesorius dr. Hieronimas Grala, Jogailaičių diplomatai ėmėsi veiksmingų mūšio viešinimo akcijų. Buvo siekiama parodyti Europai, kokia grėsminga jėga yra Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, o maskvėnų įvaizdis suformuotas kaip barbarų.

"Propagandinėje veikloje svarbų vaidmenį vaidino ir literatūra. Krokuvoje, Romoje išleista įvairių mūšį šlovinančių kūrinių. Vilniuje surengtos iškilmingos triumfo eitynės. Po Europos sostines buvo vežiojami ir demonstruojami karo belaisviai, - pasakojo H. Grala. - Valdovas Žygimantas Senasis puikiai suvokė tokių veiksmų reikšmę." Istoriko žodžiais, pergalė Oršos mūšyje ir sėkminga propagandinė kampanija sužlugdė Žygimanto Senojo priešų lygą.

Kaip pažymėjo istorikas dr. Aleksejus Lobinas iš Sankt Peterburgo, Rusijos Federacijos prezidento reikalų valdybos valstybinio komplekso "Kongresų rūmai", amžininkai ir tų laikų kronikininkai pagrindiniu Oršos mūšio kariniu politiniu rezultatu laikė ne tik sustabdytus maskvėnų antpuolius, bet ir tai, kad buvo išardyta prieš LDK ir Lenkijos Karūną burta Šventosios Romos, Teutonų ordino ir Rusijos koalicija.

H. Grala priminė, jog stačiatikio kunigaikščio K. Ostrogiškio sumanymas po mūšio Vilniuje pastatyti dvi stačiatikių cerkves (Švč. Trejybės ir Šv. Mikalojaus garbei) turėjo ir politinį aspektą. Juo siekta parodyti, kad LDK katalikai ir stačiatikiai kovoja su bendru priešu.

Nutapyti Oršos mūšį vaizduojantį paveikslą (jo reprodukcija dabar eksponuojama Kaune), anot pranešėjo, taip pat buvo Žygimanto Senojo sumanymas. Visuomenėje kilo susidomėjimas Oršos mūšiu. "Manoma, kad Luko Kranacho Vyresniojo dirbtuvėse išsilavinimą gavęs nežinomas dailininkas pats dalyvavo Oršos mūšyje, - tvirtino Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Gitana Zujienė. - Tiksliai vaizduojama mūšio lauko topografija, mūšio eiga, kariuomenių veiksmai, tikroviški net vadų veidai. Paveikslas dažnai naudojamas kaip svarbus ir patikimas ikonografinis šaltinis to meto ginkluotei, aprangai tyrinėti."

Triumfo eitynėse - svečiai iš Italijos.

Parako revoliucija

Keletas pranešėjų aptarė mūšio veiksmus. Pasak istoriko dr. Przemyslawo Gawrono iš Varšuvos Kardinolo Stefano Wyszynskio universiteto, XV ir XVI amžių sandūroje vyko svarbūs karo meno pokyčiai, susiję su vadinamaisiais Italijos karais. "Padidėjo pėstininkų, ypač ietininkų, o sumažėjo sunkiosios kavalerijos vaidmuo, - teigė jis. - Plito šaunamieji rankiniai ginklai, tobulėjo lauko ir apgulties artilerija, išaugo strateginė samdomosios kariuomenės reikšmė."

Be plačiai įvairioje literatūroje aptarto apgaulingo atsitraukimo manevro, įviliojusio priešus į artilerijos spąstus, istorikas iš Varšuvos karališkosios pilies dr. Tomaszas Mleczekas aptarė etmono K. Ostrogiškio mūšyje panaudotus kovos būdus, perimtus iš Vakarų Europos. "Persikeldamos per Dnieprą lenkų ir lietuvių pajėgos vadovavosi karinės inžinerijos taisyklėmis, kurias lenkai žinojo dar nuo XV amžiaus pradžios. Pavyzdžiui, ant valčių pastatytas pontoninis tiltas jau buvo naudojamas per Žalgirio mūšio kampaniją, - pasakojo jis. - Prie Oršos statomam tiltui vietoj valčių naudotos statinės ir sieliai. Vakarų Europos kariuomenių pavyzdžiu lenkų ir lietuvių pusėje prie Oršos netrūko samdomų karių. Pavyzdžiui, stambiausioms pėstininkų kuopoms vadovavo vokiečių kilmės rotmistrai. Gerai ginkluoti šaunamaisiais ginklais pėstininkai, koordinuoti jų, raitijos ir artilerijos veiksmai - tai dar vienas taktikos elementas, pasiskolintas iš Vakarų Europos mūšių laukų."

T. Mleczeko teigimu, ryškiausias "pasiskolintas" elementas - lauko artilerija. "Rašytiniai šaltiniai nutyli artilerijos skaičių ir rūšį, tačiau Oršos mūšyje ji suvaidino svarbų vaidmenį", - įsitikinęs pranešėjas. Tuo metu Europoje buvo plėtojamas naujųjų laikų karo menas. Jo esmę sudarė puolamieji ir apsauginiai ginklai, leidę sudaryti naujas karines formuotes ir taikyti kitokius kovos metodus. "Kariniai išradimai, atsiradę amatininkų dirbtuvėse, leido atsisakyti viduramžiškos kariavimo sistemos lauke ir primityvių apgulties veiksmų", - aiškino pranešėjas.

Kaip pasakojo istorikas dr. Andrijus Fedorukas iš Ukrainos, Černivcių nacionalinio Jurijaus Fedkovičiaus universiteto, plintant šaunamiesiems ginklams buvusią smogiamąją taktiką keitė ugnies kautynės - priešo sutriuškinimas per atstumą sutelktine arkebuzų ir artilerijos ugnimi. "Kautynes dabar lydėjo dundesys ir parako dūmai, nyko viduramžių karinė tradicija. Šiuos svarbius pokyčius drąsiai galima vadinti didžiąja parako revoliucija, - kalbėjo A. Fedorukas. - Ryškus karinių permainų Europos rytuose pavyzdys yra Oršos mūšis." Pasak istoriko, anksčiau šaudyklėmis ir arkebuzomis ginkluoti kariai įsitvirtindavo pilyse ir buvo ne tokie svarbūs kaip kavalerija, tačiau išvesti į mūšio lauką jie sumaniai veikė prieš Maskvos dvaro raitininkus raižytoje ir miškingoje vietovėje.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos doktorantas Paulius Bugys pagal archeologinius radinius nustatė, kad dauguma to laikotarpio ginklų priskirtini ilgiesiems peiliams. "Šie gana "plebėjiško" tipo ginklai, labiau paplitę Vidurio ir Šiaurės Europoje, buvo naudojami miestiečių savigynai, taip pat dažnai pasitelkiami karių. Į Lietuvą jie galėjo patekti per Lenkiją ir Livoniją", - teigė P. Bugys.

Diskusija dėl skaičių

Į konferenciją susirinkę istorikai diskutavo ir apie tai, kiek Oršos mūšyje dalyvavo karių. Pranešėjas iš Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto dr. Alehas Dziarnovičius abejojo, ar kas nors tuo metu galėjo suskaičiuoti, kad, kaip daug kur rašoma, 30 tūkst. LDK ir lenkų karių sutriuškino 80 tūkst. maskvėnų armiją. "Tačiau nemanau, jog tai buvo sąmoningas skaičių klastojimas. Man regis, tiesiog neįmanoma, remiantis mūšio dalyvių liudijimais, nustatyti tikslaus skaičiaus. Juk XVI amžiuje dar nebuvo tokios statistikos kaip dabar", - svarstė jis.

A. Lobinas bandė tikinti, kad "galingos 80-tūkstantinės kariuomenės sutriuškinimas", kaip ir prieš Jogailaičius nukreiptos koalicijos subyrėjimas, ilgainiui įsitvirtino istorikų darbuose, virto aksioma net nebandant nagrinėti karinių ir diplomatinių to meto problemų. "Stereotipai gali fiksuoti neegzistavusius įvykio bruožus. Manau, šiuo atveju Jogailaičių propagandos atgarsiai įsitvirtino į istorinį pasakojimą, todėl sunku prisikasti prie tiesos", - dėstė jis.

Pranešėjas iš Baltarusijos valstybinio technologijos universiteto dr. Aliaksandras Kazakovas apžvelgė rusų metraščių žinias apie Oršą: "Suprantama, pasakojimai apie Oršos mūšį yra trumpi, juos paprastai sudaro keletas frazių. Metraščiams būdingas siekis pateisinti Maskvos pulkų pralaimėjimą. Jis aiškinamas keliomis priežastimis. Pirmiausia nurodoma, jog tai Dievo bausmė už nuodėmes. Dar sakoma, kad K. Ostrogiškio kariuomenė pasirodė netikėtai, kad maskvėnai neturėjo artilerijos ir kad mūšio išvakarėse dalies kariuomenės nebuvo vietoje." Tačiau tai, anot A. Kazakovo, neatlaiko kritikos. LDK kariuomenė ilgai rengėsi žygiui, pakeliui kaudamasi judėjo Oršos link. Maskvėnai tai žinojo ir galėjo pasiruošti, Maskvos vaivados turėjo užtektinai laiko surankioti po apylinkes pasklidusius savo plėšikaujančių karių būrius.

Belaisviai - diplomatiniai įkaitai

Po Oršos mūšio susiklostė keista karo belaisvių padėtis, su tokia anksčiau nebuvo susidurta. Į nelaisvę pateko Maskvos karinėms pajėgoms vadovavęs Ivanas Čeliadinas, abu didžiojo pulko vaivados - kunigaikščiai Michailas ir Dmitrijus Bulgakovai, dešimtys kitų aukštų pareigūnų, šimtai karių. Dėl tikslių skaičių istorikai iki šiol diskutuoja.

Daugelio tyrinėjų nuomone, pralaimėjimas Oršoje Maskvos politiniam elitui buvo pražūtingas. Todėl, pasak Vytauto Didžiojo universiteto istoriko dr. Mariaus Sirutavičiaus, belaisvių likimas, be teritorinių problemų, keletą dešimtmečių buvo vienas svarbiausių tarpvalstybinių santykių klausimų. Jo sprendimo nuolat siekė maskvėnų derybininkai. Dar anksčiau, XVI amžiaus pradžioje, į maskvėnų nelaisvę buvo pakliuvę keli žymūs LDK kariuomenės vadai. "Lietuva, siekdama juos išlaisvinti, bandė Maskvai siūlyti Europoje susiformavusias elgesio su belaisviais normas - paleisti pagal susitarimą arba išpirką. Tačiau maskvėnai atmetė LDK siūlymus ir už nelaisvėn patekusių asmenų paleidimą reikalavo pasirašyti Maskvai naudingas tarpvalstybines sutartis, - pasakojo M. Sirutavičius. - Tai sukūrė precedentą atsirasti naujoms elgesio su belaisviais nuostatoms, kurias po Oršos mūšio perėmė ir Lietuva. Už vertingus maskvėnus, pakliuvusius į nelaisvę, buvo reikalaujama palankios taikos sutarties arba tam tikrų teritorinių kompensacijų. Tokius pasiūlymus Maskva atmesdavo."

Dėl to abi šalys įsivėlė į ilgus ginčus, ėmė lyginti, kuris belaisvis vertingesnis, už kurį galima daugiau ko nors prašyti. Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto ir Greifsvaldo (Vokietija) universiteto istoriko dr. Konstantino Jerusalimskio teigimu, susidarius tokiai situacijai jau pirmais metais po Oršos mūšio belaisviai virto diplomatiniais įkaitais. Abi šalys jais naudojosi savo politinėms problemoms spręsti.

Buvo suprantama, kad šiems įkaitams teks daug laiko praleisti priešo teritorijoje, todėl, pasak M. Sirutavičiaus, bent jau stengtasi išsiderėti jiems geresnes gyvenimo sąlygas - laikyti ne belangėse, o namuose, prižiūrimus sargybos, nesukaustytus arba su lengvomis grandinėmis, aprūpinti maistu ir gėrimais, leisti lankytis bažnyčioje.

"Žygimantas Senasis, darydamas krikščioniško, savo pavaldinių labui pasiaukojančio valdovo įspūdį, dėl jų išlaisvinimo atsisakė dalies teritorijos. Maskvos valdovai savo belaisviais taip nesidomėjo", - pabrėžė M. Sirutavičius.

Be vilties sugrįžti namo

LDK ilgam likę belaisviai maskvėnai gaudavo "duoklę" iš iždo, dirbdavo karaliaus ar karalienės dvare. "Kai baigdavosi lėšos belaisviams išlaikyti, jiems buvo leidžiama prašyti išmaldos. Lietuvos miestų gatvėse pasirodė nauja, iki tol neregėta neteistinų svetimšalių klasė - geležiniais pančiais ir grandinėmis surakinti žmonės, prašantys išmaldos, - kalbėjo istorikas K. Jerusalimskis. - Nedidelė dalis belaisvių, praradusių viltį grįžti į tėvynę, tapo Lietuvos karaliaus valdiniais." Anot pranešėjo, yra žinių apie vietinių bajorų tarnus maskvėnus - jie būdavo apgyvendinami "pas ponus" ir kartu su šių tarnais užsidirbdavo pragyvenimui.

Istoriko nuomone, grandinėmis surakinto ar pilyje įvairius darbus dirbančio maskvėno vaizdinys atliko dvejopą funkciją - vizualizavo priešą, darė jį atvirą, nepavojingą, nekenksmingą. "Belaisviai galėjo išsivaduoti ir kitu būdu - įsitraukdami į "Jogailaičių imperijos" gyvenimą, - dėstė K. Jerusalimskis. - Istorijoje yra minimas unikalus atvejus, kaip "vienas belaisvių, Vasilijus Kuzmičinas, Gardine jau paėmė žmoną". Santuokos nepanaikindavo maskvėnams svetimos kilmės antspaudo, bet maskvietiškas šablonas jau nebuvo taikomas šeimai, kurioje žmona buvo vietinė miestietė ar bajorė." Pasak K. istoriko, į nelaisvę patekę maskvėnai susitaikė su mintimi, kad kelias atgal į tėvynę bus ilgas, o greičiau išsilaisvinti jie galėtų tik integravęsi į Lietuvos visuomenę.

Oršos kariūnai

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos majoras Gintautas Jakštys priminė, jog apie Oršos mūšio svarbą ugdant moderniosios Lietuvos kariuomenės karininkus liudija faktas, kad nuo 1923 iki 1927 metų ant Lietuvos karininkams įteikiamų kardų abiejų geležčių pusių būdavo išgraviruojamos žymiausios visų laikų lietuvių pergalės. Tarp devynių pergalių minimas ir Oršos mūšis. "Okupacijos sąlygomis Oršos mūšis buvo nustumtas į Lietuvos istorijos paraštes. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė tęsia ikikarines tradicijas. Akademijoje keturios kariūnų kuopos pavadintos svarbiausių mūšių vardais - Saulės, Durbės, Žalgirio ir Oršos", - sakė G. Jakštys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"